NS bendražygė Neringa Paškevičienė kviečia į Ukmergėje šiandien įvyksiantį Monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimą. Straipsnyje glaustai aprašyti pagrindiniai šio iškilaus Žmogaus gyvenimo ir kovos faktai net savotiškai šiek tiek trikdo. Mūsų dienomis jie atrodo tokie neįtikėtini, kad nuostaba ir susižavėjimas prasiveržia kone „metafiziniu“ klausimu. Ar nėra taip, kad kai kuriems ypatingiems žmonėms – tiesą sakant, išrinktiesiems – yra dovanotas kažkoks laisvės genas, kuris kitiems nėra duotas arba būna nuslopinamas? Ir šis paslaptingas genas reiškiasi kaip nepaprastai užaštrintas – šeštasis tos pačios laisvės pojūtis ir nenumaldomas jos ilgesys, kurio kiti neturi arba anksti praranda?
Galbūt į nepaprastai retą asmens savivokos ir elgesio bruožą tinka vadinti ir sąjūdine dvasia? Ne kartą teko išgirsti ironiškai ir pašaipiai klausiant: „ar gali man kas nors pasakyti, kas yra toji sąjūdinė dvasia? Niekaip nesuprantu, o ir niekas neįstengia paaiškinti“. Ko gero, tokie skundai dažnai būna nuoširdūs. Esama dalykų, kuriuos įmanoma suprasti tik juos turint savyje kaip asmeniškai išgyventą ir sukauptą patirtį. Jos neturinčiam ką nors paaiškinti labai sunku, o gal apskritai beviltiška. Pavyzdžiui, ar įmanoma paaiškinti bailiui, kas yra drąsa? Sunkus klausimas. Bet pamėginkime susivokti, kas yra toji sąjūdinė dvasia.
Prie visko priprantama ir su viskuo apsiprantama. Nelaisvė ir patiriami suvaržymai tos ramybės ir prakutimo jausmo pernelyg nedrumsdavo netemdydavo ir daugumai atrodė kaip erzinantys nepatogumai, prie kurių reikia išmokti prisitaikyti ir su jais sugyventi. Ir štai tokiais kritiškais momentais iš viskuo ir ypač asmenine gerove patenkintųjų masės pakildavo sąjūdiniai žmonės. Apdovanota tuo laisvės genu ar šeštuoju laisvės pojūčiu negausi mažuma ar net menkutis būrelis. Šeštasis laisvės pojūtis jiems šnibždėdavo, kad ramus ir sotus kasdienis gyvenimas tėra saugumo ir gerovės fasadas, slepiantis lėtą, bet gelminį tautos nykimą jai nepastebimai prarandant pamatinius jos savastį sudarančius dalykus. Tie neužsnūstantys nerimastingieji budėjo ir išjudino iš dvasinio sąstingio letargo miege snaudusią tautą XIX a. Monsinjoras A. Svarinskas tą patį darė gūdžiausiais sovietinės okupacijos metais. Jos atsikračius tęsė savo misiją jau atkurtoje Lietuvoje iki paskutinės savo žemiškosios kelionės akimirkos.
Minėjime neabejotinai bus pasakyta daug gražių ir teisingų žodžių apie nepalaužiamą Monsinjoro drąsą ir nuostabiai pasiaukojamą kovą už Dievą, Tautą ir Tėvynę. Bet ar bus pasakyta arba bent užsiminta apie esmių esmę? Apie Jo sąjūdinę dvasią, laisvės geną ir šeštąjį jos pojūtį, kurie neleido jam nurimti ir nutilti ramiai džiaugiantis savo darbų ir kovų vaisiais, kaip tai padarė ne vienas Monsinjoro sovietmečio kovos bendramintis ir bendražygis? Labai norėtųsi išgirsti ką nors panašaus. Juk Lietuvai vėl reikia laisvės genu ir šeštuoju jos pojūčiu apdovanotu naujų žadintojų. Ar jų atsiras – nežinia. Abejojančiai klausti verčia tai, kad šiandien be pasipriešinimo ir menkiausios kovos parduodami ir išduodami keturi lietuviškos Lietuvos tapatumo atraminiai stulpai.
Lietuviškai iš įpročio ir patogumo dar kalbama. Bet abejingai stebima, kaip toji darkoma ir žeminama kalba yra stumiama iš viešosios erdvės ir traukiasi į jos pakraščius. Daug kalbama apie istoriją, tebėra mėgstami teatralizuoti istoriniai renginiai ir žaidimai per masines šventes. Bet retas drįsta bent prasižioti ir protestuoti, kad tautos istorinį pasakojimą diktuoja ir nurodinėja bijantiems net savo šešėlio lietuviams jos didvyrius svetimi.
