Danutė Valentukevičienė. Kodėl emigruoja moterys?

„Atvažiavę užėjome į namą. Kambariuose nieko – tik keturios sienos. Buvo juokinga, kur mes miegosime? Atėjęs vyras pasakė, kad garaže yra čiužinių. Kurį laiką miegojome ant grindų, vėliau – mums parūpino geležines lovas. Rinkome vokiečių išmestus baldus ir kūrėme savo buitį. Džiaugėmės, kad VISKAS GERAI – MES TURIME DARBĄ! Į Lietuvą grįžti nebuvo net minčių,“ – taip apie pirmąsias emigracijos dienas pasakojo Olia Rutkauskienė, jau penkerius metus gyvenanti Vokietijoje.

Pirmosios dienos Visbeko miestelyje, pakavimo fabrike „Stolle“ nebuvo lengvos. Reikėjo daug dirbti, bet moteris jautėsi ramiai. Darbdaviai – rusakalbiai, tad su jais susikalbėti nebuvo sunku. Darbuotojai – turkai ir vietnamiečiai – labai draugiškai priėmė į kolektyvą. Kadangi nei vieni, nei kiti nemokėjo vokiečių kalbos – susikalbėdavo gestais ir ramiai dirbdavo savo darbą, už kurį gaudavo, lietuvių nuomone, padorų atlyginimą.

Pakavimo fabrike O. Rutkauskienė sutiko daug moterų iš Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos. Dauguma jų – smurto emigrantės. Moterys bėgo nuo savo smurtaujančių ar alkoholikų vyrų, kitos – jau išsituokusios, užauginusios vaikus ir būdamos brandaus amžiaus – kaip mokėdamos svetur kūrė naują gyvenimą. Tos moterys, pasak O. Rutkauskienės, gyvendamos gimtojoje šalyje, nežinodavo kur kreiptis, o jei ir žinodavo, ta pagalba būdavo nepasiekiama. Neturėdamos darbo ir priklausomos nuo vyrų, moterys kentė ekonominį, psichologinį, o kartais ir fizinį smurtą, puldavo į depresiją, tiesė ranką į alkoholio stiklelį.

Pasiekusios nepakeliamos kančios ribą moterys ryždavosi svarbiam žingsniui – nutraukti santykius su vyru ir eiti kur akys veda. O. Rutkauskienė teigia, kad toks žingsnis moteriai yra labai sunkus: ne viena ieško pažįstamų, draugų, giminių, galinčių padėti svetur surasti darbą. Palikusios vaikus vyrams, seneliams, giminėms emigrantės stengiasi daug dirbti ir finansiškai remti tėvynėje likusius artimuosius. „Nelengva išeiti kur akys mato. Esi nusiteikęs, kad blogiau turbūt nebus, nei buvo. Visos rizikuoja,” – sako O. Rutkauskienė.

Moteris teigia, kad emigrančių istorijos yra panašios ir gerai jai pačiai pažįstamos. O. Rutkauskienė, kaip ir daugelis moterų, išvyko į Vokietiją pradėjus byrėti daugiau nei 20 metų trukusiai santuokai. Nerasdama darbo ir finansiškai bei emociškai priklausoma nuo vyro moteris prarado savivertę, įniko į interneto siūlomą iliuzijų pasaulį ir galop susirgo depresija. Kartą paskambinęs sūnus pasiūlė darbą Vokietijoje. Ilgai nesvarsčiusi moteris susikrovė lagaminą ir išvyko į nežinią.

Pasak O. Rutkauskienės, gyvenimas emigracijoje nėra lengvas, bet saugus socialine ir finansine prasme. Emigrantai paprastai sunkiai dirba šešias dienas per savaitę ir turi tik vieną poilsio dieną, per metus suteikiamos 25 dienos atostogų. Kadangi visi moka mokesčius, gauna nemokamą gydymą ir kitas socialines garantijas. Jei per 4 metus asmuo nesilankė gydymo įstaigoje, pateikus deklaraciją, dalis įmokų kompensuojama. Minimalus atlyginimas Vokietijoje, atskaičius mokesčius, dirbantiems 160 valandų per mėnesį, yra 1160 eurų. Dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį, kai mokama už valandas, gali uždirbti beveik 1500 eurų. Nepaisant juodo darbo, lietuviai kuriasi vis geresnes gyvenimo sąlygas: vaikus leidžia į mokyklas, ima paskolas butams arba juos nuomojasi, perka apynaujus automobilius, netaupo maistui ir sugeba dar susitaupyti.

