Rimas Andrikis: Nepasodintas žmogus – nacionalinė tragedija

Visuomenę erzina lėtas teisėsaugos darbas. Turbūt visi norėtume, kad žudikas nuosprendį išgirstų po pusmečio, o kyšininkaujančiam valdininkui teismo verdikto netektų laukti dvejus ar trejus metus. Deja, kol kas realybė toli gražu ne tokia. Kodėl dažnai bylos tiriamos ilgiausiai, nors, regis, tam neturėtų būti rimtų priežasčių? Tai „Respublika“ pabandė aiškintis su advokatu, o dabar jau Seimo nariu Rimu ANDRIKIU.

Visuomenės nuomonė aiški: baudžiamųjų bylų tyrimas pas mus vyksta nepateisinamai ilgai. Dažniausias pasiteisinimas – tyrėjai ir teismai užsivertę bylomis, gremėzdiškas baudžiamasis procesas. O ką sako jūsų, Aukščiausiojo Teismo teisėjo ir advokato, patirtis?

Baudžiamąjį kodeksą aš kaltinsiu tik iš dalies. Jeigu mes imsime kiekvieną bylą atskirai, tai, ko gero, retoje byloje pamatysime, kad kažkas kažko tyčia nedarė, tyčia vilkino, kenkė tyrimui arba teismui. Bet bylų gausa yra tokia didelė, kad tos pajėgos, su kuriomis dabar bando išsisukti tiek ikiteisminio tyrimo institucijos, tiek prokurorai, tiek teismai, yra aiškiai nepakankamos.

Aš turiu labai svarbų argumentą manydamas, kad Baudžiamasis kodeksas pas mus yra pernelyg išplėstas, t.y. kriminalizuotos veikos, kurių nedera kriminalizuoti. Susiaurinus jo apimtis, automatiškai sumažėtų darbo.

Bet ar verta stebėtis bylų gausa, kai šalyje toks nusikalstamumas?

Demokratijos šalyse yra labai plačiai naudojamas susitaikymo institutas, į nusikalstamas veikas valstybė kišasi kuo mažiausiai. Jeigu susipliekė prie butelio sėdintys du draugai ir vienas kitą sužalojo, bet abu liko gyvi, kokia perspektyva? Išsiblaivę jie ir toliau bendraus. Bet mūsų valstybė juos traukia baudžiamojon atsakomybėn. Tuo metu anoje visuomenėje, į kurią mes taip siekiame lygiuotis, jeigu žmonės susitaikė, atlygino žalą ir jeigu nėra sunkių pasekmių, jiems palinkima sėkmės. Kam valstybei laidyti lėšas? Būtų mano valia, aš trečdalį Baudžiamojo kodekso dekriminalizuočiau, tada atsirastų vietos kitoms byloms. Žmonės visada pajėgūs susitarti ir protingesni už aklą valstybę.

Antra sistemos „liga“ – pareigūnų kompetencija. Su giliu liūdesiu galiu konstatuoti, ir, manau, daugelis man pritars, kad ji vis blogėja. Aš girdžiu, kad kiekvienas policininkas sugebės apžiūrėti įvykio vietą, apklausti žmogų, paskirti ekspertizę, atlikti tiek Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių veiksmų, kuriuos aš įvaldžiau gal tik po kokių penkiolikos metų. Pasirodo, kokie nors eiliniai kelių policininkai pajėgūs viską padaryti taip, kad nekliūtų nei tyrimą prižiūrinčiam prokurorui, nei teismui. O kai tokia byla atsiduria ant prokurorų arba teisėjų stalo, tie nebežino, ką daryti. Toje tyrimo grandyje niekada nebuvo reikiamos kvalifikacijos žmonių. Manau, kad šita policijos reforma tos kartelės tikrai nepakels. Nepriklausomos Lietuvos aušroje buvo tvirtos ikiteisminio tyrimo institucijos – tardymo departamentai, valdybos, bet jie sunaikinti.

