Rasa Baločkaitė. Tiesa, kuri išlaisvina: kalbėjimo galimybė

Prieš keletą mėnesių „Pro Patria“ portale pasirodė mano straipsnis, kilęs iš spontaniško facebook`o įrašo, „Draudimas kalbėti kaip galutinė prievartos stadija“.

Šiandienos tekstu toliau tęsiama tema apie prievartą, smurtą, draudimą kalbėti ir kalbėjimo galimybę.

Neseniai, aktorė Kristina Savickytė savo facebook`e pasidalijo skausmingais vaikystės prisiminimais, iliustruotais dramatiška fotografija. Šie jos paatviravimai sulaukė daug palaikymų, bet taip pat iššaukė ir nemažai kritiškų ar net atvirai priešiškų reakcijų. Yra keletas aspektų dalykų, dėl kurių tokie paatviravimai yra klaidinantys ir neinformatyvūs. Tai visų pirma ne moraliniai, o būtent psichologiniai, komunikaciniai, intelektualiniai tokių išpažinčių aspektai.

***

Smurtas prieš vaikus yra siaubingas dalykas, dar vadinamas tyliuoju Holokaustu – kadangi vaikas, ypač kūdikis, savo santykyje su tėvais yra toks pat bejėgis, kaip belaisvis su prižiūrėtojais. Kol neišmoksta rišliai artikuliuotai kalbėti, jis negali net iškomunikuoti baisios žinios. Kai kalbėti išmoksta, vaiką dažnai kausto baimė, kaltė, gėda ir aplinkinių nepasitikėjimas. Smurtas prieš vaikus tapatinamas su Holokaustu, nes tai yra nėra atsitiktinis pliaukštelėjimas už piktybinį neklusnumą, kuris savo esme gali būti visiškai ne tik nekenksmingas ir net komiškas, bet nuolatinis teroras, panika, gyvenimas baimėje ir nuolat lydintis nesaugumo jausmas.

***

Pirmas dalykas šiame ir kituose panašiuose išpažinimuose – nėra aiški ir atpažįstama trauminė patirtis (tiesiog įvardijama „smurtinė vaikystė“), todėl natūralu – dauguma žmonių nesupranta, apie ką kalbama, arba tapatina tai su atsitiktiniu pliaukštelėjimu ar aprėkimu. Trauminis patyrimas – tai autonomijos neturėjimas, galios aplinkai neturėjimas, nesaugumo ir nestabilumo jausmas, kai žmogus negali augti, jaučiasi nesaugus, kasdien, kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nežino, kas gerai, kas negerai, tai atsitiktiniai ir nenuspėjami emocinio ir fizinio smurto protrūkiai, devalidacija, baimė, savęs kaltinimas ir nepasitikėjimas savimi, kaltės internalizavimas, susiformavęs trauminis ryšys (trauma bonding), biocheminių reakcijų smegenyse nulemtas potraukis prisirišti prie smurtaujančių žmonių ir atkartoti skausmingą patirtį, tai yra prisiimti ir išmokti klaidingi socialiniai vaidmenys, kurie trukdo normaliai funkcionuoti jau suaugusiam žmogui, ir daugybė kitų dalykų. Tas, kuris pasirenka šnekėti apie smurtą ir apie traumą, privalo išaiškinti, apie ką jis kalba.

***

Antras dalykas, kuris galimai asmeniškai žeidžia daugelį žmonių – tai nuoseklus tvirtinamas, kad žmonės, susidūrę su smurtu, patys tampa smurtautojais ar smurtaujančiais tėvais. Dauguma su smurtu susidūrusių žmonių tampa tuo, kad vadinama „gelbėtoju“ – psichologais, socialiniais darbuotojais, arba ko priklausomais (co dependent) sutuoktiniais – t.y. susiranda tėvų pakaitalą, emociškai neprieinamą, disfunkcinį subjektą. Smurtautojais pakankamai dažnai tampa ne tie, kurie kentė smurtą, bet išlepinti narcizai – prisimenu vieno psichoterapeuto pateiktą pavyzdį apie tai, kaip išlepintas, tėvų dievinamas, populiariausias klasės vaikinas išprievartavo merginą, o pasiteisindamas pasakė, esą ta mergina yra tik pilka pelytė ir čia jai buvo vienintelis šansas „permiegoti“ su tokiu šauniu asmeniu kaip jis pats.

***

Galiausiai, visi pasakojimai, ir visos išpažintys apie seksualinę prievartą, Holokaustą, Vietnamą ar Afganistaną, kurios mane bent kiek paveikė, iš kurių kažką sužinojau ir išmokau – „išmokau“ netinkamas žodis, reikėtų sakyti „supratau“ – visi tie pasakojimai buvo beasmeniai. Dėl savo beasmeniškumo, tie pasakojimai turėjo ypatingą galią. Visų pirma, niekam nešovė į galvą įtarinėti tų žmonių „sąskaitų suvedinėjimu“ ar „dėmesio troškimu“. Antra, tie pasakojimai liudijo trauminės patirties universalumą – tai nebuvo pasakojimai apie save, nei apie kažkokį kitą asmenį, tai pasakojimai buvo apie trauminę patirtį ir apie nepakeliamą siaubą. Juose nebuvo veikėjų įžymybių, nebuvo dramatiškų foto portretų – buvo tik didžiulis skausmas, na o veidas – veidas galėjo būti bet kieno.

***

Ir paskutinis dalykas, ką norėjau pasakyti – dauguma žmonių, išgyvenę traumuojančias, smurtines aplinkybes, yra nuostabūs. Tiesą sakant, visi nuostabūs žmonės, kuriuos sutikau gyvenime, yra vienaip ar kitaip susidūrę su traumuojančiomis aplinkybėmis ir smurtu, tremtimis, našlaityste, karu, mirtina liga arba tiesiog siaubingu kasdieniniu smurtu. Atpažįstu juos iš karto – taip, kaip du kalėję, bet niekada nesusitikę asmenys vienas kitą atpažįsta akimirksniu, jei atitiktinai vienas skambina į kokį nors biurą, o kitas ten atsitiktinai atsiliepia telefonu. Tokie žmonės nemėgsta postringauti apie vertybes, garbytę ar vardelį, bet nuo pirmos akimirkos žinai, kad su jais galėtum eiti į žvalgybą. Jautiesi taip, lyg būtum sutikęs kažką, kas supranta daugiau nei aplinkiniai, kažką iš aukštesnio lygio, iš aukštesnės klasės.

***

Kartais, siaubingi dalykai nutikę tavo gyvenime, atveria visai kitas suvokimo perspektyvas. Tai vadinama po trauminiu augimu (post traumatic growth).