KOL VYKSTA karas, o žmonių galvose vien dūmai ir dulkės, mažieji žmogeliukai daro didelius darbus.
„Kovo 22 dieną „Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis informavo apie jį pasiekusį neįvardytų ministerijų pareigūnų susirašinėjimą, kuriuo buvo mėginama inicijuoti esminį Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimą. A. Antanaičio teigimu, juo buvo siekiama faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą“. (Pozicija)
Tai labai jaudina. Nebežinau, ką parašyti ar kokį klausimą užduoti ir kam jį užduoti. Norėčiau užduoti tai visuomenės daliai, kuri yra arčiau manęs. Ne tik man artimiems, bet ir tolimesniems žmonėms. Ne tik tiems, kurie mane mėgsta, bet ir tiems, kurie tokio jausmo mano atžvilgiu neišgyvena.
Ką mes čia Lietuvoje susikūrėme ir kurioje vietoje atsidūrėme?
Kad mažieji žmogeliukai atsirado ir kakoja ant aukščiausios lentynos, esame kalti MES, kurie juos ten užkėlėme. Ne dėl blogos valios – dėl nežinojimo arba nesusipratimo.
—————
LIETUVIŲ KALBA yra kertinis mūsų valstybės politikos akmuo, todėl, jeigu norime gyventi savo valstybėje, o ne metropolijos kolonijoje, reikia, kad ji būtų VALSTYBINĖ kalba, kuria būtų mokoma ir aptarnaujama, kuria būtų rašomi visi mūsų dokumentai.
—————–
„Ar pagrįstas viešoje erdvėje vyraujantis teiginys, kad valdančiųjų vykdoma lietuvių kalbos sistemingo žlugdymo politika ir praktika įkūnija ir atspindi ne tik valdančiosios daugumos neomarksistinį ir neosovietinį ideologinį siekį savo iniciatyva ir pastangomis išardyti 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos pamatus, bet kad šiais veiksmais yra vykdomos ir neviešos ES direktyvos demontuoti nacionalinę demokratinę lietuvių valstybę ir paversti Lietuvą sovietinės LSSR pavyzdžio multikultūrine federalizuotos ir centralizuotos ES provincija?“. (Nacionalinis susivienijimas).
Tik vienas iš klausimų, bet jis kirto per visas nervų šakeles – juk iš tiesų gali taip būti! Aš nebežinau, ar egzistuoja koks nors politinis ar ekonominis absurdas, kurio Lietuvoje negalėtų būti? Situacijoje, kurioje mes, kaip tauta, leidome sau atsidurti, ir ukrainiečių Tėvynės karas nėra to priežastis, įmanoma viskas.
Mažieji žmogeliukai ant aukščiausiosios lentynos kariauja su rusais labiau negu ukrainiečiai. Ir padeda pastariesiems kiekvienas atskirai labiau už mus visus kartu paėmus. Bus ir medalių prisegta, ir rankų prispausta, ir žmogeliukiškos šypsenos viepsis – visko bus. O mes visa tai stebėsime ir piktinsimės arba vaipysimės kartu.
Prieš kelias savaites, pačioje karo pradžioje, kai visi buvome sukrėsti, jautėme baimę ir išgyvenome ypač didelę nežinomybę, mano nuomonė buvo maždaug tokia: bet kokia kaina turime susivienyti, turime būti vienas kumštis.
Ta žmogeliukų veikla valstybės atžvilgiu pagaliau išdaužė ir mane iš tos „vienybės“ akimirkos ir būsenos.
Ir aš ATSIIMU savo prieš tai komentaruose žmonėms išsakytas mintis dėl klausimų, kuriuos įvardijau, kaip nereikalingus spręsti kaimynystėje vykstančio karo metu. Tai ir KGBistų aiškinimasis, LGBTistų išsidarinėjimų pasmerkimas ir t.t.
Viską atsiimu ir sakau – REIKIA.
Ne mes kariaujame, ir ne pas mus tas karas baigsis.
Mes pasistatėme ETAŽERĘ, prisidrožėme mažųjų žmogeliukų ir sukėlėme juos ant aukščiausios etažerės lentynos. Ir dabar jie ten kariauja – su mumis. Mes esame jų rusai.
O kas mes iš tikrųjų esame?
Jeigu lietuviai, tai pagalvokime, kodėl mes tokie esame.
Kad nereikėtų deklamuoti, kaip visai nesenais laikais:
Ateina genijai ir vėl išnyksta,
Atėjo žmogeliukai visiems laikams.
———————–
