Jonas Nedzveckas
NATO Sąjungininkų operacijų vadavietė (Allied Command Operations, ACO) pradėjo plataus masto pratybas „Arctic Sentry“, kuriomis siekiama sustiprinti Aljanso buvimą Arktyje ir Tolimojoje Šiaurėje, – skelbia portalas www.aa.com.tr. Apie tai pranešė NATO karinė būstinė Europoje – SHAPE.
Pratybos apima ir nacionalines iniciatyvas, tokias kaip Danijos „Arctic Endurance“, vykdomas Grenlandija. Visa veikla siekiama sujungti į koordinuotą NATO operacinį modelį, kuris leistų geriau matyti ir valdyti sąjungininkų pajėgų veiksmus Arktyje.
Operacijai vadovaus naujoji NATO Jungtinių pajėgų vadavietė JFC Norfolk, kurios atsakomybės zona dabar apima visą Arkties regioną. Ji veiks kartu su NATO Transformacijos vadaviete, NORAD, JAV Šiaurės ir Europos vadavietėmis.
Politinį kontekstą sustiprina Donald Trump pareiškimai apie ambicijas turėti Grenlandiją, kurią jis laiko svarbia JAV nacionaliniam saugumui dėl Rusijos karinės veiklos ir augančio Kinijos susidomėjimo regionu. Šie pareiškimai sukėlė įtampą su Danija ir kitomis Europos NATO narėmis – buvo kalbama net apie sankcijas, muitus ir neatmetami kariniai scenarijai.
Dalis Lietuvos apžvalgininkų, o tiksliau – vienos krypties propagandą retransliuojantys komentatoriai, Grenlandijos klausimą mūsų šalies visuomenei pateikia paviršutiniškai, nutylėdami tikrąjį šio konflikto mastą ir prasmę. Vietoje platesnio geopolitinio ir ideologinio konteksto siūlo supaprastintus aiškinimus, kurie nepadeda suprasti, kodėl Grenlandija tapo rimtu išbandymu ne tik NATO, bet ir pačiai Europos saugumo sistemai.
Todėl Tautos forumo tribūna mėgina pateikti nuoseklų ir platesnį paaiškinimą apie tai, kodėl ankstesnės politinės ir saugumo taisyklės nebeveikia ir ką tai reiškia NATO ateičiai.
***
Grenlandija iš atokios Arkties teritorijos neatsitiktinai tapo geopolitikos epicentru. Tai – vieta, kur susikerta Europos saugumo interesai, Jungtinių Valstijų strateginės ambicijos ir NATO ateities klausimas. JAV prezidentui Donaldui Trumpui atvirai kalbant apie galimą Grenlandijos perėmimą nacionalinio saugumo sumetimais, Europa buvo priversta ne tik reaguoti žodžiais, bet ir imtis realių veiksmų.
Kelios Europos NATO narės pareiškė sustiprinančios karinį buvimą Arktyje, tuo parodydamos, kad Grenlandijos statusas nėra derybų objektas. Prancūzija tapo naujausia šalimi, prisijungusia prie Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos, dislokuojančių karius saloje. Prezidentas Emmanuelis Macronas išsiuntė į Grenlandiją pirmuosius Prancūzijos karinius dalinius. Apie 15 kalnų pėstininkų Nuuke dalyvavo bendrose pratybose.
Macronas teigė, kad tarptautinė saugumo aplinka blogėja, o Europa nebegali sau leisti pasyvumo. Jo teigimu, europiečiai privalo būti pasirengę veikti ten, kur kyla grėsmė jų interesams, ypač kai kalbama apie teritoriją, priklausančią ES ir NATO narei Danijai. Šiuo požiūriu Grenlandija tapo ne tik Arkties klausimu, bet ir Europos politinės valios išbandymu.
Tuo pat metu D. Trumpas savo argumentus grindžia JAV nacionaliniu saugumu, pabrėždamas, kad Grenlandija gyvybiškai svarbi planuojamam JAV priešraketinės gynybos projektui „Auksinis kupolas“. Ši pozicija remiasi geografija: Grenlandija yra GIUK linijos – Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės – dalis, per kurią Rusijos branduolinius ginklus galintys gabenti povandeniniai laivai patenka į Atlanto vandenyną. Tai vienas svarbiausių Arkties strateginių „butelio kaklelių“.
