Jei Salomėja Nėris gyventų šiandien, net neabejoju, jog ji būtų aktyvi „žmogaus teisių“ gynėja, kovotoja už vienalyčių šeimų įteisinimą (gal net drąsiai kalbėtų ir apie poliamorijos normalizavimą), gyvūnų ir migrantų teises. Juk jausmai – svarbiausia. Kas tie socialiniai konstruktai, susitarimai ir klerikalinės normos. „Pasaulį seną suardysime“ – ir praėjusio, ir šio amžiaus marksistų moto.
S. Nėris šiandien vienų ginama, kitų puolama, todėl, kad ji nebuvo vidutinybė. Talentinga? Neabejoju, nes daugybė žmonių iki šiol kvėpuoja jos eilėmis.
Man jos lyrika, jos lyrinis „aš“ yra svetimi. Nemėgau jos poezijos mokykloje, neskaičiau eilių savo malonumui. Neatliepia. Nejaudina. Just. Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė kalba man suprantama kalba.
Kadangi negyvenau ir negyvenu Salomėjos eilėmis, drįsčiau teigti, jog galiu į jos poeziją ir veiklą pažvelgti be emocinio „toks talentas!” užtaiso. Tačiau gana analitiškai, kodėl tas talentas suklupo ir iki šiol kaitina neapykantos bei meilės emocijas.
Jausminga ir kvaila
Vertinant bet kokios asmenybės poveikį istorijai, reikia bent šiek tiek susipažinti su to žmogaus biografija ir vertybėmis.
Salomėja įkūnija pačias stereotipiškiausias ir blogiausias moteriškas savybes. Jausminga, neracionali, pasiduodanti aistroms bei impulsams.
Laužyti laikmečio normas, tradicijas vardan individo laimės – taip matė pasaulį Salomėja.
„Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų…
Žirgai skrenda, kiek tik nori,
Skrendam, lekiam vienu du!“
Jai nekyla tokie klausimai, kodėl ir kaip formavosi moralės normos, kodėl svarbūs tam tikri visuomenės susitarimai ir kodėl jų nevalia laužyti tam, kad laužytum.
Ji myli, vadinasi – ji teisi.
Tačiau jau mituose, pasakose užkoduoti perspėjimai, kas nutinka tiems, kas sulaužo tabu. Visi baigia blogai. Salomėjai taip nutiks irgi. Bet ji apie tai nemąsto, nesigilina, nesidomi.
Net tuomet, kai visą Kauną šiurpino jos meilės istorija su J. Eretu, kai tapusi vedusio vyro meiluže ji turėjo įžūlumo ateiti aplankyti jo ką tik pagimdžiusią žmoną ir į ligoninę jai atnešti gėlių. Meilužė sveikina žmoną. Tai nebuvo vienintelis jos kontraversiškas romanas. Jausmų pasaulis jai atrodo visas pasaulis.
Salomėja įkūnija postmodernaus pasaulio virsmą nuo racionalumo prie jausmingumo.
Šiandien irgi pilna verkšlenančių apie teisę keisti lytį (žmogus gi kenčia!), apie teisę kurti šeimas su bet kuo. Tie žmonės nepajėgūs reflektuoti tokių dalykų, kaip šeimos struktūros pokyčiai reiškia ištisų civilizacijų žlugimą ar klestėjimą, kaip tokios teisės virsta prekyba žmonėmis (surogacija etc.), koks milžiniškas procentas savižudybių pakeitusių lytį tarpe etc.
Salomėja įkūnija postmodernaus pasaulio virsmą nuo racionalumo prie jausmingumo. Argumentu tampa ne faktas, bet jausmas.
Tuo puikiai manipuliavo marksistai, tuo paremta visa minios psichologija. Jie įvardija problemą teisingai, tačiau pasiūlo visai neracionalius, net žalingus sprendimus.
Darbininkų padėtis bloga? Taip. Turtinė atskirtis milžiniška? Taip. Tai mirtis buržuazijai – rėkia įaudrinta minia.
Pabėgėliai šąla ir alksta? Taip. Žmogus turi teisę į mylimąjį šalia? Taip! Tai atverkime sienas ir keiskime sampratą. Nes gi jausmas argumentas.