Dažnai prokurorai teisinasi, kad ne viskas nuo jų priklauso. Esą ekspertizės ilgai trunka.

Su tuo reikia sutikti, nes daug bylų reikalauja atitinkamų ekspertizių – teismo medicininių, teismo psichiatrinių, teismo buhalterinių, teismo kriminalistinių, rašysenos ir visokių kitokių. O ekspertų yra vienetai. Juk vieša paslaptis, kad apie kokią nors fonoskopinę, t.y. balso, ekspertizę, jeigu ta byla nėra Nr.1, ko gero, be pusmečio nebus atlikta. Lygiai tą patį galima pasakyti apie bet kurias kitas ekspertizes. Štai teismas nagrinėja bylą ir prireikia daryti ekspertizę. Tokia byla stoja ilgam laikui. Aš stebiu tendenciją, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir kai kada prokurorai tokių ekspertizių specialiai neskiria, nes nori greičiau bylą perduoti teismui, o šis tegul užsikasa. Yra manipuliuojama ir tokiais dalykais.

Norvegijoje dešimtis stovyklautojų iššaudžiusio Anderso Breiviko arba Švedijoje merginą nužudžiusio lietuvio bylos teisme atsidūrė stebėtinai greitai. Pas mus tai būtų neįmanoma…

Nežinodamas Norvegijos ar Švedijos baudžiamųjų kodeksų, nenorėčiau komentuoti, kodėl ten taip vyko ir ar visos bylos taip nagrinėjamos. Manau, kad ypač reikšmingas, valstybės, nacionalinio saugumo svarbos bylas mūsų institucijos taip pat pajėgios išnagrinėti ne per ilgesnį laiką. Taip, valstybė gali pasakyti, kad ši byla yra Nr.1. Bet ką tai galėtų reikšti? Kad tai bylai jau automatiškai suteikiama tokia eiga, apie kurią net aš negalėčiau susapnuoti. Ar tai bus nešališko teismo atributas? Bet kurios bylos išskyrimas iš bendro konteksto diktuoja kažką tendencingo. Man atrodo, kad mes irgi turime bylų, kuriose sprendimai priimami jau per savaitę ar net kitą dieną. Bet, aišku, ne nužudymo bylose.

Mūsų teismuose nutinka ir žmogui sunkiai suprantamų dalykų. Štai neseniai nuskambėjo žinia, kad Sausio 13-osios byloje buvo nuspręsta apklausti buvusį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Ar ne naivu buvo tikėtis, kad tai pavyks pasiekti?

Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad byloje turi būti apklausti visi asmenys, turintys reikšmę bylai. Bet kartu kaip teisininkas aš turiu paskaityti ir kitus teisės aktus, pavyzdžiui, dėl Rusijos Federacijos ir Lietuvos teisinės pagalbos civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose. Ten ne viskas yra taip, kaip sako mūsų Baudžiamojo proceso kodeksas. Tik mes išdavinėjame lietuvius visam pasauliui. O ar Vokietija yra išdavusi mums kokį vokietį? Yra ekstradicijos, išdavimų, tarpvalstybinių susitarimų institutai, todėl nereikėtų jų užmiršti. O M.Gorbačiovo atveju viskas aišku.

Bet kodėl nuspręsta tai atlikti po 25 metų?

Aš atsakysiu taip: niekas man netrukdo rytoj būti protingesniam negu šiandien. Tas principas šiuo atveju tikrai galioja. Visi Lietuvoje nori visko greitai. Teisingumas negali eiti greičiau negu normaliai. Per greitai vykdomas teisingumas yra pats kenksmingiausias. Visi, kas grįžta iš Strasbūro teismo, sako, kad ten nėra laikrodžio. Todėl, kad teisingumas laiku nematuojamas. Tad jeigu byla nagrinėjama po 25 metų, tai teismo pareiga apklausti visus asmenis, žinančius apie nusikalstamą veiką. Ir taškas. O paskui aš žiūriu, kokie mano šansai apklausti liudytoją. Mes ir į olimpiadas ruošdamiesi dažnai sakome, kad medalis bus, o nuvažiuojame – paskutinė vieta. Galime pasiskelbti, kad norime, bet norai ir galimybės kartais skiriasi.