Dar svarbiau tai, kad Grenlandijoje veikia ankstyvojo perspėjimo radarų sistemos, leidžiančios JAV stebėti galimus raketų ir bombonešių skrydžius iš Rusijos ir Kinijos. Pitufiko kosminė bazė – su savo radarais, milžiniškomis palydovinėmis antenomis, kilimo ir tūpimo taku bei uostu – yra kertinė JAV gynybos infrastruktūros dalis. Iš čia JAV Kosmoso pajėgos stebi tarpžemyninių balistinių raketų grėsmes ir valdo palydovų bei kitų kosmoso objektų judėjimą. Be šios stebėsenos Amerikos gynybos sistema būtų iš esmės „akla“.
2024 m. Kinija į Arktį nusiuntė tris ledlaužius, o praėjusią vasarą po Arkties ledo kepure plaukiojo „mokslinis povandeninis laivas“. 2025 m. Kinija pirmą kartą konteineriniu laivu plukdė krovinį iš Kinijos į Didžiąją Britaniją „Poliariniu šilko keliu“. Naujausio Kinijos branduolinio balistinių raketų povandeninio laivo „Type 096“ konstrukcija, panašu, numato tvirtesnį korpusą veikti ledo sąlygomis.
Būtent čia ir glūdi Grenlandijos dilema: ji vienu metu yra Europos teritorija, JAV saugumo ramstis ir NATO vienybės testas. Jei Kinijos povandeniniai laivai atsirastų Arktyje, JAV karinės bazės, duomenų centrai ir kiti objektai staiga atsidurtų jų veikimo zonoje. JAV darys viską, kad šią grėsmę sustabdytų.
Remiantis Vašingtono argumentais, Grenlandija JAV laikoma neatsiejama priešraketinės gynybos sistemos dalimi. D. Trumpas teigia, kad būtent dėl šios priežasties būtina didinti spaudimą sąjungininkams ir priversti juos ryžtingiau reaguoti į Rusijos ir Kinijos keliamas grėsmes. Bet juo atkakliau JAV kalba apie būtinybę „turėti“ Grenlandiją, tuo aiškiau Europoje suvokiama, jog klausimas peržengė Arkties saugumo ribas ir tapo Aljanso vienybės egzaminu.
Situacijos paradoksą dar labiau išryškina paties Donaldo Trumpo užuominos, kad JAV gali tekti rinktis tarp siekio perimti Grenlandijos kontrolę ir NATO išsaugojimo. Europai toks pasirinkimas atrodo nepriimtinas: Aljanso vientisumas išlieka kertiniu saugumo prioritetu. Nors Europos pareigūnai tiek viešai, tiek už uždarų durų kategoriškai atmeta galimybę „atiduoti“ Grenlandiją JAV, jų pasisakymuose vis aiškiau girdėti baimė dėl galimo tiesioginio susidūrimo su Vašingtonu.
Būtent dėl to Grenlandijos klausimas tapo vienu rimčiausių Europos strateginių išbandymų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Todėl ES lyderiai ieško kompromisinio sprendimo. Diplomatiniuose užkulisiuose pradėti svarstyti įvairūs variantai: nuo didesnio NATO vaidmens Arktyje ir spartesnių Europos investicijų į gynybą iki galimų ekonominių nuolaidų JAV, įskaitant platesnę prieigą prie Grenlandijos naudingųjų iškasenų. ES jau planuoja kitame ilgalaikiame biudžete reikšmingai padidinti investicijas į Grenlandiją, nors realūs mineralų gavybos pajėgumai kol kas išlieka riboti.
Diplomatų vertinimu, esminis D. Trumpo interesas – galimybė bet kokį susitarimą pateikti kaip aiškų laimėjimą. Vis dėlto visoms pusėms svarbiausia riba lieka ta pati: išvengti tiesioginio karinio susidūrimo tarp NATO sąjungininkių. Atvira JAV intervencija Grenlandijoje būtų precedento neturintis žingsnis, galintis sugriauti Aljansą ir iš esmės pakeisti pokario Europos saugumo tvarką.
