Romualdui Ozolui (1939–2015) būtų 87-eri. Šiandieninių pervartų pasaulyje stinga jo įžvalgų, aiškios pozicijos apie Lietuvą ir jos ateitį.
Atiduodami pagarbą R. Ozolo šviesiam atminimui skelbiame ištrauką iš politinės autobiografijos „Tikiu, nes žinau“.
Skaitytojams maloniai primename, kad R. Ozolo Rinktinius raštus (4 tomai), bibliografinę rodyklę, nuorodas į Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondo rankraščius, video įrašus ir renginių nuotraukas galima rasti svetainėje www.ozolas.lt
TIKIU, NES ŽINAU
Iš Romualdo Ozolo politinės autobiografijos (2010)
Ką gali aprašinėti kaip savo gyvenimo darbus, kai plušai visą gyvenimą kaip juodas jautis, o gi nieko nepadarei taip, kaip buvai norėjęs, arba nieko dorai neužbaigei, bet vis dar tikiesi!? Nebent kalbėtum su humoru, kurio ne kaži kiek. Arba su melancholija, nes saulė horizonte jau tikrai beveik liečia medžių viršūnes.
Neliūdžiu
Savo svarbiausią gyvenimo darbą padariau: kartu su bendražygiais atkūriau ir kūriau mūsų valstybę. O kad Lietuvos Respublika nuėjo ne tuo keliu, kurį jau maniau ir manau teisingai patarinėjęs – tai juk ir vaikus kartais pats turi laidoti…
Antro didžiausio užsimojimo, kuris suėdė visą mano laiką – prašviesinti protą ir sau, ir tautai, taip ir nepavyko įveikti. Nebent suvokimas, kad tautos, kaip ir asmens, sąmonė skaidrėja tik personaliai patiriant mąstymo ribas, ir būtų tas prašviesėjimas? Tada ir čia ne viskas taip jau beviltiška…
Yra dar vienas daiktas, kurį laikau rimtu darbu. Be jokio humoro ir įvertinant visus savo negalėjimus. Tai – pats gyvenimas. Nežinau, kokia bus buvusi jo trukmė. Bet atlaikiau jau dvi epochas: okupacijos ir nepriklausomybės. Ir vienoj, ir kitoj teko inkšti kaip suspardytam šuniui. Dabar kankina tik nemigos, bet yra kur kas lengviau, nes nebesu atsakingas už Valstybę, tik už Tautą, kuri – tikiu, nes žinau – panorės geresnės valstybės […].
Pabaigai – apie patį sunkiausią darbą, kuris dirbamas visą gyvenimą, o gal nesibaigia ir po jo: išsaugoti sielą. Tą daiktą, kurį atsineši ateidamas ir nusineši išeidamas. Nežinau, kas tai. Žinau, kad be jo nebūna buvimo, kad iš jo kyla tai, ką vadinam dvasia.
Išsaugoti sielą – tai jos niekam neatiduoti, neparduoti, neužstatyti, nepamesti. Nes iš jos, iš to gyvasties šaltinio per sąžinę ir skleidžias dvasia.
Kad ir į kokius kompromisus sąžinę įvaro išorinių daiktiškumų spaudimas, tik išlaikydamas save sieloje išsilaikai pats. Kai suspurda sąžinė, žinai, kad esi.
Darbai – tam tikros išpirkos už kompromisus. Gal atsiprašymai. Nežinau, ką gera padariau, ką kam bloga.
Žinau, kad dirbau sąžiningai.
