Skaitmenizacija įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip koks meteoras. Ji suteikia mums daug galimybių ir padeda gerinti gyvenimo kokybę. Deja, labai daug vyresnių žmonių negali pasinaudoti šiais privalumais, nes nepajėgia nusipirkti išmaniųjų įrenginių, jiems jau sunku įgyti žinių ir įgūdžių, nemoka anglų kalbos arba iš viso negali naudotis skaitmeniniais įrankiais dėl sveikatos. Be to, bijosi paplitusių apgavysčių.
Mūsų visuomenė sensta, taigi, vis daugiau senyvo amžiaus žmonių patiria skaitmeninę atskirtį. Tokia izoliacija jau lemia pagrindinių žmogaus teisių apribojimą bemaž visose gyvenimo srityse. Į šią problemą atkreipė dėmesį ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, parengusi ne tik išsamią apžvalgą, bet ir konkrečias rekomendacijas šiai atskirčiai mažinti.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 65 m. ir vyresnių asmenų skaičius jau priartėjo prie 600 tūkstančių, tai sudaro daugiau kaip penktadalį Lietuvos gyventojų. Šioje amžiaus grupėje ir skurdo rizikos lygis yra didžiausias, net du kartus didesnis nei bendras skurdo rizikos lygis. Beje, 65–74 m. amžiaus grupėje internetu naudojasi tik kas antras.
Daugiausia sunkumų kyla gaunant sveikatos priežiūros, viešojo transporto, valstybės institucijų, bankų, laisvalaikio paslaugas, taip pat įsigyjant maisto ir kitas prekes, tvarkant su namų ūkiu susijusius reikalus.
Pagyvenusius žmones labai vargina
Dauguma paslaugų persikėlė į internetą, valstybinės institucijos ir daug kitų paslaugų teikėjų nutolo nuo žmonių, veikia tarsi užsibarikadavę – paskambinti jiems tampa rimtu iššūkiu, jau nekalbant apie susitikimą gyvai.
Pagyvenusius žmones labai vargina savitarnos kasos parduotuvėse, viešojo transporto bilietomatai. Juos žeidžia negalėjimas įsigyti maisto prekių už grynuosius pinigus įvairių renginių metu, popierinių meniu nebuvimas kai kuriuose restoranuose ir kavinėse, nuolaidų taikymas tik tiems pirkėjams, kurie naudojasi mobiliąja programėle.
Į virtualią erdvę persikėlė ne tik įvairiausių dokumentų tvarkymas, bet kai kuriais atvejais net ir asmens identifikavimas. Žmonės, nesinaudojantys elektronine bankininkyste, už kasdienes paslaugas atsiskaito per tarpininkus („Lietuvos paštas“, „Maxima“, „Perlas“), todėl jiems atsiranda papildomos išlaidos.
Dalis senjorų, siekdami patenkinti būtiniausius poreikius skaitmeninėje erdvėje, priversti kreiptis pagalbos į artimuosius, kaimynus ar draugus. Tai sudaro daug nepatogumų, didina priklausomybę nuo kitų. Dauguma vyresnių žmonių vertina gyvą bendravimą, šiltą žvilgsnį, pokalbį su žmogumi, o ne su šaltu ekranu. Kai visa tai pakeičia algoritmai, prarandamas žmogiškumo jausmas.
Įsivyravo jaunystės kultas
Apskritai, tenka konstatuoti vertybinį lūžį mūsų visuomenėje. Įsivyravo jaunystės kultas. Patirtį, nuoseklumą, rūpestį, išmintį keičia greitis, jaunystė, naujumas. Senų žmonių vertė praranda vietą dabartinėje vertybių hierarchijoje. Jie pamažėle ištrinami iš matomumo. Tie, kurie sunkiai dirbo, statė, kūrė šiandieninio gyvenimo pagrindus, dabar jaučiasi nereikalingi.
