Regina Statkuvienė. Sovietmetis, kaip pasiteisinimas ir veiklos arena niekšams, tinginiams ir nevykėliams

Vadinamieji viešieji intelektualai su sovietiniu paveldu ėmė kovoti taikiniu pasirinkdami ne ką kitą, o patį Kristijoną Donelaitį. Nei kiek nesistebiu, tik laiko klausimas, kada ateis eilė karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam. Nors šių žmonių retorika pilna tokių žodžių, kaip laisvė ir desovietizacija, iš tiesų jie tęsia sovietų darbus – menkina Tautos savigarbą, naikina savimonę, perrašinėja istoriją ir trina bet kokias vertybines atramas.

Paprastas pavyzdys iš kasdienio gyvenimo, tinkantis ir viešajam: niekšai ir egocentrikai, neturintys nei empatijos, nei kritinio mąstymo, puikiai geba nuvertindami kitus žmones ir jų patirtis į pirmą planą nuolatos iškelti save. Nes jiems reikia dėmesio, susižavėjimo ir pripažinimo bet kokia kaina.

Jei, pavyzdžiui, koks nors žmogus išdrįsta prabilti apie siaubingas vaikystės patirtis: fizinį ar psichologinį smurtą, manipuliacijas, tėvų priklausomybes, skurdą, šalia esantis egocentriškas niekšas, jį būtinai pertrauks pasidalindamas ir savo patirtimi bei „skausmu“. Na, pavyzdžiui, pateiks penkis argumentas, kodėl tėvų skyrybos tai nieko tokio, ypač, jei buvai vaikas, nieko gi nesupranti, gal net tai labai naudinga, o va, aš kiek kentėjau, nes tėvai liepdavo vasarą padėti seneliams kaime, tai ten, žinok, ir uodai, ir prakaitas ir net kelis kartus bitė įgėlė… paskui jis ir toliau žers banalybes pritraukdamas visų klausytojų dėmesį, o baigiantis vakarui leptels ką nors netaktiško ir šlykštaus.

Panašiai atkūrus Nepriklausomybę buvę nomeklatūrščikai bei jų atžalos piktinosi dėmesiu tremtiniams. Pamanyk, gyvenimas prie ledinės jūros ar tremtis kažkur Sibire. Kiek galima apie tai pasakoti ir rašyti. Mūsų irgi, žinokit, gyvenimas nelepino – amžinos eilės prie mėsos, uniformos mokyklose, jokių kelionių į užsienį ir madingų džinsų. O bananai ir žalieji žirneliai – tik pagal pažintį ir tai prieš šventes.

Šitie palyginimai atėjo į galvą stebint dabartines realijas – sovietmečio nomeklatūrščikų ainių kovą su „sovietiniu“ paveldu. Toks aktyvizmas reiškia tik viena – sovietmečio traumos ir patirtys ir toliau paliekamos dūlėti po užmaršties dulkėmis ir banaliais išsišokėlių performansais.

Jų įvardijimui, aptarimui ir analizei vietos nėra. Nes nereikia, kad būtų.

Juk jei rėksi apie paminklą, niekas nesidomės, kodėl iki šiol KGB tardytojai, grasinę ir smurtavę, gauna pensijas, keliauja ir net mėgaujasi žvaigždžių tėvų statusu.

Banalybių jūroje, kai aptariami trečiarūšiai veikėjai, niekam nekils klausimai, kodėl dušanskiai ir raslanai sėkmingai emigravo ir padvėsė taip ir nesulaukę teisingumo. Kas pasistengė, kad kruvini budeliai saugiai pakratytų kojas? Tai tik pora pavardžių. Jų daug.

O viskas prasidėjo nuo Just. Marcinkevičiaus „desovietizavimo“. Suprask, priklausė partijai ir kažkaip ne taip rašė, ne taip suprato istoriją. Dabar atėjome mes, naujieji viešieji intelektualai, ir paaiškinsime jums, kaip vertinti istoriją, kultūrą, literatūrą, ir, žinoma, žmones.

