„Į Lietuvą atkeliaujančios Sacharos dulkės – tai ne tik trumpalaikis atmosferos reiškinys, bet ir geologinės bei klimatinės sąveikos rezultatas, jungiantis skirtingus žemynus.
Šios smulkios mineralinės dalelės susiformavo iš senovinio megaežero Čado (angl. Mega-Chad) dugno nuosėdų – šis milžiniškas ežeras maždaug prieš 5–7 tūkst. metų plytėjo dabartinio Čado teritorijoje ir galėjo užimti net 400 tūkst. kv. km – beveik tiek, kiek šiandien užima visa Prancūzija“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos specialistai.
Ilgainiui dėl klimato pokyčių ežeras išdžiūvo, o jo dugnas virto dykuminga lyguma. Ypač daug smulkių nuosėdų susikaupė Bodelės įduboje, iš kurios, veikiant sausrai ir stipriems vėjams, šios dalelės lengvai pakyla į atmosferą. Palankiomis meteorologinėmis sąlygomis jos nukeliauja net tūkstančius kilometrų – iki Europos, įskaitant ir Lietuvą.
Į Lietuvą atnešamos Sacharos dulkės yra įvairių mineralų mišinys – jose aptinkama kvarco, geležies ir aliuminio oksidų, molio dalelių, kalcio junginių ir kitų komponentų.
Tai ne šiaip dulkės – tai milijonus metų skirtingo klimato ir aplinkos sąlygomis formavęsi mikrofragmentai, kuriuos dabar perneša pasauliniai atmosferos srautai. Šis reiškinys vadinamas aeoliniu procesu – kai vėjas tampa geologiniu veiksniu, gebančiu pernešti medžiagas per žemynus.
Nors Lietuvoje Sacharos dulkės dažniausiai siejamos su trumpalaikiu oro kokybės pablogėjimu, pasaulyje jos turi ir daug didesnį poveikį. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Amazonės atogrąžų miškai, kurių dirvožemis labai senas ir skurdus.
NASA ir kiti mokslininkai nustatė, kad būtent Sacharos dulkės, perneštos per Atlantą, atneša fosforo ir kitų maistinių medžiagų, pamaitinančių miško ekosistemą. Šios dulkės veikia tarsi natūralios, geologiškai susiformavusios trąšos.
Lietuvoje šis poveikis mažesnis, bet pats reiškinys svarbus ir geologiniu požiūriu. Tokie dulkių epizodai – ne atsitiktiniai. Jie dažniausiai pasitaiko pavasarį (kovą–gegužę), kai Sacharoje dominuoja sausros ir stiprūs vėjai. Tad šis reiškinys turi sezoninį pobūdį ir gali būti stebimas reguliariai.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai atkreipia dėmesį, kad reiškiniai, kuriuos pastebime kasdienėje aplinkoje, – drumstas dangus, rausvas lietus ar dulkės ant langų – gali būti ir geologinių procesų rezultatas. Tai priminimas, kad geologija „veikia“ ne tik mums po kojomis, bet ir danguje.
Pavyzdžiui, dangus „drumstas“ tampa dėl ore tvyrančių smulkių kietųjų dalelių, kurios yra nuosėdinės kilmės – kvarco dulkės, molio mineralai ir kt. Rausvas lietus susiformuoja lietui išplaunant šias dulkes iš atmosferos – rausvą spalvą suteikia geležies oksidai. Dulkių sluoksnis ant paviršių – ne šiaip nešvarumai, bet tikri mikromėginiai, kuriuos galima naudoti geologiniams tyrimams.
Net keli miligramai tokių dulkių leidžia nustatyti jų kilmę ir sudėtį. Šių dalelių analizė gali atskleisti jų susidarymo sąlygas, pernešimo kelius ir galimą poveikį dirvožemiui ir bet kokiems kitiems paviršiams. Skirtingos dulkių kilmės vietovės turi unikalią mineralinę sudėtį – vadinamąjį geocheminį parašą. Todėl pagal dulkes galima net identifikuoti, iš kurios Sacharos dalies jos kilusios.
Kai Sacharos dulkės nusėda ant sniego (pvz., Alpėse), sniego paviršius įgauna gelsvą ar oranžinį atspalvį. Dėl to sniegas atspindi mažiau šviesos (sumažėja albedas) ir sniegas greičiau tirpsta. Tai dar vienas pavyzdys, kaip geologinės dalelės veikia klimato procesus.
Dulkės stebimos naudojant palydovinius vaizdus – tokie duomenys leidžia numatyti, kur ir kada dulkės pasieks Europą. NASA ir Europos kosmoso agentūros palydovai (pvz., MODIS, Sentinel-5P) fiksuoja dulkių debesis ir jų koncentraciją ore.
Tai geras priminimas, kad geologija, atmosfera, biosfera ir hidrosfera susijusios tarpusavyje.