Labai trūksta kartų dialogo, visuomenė tapo supriešinta. Ten, kur nėra tikro bendravimo, gimsta stereotipai ir abejingumas. Kai bendruomeninis audinys suyra, nebelieka atsakomybės už kitą. Žmogus tampa labiau pažeidžiamas. Tai ypač aktualu šiais neramiais laikais, kai itin svarbu rūpintis visuomenės atsparumu ir saugumu.
Tai labai pavojingi procesai
Tai labai skaudūs procesai. Ir pavojingi. Gyvo kontakto nebuvimas didina fizinę atskirtį, vienatvę, nereikalingumo jausmas skatina depresiją ir kitus sveikatos sutrikimus. Higienos instituto duomenimis, 2023 metais net keturi iš dešimties nusižudžiusiųjų buvo 60 m. ir vyresni.
Mes pamiršome tęstinumą. Įsigali griovimo kultūra, užuot kūrus ant ankstesnių kartų sutvirtintų pamatų. Taip prarandamas ryšys su praeitimi, su istorija, su žmonėmis, kurie ją kūrė. O kai nėra pagarbos praeičiai, nelieka pagarbos ir vyresniam žmogui.
Ar pastebime, kad pasiekę technologinių pasiekimų viršūnes ritamės žemyn – prarandame dalį savo žmogiškumo? Mes ėmėme elgtis ne kaip mąstantis žmogus (homo sapiens), o kaip koks mechanizmas. Kodėl rinkimų lozungai apie žmogaus svarbą ir lieka tik lozungais?
Skaitmenizacija yra neišvengiamas procesas, tačiau manau, ji turėtų būti galimybe, bet ne būtinybe visiems be išimties visuomenės nariams. Senėjimo nesustabdysime, bet tinkamai valdydami skaitmenizacijos procesus, galime išvengti skaitmeninės atskirties rizikų. Stenkimės sukurti kultūrą, kurioje vyresni žmonės jaustųsi oriai, būtų gerbiami, įtraukti ir būtinai turėtų alternatyvių kasdienių klausimų sprendimų būdų.
Pažanga be atjautos yra pažeminimas.
Skandinavijos „lietuviškuose”bankuose daug sunkumų prisijungimo,paslaugų elektroninėje erdvėje.Tiek visokių barjerų,lygių ,jog panašu norėtum prisijungti prie CŽV seklių tiklo.Kituose vakarų šalių bankuose kontrolės mažiau.Lyg panašu kas tikslingai pagyvenusiems lietuviams tai darytų.
Daug teisingų karčių pastebėjimų apie amžizmu vadinamą negatyviąją bočių diskriminaciją išvardija autorius. O kas gi užduoda toną tam nužmogėjimui ir patirties nuvertinimui? Pvz.: Vienas buvęs premjeras, dabar dažnai iš šaunios pusės mūsų žiniasklaidos pristatomas ir prisistatantis, formuodamas savo vyriausybę viešai atsisakė kandidato į ministrus, argumentuodamas jo amžiumi (tada, anam, berods, buvo 59 ar 60). Suprantama, tai tebuvo pretekstas, bet…Ar sureagavo žmogaus teisių kontrolierius, opozicija, visuomenininkai, nuomonės įtakotukai, žiniasklaida ir jos autoritetai, pats teisėje nepėsčias kandidatas? itas pvz.: štai visuomeninio transliuotojo TV toliau pasakoja šaunias istorijas apie bočius, bet… pasirinkdamas tik tuos, kurių „pasas meluoja”. Gal nors LRT radijas žengtų pirmą žingsnį imtųsi kurti bent pusvalandinę, bent dvisavaitinę laidą apie tuos, „kurių pasas nemeluoja”? Ne tik apie jų džiaugsmus, bet ir vargus, rūpesčius, teisėtus lūkesčius , atskleisdamas amžizmo įsigalėjimo žalą visuomenės kartų solidarumui, bendrai pilietinei galiai, taip svarbiems krizinėse situacijose.