Milijonai vaikų visuose pasaulio žemynuose ugdomi šeimose. Kai kuriose šalyse taip mokosi jau trečioji karta. Mokymas šeimoje įteisintas ir kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Estijoje. Nuo 2020 metų vaikai gali būti ugdomi šeimoje ir Lietuvoje. Tai gali vykti pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrąsias programas.
Pakalbinau vieną iš kelių dešimčių šeimų, pasinaudojusių ugdymo šeimoje galimybe, atstovę Akvilę ADOMAITYTĘ.
Pagal išsilavinimą Akvilė yra sinologė (Vilniaus universite baigusi Lyginamųjų Azijos studijų ir Šiuolaikinių Azijos studijų programas). Yra dirbusi IT kompanijoje, beveik 10 metų buvo diplomate, trumpai dirbo ir anglų kalbos mokytoja Kinijoje, taip pat dėstė kinų kalbą VU. Šiuo metu ji dirba tarptautinėje kompanijoje.
Akvilė yra trijų vaikų mama. Vyriausiai dukrai Upei 14, sūnui Kajui Stasiui 9, o mažiausiajai Etmei neseniai sukako treji metukai. Sūnų, antroką, nuo šių mokslo metų ji ugdo šeimoje. Ji yra Ugdymo šeimoje asociacijos narė.
Nuo mažens Akvilę domino viskas, kas susiję su vaikais, mokymu, mažesniųjų priežiūra.
Gimus pirmai dukrai patyrė didelį džiaugsmą, darydama su ja įvairius darbelius, matydama, kaip ji vystosi ir tobulėja. Sūnui mokantis priešmokyklinėje grupėje, prasidėjo karantinas. Jau buvo gimusi antroji dukrelė, buvo motinystės atostogose ir galėjo dirbti su sūnumi. Štai tada ir gimė pirmosios mintys apie ugdymą šeimoje. Jos draugė jau ugdė sūnų namuose, tad ji Akvilę irgi padrąsino.
O rimtai pagalvoti apie galimybę ugdyti šeimoje ją privertė pirmieji sūnaus metai mokykloje. Pirmoji priežastis – sūnaus sunkumai bendraujant su kitais žmonėmis. Jis ne tik impulsyvus, jį taip pat erzina aplinkos triukšmas. Iš mokyklos dėl to girdėdavo kaltinimus, nors buvo deklaruojama, kad turi drauge spręsti su vaiko diagnoze susijusias problemas.
Antroji priežastis – Kajaus Stasio intelektiniai gebėjimai kai kuriose srityse. Pavyzdžiui, pirmokų pasaulio pažinimo pamokose jis nesuprasdavo, kodėl mokykloje mokoma to, ką jis žinojo jau prieš keletą metų. Be to, nemažai medžiagos mokykloje buvo pateikiama taip, kad ji atrodo teisinga, jei turi tik nedidelę dalį informacijos apie kokį nors reiškinį. Štai vaikai mokosi, kad senovėje keramika būdavo puošiama virveliniu raštu. O vėliau teste pateikiamas klausimas, ar virvelinė keramika yra dabarties, ar praeities reiškinys. Sūnus jai išsijuosęs aiškina, kad ši puošyba pradėta naudoti dar senovėje, bet yra žmonių, kurie tokiu būdu puošia dirbinius ir dabar. Ir jis teisus ! Jis nesupranta, kaip ir kalvystę galima priskirti tik senovei, jei ir šiais laikais yra tokių meistrų, vieną tokių jis netgi žino. Tokiais atvejais mama turi aiškinti vaikui, kad jei nori, kad mokytoja pripažintų, jog testas atliktas teisingai, jis privalo žymėti nevisiškai teisingą atsakymą!
Prie savo pamokų tvarkaraščio pridėjo ir tris papildomus dalykus: informacines technologijas, kinų kalbą ir laisvą pamoką (kuomet Kajus žiūri filmus, laidas ar skaito straipsnius apie kokią nors labai specifinę jį dominančią temą, pvz., aukščiausius pasaulio pastatus, ilgiausius tiltus ir pan.)
Trečioji priežastis – kaukės, vertimas testuotis, srautų reguliavimas ir kiti jos šeimai nepriimtini dalykai. Gali įvardyti ir dar vieną priežastį. Tai mūsų visuomenė. Vaikai, išmuštruoti sistemos, labai skiriasi nuo tų, kurie išugdyti šeimoje. Dėl bendro gėrio ateityje jai norisi, kad pastarųjų vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų būtų kuo daugiau.
