Kadangi jau daugelį metų dirbu teorinės paveldosaugos, kultūrinės atminties studijų ir (post)sovietinės transformacijos tyrimų srityse, iš galvos vis neišeina vakarykštė Vyšyvankos diena ir mūsų aukštųjų politikų masinis persirengimas ukrainiečių tautiniais rūbais. Tačiau nė nereikia turėti daug akademinių žinių – žmonių intuicija šiuo klausimu buvo tiksli kaip lazeris.
Tai, kad rengiesi kitos tautos nacionaliniu kostiumu ir vadini tai solidarumu su agresijos auka, tačiau savo ne tik niekada nedėvi, bet ir darbais bei žodžiais visaip niekini, paprastai ir liaudiškai vadinama veidmainyste vulgaris. Prisiminkime, kiek tų pačių konservatorių anoje kadencijos be druskos buvo ėdamas R. Karbauskis, pasiūlęs iš savo asmeninių lėšų Lietuvos mokinukams nupirkti po tautinį kostiumą. Kek iš jo buvo su pasimėgavimu ir pagieža tyčiotasi… Todėl šis prasmingas veiksmas ir netapo etnokultūros ugdymo mokykloje akstinu, juolab tautinio tapatumo stiprinimo priemone.
Tad vakar mūsų pasirėdę gražuoliai veikiau priminė tuos didžiojo Tėvynės karo „veteranus”, kurie, apsikarstę ordinais ir medaliais, išdidžiai sėdi šalia putino gegužės 9-osios renginiuose arba šauniai žygiuoja parade, nei brandžius ir atsakingus politikus. Rusiškai tokie vadinami „riažennyje” – persirengėliai, nes karo metais jiems geriausiu atveju buvo po du tris metus, arba jie išvis tuomet dar rezidavo vabalo blauzdoj, ir atlikti tų žygių, už kuriuos neva ir gavo šitiek apdovanojimų, jie fiziškai negalėjo… Dar daugiau, žinovai tarp tų žvangaliukų neretai atranda ne tik kovinių įvertinimų iš skirtingų epochų ar skirtingų kariuomenės rūšių, bet ir ant kokio išdidaus „veterano” krūtinės pupsant medalį „Motina didvyrė”…
1) eurofederalinis antinacionalistinis, kai, skirtingai nuo sovietmečio, nebetinka demonstruoti net ir etnografinių vietinio tautiškumo ženklų ir 2) dabartinės mados palaikyti kovojančią Ukrainą, kurioje tautiniai pradai šiuo metu yra kraštutinai mobilizuoti ir pagrįstai naudojami bendruomenės sutelkimui ir palaikymui.
O juk mūsų elitas labai mėgsta būti trende, kas, kad šįkart išėjo prasminis disonansas. Tikroji parama, simpatija ir orumas būtų buvę pareikšti apsirengus mūsų tautinį kostiumą.
Bet, galvoju, gal čia buvo siekiama atvirkštinio efekto? Jeigu mano ankstesnė hipotezė remiasi mūsų politinio ir biurokratinio isteblišmento elementariu nesigaudymu kultūriniuose koduose ir trivialia konjunktūra, tai ši veikiau būtų jai priešinga. Gal pro visus galus, maksimaliai isteriškai ir hipertrofuotai mums ukrainietiškumas dabar kišamas tyčia, norint kuo daugiau žmonių tiesiog atgrąsyti nuo pagalbos ir simpatijos šiai valstybei ir jos į Lietuvą patekusiems pabėgėliams?
Visur, reikia nereikia, demonstruojama meilė Ukrainai jau įgauna komizmo efektą, ima erzinti, kelti pyktį bei atbukinti empatiją. Daugumos nekenčiami politikai, apsirengę šiais rūbais, savo neigiamą aurą perkelia ir jiems. Tad gal to išties ir siekiama?
Pasitrendinam, vėliavytėm ir FB rėmeliais pasidemonstruojam savo lojalumą generalinei Partijos linijai ir „meilę” kariaujančiai Ukrainai, o realius paramos ukrainiečiams žingsnius permesim ant visuomenės? Ir teisingoje pozicijoje būsim, ir daryti kažką tikro nereikės. Argi ne šaunu?
Bet. Galbūt ši konfūziška situacija gali būti išnaudota ir lietuviškumui naudinga linkme?
Prieš didžiąsias nacionalines šventes primenant mūsų persirengėliams, kad egzistuoja ne tik ukrainietiškas tautinis kostiumas, kultūra ir kalba, kurios jau pradedama mokinti Vilniaus miesto savivaldybėje ar prekybcentrių kasose?
Kad jeigu jau esate tokie karšti kitos valstybės nacionalistai, gal pamėginkite paisyti ir nacionalinių Lietuvos interesų?