Neretoje byloje tenka girdėti, kad štai teismas nužudytojo artimiesiems iš žudiko priteisė šimtatūkstantinį neturtinės žalos atlyginimą. Tai skamba kaip apgaulė, nes aišku, kad nukentėjusieji iš turto neturinčio kaltininko negaus nieko. Ar tai nėra pasityčiojimas iš aukų artimųjų?

Tai labai skaudus klausimas. Nukentėjusiojo teisės baudžiamajame procese yra pačios minimaliausios, nors Konvencija gina kiekvieną žmogų. Kai neatlyginama žala, tai galima būtų traktuoti kaip žmogaus teisių pažeidimą, satisfakcijos nebuvimą. Toks žmogus galėtų kreiptis į kokią nors tarptautinę instituciją. O mūsų valdžios, ir teisminės taip pat, psichologija tokia: nereikia, kad žmogus kreiptųsi toliau, tad priteiskime jam 100 tūkst. ir jis kreiptis negalės. Tokia politika, kad viskas būtų užbaigta savo kieme. Deja, pas mus yra tokių dalykų, iš kurių gali tik pasijuokti.

Pakalbėkime apie STT tiriamas bylas, kurios dažniausiai susijusios su korupcija įtariamais valdininkais, politikais. Paprastai iš pradžių kyla daug triukšmo, o paskui – ilga tyla. Juk, atrodo, ką daug tirti, jeigu užfiksuotas kyšio ėmimas?

Turiu tokią silpnybę nekomentuoti to, ko nežinau. Ir, manau, be pačių pareigūnų, vykdančių ikiteisminį tyrimą, niekas nežino, kodėl taip yra. Jums kažkodėl įsimena tik STT bylos. Bet yra ir FNTT, ir Kriminalinės policijos biuras. Visos tarnybos, kurios vykdo ikiteisminį tyrimą, turi tokių bylų. O kodėl užsitęsia? Įsivaizduokite, jeigu byloje vos ne viskas grindžiama telefoniniais įrašais ir staiga nė viena pusė nepripažįsta, kad tai jų balsas. Fonoskopinė ekspertizė turi būti padėta ant stalo be jokių kalbų. O kiek jos trunka, jau minėjau. Būtų labai malonu, jeigu kas nors imtų ir apibendrintų tas bylas, kurios tęsiasi kelerius metus. Ir tada mes pamatytume. O šiaip turbūt bendras bruožas yra toks, kad žmonės jau prie tokio tempo priprato ir niekuo jų nebenustebinsi. Tai žmonės priima kaip natūralų dalyką. Jie netgi nustebtų sužinoję, kad byla greitai baigta. Bet tai rodo ne ką kita, o tai, kad su teise ir teisingumu yra blogai.

Kai kalbamasi su patekusiais į STT nemalonę politikais, jie akcentuoja, kad STT pirma sukelia triukšmą, pateikia pirminius įtarimus, o tik paskui galvoja, kaip surinkti įrodymus…

Grįžtu prie to, kad negaliu nežinodamas komentuoti. Visko gali būti.

Bet ar nėra taip, kad trūkstant įrodymų tyrimą kontroliuojantys prokurorai tiesiog nesiryžta bylos siųsti į teismą, vengdami už išteisinimą užsidirbti minusą?