Ugdymas šeimoje Lietuvoje nėra visiškai laisvas procesas. Privalu vadovautis bendraisiais ugdymo planais ir sudaryti sutartį su mokykla, kuri šeimą prižiūri. Akvilei norėtųsi daugiau laisvės, nes jaučiasi pakankamai atsakinga ir tiki, kad sugebėtų neapleisti vaikų mokslų ir „nenueiti į lankas“. Pasirašiusi sutartį su viena gamtoje įsikūrusia mokykla. Sąmoningai rinkosi tokią, kuri atitiko tiek finansines šeimos galimybes, tiek ir ideologiją. Mokėjo palyginti nedidelį stojimo mokestį, jokio mėnesinio mokesčio nėra. Mokykla tiesiog gauna jos sūnaus mokinio krepšelį. Akvilė girdėjusi, kad kai kuriose šalyse šis krepšelis atitenka vaiką ugdančiai šeimai.
– Tai būtų puiku, tačiau geriau jau taip, kaip yra dabar, negu apskritai neturėti galimybės ugdytis šeimoje, – sako Akvilė.
Šeimos pasirinkta mokykla yra už dviejų su puse valandų kelio nuo Vilniaus, kuriame gyvena. Taigi, nors kviečiami mokyklos renginiuose apsilankyti maždaug kas mėnesį, jiems tai pavyksta kur kas rečiau. Kita vertus, ryšį su mokykla palaiko kone kasdien. Turi priskirtą mokytoją, aktyviai su ja bendrauja pokalbių programėlėje. Be to, mokykla teikia mokymosi medžiagą į Eduka platformą, ten pat atliekami ir pusmetiniai įsivertinimo testai. Mokykla yra suteikusi ir kai kuriuos vadovėlius.
Iš privalomų dalykų šeimai yra ugdymosi plano kassavaitinis pildymas, kasmėnesinis darbelių įkėlimas į internetinę platformą ir pasitikrinamieji atsiskaitymai dukart per metus. Kuomet šeimoje ugdytis pradės ir vyresnėlė, šeima ketina pereiti į dar daugiau laisvės suteikiančią mokyklą arčiau namų.
Akvilė sako, kad visus ugdymo šeimoje privalumus sunku net išvardinti. Vaiką moko to, kas jiems yra svarbiausia, pati koreguoja ugdymo programą. Mokosi savo tempu ir savo grafiku. Ilsisi, kai sūnus pavargsta, o ne tada, kai praeina 45 minutės. Kas sūnui aišku ir lengva, prie to ir neužtrunka. Kas jam sunku, aiškinasi, kol jis visiškai supranta.
– Čia nėra „visai klasei aišku, o tau vienam ne, mes dėl vieno vaiko laiko visi negaišim“, – pasakoja Akvilė. Jeigu mato, kad vienas mokymosi būdas sūnui netinka, bando kitą.
Be to, ugdydama šeimoje ji sutiko daug bendraminčių, kurie tapo naujais draugais. Atsiranda net ir naujų idėjų dėl jos darbo ateityje. Norisi dirbti vaikams, su vaikais, kurti projektus. Turi minčių nuo rudens priimti į savo kompaniją dar vieną ar kelis vaikus, kuriuos tėveliai norėtų ugdyti šeimoje, tačiau negali arba jiems reikia pagalbos.
Paklausta apie trūkumus atsako, kad jokių trūkumų nemato. Tiesa, savo vaikams tenka skirti daugiau laiko ir energijos nei paprastai, bet tai natūralu. Daug kas mamą klausia dėl vaiko socializacijos, bet juk ugdymas šeimoje nereiškia mokymosi užsidarius namuose. Kada nori, gali nuvykti į mokyklą. Muziejuose, bibliotekose ir kitur taipogi rengiamos įvairios edukacinės programos vaikams. Vilniuje ugdymo šeimoje entuziastai nuolat susitinka, organizuoja įvairiausias veiklas vaikams. Sodybose gyvenantys bendruomenės nariai kviečia pas juos švęsti įvairias šventes. Be to, jos sūnus lanko karatė treniruotes. Vaikučiai nuolat bendrauja su močiute, savaitgaliais susitinka su vaikus auginančiais draugais ir giminaičiais.