Nors ne, prieš tai dar buvo liūdnai pagarsėjusios R. Vanagaitės bandymai, kaip nacių talkininką pavaizduoti sovietinio saugumo nukankintą A. Ramanauską-Vanagą. Pamiršot? O aš pamenu, kaip didžiausiame portale skaitomiausiu lauku ir aukščiausiose pozicijose buvo publikuojamas jos „šedevras“. Bet ta poniutė agresyviai ir kvailai peržengė visas raudonas linijas, todėl dabar jos opusai geriausiose pozicijose jau nebepublikuojami.

Viešieji intelektualai pasimokė ir veikia subtiliau.

Pavyzdžiui, nauja ir gana saugi idėja – Dainų šventės – irgi sovietinio paveldo dalis, su kuriuo reikia kovoti, o štai socialinių tinklų klounai, kuriems lankstosi Tautos rinkti politikai – jau vesternizacijos, laisvės ir modernumo viršūnė, ir svarbiausia – desovietizacijos simboliai.

Kas ir kodėl taip aktyviai imasi Tautos gelbėtojų, švietėjų ir moralizuotojų ir tiesos žinovų vaidmens?

Būtų primityvu ir neteisinga šiai situacijai taikyti Mocarto ir Saljerio analogiją, neva, maži talentai su didelėmis ambicijomis bando tapti aukštesni užlipdami ant nuversto genijaus paminklo. Nors išpuoliai prieš Just. Marcinkevičių, kai juos vykdo grafomanai, – būtent taip atrodo.

Tai, žinoma, irgi gali būti motyvas, bet tik tuomet, kai kalbama apie to pat išprusimo asmenybes. Saljeris neturėjo talento, bet turėjo protą, kuris jam labai aiškiai sakė, kad genijumi jis niekada netaps, bet kaip prakeiksmą turės gebėjimą pažinti kitų genialumą.

Dabartinės literatūros rašinėtojos ir rašinėtojai – tik geros reklamos ir neišrankios auditorijos iškeltas laikmečio popsas, tinkamas greito maisto ir vienkartinių drabužių vartotojams, kuriems iki Just. Marcinkevičiaus talento – kaip iki kitos galaktikos žvaigždžių.

Tačiau taikinys jis ne dėl talento, bet dėl to, kokį poveikį darė prispaustai tautai savo talentu. Sovietinio režimo nužmogintam lietuviui, jis priminė, Mindaugą, Mažvydą, Katedrą. Mūsų Valstybę, Kultūrą, Tikėjimą. Istoriją ir žemę. O tai reiškia ir suteikė viltį bei tikėjimą.

Štai kodėl Just. Marcinkevičius sovietiniam agentui, kokioje epochoje jis beveiktų, yra mirtinai pavojingas.

Pažvelgus į daugelio kovotojų su „sovietizacija“ biografijas pamatysime tai, prieš ką jie ir kovoja. Tiksliau, sako kovojantys. Juk, žinoma, kad patys didžiausi entuziastai paprastai pasirodo ir esą tikrieji savo kovos objektai – komunistai.

Paprastai tai sovietinės nomenklatūros atžalos, kuriems Nepriklausomojo Lietuvoje reikia iš naujo susirasti savo vietą. Tiesą sakant, tai nėra labai sunku – ryšių ir privilegijų voratinklis niekur nedingo, o tėvų ar senelių perduotos nuostatos prisitaikyti, bet kokia kaina išlikti elite ir kuo daugiau turėti, irgi tarpsta.

Senajai kartai buvo spec. ligoninės, parduotuvės ir poilsio namai, jų atžaloms – projektinis finansavimas, grantai ir šiltos vietos.

Problema ne ta, kad komunistai ar jų ainiai garsiai reiškiasi – demokratija ir žodžio laisvė suteikia galimybes visiems, o vaikai – nėra atsakingi už tėvų nusikaltimus.