Įsigalėjo tokia baisi politika, kad jeigu žmogų patupdo, tai visi gieda ditirambus. O jeigu žmogų paleido, tai atrodo kaip nacionalinė tragedija. Tarsi koks meteoritas būtų nukritęs. Man žinoma, kad pareigūnai, teisėjai kenčia ne todėl, kad pasodino, o todėl, kad paleido. Liūdna, bet pas mus represinio raugo yra daugiausia Europos Sąjungoje, o pagal kardomąją priemonę suėmimą iki teismo mes esame ES rekordininkai.

Dirbsite Seime. Ką, be jūsų minėtų „ligų“, dar matytumėte taisytina mūsų teisėsaugos sistemoje?

Reikėtų kalbėti apie baudžiamąją politiką, kuri yra griežčiausia ES, apie nesutvarkytą bausmių sistemą. Pavyzdžiui, žmogus už 300 g kanapių dervos nuteisiamas 11 metų laisvės atėmimo. Laikraštyje skaitau, kad teismui perduota 300 kilogramų kokaino byla. Tai yra tūkstantį kartų didesnis kiekis, nekalbant apie pačią medžiagą. O ar bausmė bus tūkstantį kartų didesnė? Ir dabar Lietuvos žmones reikia įtikinti, kad jeigu vienas gaus 11 metų, o kitas – 12 ar 13, tai viskas gerai? Kol toks pasityčiojimas bus iš bausmių sistemos, mūsų procesai nepalengvės. Be to, ką jūs išvardijote, kas visuomenei labai rūpi, norėčiau, kad žmonės labiau artėtų prie savo bylos, kad mažėtų rašytinių procesų. Kad žmogus, kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba nukentėjęs byloje, turėtų progą pabendrauti akis į akį su teismu, kad galėtų pamatyti žydras ar rudas teisėjo ar prokuroro akis, kad teismas nebėgtų nuo žmogaus, kad tas žmogus būtų teismo salėje, kad nebūtų neakivaizdinių procesų, nes visa tai nėra nei demokratijos, nei žmogaus teisių apsaugos atributai. Neakivaizdinis bylos nagrinėjimas, teismai už akių – tai ne iš to pasaulio, į kurį mes dairomės ir į kurį norėtume pakliūti.

Visuomenę erzina lėtas teisėsaugos darbas. Turbūt visi norėtume, kad žudikas nuosprendį išgirstų po pusmečio, o kyšininkaujančiam valdininkui teismo verdikto netektų laukti dvejus ar trejus metus. Deja, kol kas realybė toli gražu ne tokia. Kodėl dažnai bylos tiriamos ilgiausiai, nors, regis, tam neturėtų būti rimtų priežasčių? Tai „Respublika“ pabandė aiškintis su advokatu, o dabar jau Seimo nariu Rimu ANDRIKIU.

Visuomenės nuomonė aiški: baudžiamųjų bylų tyrimas pas mus vyksta nepateisinamai ilgai. Dažniausias pasiteisinimas – tyrėjai ir teismai užsivertę bylomis, gremėzdiškas baudžiamasis procesas. O ką sako jūsų, Aukščiausiojo Teismo teisėjo ir advokato, patirtis?

Baudžiamąjį kodeksą aš kaltinsiu tik iš dalies. Jeigu mes imsime kiekvieną bylą atskirai, tai, ko gero, retoje byloje pamatysime, kad kažkas kažko tyčia nedarė, tyčia vilkino, kenkė tyrimui arba teismui. Bet bylų gausa yra tokia didelė, kad tos pajėgos, su kuriomis dabar bando išsisukti tiek ikiteisminio tyrimo institucijos, tiek prokurorai, tiek teismai, yra aiškiai nepakankamos.

Aš turiu labai svarbų argumentą manydamas, kad Baudžiamasis kodeksas pas mus yra pernelyg išplėstas, t.y. kriminalizuotos veikos, kurių nedera kriminalizuoti. Susiaurinus jo apimtis, automatiškai sumažėtų darbo.

Bet ar verta stebėtis bylų gausa, kai šalyje toks nusikalstamumas?

