Vytautas Sinica. Lietuvybę persekioja, vatnikus išteisina

Neseniai pasakojau, kad prieš anglų kalbos mokytoją Aliną Laučienę Vilniaus apygardos prokuroras Šarūnas Šimonis visais būdais vysto ikiteisminį tyrimą dėl neva tautinės neapykantos kurstymo parašytame straipsnyje apie kitataučių požiūrį į lietuvių kalbą.

Aštrus buvo straipsnis, bet tema šiuo metu viena jautriausių ir aktualiausių, o šalyje vykstantys procesai patriotiškam žmogui natūraliai kelia reakciją kaip Alinos tekste. Prokuroras gi savo stumiamu tyrimu faktiškai siunčia žinią, kad tokios nepagarbą Lietuvai smerkiančios kalbos ir straipsniai bus baudžiami. Jis tą daro, nors poreikio ikiteisminiam tyrimui pradėti nematė nei policija, nei ekspertinės vertintojų institucijos. Dalis prisimenate, dalis girdite pirmą kartą.

Aš noriu ne tik priminti, kad tas persekiojimas vis dar tęsiasi ir iki šiol nebuvo nutrauktas. Dar įdomiau. Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad Šalčininkų gyventojo Genadijaus Rogač įrašas internete nieko nepažeidė ir ikiteisminis tyrimas dėl galimo neapykantos kurstymo nutrauktas. Tiesa, prokuroras kitas. Bet įstatymai tie patys.

Kaip skelbia žiniasklaida, G. Rogač aiškino, kad nekenčia ukrainiečių, kuriuos reikia žudyti, labai laukia rusų kariuomenės atėjimo į Lietuvą, tvirtino, kad iššaudytų visą Seimą, jei kas nors jam duotų automatą „Kalašnikov“, koneveikė Lietuvos kariuomenę, kurioje jis atliko privalomąją tarnybą, pasakojo, kad jo tėvai lenkai, bet jis yra „už rusus“, lietuvius vadino nežmonėmis, dalbajobais, pydarais, gandonais ir taip toliau. Plačiau viskas apie tą istoriją šioje nuorodoje. Ir ten tyrimas nutrauktas.

O tada paskaitome anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės tekstą, kuriame piktinamasi kitataučių nepagarba Lietuvai ir lietuvių kalbai, keliamas reikalavimas visiems integruotis arba važiuoti namo, nes atvykti čia buvo laisvas pasirinkimas. Visiems verta paskaityti tą tekstą – nors praėjo metai, jis prasmingas ir šiandien. Nacionalinei savimonei pažadinti.

Alinos Laučienės teisinei gynybai reikalingos lėšos ir galima nesunkiai įžvelgti, kad jos gynyba yra žodžio laisvės principo, o iš tiesų ir dar daugiau – teisės lietuviams Lietuvoje kalbėti ir elgtis kaip šeimininkams – gynyba. Tai verta ginti ir verta už tai mokėti. Todėl jeigu tarp skaitančių šį įrašą yra norinčių palaikyti šią kovą, komentare taip pat pridedu ir rekvizitus paramai skirti. Tai lėšos ne partijai, o tikrųjų konstitucinių žmogaus teisių gynėjams ir bus panaudotos konkrečiai šiai bylai.

P.S.

Autorius skelbia, jog tai yra politinė reklama.