Problema – komunistinis mentalitetas po laisvė kauke. Ir noras mus įkalinti jame dar ir dar, bandant įrodyti, kad vergovė yra norma. Juk kadaise komunistais tapo visokio plauko atmatos, prisitaikėliai, Vingių jonai. Jie savo kompleksus, menkavertiškumą ir konformizmą perdavė savo vaikams (nors neatmetu išimčių, kad knygos, mokytojai ir sutikti žmonės kai kuriuose ir pažadino kilnumą ir kitus aukštesniuosius žmogiškus jausmus, ne tik Maslow piramidės pagrindo interesus).

Ir šiandien tas baudžiauninko, prasčioko, prisitaikėlio, nepilnaverčio menkystos sindromas jau tampa masiniu reiškiniu: „Mus pastebėjo, nėra blogos reklamos, garsinkime Lietuvą“… ir bet koks absurdas apologizuojamas primityviu „čia valomės nuo sovietmečio“.

Štai apsivalymas nuo S. Neries poezijos, paminklo ir vardo. Iš esmės ne kas kitas bet šiuolaikinių salomėjų kova prieš ano meto Salomėją.

Jei Salomėja Nėris gyventų šiandien, net neabejoju, jog ji būtų aktyvi „žmogaus teisių“ gynėja, kovotoja už vienalyčių šeimų įteisinimą (gal net drąsiai kalbėtų ir apie poliamorijos normalizavimą), gyvūnų ir migrantų teises. Juk jausmai – svarbiausia. Kas tie socialiniai konstruktai, susitarimai ir klerikalinės normos. „Pasaulį seną suardysime“ – ir praėjusio, ir šio amžiaus marksistų moto.

Laužyti laikmečio normas, tradicijas vardan asmeninės laimės, na, ir pinigų bei žinomumo, – taip matė pasaulį Salomėja.

Ar pasaulį mato kitaip vadinamieji viešieji intelektualai, etatiniai istorikai bei politologai?

Jai anuomet, jiems dabar, nekyla tokie klausimai: kodėl ir kaip formavosi moralės normos, kodėl svarbūs tam tikri visuomenės susitarimai ir kodėl jų nevalia laužyti tam, kad laužytum.

Salomėja įkūnija postmodernaus pasaulio virsmą nuo racionalumo prie jausmingumo. Argumentu tampa ne faktas, bet jausmas. Kuo ne leftistinė agenda ir kovotojų su Salomėja mentalitetas?

Tuo puikiai manipuliavo marksistai, tuo paremta visa minios psichologija. Jie įvardija problemą teisingai, tačiau pasiūlo visai neracionalius, net žalingus sprendimus.

Šių dienų aktyvistai yra kolektyviniai veikėjai, jiems reikia būti mainstryme.

Jei krikščioniškos Vakarų civilizacijos žmogus pirmiausia yra individas, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir turintis laisvą valią bei individualią atsakomybę, tik paskui šeimos, tautos, valstybės narys, tai komunistai – pirmiausia komunos nariai, ištikimi vienai tiesai ir su beatodairišku aršumu kovojantys su „klaidatikiais“.

Jie negali mąstyti ir veikti savarankiškai, jiems reikia priklausyti ideologinei, partinei linijai ar maistryminiam būreliui. Taip jie jaučiasi saugūs. Nes jų viduje tuštuma, jų vertybės tokios, kokios konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje yra patogios bei naudingos.

Projektiniai pinigai, honorarai už diskusijas ir publikacijas, kelionės į festivalius – visa tai jiems būtina kaip oras ir vanduo. Nėra pripažinimo, nėra prasmės. O talentas ir darbas – ne jų pasaulio realybė.

Grįžtu prie teksto pradžioje išsakytų minčių: agresyvūs niekšai kovodami su sovietmečiu užima eterį ir neleidžia objektyviai įvertinti šio klaikaus laikotarpio poveikio ir įveikti tikrųjų traumų bei žaizdų.