Socialinis ir finansinis saugumas ypač svarbus moterims. Tenka džiaugtis, kad yra nemažai pavyzdžių, kai emigravusios moterys atgauna savivertę, įgyja ekonominį savarankiškumą, kuria gražius santykius tarp vyro ir moters, kitos – priešingai, nesugeba užsigydyti žaizdų ir degraduoja. Daug greičiau atsitiesia tos moterys, kurios pripažįsta savo nesėkmingo gyvenimo priežastis, kalbasi apie jas su kitomis moterimis ir bando padėti likimo sesėms.
Moterų emigracija yra didelė problema, atskleidžianti ne tik moterų, bet visų lietuvių emocinę savijautą. Lietuvoje žmogus panardinamas į giliai negatyvią emocinę būseną, kuri pažeidžia žmogaus savivertę ir pasitikėjimą valstybe, naikina viltį kurti geresnį gyvenimą ir spręsti problemas. Smurtiniai santykiai (patyčios, nepagarba žmogui ir t.t.) vyrauja beveik visuose – privataus ir viešojo – gyvenimo lygmenyse. Problema ta, kad smurtinį bendravimo būdą lietuviai propaguoja ir kitose šalyse, todėl Vokietijoje rusai yra labiau gerbiami ir vokiečiams kelia didesnį pasitikėjimą nei lietuviai. Mūsų tėvynainius vokiečiai vertina tik kaip gerus darbininkus.

Olia Rutkauskienė džiaugiasi, kad jos slaviškas vardas ir geras rusų kalbos mokėjimas jai labai praverčia – kartais bendradarbius tenka nuvežti pas gydytojus rusus ir vertėjauti, nes dauguma lietuvių nemoka rusų kalbos. Dėl slaviškos savo kilmės moteriai pavyko išsinuomoti namą, esantį netoli darbovietės. Šeimininkai domėjosi, kas moters tėvai. Kai išgirdo, kad mama rusė, o tėvas lietuvis, mielai išnuomojo namą.

Dabar moteris dirba paukštienos perdirbimo fabrike, ramiame Steinfeldo miestelyje, turinčiame apie 10 000 gyventojų. Mieste gyvena daug ūkininkų, kurie verčiasi gyvulininkyste. Gerai išvystyta pramonė: daug paukštienos perdirbimo fabrikų, betono, plastiko gamyklų, duonos gaminių kepyklų, restoranų, kavinių. Steinfelde gaminami Volkswagen automobiliai. Kadangi lietuviai nemoka vokiečių kalbos, todėl jie daugiausiai dirba fabrikuose.

Darbas fabrikuose yra labai sunkus, ypač pamaininis. Nors miestelyje yra daug gamyklų, fabrikų, bet susirasti naują darbą, nemokant kalbos, yra labai sunku. Be to, skiriasi ir atlyginimai. Emigravusios moterys, kurios turi nepilnamečių vaikų, gauna išmokas už vaikus, o netekusios darbo registruojasi Darbo biržoje ir 3 mėnesius gauna 800 eurų išmokas.

O. Rutkauskienė pasakojo, kad į Vokietiją atvažiuoja vis daugiau moterų. Jei emigruodavo moterys iš Varėnos, Alytaus, Druskininkų, Marijampolės, tai dabar „pajudėjo“ žemaitės. Iš Lietuvos bėga ne tik jaunimas, bet ir brandaus amžiaus žmonės, ne tik skurdą kenčiantys nekvalifikuoti provincijos žmonės, bet ir aukštos kvalifikacijos specialistai iš didmiesčių. Kaip grįžti į Lietuvą, kuri primena skęstantį laivą? „Ką mes rasime Lietuvoje po kažkiek metų, kai mūsų būstai išdarkyti, ir niekas mūsų nelaukia? Parvažiuoji atostogų ir matai verkšlenančius lietuvius, kaip jiems sunku gyvent. Jei ir turėčiau darbą, Lietuvoje jau nemokėčiau gyventi. Paskaičiavus lietuvio pajamas, aš neturėčiau ką valgyti. Grįžti ir badauti į Lietuvą tikrai nežadu,“ – prisipažįsta moteris.

Moterų emigraciją lemia daug priežasčių: ekonominė šalies situacija, emocinė asmens ir šalies būsena, patriarchalinio šeimos modelio liekanos, patiriamas smurtas. Lietuvos moterys dar nemoka savęs mylėti, turi menką savivertę, nedrįsta kovoti už savo gyvenimą. „Ką aš galiu pasakyt apie moteris, kurioms nepasisekė? Turbūt jos per daug mylėjo, rūpinosi savo vyrais, tenkino jų lūkesčius, paskui nuleido rankas ir trūkus kantrybei išėjo laimės ieškoti, kad atrastų save,“ – sako O. Rutkauskienė. Moteris teigia, kad emigracija – kartais vienintelis būdas išeiti iš smurto rato ir kurti naują gyvenimą.