Skaitytojo laiškas. Apsigynėme nuo svetimų, bet neatsilaikėme prieš savus

Niekur nedingsim. Prisimenant tą kruvinąjį Sausio 13-osios išbandymą su kartėliu tenka konstatuoti: savo vienybe ir galybe tuomet apgynėme Laisvę ir Nepriklausomybę nuo svetimųjų ginkluoto puolimo, tačiau neatsilaikėme prieš savus, praradusius vienybę.

Be vienybės nusiritome į ten, kur esame. Ir nežinome, kaip išsivaikščiojimą – savo valstybės griovimą – stabdyti. Eltos nuotr.

Ko verta dabar mūsų Laisvė ir Nepriklausomybė, kai esame taip išsivaikščioję ir išsižadėję su tokiomis aukomis iškovotos Laisvės ir Nepriklausomybės?

Kodėl taip atsitiko? Kokia priežastis ir kokia išeitis? Akivaizdu, kad vienybę naikino mūsų individualizmas, mūsų savanaudiškumas, mūsų politinis ir ekonominis mažaraštingumas.

Prisiminkime, kokiu pretekstu Aukščiausiojoje Taryboje buvo „savų sušaudyta“ pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė? Neva ji „okupantams naudingai kėlė prekių kainas“.

Prisiminkime, kas atsitiko, kai kainų kėlimas buvo brutaliai pristabdytas?

Kitaip ir negalėjo būti, atsivėrus sienoms su šalimis, kur aukštesnės prekių kainos. Prekės akimirksniu dingo iš mūsų parduotuvių lentynų. Vinių, dantų pastos ir kitų paprasčiausių dalykų teko važiuoti į Latviją ar Estiją. Ten vyriausybės, nors ir kėlė kainas pagal bendrą Baltijos sesių sutarimą, savų nebuvo „sušaudytos“, prekės lentynose išliko.

Tačiau didžiausias praradimas ne prekių lentynose. „Sušaudę“ pirmąją Vyriausybę, mes nugramzdinome į nebūtį savo vienybę. Koks gali būti pasitikėjimas kaimynu ar bendradarbiu, jei Sąjūdžio vadovybėje, Sąjūdžio sudarytoje Vyriausybėje yra išdavikų?!

O be vienybės ir nusiritome į ten, kur esame. Ir nežinome, kaip išsivaikščiojimą – savo valstybės, savo Nepriklausomybės griovimą – stabdyti.

Dabar mums nieko kita ir nelieka, kaip didvyrių, paaukojusių gyvenimus, gyvybes dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės, aukos akivaizdoje vėl atkurti sąjūdinę be jokių išskaičiavimų ar praeities kaltinimų vienybę. Sąjūdinis patyrimas sako: galim!

Vienybę atkurs neabejingieji Lietuvos ir savo ateitimi siekdami daugumai suprantamo ir mus vienijančio tikslo: ekonominės darnos, socialinės lygybės ir teisingumo Lietuvoje.

Kliūtys, siekiant šio tikslo, sudėtingesnės nei anuomet, kai veržėmės iš „geležinės uždangos“. Dabar esame pasaulinio „aukso veršio“ – rinkos stipriausiųjų – priespaudoje.

Tačiau kito kelio nėra. Telieka sutramdyti savo individualizmą, savo trumparegišką savanaudiškumą, naikinti nelygybę, skirtumus, neteisybę. Kai aukščiausio išsilavinimo medikai, mokslininkai, dėstytojai gauna menkai kvalifikuotų darbuotojų, ir šiems dar per mažus, atlyginimus. Priekyje – daug žingsnių link tos brolybės, laisvės ir lygybės. Ir be marksų akivaizdi žmonių santykių istorinė raida iš vilkiškų „prie upelio“ į žmogiškesnius – daugiau laisvės, lygybės. Konkurencinėje, priešiškumą skatinančioje aplinkoje brolybė, solidarumas – dar tik tolesnės ateities klausimas?

Pastaraisiais dešimtmečiais skirtumai pasaulyje tik didėja. Tai – mus perspėjantis signalas: didėja kainų, skolų burbulų sprogimų grėsmė. Mus mobilizuojantis signalas!

Pirmasis ir pats sunkiausias bei svarbiausias žingsnis į tą pusę yra situacijos suvokimas. Tai ir klausimas, ir kreipimasis į Lietuvos mokslo atstovus: padėkite kaip ir anuomet, kuriant Sąjūdį, suburti mus Vienybei.

Petras Eidukevičius