Europa nusipelniusi geresnės ateities
Spalyje, prieš aštuonerius metus buvo paskelbtas viešas Europos intelektualų pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“. Jį pasirašė dešimt žymių filosofų, istorikų, teisininkų, politikų ir politologų iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos.
Pasinaudodami ilgalaikiais stebėjimais ir gilia Europoje vykstančių procesų analize šio pareiškimo autoriai pažymi, kad Europa yra pavojuje ir artėja prie aklavietės. Todėl europiečiai kviečiami išsaugoti Europą kaip tautų bendruomenę, raginami neišsižadėti klasikinių vertybių ir nekurti utopinės ir tironiškos imperijos be sienų.
Intelektualai pabrėžia, kad Europa yra mūsų namai, o mus vienija bendra istorija ir noras turėti taikią ir viltingą ateitį. Jie teigia, kad klaidingoji Europa bando pasiglemžti mūsų namus, „progreso“ propaguotojai yra abejingi tikriesiems žmogiško padorumo šaltiniams, išsižada krikščioniškųjų Europos ištakų.
Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad slopinant nuomonių skirtumus yra kuriamas postnacionalinis ir postkultūrinis pasaulis. O kuriant šį pasaulį aktyviai dalyvauja ir daugelis universitetų, praradusių kritinį mąstymą ir siauraprotiškai atmetusių praeitį.
Intelektualai, matydami klaidingosios Europos keliamas grėsmes, ragina visus geros valios žmones nebūti pasyviais stebėtojais ir pavaldiniais, nuoširdžiai kviečia apginti tikrąją Europą.
Tautinės valstybės privalo išlikti
Pareiškimo autoriai sako, kad nepaisant vis dar gajaus imperinės formos žavesio, tautinė valstybė, apjungianti visuotinumą ir suverenitetą, jau seniai tapusi Europos civilizacijos skiriamuoju bruožu. Mes turime savo kalbas, tradicijas ir savo valstybių sienas. Nepaisant to, mes visuomet pripažinome tarpusavio bendrystę. Ši vienybė skirtingume pareiškėjams atrodo prigimtine.
Autorių dešimtukas skatina europiečius būti solidariems, aktyviai dalyvauti bendrame politinio ir kultūrinio gyvenimo projekte ir apginti mūsų žemyno tautų tradicijas, kurios priklauso mums visiems. Tokio vieningumo ir teisingumo dvasia kilo iš mūsų meilės ir ištikimybės savo gimtosioms žemėms, sako jie.
Pareiškėjai įsitikinę, kad kilniausios europiečių dorybės yra neabejotinai krikščioniškas paveldas. Tai sąžiningumas, užuojauta, gailestis, atleidimas, taikos siekimas, dosnumas. Taigi, būtent krikščioniškos šaknys ir stiprina Europą.
Intelektualai bodisi dirbtinai primestos ir prievarta palaikomos vienybės ir yra įsitikinę, kad europietiškasis kosmopolitizmas, grindžiamas patriotine meile ir pilietine ištikimybe, taip pat atveria duris į pasaulį.
Iškreiptas laisvės supratimas
Europoje įsivyrauja klaidingai suvokiama laisvė, mano atviro teksto autoriai. Jie teigia, kad laisvė suprantama labai vienpusiškai, pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. Taip giluminis jaunų žmonių troškimas tuoktis ir kurti šeimas dažnai yra sužlugdomas.
Mūsų visuomenės vis labiau stumiamos į individualizmą, vienatvę ir betiksliškumą. Klaidingoji Europa neskatina laisvės kultūros, bet primeta griovimo, prisitaikėliškumo, nesąžiningumo, vartojimo ir pramoginės žiniasklaidos kultūrą.
Autoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepaisant laisvės propagavimo, gyvenimas Europoje tampa vis labiau varžomas, prižiūrimas ir reguliuojamas. Šie draudimai nėra nutaikyti į nešvankybes ar kitus išpuolius prieš padorumą viešame gyvenime. Atvirkščiai – jie tai skatina, apribodami ne tik politinę kalbą, bet ir apskritai laisvą žodį.