Danijos valdžia šioje situacijoje renkasi atsargų balansavimą. Gynybos ministras Troelsas Lundas Poulsenas pranešė apie planus stiprinti karinį buvimą Grenlandijoje – didinti Danijos indėlį ir priimti NATO sąjungininkių karius, kurie būtų dislokuojami rotacijos principu. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiu metu regione padaugės karinių orlaivių, laivų ir karių. Šis sprendimas grindžiamas vis labiau nenuspėjama Arkties saugumo aplinka.
Kai kurių analitikų nuomone, Europos karių dislokavimas Grenlandijoje tapo ne tik saugumo priemone, bet ir politiniu signalu pačioms JAV – Europa pasirengusi ginti esamą tvarką. Tuo tarpu D. Trumpas nuogąstauja, kad Grenlandija gali atsidurti Kinijos ar Rusijos įtakos zonoje, o tai Vašingtono akimis reikštų tiesioginę grėsmę JAV saugumui.
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte viešai vengia komentuoti įtampą tarp JAV ir Europos sąjungininkių, bet Aljanso viduje pasirengimas galimiems scenarijams akivaizdžiai vyksta. Rutte ne kartą pabrėžė Arkties ir Tolimosios Šiaurės strateginę svarbą, taip pat palankiai įvertino Danijos investicijas į ledlaužius, priešpovandeniniam karui skirtus „Boeing P-8“ orlaivius ir stiprinamą priešraketinę gynybą.
Danija šiuos žodžius paremia veiksmais: jos karinės oro pajėgos jau eksploatuoja JAV gamybos naikintuvus F-35, o rudenį buvo užsakyti dar 16 tokių orlaivių. Be to, Kopenhaga aktyviai dalyvauja rengiant Europos Sąjungos Kosmoso aktą, siūlydama labiau subalansuotą reguliavimo modelį, kuris apibrėžtų, kaip Europa turėtų elgtis su JAV komercinėmis kosmoso bendrovėmis, sparčiai plečiančiomis žemosios Žemės orbitos palydovų sistemas.
Šešerius metus vengusi aiškios strateginės krypties, Europa dabar priversta ją formuoti skubos tvarka. Kaip pažymėjo vienas buvęs Danijos parlamentaras, iki šiol galiojusios politinės ir saugumo taisyklės akivaizdžiai nebeveikia.
Šiame kontekste vis garsiau skamba siūlymai stiprinti Europos strateginę autonomiją. Europos Komisijos narys Andrius Kubilius paragino svarstyti bendrų Europos karinių pajėgų kūrimą. Jo teigimu, maždaug 100 tūkst. karių dydžio nuolatinės pajėgos galėtų tapti realiu atsaku į mažėjančias JAV saugumo garantijas ir sustiprinti žemyno gynybinius pajėgumus.
Tačiau tokia idėja susilaukė ir griežtos kritikos. ES vyriausioji diplomatė Kaja Kallas perspėjo, kad atskiros Europos kariuomenės kūrimas galėtų būti pavojingas. „Jei jau esate NATO dalis, negalite kurti atskiros kariuomenės“, – pareiškė ji Norvegijoje vykusioje saugumo konferencijoje.
Pasak K. Kallas, svarbiausias elementas krizės metu yra aiški vadovavimo grandinė. Dviejų paralelinių struktūrų – NATO ir atskiros Europos kariuomenės – egzistavimas, jos teigimu, galėtų sukelti pavojingą neapibrėžtumą.
Panašios pozicijos laikosi ir NATO vadovybė. Generalinis sekretorius Markas Rutte pareiškė, kad Europa nepajėgi apsiginti be JAV karinės paramos ir turėtų gerokai didinti gynybos išlaidas, tačiau kartu pabrėžė, jog transatlantinė partnerystė išlieka esminė.
Grenlandijos epizodas tapo katalizatoriumi platesnei diskusijai. Ar Europa gali sau leisti būti strategiškai priklausoma? Ar NATO architektūra pakankamai atspari politiniams svyravimams JAV viduje? Ir ar transatlantinė partnerystė tebėra grindžiama bendromis vertybėmis, ar tik laikinais interesais?
Taigi diskusija dėl Europos kariuomenės tampa platesnio ginčo dalimi – ar Europa turėtų siekti didesnės strateginės autonomijos, ar stiprinti gynybą išlaikant NATO kaip pagrindinį saugumo ramstį.
