Pirmiausiai reikia identifikuoti pačią istoriko sampratą iš profesinio taško. Manęs kai paklausia, kas tokiu esu, kam atstovauju- tikrai ne gėda pasakyti – pedagogas, nes tokia yra mano specialybė, tai įrašyta VPU IF diplome.
Nėra tokio amato, statuso – istorikas, kaip ir inžinierius, menininkas. Tai nieko neapibūdina.
Turime pažvelgti į profilį. Kompiuterijos, civilinės saugos, statybų, santechnikos profesionalas, kino, teatro, dailės žinovas. Ugdymo, kraštotyros, archyvistikos, kasinėjimų vykdytojas ir pan.
Teoretikas arba praktikas. Ir man šypsnį kelia, kai skalambina VU, mes ruošiame aukštos kompetencijos istorikus. Kokios šakos, specializacijos? Pinigų tyrėjus- numizmatus, paveldo, papročių aiškintojus- etnologus ir kt. Tai nuolatos privalo priminti rektoriai, dekanai, dėstytojai.
Bet Lietuva tuo ir įdomi dabar pasauliui, kad patapo grimasų ir šypsnio šalimi. Žmonės, visiškai nieko bendro neturintys su žiniasklaida netik kad save tituluoja ekspertais, dar turi garbės dalyvauti tiriamosios žiniasklaidos seminaruose studentams kartu su Rytu Staseliu.
Manę ironija paėmė matant Rimvydą Valatką aiškinant spaudos specifiką, niuansus, kai šis pasimetęs savo sofizmuose asmuo baigęs VPI, neparašęs nei 1 analitinės publikacijos lygiuojasi su korifėjais, tauta serga amnezija, nesupras.
Istorija nebeturi savo moderatoriaus
Jeigu ši seniausia pasaulio disciplina, misija, praeities fiksavimo išraiška turėtų stiprų lyderį, vadovą net nekiltų mintis kažkokiom poniutėm šaipytis iš Valdo Rakučio, Lukiškių aikštę paversti nuogalių kalorijų deginimo pliažu.
Įsivaizduokit Paryžiuje prie Triumfo arkos vyksta bikini konkursas, Prahoje prie Jano Huso paminklo apatinio trikotažo kolekcija. Kokį rezonansą tai iššauktų visuomenėse, kurios yra pilietiškos ir brandžios?
Lietuvoje autonomiškumas, separatizmas, pasyvi būsena
Kas saisto fakultetų darbuotojus, asistentus, laborantus, absolventus daryti live transliacijas, podcastus konceptualiomis istorijos temomis? Bijoma Lauryno Kasčiūno įtūžimo, Nikžentaičio prolenkiškos reakcijos, išmetimo iš darbo, viešos erdvės retušavimo?
Štai Klaipėdos universitetas nelabai pageidauja, kad jų darbai būtų naudojami rašant publikacijas, monografijas. Tai jų dirva, intelektualinė nuosavybė ir pan. Šią naujieną gavau iš vieno entuziasto, stipraus visuomenininko.
Vadinasi man pasinaudoti studija apie Prūsiją gvildenant Mažosios Lietuvos klausimus negalima, tačiau ar ne metas Seime priimti direktyvą, kuri aiškiai deklaruotų, jog Alma Mater nebeteiks jokių paslaugų, geranoriškumo.
Aš taip pat su tuo susidūriau. VU bibliotekai užtenka savų alumnų, docentų darbų, bylų, tai metodinėms mano rekomendacijoms neatsiras vietos lentynose.
Kokia žinutė transliuojama man, kitiems mokslo atsovams, pradedantiesiems. Humanitarika yra tavo, bet ne valstybės asmeniniu reikalu, leidyklos nepaklaus koks bus naujų knygelių poreikis, nepagėdins ŠMM, kad niekaip nesugeba atnaujinti istorijos bendrojo lavinimo programų.
Nes tai patogu ir buvusiam Mikniui ir esamam Nikžentaičiui. Nors Istorijos instituto pareigybiniai nuostatai aiškiai kalba apie atsiskaitymą tautai, konsolidavimą tarp atskirų segmentų- stručio pozicija smėlyje yra patogi ir komfortabili.
Kitaip ponas Nikžentaitis pasirodo eteryje, spaudoje, pats parašo, kad istorijos vizija yra tokia ir tokia, mums reikia tiek ir tiek tyrinėtojų, doktorantų, leidinių, ekspedicijų, konferencijų, nuolatos komunikuoja su organizacijomis, fakultetais.
Kodėl rašytojas slepiasi po akiniais? Tai pasako koks jis yra,
Atstovauja savo šeimininkams-nuo 1945 metų pasaulį valdantiems dėdulėms su apraikytais galiukais.