Pamenate „verktinių“ projektą? Tai irgi pasaulio, kur turi valdyti jausmai, o ne racionalumas grimasa. Toksiškas vyriškumas tokioms veikėjoms kaip B. Tiškevič ir N. Rekašiūtė buvo reiškinys, su kuriuo reikia kovoti.
Įsivaizduokime, karo Ukrainoje nebūtų, tokie projektukai bent 10 metų plautų Lietuvos piliečių smegenis, o Rusija ateitų ne į Ukrainą, bet į Lietuvą?
Ar šitos moterys kovodamos prieš šauktinių kariuomenę ir sakydamos tokius žodžius prisiimtų atsakomybę už pacifistinę ir paralyžuotą visuomenę? Taip, patogiau neiti į kariuomenę nei eiti. Bet ar su ta pareiga jos turi teisę kovoti?
Įsivaizduokite, būtų pavykę? Lietuva taptų pacifizmo sala.
Toks skirtumas tarp Salomėjos vakar ir Salomėjos šiandien. Jos visos norėjo gera.
Ideologija veikia per meną, bet tikras menininkas negali būti politiku
Menas neatsiejamas nuo ideologijų, politikos, religijos, kad ir kaip tą priklausomybę neigtų patys menininkai. Nes menas manifestuoja vertybes, grožio standartus, siekiamybes.
Scenoje, eilėse galima daugiau nei gyvenime. Ten gali mirti, žudyti, išvirkauti, išduoti… ir prisikelti, pradėti iš naujo, susitaikyti, pamiršti… Bet ne gyvenime. Menas suteikia progą ir galimybę pažinti pačias tamsiausias ir šviesiausias savo sielos kertes, įsivaizduoti gražiausius ir baisiausius dalykus… ir saugiai grįžti į realybę.
Bet kai rašai apie alyvas ir tampi Liaudies Seimo atstove, važiuoji į Maskvą dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį? Išduoti save jau tą pat momentą.
Kai menines interpretacijas pradedi įgyvendinti politinėmis priemonėmis – tampi pajacu, išdaviku ar auka.
Beje, aukos motyvas labai ryškus visoje S. Nėries poezijoje. Ji meilės auka, gyvenimo auka, aplinkybių auka. Tai nuostabu mene. Kitos aukos gali tapatintis, išgyventi saugia ir priimtina forma savo jausmus ir gal net pasveikti.
Bet kai auka ima daryti politiką?
Maironis ir Marcinkevičius
Salomėja pamatė, kad gražus brolybės, lygybės pasaulis tėra lageriai, žudynės, prievarta, cenzūra.
1942 metais ji rašė Maironiui skirtas eiles.
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Salomėja net atsiprašydama nesuvokia, kad tas, kurį ji mylėjo ir gerbė, gali jai tuo pat neatsakyti. Nes jos meilė ir pagarba nėra nei priežastis, nei sąlyga atgaliniam ryšiui.
Ir Maironis, ir Just. Marcinkevičius yra kažkuo panašūs, tai visai kitokio intelektualinio išprusimo asmenybės. Jie suvokia save ne kaip lyrinę auką, bet kaip tautos dalį ir istorijos tąsą.
Maironio „Lietuva brangi“ yra tarsi dar vienas tautos himnas, o „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ iš esmės gali būti vadinami vėlyvuoju lietuvių tautos epu (istorikai ir filologai iki šiol ginčijasi ir nesutaria, kodėl lietuviai, karinga tauta, neturėjo savo epo).
Todėl jų poezija kitokia – patriotinė, susiejanti žmogaus ir tautos tragedijas (S. Nėris to nemato, ji tiesiog nepajėgi mąstyti tokiomis kategorijomis. Tai nėra blogai poetei. Bet tai blogai žengiant į politiką).
Just. Marcinkevičius nežengė į politiką, nors buvo prašomas. Nes jis turėjo išminties. Salomėja – ne.