Demokratijos šalyse yra labai plačiai naudojamas susitaikymo institutas, į nusikalstamas veikas valstybė kišasi kuo mažiausiai. Jeigu susipliekė prie butelio sėdintys du draugai ir vienas kitą sužalojo, bet abu liko gyvi, kokia perspektyva? Išsiblaivę jie ir toliau bendraus. Bet mūsų valstybė juos traukia baudžiamojon atsakomybėn. Tuo metu anoje visuomenėje, į kurią mes taip siekiame lygiuotis, jeigu žmonės susitaikė, atlygino žalą ir jeigu nėra sunkių pasekmių, jiems palinkima sėkmės. Kam valstybei laidyti lėšas? Būtų mano valia, aš trečdalį Baudžiamojo kodekso dekriminalizuočiau, tada atsirastų vietos kitoms byloms. Žmonės visada pajėgūs susitarti ir protingesni už aklą valstybę.

Antra sistemos „liga“ – pareigūnų kompetencija. Su giliu liūdesiu galiu konstatuoti, ir, manau, daugelis man pritars, kad ji vis blogėja. Aš girdžiu, kad kiekvienas policininkas sugebės apžiūrėti įvykio vietą, apklausti žmogų, paskirti ekspertizę, atlikti tiek Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių veiksmų, kuriuos aš įvaldžiau gal tik po kokių penkiolikos metų. Pasirodo, kokie nors eiliniai kelių policininkai pajėgūs viską padaryti taip, kad nekliūtų nei tyrimą prižiūrinčiam prokurorui, nei teismui. O kai tokia byla atsiduria ant prokurorų arba teisėjų stalo, tie nebežino, ką daryti. Toje tyrimo grandyje niekada nebuvo reikiamos kvalifikacijos žmonių. Manau, kad šita policijos reforma tos kartelės tikrai nepakels. Nepriklausomos Lietuvos aušroje buvo tvirtos ikiteisminio tyrimo institucijos – tardymo departamentai, valdybos, bet jie sunaikinti.

Dažnai prokurorai teisinasi, kad ne viskas nuo jų priklauso. Esą ekspertizės ilgai trunka.

Su tuo reikia sutikti, nes daug bylų reikalauja atitinkamų ekspertizių – teismo medicininių, teismo psichiatrinių, teismo buhalterinių, teismo kriminalistinių, rašysenos ir visokių kitokių. O ekspertų yra vienetai. Juk vieša paslaptis, kad apie kokią nors fonoskopinę, t.y. balso, ekspertizę, jeigu ta byla nėra Nr.1, ko gero, be pusmečio nebus atlikta. Lygiai tą patį galima pasakyti apie bet kurias kitas ekspertizes. Štai teismas nagrinėja bylą ir prireikia daryti ekspertizę. Tokia byla stoja ilgam laikui. Aš stebiu tendenciją, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir kai kada prokurorai tokių ekspertizių specialiai neskiria, nes nori greičiau bylą perduoti teismui, o šis tegul užsikasa. Yra manipuliuojama ir tokiais dalykais.

Norvegijoje dešimtis stovyklautojų iššaudžiusio Anderso Breiviko arba Švedijoje merginą nužudžiusio lietuvio bylos teisme atsidūrė stebėtinai greitai. Pas mus tai būtų neįmanoma…

Nežinodamas Norvegijos ar Švedijos baudžiamųjų kodeksų, nenorėčiau komentuoti, kodėl ten taip vyko ir ar visos bylos taip nagrinėjamos. Manau, kad ypač reikšmingas, valstybės, nacionalinio saugumo svarbos bylas mūsų institucijos taip pat pajėgios išnagrinėti ne per ilgesnį laiką. Taip, valstybė gali pasakyti, kad ši byla yra Nr.1. Bet ką tai galėtų reikšti? Kad tai bylai jau automatiškai suteikiama tokia eiga, apie kurią net aš negalėčiau susapnuoti. Ar tai bus nešališko teismo atributas? Bet kurios bylos išskyrimas iš bendro konteksto diktuoja kažką tendencingo. Man atrodo, kad mes irgi turime bylų, kuriose sprendimai priimami jau per savaitę ar net kitą dieną. Bet, aišku, ne nužudymo bylose.