Kalbant apie tikrąsias sovietmečio traumas, apie kurias patogiai, ir galima spėti sąmoningai, tylima, yra tokia begalė temų, kad nežinia, nuo kurios pradėti:

Lageriai, tremtys ir kankinimai iš esmės sunaikino pačius geriausius, kilniausius. Gal todėl neatsitiktinai „kovotojai su sovietizacija“ pasirūpino, kad mokyklose neliktų tremtinių ir disidentų prisiminimų analizės, bet vietoj jų būtų Obamos ir panašių veikalai. Nes tai vakarietiška – o disidentai? Sovietmetis!

Valdžios voratinklyje patogiai įsitaisę buvę komunistai ir KGB-istai ar jų palikuonys ne tik todėl, kad juos sieja kokie nors ryšiai – tarp jų apstu nekenčiančių vieni kitų, bet ir todėl, kad partizanų, politinių kalinių ir tremtinių ainiai paženklinti baime. Jų protėvių drąsa reiškė daugeliui žmonių tik tiek, kad nežinai kurioje duobėje ir kaip baisiai nužudytas yra užkastas tavo protėvis. Ir kad gyvenimas pagal tikėjimą, dorą ir sąžinę gali būti vieną dieną sušaudytas – prie kalėjimo sienos tiesiogine ar perkeltine prasme. Turbūt nereikia klausti, kodėl tie žmonės nesiveržia į politiką ir nori tiesiog gyventi ir išgyventi. Ir nepatyrusiam to sunku įsivaizduoti, ką reiškia būtent tokia šeimos ar giminės istorija.

Prievartinis ką tik gimusių kūdikių atskyrimas nuo motinų, sovietiniai lopšeliai, darželiai bei mokyklos atskira trauminių patirčių kategorija ir mūsų šeimų erozijų priežastis.

Planinės ekonomikos ir kolchozų įspaudai, kurie pasireiškia iki šiol ir finansinio raštingumo stoka, ir negebėjimu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Iki šiol visaip menkinama, kvestionuojama istorijos didybė, kuri yra esminis Tautos gyvasties pamatas. Ir taip tautinės savigarbos stoka išvirsta apgailėtinais sprendimais vidaus ir užsienio politikoje.

Kiek daug kalbų apie laisvę iš lūpų tų, kurie nėra laisvi. Jų laisvė yra subrandinta rytietiškos despotijos dvasioje, jie laisvi, kai yra klusnūs sistemos sraigteliai, atitinkantys mainstrymo (nesvarbu kokio, komunistinio, leftistinio ar krikščioniško. Svarbu tokio, kuris tuo metu dominuoja – jie prisitaikys) nuostatas.

Jie nesuvokia, kad žmogus gali būti laisvas ir lageryje, nes laisvė yra jo tikėjimas, jo mintys, jo savivertė ir žmogiškas orumas.

Biblijoje sakoma, kad medį pažinsite iš vaisių.

Ką darė sovietai ir ką daro tariami desovietizacijos šaukliai?

Naikina tapatybę, pasididžiavimą savo istorija, kilme, pasiekimais. Senosios lietuviškos dorybės – darbštumas, moralė ir anuomet, ir dabar paverstos pajuokos objektu.

Dirba tik mažesnio išsilavinimo kvaileliai, pažangioji publika anais laikais viską susiveikdavo per „blatą“, o šiais – prieina prie finansavimo šaltinių ir projektinių pinigų.

Akademinis ir dorinis ugdymas mokykloje? Tai irgi atgyvena, dabar matematika vaikams per sunki, o mokytis apie šeimos santykius – nemadinga. Kontraceptikų industrijos reklamos vartojimas tebūnie naujas gyvenimo įgūdis. Visai kaip anuomet, kai tamsių tėvų reikėjo neklausyti, kai jie aiškino apie Dievą ir Tėvynę.

Garsiai rėkti, jog tautos demoralizavimas, menkavertiškumo komplekso diegimas ir patyčios iš patiems iš savęs yra desovietizacija tėra primityvus propagandinis triukas.

Vadinamieji viešieji intelektualai nemoka argumentuoti ir kalbėti loginių argumentų kalba. Jie gyvena komunistų partijos manifesto dvasioje, ir jų pasaulyje priešai visi, kas nėra su jais.

Desovietizaciją pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.

Regina Statkuvienė / patreon.com