Lietuviai dejuoja tampantys išmirštančia tauta, bet per daugybę metų neteko regėti jų susirinkusių į jokią didesnę akciją prigimtinei šeimai ginti. Kasdien srūva upės žodžių apie būtinybę Išsaugoti lietuvišką Lietuvą, piktinamasi į šalį plūstančiais imigrantų srautais, bet neįvyko nei vienos protesto prieš masinę šalies kolonizaciją demonstracijos ar mitingo.
Artimas bendražygis yra įžvalgiai pastebėjęs: „1941 m. sugebėjome sukilti, nors per Lietuvą ėjo dviejų totalitarinių monstrų kariaunos. 1991 m. išdrįsome skelbti Nepriklausomybę, nors parlamento pašonėje buvo įsikūrę okupantų armijos kariniai miesteliai. Šiandien nėra okupacinės armijos, KGB ir kitų represinių struktūrų, negresia kalėjimai ir lageriai. Bet lietuviai dreba iš baimės kaip epušės lapeliai galbūt labiausiai per visą savo istoriją.“ Pasakyta aštriai, bet būtent toji visuotinai tvyranti baimė ir bejėgiškumas įkvepia tokius nevilties ir liūdesio persmelktus žodžius. Pasakyta daug karčios tiesos.
Bet Iš kur ir dėl ko toji baimė? Veikia kažkoks baimės genas? Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, kaip pranašiškai įspėjo didysis Tautos sąjūdininkas ir žadintojas V. Kudirka?
Ar minėjimas „įjungs“ jo dalyviams žmoguje galbūt tūnantį, bet taip dažnai jo paties nuslopinamą laisvės geną?
Pamatysime. Aišku viena. Monsinjoras A. Svarinskas niekada nesuprastų ir nepateisintų tokios kinkadrebystės. Būtų nuostabu, jeigu minėjime būtų drąsiai ištarti ir garsiai nuskambėtų Jo nepalaužiamos sąjūdinės dvasios verti žodžiai: „Baikim drebinti kinkas, lietuviai!“
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas turėjo kovotojo geną, kaip ir daugelis rezistentų, jūsų peršamų „sąjūdinių dvasių“ jam nereikėjo. Jis puikiai žinojo iš kur „dygsta“ tų „dvasių“ kojos. Žinau, ką jis pasakė apie partijas, kurios po Sovietų Sąjungos likvidavimo, jau 1992 m. pavasarį-vasarą iš tų „dvasių“ dygo kaip grybai po lietaus. Bandymas klijuotis prie Monsinjoro atminimo tokiems kaip jūs yra pigi spekuliacija, jis šalia Liberalų partijos nestovėjo.
Tiesa, kas tie jūsų paslaptingi bendražygiai, kuriuos jau ne pirmą kartą remiatės (cituojate), bet įvardinti bijote (juk Jūs nekinkadrebys). Kažkaip NS bendražygę Neriną Paškevičienę, kuri kviečia į Ukmergėje, į Monsinjoro metinių minėjimą, paviešinote, dar tuo pačiu pagrindu ir savo straipsniuką sumetėte, stipriai neprakaituodamas. Ar tikrai girdėjote Monsinjorą A. Svarinską sakant: „Baikim drebinti kinkas, lietuviai!“? Kokiame kontekste? Ar tai nėra tik Jūsų fantazijos vaisius?!
Man taip pat teko šį bei tą girdėti. Girdėjau, kad žurnalistas V. Matulevičius bandė kalbinti įvairius asmenis, galinčius ką nors papasakoti apie Sąjūdį ir sąjudininkus, taip sakant, surengti kažką panašaus į laidų ciklą. Girdėjau, kad Monsinjoras A. Svariniskas atsisakė kalbėti, bet yra jo laidą su psichologu (pavardės nepamenu), kurioje respondentas labai aiškiai ir konkrečiai atsakė į visus žurnalisto klausimus, esu ne kartą apie šią laidą rašęs savo komentaruose, tik kažkaip nei vienas „dvasingas“ sąjudininkas neparodė iniciatyvos, kad ta laida būtų dar kartą parodyta, juk įrašas ar jo kopija, jei ne pas V. Matulevičiu, tai pas LRT yra. Ten dar labai įdomi ir graži aplinka: laida nufilmuota pajūryje prieš saulėlydį, ant kopų tako, vienoje kopos pusėje sėdi žurnalistas, kitoje – respondentas.