Mūsų teismuose nutinka ir žmogui sunkiai suprantamų dalykų. Štai neseniai nuskambėjo žinia, kad Sausio 13-osios byloje buvo nuspręsta apklausti buvusį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Ar ne naivu buvo tikėtis, kad tai pavyks pasiekti?

Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad byloje turi būti apklausti visi asmenys, turintys reikšmę bylai. Bet kartu kaip teisininkas aš turiu paskaityti ir kitus teisės aktus, pavyzdžiui, dėl Rusijos Federacijos ir Lietuvos teisinės pagalbos civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose. Ten ne viskas yra taip, kaip sako mūsų Baudžiamojo proceso kodeksas. Tik mes išdavinėjame lietuvius visam pasauliui. O ar Vokietija yra išdavusi mums kokį vokietį? Yra ekstradicijos, išdavimų, tarpvalstybinių susitarimų institutai, todėl nereikėtų jų užmiršti. O M.Gorbačiovo atveju viskas aišku.

Bet kodėl nuspręsta tai atlikti po 25 metų?

Aš atsakysiu taip: niekas man netrukdo rytoj būti protingesniam negu šiandien. Tas principas šiuo atveju tikrai galioja. Visi Lietuvoje nori visko greitai. Teisingumas negali eiti greičiau negu normaliai. Per greitai vykdomas teisingumas yra pats kenksmingiausias. Visi, kas grįžta iš Strasbūro teismo, sako, kad ten nėra laikrodžio. Todėl, kad teisingumas laiku nematuojamas. Tad jeigu byla nagrinėjama po 25 metų, tai teismo pareiga apklausti visus asmenis, žinančius apie nusikalstamą veiką. Ir taškas. O paskui aš žiūriu, kokie mano šansai apklausti liudytoją. Mes ir į olimpiadas ruošdamiesi dažnai sakome, kad medalis bus, o nuvažiuojame – paskutinė vieta. Galime pasiskelbti, kad norime, bet norai ir galimybės kartais skiriasi.

Neretoje byloje tenka girdėti, kad štai teismas nužudytojo artimiesiems iš žudiko priteisė šimtatūkstantinį neturtinės žalos atlyginimą. Tai skamba kaip apgaulė, nes aišku, kad nukentėjusieji iš turto neturinčio kaltininko negaus nieko. Ar tai nėra pasityčiojimas iš aukų artimųjų?

Tai labai skaudus klausimas. Nukentėjusiojo teisės baudžiamajame procese yra pačios minimaliausios, nors Konvencija gina kiekvieną žmogų. Kai neatlyginama žala, tai galima būtų traktuoti kaip žmogaus teisių pažeidimą, satisfakcijos nebuvimą. Toks žmogus galėtų kreiptis į kokią nors tarptautinę instituciją. O mūsų valdžios, ir teisminės taip pat, psichologija tokia: nereikia, kad žmogus kreiptųsi toliau, tad priteiskime jam 100 tūkst. ir jis kreiptis negalės. Tokia politika, kad viskas būtų užbaigta savo kieme. Deja, pas mus yra tokių dalykų, iš kurių gali tik pasijuokti.

Pakalbėkime apie STT tiriamas bylas, kurios dažniausiai susijusios su korupcija įtariamais valdininkais, politikais. Paprastai iš pradžių kyla daug triukšmo, o paskui – ilga tyla. Juk, atrodo, ką daug tirti, jeigu užfiksuotas kyšio ėmimas?