Kol kas oficialiai visos pusės kalba apie dialogą ir konstruktyvų bendradarbiavimą. Tačiau už uždarų durų vis dažniau girdėti kita nuotaika – atsargumas, rezervas, netgi tylus pasirengimas blogiausiam scenarijui.
Jei kompromisas dėl Grenlandijos bus pasiektas, jis greičiausiai taps techniniu sprendimu politinei krizei užgesinti. Tačiau pats precedentas – kad JAV prezidentas viešai kvestionuoja sąjungininkės teritorinį vientisumą – jau įrašytas į istoriją.
Ir būtent tai gali turėti ilgalaikių pasekmių. Nes net jei krizė bus suvaldyta, Europa šios pamokos nepamirš: saugumo architektūra, kuri atrodė savaime suprantama, nebėra tokia tvirta, kaip manyta.
Visgi NATO paskelbė apie misijos „Arctic Sentry“ pradžią, kurios tikslas – sustiprinti Aljanso buvimą Arktyje ir Tolimojoje Šiaurėje.
Iš pradžių „Arctic Sentry“ veiks kaip NATO ženklas nacionalinėms karinėms pratyboms regione – tokioms kaip Danijos „Arctic Endurance“, kurios taip supykdė D. Trumpą, kad jis pagrasino įvesti muitus dalyvaujančioms sąjungininkėms, ir Norvegijos pratyboms „Šaltasis atsakas“.
Portalo en.highnorthnews.com teigimu „Arctic Sentry“ remiasi didėjančiu NATO dėmesiu Arkties saugumui. Vis dėlto „Arctic Sentry“ nėra karinė operacija – ji nenumato nuolatinio ar ilgalaikio karių dislokavimo Arktyje po NATO vėliava.
Planuojama, kad veikla bus koordinuojama per JAV vadovaujamą būstinę Norfolke, Virdžinijoje. NATO vaidmuo – stiprinti kolektyvinę gynybą ir atsverti Rusijos bei Kinijos įtaką Tolimojoje Šiaurėje, įskaitant Grenlandiją.
Ateityje „Arctic Sentry“ koordinuos sąjungininkų veiklą regione. Šiuo metu ji apima ir Danijos iniciatyvą „Arctic Endurance“ – įvairių sričių pratybų ciklą, skirtą stiprinti sąjungininkų gebėjimą veikti atšiauriomis Arkties sąlygomis.
Artimiausiu metu taip pat vyks Norvegijos vadovaujamos pratybos „Šaltasis atsakas“ („Cold Response“), į kurias jau pradėjo rinktis kariai iš viso Aljanso.
NATO vyriausiasis sąjungininkų vadas Europoje, JAV oro pajėgų generolas Alexus G. Grynkewichas pareiškė, kad „Arctic Sentry“ pabrėžia Aljanso įsipareigojimą ginti savo nares ir išlaikyti stabilumą viename strategiškai reikšmingiausių ir aplinkosaugos iššūkių turinčių regionų pasaulyje“.
Tuo metu Jungtinė Karalystė paskelbė, kad per artimiausius trejus metus Norvegijoje dislokuotų britų karių skaičius bus padvigubintas – nuo 1 000 iki 2 000. Dalis jų dalyvaus jau rugsėjį planuojamose pratybose „Lion Protector“.
Konkrečios „Arctic Sentry“ detalės kol kas nėra iki galo aiškios. Tikimasi, kad pasibaigus nacionalinėms pratyboms ir įvertinus platesnius saugumo poreikius, prie iniciatyvos bus prijungtos ir kitos NATO veiklos. Prancūzija, Vokietija ir Danija jau patvirtino dalyvavimą, tačiau karių skaičiaus neatskleidė.
Europos sąjungininkai viliasi, kad „Arctic Sentry“ ir vykstančios derybos tarp D. Trumpo administracijos, Danijos bei Grenlandijos leis NATO atsitraukti nuo šio ginčo ir sutelkti dėmesį į pagrindinį Europos saugumo prioritetą – Rusijos karą prieš Ukrainą.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą.
Autorius yra Tautos forumo rėmėjas.