Žinau, sunku, neįprasta būtų, bet ką gali žinot, gal ims ir pavyks?
Vladas Jakštas
AIŠKUMAS
Aiškumas aiškumui nelygu
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
Kurių ir nereikia žinoti.
Kai degina kur filosofą,
Ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: “Jam sopa”.
Galvokim verčiau: “Jam nešalta”.
Dėkui straipsnio Autorei, kad kelia labai svarbų klausimą, kurio, atrodo, gėdijasi ar bijo kiti. O neturėtume. Šaunuolė. Apsirengti kitos tautos tautiniais rūbais rodo vergo dvasią. Kokia gėda prieš visą pasaulį dėl mūsų nemokšų. Tik gaila, kad tekste daug nelietuviškų žodžių, todėl mūsų nuostabioji kalba nebetenka gražaus apvalkalo. Rašydami turėtume vengti „gatvės žodyno”, nes toks rašymas nerodo rašančiojo išprusimo ir jo vidinės kultūros. Rodo vidinį pyktį, kuris nepuošia, o juk geriau rodyti išmintį.
Meilė Ukrainai įgauna ne komizmo efektą, o siaubo: Pabaltijo šalys mūsų „elito” pastangomis tapo fašistuojančiomis respublikomis, remiančiomis nacistinį Ukrainos režimą. Ir remia ne Ukrainos tautą, kuri nėra vienalytė ir ne visa to nacistinio režimo nori, o pasaulinio elito numatytą globalizmo kursą, siekiantį viešpatystės pasaulyje bet kokia kaina ir svetimu krauju. Ar taip sunku matyti realybę? Ar ji tiek baisi, kad smegenys stingsta? Kodėl niekaip nesugebame susieti vykstančių „teisinių reformų” ES šalyse su geopolitiniais procesais? Mums kišama į akis tik tai, ką turime matyti: Ukrainos karą su Rusija. Bet ne Rusijos karą su pasaulio elitu dėl išlikimo. Bijome net sau pripažinti, kad anglosaksų elitas gerai gyveno ir klestėjo tik grobdamas kitas šalis, be kita ko, ir Rusiją. Pigūs energijos resursai užtikrino ir aukštą ekonomikos lygį, ir gyventojų pragyvenimo lygį ne tik JAV, bet ir ES. Kad ir toliau būtų galima klestėti, reikia Rusiją padalinti ir jos kūnu misti dar bent kelis dešimtmečius. Pamažu visas tautas suvarant į Švabo konclagerį. Tiek šaukėme apie nepriklausomybę, o patys ją pardavėme dar pirmo Seimo laikais. Niekada neturėjome savarankiškos užsienio politikos, niekada mūsų politikų tikslu nebuvo Lietuvos gerovė. Iš ne tik agrarinės, bet ir industrinės šalies, tapome …kuo? Pati Lietuva jiems nėra vertybė. Nereikia mūsų šaliai (mūsų politikų dėka) nei stiprios ekonomikos, nei tradicinių vertybių, nei ateities nacionalinių valstybių bendrijoje. Jie aktyviai naikina sveikatos apsaugą, švietimą, kultūrą, tautinį tapatumą, pačią tautą, nes stumia šalį ir visą pasaulį į karą. Tokia ciuciukų prigimtis: loti ant to, kuris yra šeimininko nurodomas. Karas Ukrainoje yra elito darbotvarkėje jau seniai, beliko Rusiją į tai įtraukti, kuri pernelyg ilgai tikėjo, kad Minsko susitarimai išspręs Donbaso problemą ir nutrauks rusakalbių genocidą Ukrainoje. Vakarai gi, daug metų farširavo Ukrainą ginklais ir net neketino nieko spręsti taikiu būdu – ne toks tikslas. Pasaulio juk neperdalinsi be karo.
O tai, kad mūsų politikieriai apsikarsto svetimais aprėdais, primena klounus cirke, tačiau spektaklis skirtas būtent mums. Ir jei sutinkame su tokiu kvailinimu, tai tiek ir esame verti. Matome ne paveikslą, o tik vieną dėmę jame, vieną spalvą, nors tai, kas vyksta pasaulyje, buvo ruošiama seniai. Ar virusas ne padėjo atsimerkti? Tai gal padės beždžionių raupai? O paskui dramblių maras? Kiek jums reikia patirti baisių dalykų, kad atsimerktumėt? Gyvenate vergovės paradigmoje, o kalbate apie „demokratijos molekules” ir Ukrainos „šventą” karą. Nesugebate mąstyti, geriau tylėkite, nes tai, kas vyksta Lietuvoje, nėra juokinga, greičiau – šlykštu…
Sovietmečiu okupantai lietuvius, latvius ir estus fašistais vadino. Prisiminei savo šaknis, fufaika? Chemodan – vokzal – rodina.