Tas viešas kunigo Algirdo plūdimas, regis, kai ką pasako apie aktyviausius to reiškinio dalyvius – vadinamąjį mūsų naminį bomondą.
Pirma, auksinis jaunimėlis (kai kurie jo atstovai jau, tiesa, gerokai pasidėvėję) mėgsta nuduoti,kad Bažnyčia, tie visi „juodaskverniai” su savo pamokslais jiems nė motais. Ir kad apskritai tie moralai „niekam neįdomūs”.
Tačiau kai matai, su kokiu uolumu tose sferose medžiote medžiojami bent menkiausi tikri ar tariami dvasininkų paslydimai, kokios tada bangos keliamos griebiantis pačių vulgariausių sovietmečio karingojo ateizmo klišių, peršasi mintis, jog iš tiesų nuosekli Bažnyčios pozicija dėl svarbiausių visuomenės moralės klausimų tą bomondą vis dėl to verčia jaustis nejaukiai, nes atidengia varganą jų pasaulėlio tuštumą.
Nebūtinai tie solistai-vokalistai geba to vis prasimušančio diskomforto priežastis nusakyti rišliais sakiniais, bet,kaip tame anekdote apie dingusį Moišės sidabrinį šaukštelį – akivaizdi nuoskauda lieka.
Antra, dažnu panašiu atveju paviršių išmargina flirto su mažumomis putos. Taip ir dabar. Kodėl flirto? Jeigu bomondas su Tapinu priešaky kunigo Algirdo atsitraukimą aiškina nenoru netekti konkrečių pajamų, tai ar jo oponentų, ypač iš vokalistų tarpo, taip uoliai demonstruojamo solidarumo su mažumomis negalėtume apibūdinti kaip paprasčiausio flirto, siekiant didinti ir išlaikyti kuo didesnį savo gerbėjų būrį?
O kad ta meną ypač vertinanti visuomenės grupė aistringai palaiko solistus jau ne kartą matėme viename tarptautiniame muzikiniame renginyje. Anokia čia paslaptis. Ir tegu. Gi abupusis pasitenkinimas.
Antra vertus, kaip rodo nelaimėlio Ten Walls atvejis, mažumos, aktyvioji jų dalis, bet kokį solistą gali akimirksniu „diskvalifikuoti” ilgiems metams. Turi tokios galios. Tai geriau paflirtuoti, nors velnią tu ten solidarus iš tiesų.
Trečia, kaip dažniausiai atsitinka sukilus bangoms – į krantą išmetama daug šiukšlių. Šį kartą bjauriausiai pasmirdusi šiukšlė – jau čia paminėta Tapino insinuacija dėl kunigo Algirdo atsitraukimo motyvų.
Proginį įrašą ponas T. pradeda nuo skambios deklaracijos apie savo gilią pagarbą kunigui ir jo talentui atskirai. Čia pat mikliai primena, kad ir jis pats ne ką mažiau gerbtinas bei talentingas, nes, girdi, taip pat ne kartą iškeiktas už laisvą žodį.
Užbaigia p. T. smulkiu flirtu su tamsuomene, mesdamas jai seniai apčiulptą kaulą – kunigas Algirdas atsitraukė, nes, matai, gviešiasi kuo daugiau pinigo. Pacituosiu šita proga solistę: „Vemsiu„.