Iš pradžių Akvilei kilo klausimas, kaip gi suderinti ugdymą šeimoje ir darbą. Idealu, žinoma, jei vienas iš tėvelių dirba, o kitas ugdo vaikus. Kitais atvejais sudėtingiau, bet tikrai įmanoma. Jei nori, mokosi vakare, jei nori – savaitgalį. Kai pradėjo Kajų Stasį ugdyti šeimoje, buvo motinystės atostogose. Dabar jau grįžo į darbą.
Kol dar nedirbo, stengėsi pasistūmėti su mokslais, kad pavasariui liktų mažiau naujų dalykų ir daugiau kartojimo. Naują medžiagą sūnui išdėsto per pietų pertrauką (dirba iš namų), vakare (jam tai tinka, būna darbingas), kartais ir savaitgaliais. Kol ji dirba, sūnus skaito knygas bei atlieka jos iš vakaro arba anksti ryte paruoštas užduotis.
Ugdydama ji stengiasi naudoti ir tradicinę mokomąją medžiagą, ir skiria laiko prie ekrano. YouTube yra daug vaikams tinkamos medžiagos. Žiūri įvairias lietuviškas pamokėles ar laideles, angliškus kanalus, kur pasakojama apie keliones, istoriją, geografiją, išradimus. Darbo pertraukų metu arba po jo patikrina sūnaus atliktas užduotis, aptaria, ką jis žiūrėjo, aiškinasi, kas liko nesuprasta, taiso klaidas, kad jos nesikartotų. Tuo pačiu metu užpildo savaitinį mokymosi žurnalą. Padeda ir netoliese gyvenanti jos mama.
– Laikas sau bemaž dingo gimus vaikams, todėl ugdymas šeimoje to iš esmės nepakeitė, – įsitikinusi Akvilė. Stengiasi į savo mėgstamą veiklą įtraukti ir vaikus, tai puiki ugdymo proceso dalis. Pavyzdžiui, kai ji nusprendė vėl grįžti prie nėrimo, išmokti nerti užsinorėjo ir sūnus. Tai buvo jo darbelių pamoka. Jei eina pasivaikščioti į mišką, aptaria gamtos pokyčius, stebi augalus ir gyvūnus. Tai pasaulio pažinimas. Tuo pačiu paskatina vaikus palenktyniauti, pereiti nuvirtusio medžio kamienu. Tai fizinio lavinimo pamoka. Be to, didelė Akvilės aistra ir malonumas – Instagramo paskyra @houseformykids, kurioje daugiausiai dalinasi darbelių ar žaidimų su vaikais idėjomis. Taip jos hobis ir laikas vaikams susijungia.
Ji jau neįsivaizduoju, kaip galima gyventi kitaip. Su nekantrumu laukia kitų mokslo metų, kuomet šeimoje ugdytis pradės ir vyresnėlė Upė. Mažiausioji Etmė kol kas po pusdienį lanko darželį, jai ten patinka. Tačiau kai Etmė yra namuose, ji dažnai prisijungia prie brolio pamokų. Etmę šeimoje ketina ugdyti nuo priešmokyklinės grupės.
Tėveliams, kurie norėtų, bet vis dar nedrįsta imtis ugdymo šeimoje Avilė pataria nebijoti. Prieš pradėdama ji pati labai nerimavo, kaip pavyks viską suderinti, tačiau šis nerimas neturėjo pagrindo. Vaikams tereikia patarti, nukreipti reikiama linkme, atsakyti į iškilusius klausimus. Jai prasčiau sekasi tikslieji mokslai, tačiau gerai moka kalbas, istoriją, geografiją. Šiuos dalykus dukrai galės dėstyti pati. O ko nemoka, ieškos pagalbos. Šeimos buriasi, padeda viena kitai, rengia bendras edukacines programas. Be to, yra daugybė internetinių mokymosi programų ir platformų.
Taip pat tėveliams ji pataria pasižvalgyti Ugdymo šeimoje asociacijos internetiniame puslapyje laisvivaikai.lt, prisijungti prie ugdymo šeimoje grupių Facebooke, pabandyti prisijungti prie jau ugdančių šeimoje šeimų gyvų susitikimų arba pokalbių per Zoom. Tėvai gali ir Akvilei parašyti žinutę per Instagramą, paskyra yra vieša. Joje yra ir valandos trukmės pokalbis su šeimoje ugdančia penkių vaikų mama.
Jos nuomone, šis pokalbis labai naudingas išsklaidant tėvelių baimes ir abejones.