Pareiškėjai teigia, kad klaidingoji Europa oficialiai propaguoja multikultūralizmą, skatina noriai priimti neabejotiną mūsų gimtųjų žemių užėmimą ir savo kultūros atsisakymą. Jie pabrėžia, kad imigracija be asimiliacijos yra kolonizacija, ir privalo būti atmesta.
Be to, kas ypatingai pavojinga, siekiama kurti viršnacionalines institucijas, kaip tam tikrą technokratinę tironiją, o visuotinį suverenumą paskandinti užmarštyje.
Intelektualai akcentuoja, kad prieštaraujantys minėtoms pavojingoms tendencijoms yra kaltinami pasidavimu nostalgijai, smerkiami kaip rasistai ar fašistai.
Šeima – žmogiškojo tobulumo garantas
Atviro pareiškimo autoriai mano, kad nepaisant degradavusios ir nuskurdintos politinės kultūros bei tvyrančio didžiulio nerimo, istorinis Europos tautų veiksnumas vis dar gali atgimti. Atgimti ir suvaldyti globalių ekonominių jėgų aroganciją, neleisti sukurti surogatinės santvarkos.
Pareiškėjai teigia, kad mums būtina atnaujinti tautinę vienybę ir solidarumą, reikia atsakingų valstybės veikėjų – lyderių. Šie, suvokdami mūsų bendrąjį Europos paveldą ir mūsų unikalias tautines tradicijas, turėtų rūpintis visuotine specifinės tautos gerove.
Autoriai įsitikinę, kad santuoka, šeima, vaikai yra esminė bet kokios žmonių klestėjimo vizijos dalis, kad rinkos turi būti orientuotos socialinių tikslų link, kad būtina siekti doro gyvenimo ir žmogiškojo tobulumo.
Intelektualai prašo visų europiečių prisijungti prie jų ir atmesti utopinę iliuziją apie pasaulio ateitį. Savo pareiškimą jie baigia šiais žodžiais: „Atnaujinkime savo tautinį suverenumą ir susigrąžinkime savigarbą, prisiimdami bendrą politinę atsakomybę už Europos ateitį“.
Keisti gerovės pavidalai
Kritiškiau pažvelgus į pastaraisiais metais vykstančius pokyčius Lietuvoje taip pat yra pagrindo abejoti jų teisingumu. Valdžios garsiai deklaruota gerovė įgauna labai keistus pavidalus. Nuo žmonių tolsta darbo vietos, neatidėliotina medicininė pagalba, kokybiškas švietimas, vertybinė kultūra, bankinės, pašto, susisiekimo ir dar kitos paslaugos. Kai kurie įtakingi veikėjai vis labiau panašėja į pilkus bedvasius žmogeliukus iš Linksmuoju Rodžeriu pasipuošusio laivo.
Negana to, nepaisoma mūsų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, dėl šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo ir kai kurių kitų itin svarbių nuostatų.
Fizinio tautos nykimo fone prioritetas teikiamas Stambulo konvencijai, narkotikų legalizavimui, privataus gyvenimo kontrolei, prigimtinių teisių varžymui ir kai kurių kitų labai dideles diskusijas visuomenėje keliančių klausimų svarstymui.
Tarptautinės organizacijos gerovės lygį matuoja įvairiais kriterijais, bet manau, kad geriausiai tai apibūdina emigracijos mastai. Kai valdžia nutolsta nuo savo piliečių, pastarieji, praradę pasitikėjimą ja, tolsta nuo savo valstybės. O tai jau yra labai pavojingas ir daug nerimo dėl tautos ir valstybės ateities keliantis ženklas.
Taigi, mums reikia daugiau atvirų diskusijų tiek dėl Europos, tiek ir dėl Lietuvos ateities vizijų. Tą daryti mus įpareigoja Konstitucija: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Ir niekas negali to varžyti ar riboti.