Turiu tokią silpnybę nekomentuoti to, ko nežinau. Ir, manau, be pačių pareigūnų, vykdančių ikiteisminį tyrimą, niekas nežino, kodėl taip yra. Jums kažkodėl įsimena tik STT bylos. Bet yra ir FNTT, ir Kriminalinės policijos biuras. Visos tarnybos, kurios vykdo ikiteisminį tyrimą, turi tokių bylų. O kodėl užsitęsia? Įsivaizduokite, jeigu byloje vos ne viskas grindžiama telefoniniais įrašais ir staiga nė viena pusė nepripažįsta, kad tai jų balsas. Fonoskopinė ekspertizė turi būti padėta ant stalo be jokių kalbų. O kiek jos trunka, jau minėjau. Būtų labai malonu, jeigu kas nors imtų ir apibendrintų tas bylas, kurios tęsiasi kelerius metus. Ir tada mes pamatytume. O šiaip turbūt bendras bruožas yra toks, kad žmonės jau prie tokio tempo priprato ir niekuo jų nebenustebinsi. Tai žmonės priima kaip natūralų dalyką. Jie netgi nustebtų sužinoję, kad byla greitai baigta. Bet tai rodo ne ką kita, o tai, kad su teise ir teisingumu yra blogai.

Kai kalbamasi su patekusiais į STT nemalonę politikais, jie akcentuoja, kad STT pirma sukelia triukšmą, pateikia pirminius įtarimus, o tik paskui galvoja, kaip surinkti įrodymus…

Grįžtu prie to, kad negaliu nežinodamas komentuoti. Visko gali būti.

Bet ar nėra taip, kad trūkstant įrodymų tyrimą kontroliuojantys prokurorai tiesiog nesiryžta bylos siųsti į teismą, vengdami už išteisinimą užsidirbti minusą?

Įsigalėjo tokia baisi politika, kad jeigu žmogų patupdo, tai visi gieda ditirambus. O jeigu žmogų paleido, tai atrodo kaip nacionalinė tragedija. Tarsi koks meteoritas būtų nukritęs. Man žinoma, kad pareigūnai, teisėjai kenčia ne todėl, kad pasodino, o todėl, kad paleido. Liūdna, bet pas mus represinio raugo yra daugiausia Europos Sąjungoje, o pagal kardomąją priemonę suėmimą iki teismo mes esame ES rekordininkai.

Dirbsite Seime. Ką, be jūsų minėtų „ligų“, dar matytumėte taisytina mūsų teisėsaugos sistemoje?

Reikėtų kalbėti apie baudžiamąją politiką, kuri yra griežčiausia ES, apie nesutvarkytą bausmių sistemą. Pavyzdžiui, žmogus už 300 g kanapių dervos nuteisiamas 11 metų laisvės atėmimo. Laikraštyje skaitau, kad teismui perduota 300 kilogramų kokaino byla. Tai yra tūkstantį kartų didesnis kiekis, nekalbant apie pačią medžiagą. O ar bausmė bus tūkstantį kartų didesnė? Ir dabar Lietuvos žmones reikia įtikinti, kad jeigu vienas gaus 11 metų, o kitas – 12 ar 13, tai viskas gerai? Kol toks pasityčiojimas bus iš bausmių sistemos, mūsų procesai nepalengvės. Be to, ką jūs išvardijote, kas visuomenei labai rūpi, norėčiau, kad žmonės labiau artėtų prie savo bylos, kad mažėtų rašytinių procesų. Kad žmogus, kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba nukentėjęs byloje, turėtų progą pabendrauti akis į akį su teismu, kad galėtų pamatyti žydras ar rudas teisėjo ar prokuroro akis, kad teismas nebėgtų nuo žmogaus, kad tas žmogus būtų teismo salėje, kad nebūtų neakivaizdinių procesų, nes visa tai nėra nei demokratijos, nei žmogaus teisių apsaugos atributai. Neakivaizdinis bylos nagrinėjimas, teismai už akių – tai ne iš to pasaulio, į kurį mes dairomės ir į kurį norėtume pakliūti.