Romualdas Žekas. Kelios mintys apie būsimą gėjų paradą

Matant latvių problemas, mūsų rūpesčiai ieškant tinkamiausių žodžių, atrodo žymiai menkesni. Ir vis tik jie nėra tokie jau nesvarbūs. Todėl besimezganti diskusija, manau, yra prasminga. Juk sutarėme, kad Nacionalinio susivienijimo misija yra ne tik kitus šviesti ir žadinti, bet ir patiems ugdytis.

Prisiminkime kokį malonų pasididžiavimo džiaugsmą mums suteikė solidus Nacionalinio susivienijimo komandos pasirodymas Europos Parlamento rinkiminėje laidoje. Kompetencija ir pagarba oponentams liejosi iš kiekvieno mūsiškio sakinio.

Siekti tokiais būti turėtume visose situacijose. Todėl žodžių, kuriais homoseksualūs asmenys yra vadinami, turi įžeidžiančią konotaciją, o jų vartojimas parodo ne tiek mūsų požiūrį, kiek bendrą kultūrą.

Bendraudami su mumis jie dažnai blogai jaučiasi. Patys sutinka būti vadinami gėjais. Kur kas maloniau skambantis žodis. Ar ne? Tačiau ar jie kitokie?

Manau, kad taip. Ar jie turi teisę gerai jaustis?

Manau, kad taip. Iki 1972 m. jie buvo laikomi jeigu ne psichiniais ligoniais tai bent jau žmonėmis turinčiais rimtų psichologinių problemų. Jie turėjo diagnozę, kuri buvo tarptautiniame ligų sąraše.

JAV psichiatrų asociacija tai panaikino ir dabar juos laikyti ligoniais nepriimtina.

Apsidairykime aplinkui. Kiekvienas iš mūsų jų pažįstame ne vieną. Tai mūsų kaimynai, bendradarbiai, o gal net ir artimieji. Prisipažinkime, neretai tai puikūs žmonės, geri darbuotojai, talentingi arba net ypatingai talentingi žmonės.

Ir vis tik trūksta abipusės pagarbos. Kodėl? Kuri pusė kalta arba kaltesnė?

Jie yra absoliučiai lygiaverčiai visiems išskyrus vieną sritį. Sritį, kurioje didžioji visuomenės dalis negali nusileisti – tai šeimos klausimas.

Konstitucija labai lakoniškai ir aiškiai yra apibrėžusi šią sąvoką. Deja, šioje šviesoje žalimo Konstitucinis teismas pasirodė tiesiog niekingai.

Daugelis mūsų pagrįstai įsitikinę, kad šie žmonės, kad ir kaip gražiai save vadintų, yra tiesiog gamtos nuskriausti. Jie negali nei turėti vaikų, nei… teisės juos auginti. Dėl suprantamų priežasčių, negaliu čia Jums pacituoti daugybės mokslinių tyrimų išvadų, kurios tai įrodo.

Tačiau viena, dėl kurios mokslininkai nesiginčija, yra tokia – kūdikis ir vaikas turi vyraujančią pirminę signalinę nervų sistemą, kuri vystosi ir toliau po gimimo. Todėl net vadinama antruoju gimimu. Tai reiškia, kad vaiką ugdo, brandina tiktai jį supančių žmonių pavyzdys.

Tai bene svarbiausia visavertės asmenybės subrendimo sąlyga. Žodžiai, žaislai ir materialiai aprūpinta vaikystė yra mažareikšmiška. Geriausia jeigu tai daro biologiniai tėvai. Būtinai abu – mama ir tėvas, nes nei kiek nėra mažiau svarbu ar vaikas įsisavins motinos ir tėvo vaidmenis.

Kiekvienas nustemba sužinojęs koks subtilus vaiko pasaulis ir kokie niuansai šiame periode yra be galo svarbūs. Tiesiog nulemiantys visą gyvenimą.

Dėl šių ir mano nepaliestų kitų priežasčių toks žmogus vargu ar gali būti mokytojas. Tokiu rakursu reikia žiūrėti ir į gėjų paradus. Kadangi iki šiol neįrodyta genetinė šio sutrikimo prigimtis, pagrįstai tokie paradai laikomi jų gretų dauginimosi priemone.

Toks labai senas, tačiau biologiškai ir moksliniais tyrimais pagrįstas požiūris, dabar menkystų pravardžiuojamas Putinišku.

Visai kaip smėlio dėžėje. Prasivardžiuojama kai nelieka jokių argumentų. Deja, šiais čia išdėstytais argumentais turėtų būti paremta valstybės politika.

Tiesa ir tai, kad dėl jų nebus pilno abiejų pusių sutarimo. Tačiau, nepaisant to, mes į juos turime žiūrėti mandagiai, bet nebūtinai taip kaip seniau žiūrėdavo į juos gydytojai.

Autorius yra gydytojas, Nacionalinio susivienijimo Tarybos narys, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas

Kažin ar tai politinė reklama. Bet jeigu toks reikalavimas, – tebūnie.