Jau nuo seniai, labai seniai, už devynių upių, devynių miškų ir dar kelių biurokratinių koridorių, gyvavo Opa-Opa karalystė. Joje gyveno atkaklūs jaunuoliai – mąstantys, besistengiantys, net ir pramiegantys pamokas kartais, bet vis tiek tikintys, kad žinios veda į šviesesnį rytojų.
Jie rašė rašinius ne tik žąsies plunksna, bet ir naudodami kompiuterius ar net dirbtinį intelektą, dresavo integralus, mokėsi kalbėti apie subordinaciją ir buvo pasiruošę svarbiausiam metų įvykiui – Didžiajam Brandos Mūšiui.
Sakoma, kas šį mūšį laimi, tam atsiveria vartai į Aukštųjų Mokslo Bokštų pasaulį – kur galima gilintis į pasaulio paslaptis, gauti valstybės paramą ir, galbūt, retkarčiais gerti kavą su dėstytojais, kurie moka cituoti Sokratą ir „Excel“.
Tačiau virš šios karalystės sklandė miglota, bet labai reikšminga valdžios įstaiga – Burbulų ministerija. Ji buvo garsi ne tiek sprendimais, kiek jų paaiškinimais. Ministerija darė viską „iš širdies dėl vaikų“, bet dažnai atrodė, kad širdis pamiršo pasitarti su protu. Burbulų buvo visur: dokumentuose, viešuose pasisakymuose ir net skaičiuoklėse, kuriose formulės keitėsi dažniau nei mėnulio fazės.
Kai atėjo Didžiojo Brandos Mūšio diena, tūkstančiai mokinių stojo į kovą – su logika, literatūra, chemija, fizika, matematika ir net savo pačių baimėmis. Kai kurie laikė egzaminus be oro kondicionieriaus, kiti – su „užstrigusiu pelės kursoriu“. Bet jie laikė. Nes taip buvo žadėta: sąžiningas išbandymas visiems vienodomis sąlygomis.
Tik štai, kai dulkės nusėdo ir visi laukė rezultatų, Burbulų ministerija pūstelėjo naują žinią. „Visiems, kurie laikė egzaminą, dovanojame papildomus 10 balų. Už drąsą. Už ištvermę. Už tai, kad apskritai atėjote.“
Žinia sukėlė sumaištį. Vieni stebėjosi, kiti džiūgavo, treti – bandė suprasti, kodėl šis sprendimas nebuvo paskelbtas prieš egzaminą. Dar kiti – iškėlė antakius taip aukštai, kad vos nepasiekė konkurencinės lubų formulės.
Ministerijos logika buvo genialiai paprasta – „kompensuoti patirtą stresą“. Bet kaip jį įvertinti objektyviai? Vienam stresas – užstrigusi pelė. Kitam – visai laiku nesuveikusi atmintis. O gal dar kas nors suvalgė pusryčius, kuriuose buvo alergenas? Sunku pasakyti, bet Burbulų ministerija nusprendė: visiems po 10.
Problema ta, kad šie papildomi balai pakeitė ne tik matematiką, bet ir konkurenciją. Kai anksčiau įstoti reikėdavo 95 balų, dabar pakako 85. Tie, kurie stengėsi metus, buvo sulyginti su tais, kurie vos atsibudo laikui. Ir nors visi buvo „vienodai vertinami“, kažkodėl daug kas jautėsi nevienodai.
Įsikišo ir Aukštųjų Mokslo Bokštų globėjai – universitetai. Jie staiga pastebėjo, kad jų kompiuterinės sistemos nebesugeba suskaičiuoti visų „pagerintų“ kandidatų. Vieni studentai gavo kvietimus į dešimt skirtingų studijų programų vienu metu, kiti – liko už borto, nors turėjo 100 balų, bet kažkas kitas turėjo 110.
Taip gimė nauja mokslo sritis – „konkursinis kvantinis balas“. Jo dėsniai priminė fiziką: rezultatai galėjo egzistuoti keliomis būsenomis vienu metu. Kandidatas tuo pat metu buvo ir priimtas, ir nepriimtas. Teko atidaryti dėžę – kaip Šriodingerio studentui.
Viešojoje erdvėje kilo diskusijos: gal visiems iš karto išduokime diplomus? Juk jei jau „lygybė“, tai kodėl vargti? Galbūt, pasiūlė kai kurie, kitais metais visiems iškart reikėtų skirti po 100, o tada tiems, kurie laikė egzaminą – dar po 20 „už emocinį pastovumą“.
Tėvai skaičiavo lenteles, mokiniai rašė skundus, o mokytojai – stebėjosi. Ir net tie, kurie įprastai tylėdavo, pradėjo kalbėti apie „pažymio infliaciją“. Kaip valiuta be ekonomikos, taip pažymys be prasmės virsta tiesiog dekoracija.
Visa tai stebėdamas, vienas senas Mokytojas tyliai šnibždėjo: „Kai pažymiai išauga be pastangų, o diplomai nurodo ne ką moki, o kiek gavai „dėl viso pikto“ – ar dar gyvename Švietimo žemėje, ar tik pasakoje apie burbulus?“
Epilogas
Šiandien Opa-Opa karalystė vis dar stovi. Bet jos piliečiai – ypač jauniausi – ima abejoti, ar verta stengtis, jei sėkmę gali lemti ne darbas, o korekcinė formulė. Nuoširdžiai mokęsi moksleiviai, jausdami neteisybę, klausia: „Ar tai tik vienkartinė išimtis? Ar nauja taisyklė?“ O svarbiausia – „Ar iš viso verta stengtis, kai už tave viską „optimizuoja“?“
Pasaka dar nesibaigė. Gal ji vis dėlto baigsis laimingai – jei bus išgirsti ne tie, kurie kalba tuščiais pažadais, o tie, kurie remiasi faktais ir sveiku protu. Tie, kurie rūpinasi ne tik tuo, kiek balų parašyta lentelėje, bet ką tie balai iš tikrųjų reiškia. Tie, kurie supranta, kad švietimas – tai ne dar viena viešųjų ryšių akcija, o karalystės pagrindas, nuo kurio priklauso visuomenės pasitikėjimas valstybe.
Ir jei ši pasaka bus perskaityta ne tik akimis, bet ir galva – dar yra vilties, kad Karalystėje Opa-Opa atsiras daugiau proto nei burbulų, daugiau sąžinės nei šūkių, ir daugiau teisybės nei politinės kosmetikos.