Atleidimas
Štai K. Kubilinskas, garsus vaikų poetas, pats dalyvavęs žudant partizanus tokio smerkimo nesulaukia. Kaip ir vyrai, tiesiogiai atsakingi už valstybės saugumą ir gynybą – A. Smetona ar išdavikas kariuomenės vadas V. Vitkauskas. Feministės sakytų, kad jie buvo vyrai. Jiems galima daugiau. Net išduodant tautą. Juk ištvirkęs vyras – tik mergišius, o moteris – jau kekšė. Vyrai atiduodami kariuomenę ir visą Lietuvą okupantui (Rusijos archyvuose, kai jie buvo trumpam atverti žlugus SSRS, mūsų istorikai yra radę įstabių Rusijos diplomatų, dirbusių Lietuvoje, ataskaitų, kur sakoma, kad čia dirbti itin lengva – viskas nuperkama ir paperkama) iki šiol nėra tinkamai pasmerkti. Kita vertus, o kaip juos pasmerksi? Paminklų nėra, o ir patys jau pamiršti. Vitkausko vardo be google ir aš nepasakau, vis užkrenta. Ar pamenate Jūs? Salomėja savo poezijoje ir toliau gyvena.
Ir ji, ir jos tragedijos, ir išdavystės, ir atgaila. Ir būtent jos atgaila daro ją kitokia. Kas iš palikusių, išdavusių Lietuvą jos atsiprašė? Ir sumokėjo tokią kainą? Spėjama, kad ankstyva S. Nėries mirtis buvo sovietų saugumo darbas.
Nes labiausia nekenčiami ne priešai, o tie, kurie buvo kartu, bet paskui pasitraukė. Pasitraukė supratę ir apgailėję.
„Ir atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Gal reiktų sukeisti žodžius vietomis: „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, taip ir tu atleisk mums mūsų kaltes“.
Kaltininkų buvo daug. Atsiprašė Salomėja.
Kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti viešai savo nuomonę, tačiau bent mane truputėlį trikdo tai, kad drąsiai apie meną samprotauja moteriškaitė, kuri neseniai įrodinėjo, kad aukščiausiojo grožio manifestacija ir kūrybingumo viršūne yra Juozo Stankevičiaus produkcija. Taigi, kažkokia Salomėja yra baisi suvargėle estetikos, nekalbant apie politiką ir dorovę, plotmėse palyginti su ponių rūbų modeliuotoju Juozuku? Jeigu neklystu, ta pati autorė andai dar bandė įpiršti nuomonę, kad nesugebantys elegantiškai, „pagal madą” rengtis žmonės yra tautos priešai marksistai. Toks yra supratimo diapazonas, nieko nepadarysi. Kita vertus, jeigu per stipriai būtų sakyti, kad nedora yra niekinti prezidentą G.Nausėdą, jau pasitraukus ar patrauktai iš jo patarėjų korpuso, žodis „negražu” tokiu atveju, regis, visgi tiktų…
Kartais sakoma, kad nusižengiame istorinei tiesai, vertindami praeities herojaus pasirinkimus iš mūsų dienų taško, tačiau šio straipsnelio autorė pranoksta visus nusišnekėjimo lygius avansu priskirdama S.Nėriai mūsų dienų paklydimus ir nuodėmes.
Atsiprašau, Juozas Statkevičius
Į tarpukario Lietuvos pabaigą pažangioji (kairioji ) visuomenės dalis Smetonos nekentė dar labiau kaip vėl atkūrus nepriklausomybę Lietuvos patriotai nekentė (ir nekenčia) Landsbergio. Tuomet buvo šūkis kad blogiau kaip prie fašistinio kruvino diktatoriaus Smetonos būti jau negali, o vėl atkūrus Lietuvą staiga išplito įsitikinimas, kad prie Landsbergio Lietuva atgimė blogiausiu pavidalu. Tada pažangią mūsų inteligentiją vis pastumdavo reikiama kryptimi komunistiniai agitatoriai, o atkurtoje Lietuvoje – kas? Lyriškai sentimentali ir kairuoliška visa mūsų šviesuomenė. Išskyrus politikus praktikus, nesvarbu kuriai pusei save bepriskirtų. Nu bet užtai jie liaudies akyse išvien ir blogiukai, ar ne?
lr Salomėja, ir Justinas – labai taIentingi poetai, bet deja žemos moralės, nes savo talentą naudojo ir okupantams šlovinti, dėl ko jiems nejaučiu jokios pagarbos.