Tai, kad mes gyvename iškreiptos demokratijos stadijoje nebe naujiena niekam, išskyrus valdančiam elitui. Mes mokome kaip elgtis, pasisakyti, reprezentuoti užsienio šalis, patys seniai leidę nusivalyti kojas į visus įstatymus, kodeksus.
Profesorius Vytautas Radžvilas, istorikė Rasa Čepaitienė šiam chaosui surado etimologinį apibūdinimą. Pitariu ir pasirašau po kiekvienu teiginiu. Atgimė kaip usnys dirvoje neobolševizmo piktžolės, kurių išrovimas galimas tik stipriai subrendus pilietinei visuomenei ir nustojus jaunimui murkdytis po išmaniuosius telefonus.
Neurolingvistiškai aš tai anotuoju kaip sadomozochizmą, kuomet tautai jau tas pats kaip su ja elgiasi, neužtenka proto, valios pastangų burtis į taikias protesto grupes, akcijas, profsąjungas.
Užduodu retorinį klausimą: kada paskutinį kartą pavyko koks nors referendumas? Viešai aptarti, išdiskutuoti jo nutarimai, rezultatai, pakviesti mokslo atstovai, apskritai dar kažką reiškia sociologai, kultūros antropologai?
Pasklido kaip Grigo bitės. Štai kokią situaciją aš regiu visose mūsų valstybės sferose.
Pezama, kad itin šaliai reikalingi pedagogai, tačiau senoji VPU karta visiškai eliminuota iš akademinio tęstinumo, niekas nesiteikė atsiklausti ar reikalinga naikinti metodinę bazę Žvėryne, sukrauti, išmesti tomai vertingos literatūros- o nepanorę šokti pagal naują liberalizmo ideologijos dūdelę iškeliavo arba su „vilko bilietu“, arba skubos tvarka pagreitintos išlydėtuvės į pensiją.
Kas nusprendė, kad visiškai nebereikia etninės kultūros specialybės, šokiravo žinia, kad nebėra bibliotekininkų rengimo VU. Kur studentų, jų tėvų, visuomenės balsas, kolegų iš kitų šalių refleksijos?
Ką mes girdime kiekvieną rytą, vakarą per radio, tv žinias?
Nepasirinksite elektros tiekėjo paploninsite pinigus drastiškai, čipuokite šunis, kates, taupykite pinigėlius, nes duonutė kaštuos tik 5 eurus. Prisimenu studijų laikais žymus edukologijos daktaras Bajoriūnas sakydavo paskaitų, seminarų metu, kad man užtenka pažiūrėti į dešrytę po vitrina ir bandau sau Zenonai įteigti, kad tu sotus, nealkanas.
Septynmyliais žingsniais artėjame prie šitokių realijų. Bauginimai yra akivaizdus BK straipsnis, tačiau net nesvajok nepaklusti oligarchų- lobistų diktatui.
Netgi žmogeli nebeturi teisės laisvai disponuoti savo socialiniais tinklais, elektroniniu paštu, gi kiekvieną sykį vėl suvesk slaptažodį, kodą ir be įmantraus telefono to nebepadarysi bibliotekoje, VMI, bankinėje sistemoje.
Žiežmarių pensininkas turi santaupų kompiuteriui, nes neabejoju savo senatvės grašiukus reikės atsiimti tik kortele ir suvedus kodus.
Renginiai, ekskursijos jau tapo komerciniu kultūros pasu, kurį gauti privalai išklausyti kursus ir susimokėti. Mokytojai skirstomi į VIP klientus ir eilinius vartotojus.
Todėl teigiu kategoriškai ir be patetikos, kada bus peržiūrėta, pakeista mūsų konstitucija, kurios preambulėje juodu šriftu konstatuojama, jog piliečių valia ir apsisprendimas galimas tik individo sapne.
Susimąstykime….
