Gerovė daugumai iš mūsų asocijuojasi tiesiog su geru gyvenimu. Vikipedija (universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kurios tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį) pateikia tokį gerovės valstybės apibūdinimą: „Socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, kultūrą ir mokslinius tyrimus“.
Pasaulyje priskaičiuojama daug įvairių gerovės valstybės modelių. Kad būtų paprasčiau, visus juos galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – anglosaksiškas modelis. Vyrauja liberalumas, vienodos individualios galimybės. Antroji – konservatyvus, kur socialinė politika yra esminis ekonominės tvarkos elementas. Ir trečiasis modelis yra skandinaviškas arba Šiaurės šalių – solidarių piliečių sandrauga.
Viename iš Lietuvoje išleistų ekonomikos terminų žodynų gerovė yra apibūdinama kaip apsirūpinimas materialiomis ir dvasinėmis gėrybėmis. Štai čia norėčiau kiek stabtelėti. Manau, kad kur kas racionaliau būtų sukeisti du žodžius vietomis, prioritetą atiduoti dvasingumui ir gerovę apibūdinti kaip apsirūpinimą dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis. Suprantama, kad gerovės valstybėje gyvenantis žmogus jaučiasi laimingesnis. Gerovė iš esmės ir reiškia asmeninio pasitenkinimo arba komforto būseną.
Panagrinėkime laimingiausių pasaulio šalių dešimtuką. Jį pradeda Suomija, o toliau rikiuojasi Danija, Šveicarija, Islandija, Nyderlandai, Švedija, Vokietija, Norvegija, Naujoji Zelandija ir Austrija. Kaip matome, net devynios iš dešimties yra Europos valstybės. Kitas itin svarbus šio laimingųjų dešimtuko bruožas yra tas, kad jį pradeda ir galiausiai net pusę jo sudaro Šiaurės šalys.
Mes puikiai žinome, kad Šiaurės šalyse bendruomeniškumas, kooperacija, solidarumas yra seniai puoselėjamos vertybės. Kinų patarlė skelbia: „Jei nori būti laimingas valandą – numik, jei dieną – žvejok, jei metus – paveldėk turtą, o jei nori būti laimingas visą gyvenimą – padėk kam nors kitam“. Būtent bendrystė garantuoja didesnį tarpusavio pasitikėjimą, saugumo jausmą ir efektyvesnę, dvasingesnę ekonomiką. Taip, dvasingesnę. Nebijokime šio termino, nepaisant kai kurių „žmogų“ (čia pagal Vilniaus universiteto rekomenduojamą naują homo sapiens apibrėžtį) samprotavimų, kad moralė nėra šio pasaulio dimensija.
Itin svarbus šio laimingųjų dešimtuko bruožas yra tas, kad jį pradeda ir galiausiai net pusę jo sudaro Šiaurės šalys
O kaip gi atrodo turtingiausių valstybių dešimtukas? Ar tikrai laimingiausios tautos yra ir turtingiausios? Oficialūs duomenys rodo, kad pagal BVP (bendrasis vidaus produktas) tenkantį vienam gyventojui (paskaičiuota pagal perkamosios galios paritetą) laimingiausia pasaulio šalis Suomija užima tik 25 vietą, Švedija – 20, o Danija – 16 vietą. Vos vienintelė valstybė (Šveicarija) iš dešimties laimingiausių yra ir turtingiausių šalių dešimtuke.
Lietuva laimingiausių pasaulio valstybių sąraše užima 37, o pagal BVP tenkantį vienam gyventojui – 41 vietą. 2014 metais Valstybės pažangos taryba (joje bendradarbiavo valstybės institucijų, mokslo, verslo ir aktyvios visuomenės atstovai) priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos siekio kurti gerovės valstybę. Šioje Deklaracijoje buvo pabrėžiamas būtinumas spartinti tiek Lietuvos suartėjimą su Šiaurės šalimis, tiek ir mūsų šalies politinių partijų ir socialinių partnerių požiūrių suartėjimą, siekiant Lietuvos gerovės ir sėkmės.
Deja… Pas mus jau tapo įprasta, kad plakatai su užrašu GEROVĖ aukštai iškeliami tik prieš rinkimus. Po to jie greitai išnyksta iš geresnį gyvenimą žadėjusiųjų atminties. Vietoj sėkmės paieškų dažnai imamasi labai keistų sprendimų. Pavyzdžiui, invazinių raidžių „sodinimo“ lietuviškame raidyne. Arba invazinio simbolio – neužmirštuolių „sodinimo“ Lukiškių aikštėje, taip iš tautos sąmonės raunant Trispalvę ir Vytį.
2010 metais lankiausi vienoje iš gėrovės valstybių – Šveicarijoje. Nesistebiu, kad ir turtingi ir laimingi, nes moka vieni kitus išgirsti ir susitarti. Šioje valsybėje yra labai įprasta dėl visko tartis. Kaimelio gyventojai susitaria, kokiomis gėlėmis puošti savo aplinką, kokiomis valandomis šienauti veją ir t.t. Jeigu bendruomenė nusprendžia, kad skulptūra yra miesto įvaizdžio dalis, tai net tramvaujaus linijas pakreipia ją apvažiuoti. Apie 4 valstybines kalbas patyliu.
Kai Lietuvoje pasieksime tokį susikalbėjimo lygį, kai pradėsime vieni kitais rūpintis, tai gyvensime turtingai ir laimingai, kaip šveicarai. Na, kadangi esame perfekcionistai, tai tikrai gyvensime dar geriau. Labai nedaug trūksta. Nieko nelaukiant ir į kaimynus nesidairant pamilti savo artimą, kaip patį save.
Jau užmirštama net per rinkimus pabrėžti, kad esame vienoje ekonomikoje su vakarų ES bet minimali alga 4 kartus žemesnė. Ir žmonėms tenka vargti su augštomis jau sulygintomis su vakarais kainomis. Bet sulyginti algas greitu minimumo kas met kėlimu yra Seimo ir valdžios galioje. Taip pat ir jų užduotis. Jei greitas lyginimas duotu pradžiai neigiamoms pasėkmėms ekonomikai, vėl valdžios rankose pakoreguot. Manyčiau kad net ir vos pradėjus aiškiai paskelbtą vijimasį Lietuvos gerbuvio pasitenkinimas žymiai pakiltų minėtoje lentelėje.
minėtoje lentelėje.