Signatarai prieš Nacionalinės kultūros ir meno premijos diskreditavimą
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų pareiškimas
Mus, Kovo 11-osios akto signatarus, Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradininkus, šokiravo Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimas pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių budelių aukštintojui Mariui Ivaškevičiui. Dar labiau mus glumina tai, kad jam premija skirta, kai šventėme Lietuvos valstybingumo 100-tmetį. 2018 metai buvo paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Šiemet minėsime prezidento Jono Žemaičio-Vytauto metines ir LLKS Tarybos Deklaracijos 70-ies metų sukaktį. O Maskva intensyvina dezinformacinį karą prieš Lietuvą. Todėl Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos (toliau – Komisijos) beprecedentinis sprendimas, skirti premiją M.Ivaškevičiui, įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę. Šis sprendimas apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!
Reikalaujame sustabdyti (atšaukti) Komisijos sprendimą dėl premijos skyrimo minėtam asmeniui. Pakeisti Komisijos sudėtį kvalifikuotais, neangažuotais specialistais, kuriems Valstybės istorinė atmintis, patriotizmas ir teisingumo atstatymas nebūtų užgožtas antraeiliais siauraprofesiniais reiškiniais.
Laukiame prezidentės, Seimo pirmininko ir Ministro pirmininko valinio pareiškimo dėl Komisijos absurdiško sprendimo. Priešingu atveju, tai reikš, kad oficialia Lietuvos politika tapo pasaulį stebinančios mūsų partizanų ilgalaikės kovos, disidentų veiklos, Sausio 13-osios gynėjų pasiaukojimo menkinimu ir diskreditavimu.
Turime vilties, kad garbinga Nacionalinė premija dar kartą nebus išniekinta pačią svarbiausią Lietuvos dieną – Vasario 16-ąją, – garbingiausioje vietoje – Lietuvos Respublikos prezidentūroje, jos įteikimu M.Ivaškevičiui.
Pasirašo:
Vilius Baldišis
Vidmantas Povilionis
Eimantas Grakauskas
dr. Zita Šličytė
Vladas Terleckas
Rimvydas R. Survila
Eugenijus Petrovas
Ivaškevičiui tiktų pačiam atsisakyti premijos.
O kur kiti signatarai? Negi jie ploja ar nori išsitarnauti prieš putę butolinovičių?
Skaudu, kad Valstybės istorinė atmintis, patriotizmas, partizanų ilgalaikės kovos, disidentų veiklos, Sausio 13-osios gynėjų pasiaukojimas yra menkinamas, kai tuo tarpu turėtume JAIS didžiuotis, o ne juodinti!!!
Šiandien postmodernistiniai kliedesiai vadinami intelektualiniu produktu. Tačiau kiekvieno žmogaus padorumo ir vertybinės sistemos lygmuo leidžia pasirinkti apie ką klejoti ar blevyzgoti. Gaila ir skaudu, kad tokio pseudo intelektualinio marmalo (automobilių neveiksnūs dialogai, moterys-pieninės, nkavėdistų protokolų tiesa) objektu tampa Tėvynė, jos praeitis, kova už laisvę. Objekto pasirinkimas liudija apie autoriaus moralę, jo požiūrį į savo kraštą… Protingam žmogui ir taip viskas aišku. Verta susimąstyti apie kitką: koks yra tikrasis tokios literatūros gynėjų, premijų skyrėjų dvasinis pasaulis, literatūros estetikos pojūtis, kokie jo prioritetai? O juk kai kurie šio diskurso-marmalo gynėjai save vadina disidentais, tiesa, pasirodžiusiais disidentinėje veikloje labai vėlai…kai nereikėjo lindėti bunkeriuose, aktyviai priešintis sovietinei KGB. Taigi, nauda vis tik yra: išryškėja kas yra kas Lietuvoje.