Kai buvo pradėta „Matuko reforma“, po padidinamuoju stiklu pateko tėvai. Ugdymo įstaigoms buvo nustatyta pareiga pranešti apie galimą smurtą namuose.
O štai pranešimų apie viešojoje erdvėje ar ugdymo įstaigose galimai padarytą smurtą, bendraamžių patyčias, VTAĮT skyriai nei rinko, nei tyrė.
Kai buvo vykdoma reforma pedagogų ir psichologų visuomenė apie galimus reformos perlenkimus tylėjo. Ir klusniai dalyvavo mokymuose apie įvairias smurto formas ir jų atpažinimą, o mokyklos rengė galimo smurto padaryto artimoje aplinkoje (t. y. šeimoje, o ne mokyklose!) atpažinimo ir informavimo tvarkas.
Tačiau atrodo, kad ateina laikas ir ugdymo institucijoms. Jau pasigirdo pasiūlymai ugdymo įstaigose įrengti vaizdo stebėjimo įrangą, sukurti prasikaltusių pedagogų registrą, atimti teisę dirbti pedagoginį darbą ir pan.
Noriu būti teisingai suprastas: smurtauti negalima niekur: nei namuose, nei mokykloje. Jokia smurto forma nėra pateisinama.
Tačiau žinant, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintos smurto sąvokos yra išplaukusios, prognozuoju, kad jei šis klausimas eskaluosis, Lietuvoje gali prasidėti tikra raganų medžioklė.
Paaiškinkit jūs man, kas yra psichologinis smurtas? Ar vaiko sodinimas ant kėdutės nusiraminti yra smurtas? Ar vaiko guldymas miegoti po pietų, siekiant užtikrinti miego rėžimą, yra smurtas? Tikrai yra itin jautrių tėvų, kurie šiuose dalykuose tikrai įžiūrės smurtą. Patys augindami vieną (ir dažnai išlepintą) vaiką, nemokėdami nustatyti taisyklių ar nematydami reikalo tai daryti, jie reikalaus, kad darželyje auklėtojas, dirbantis su penkiolikos vaikų grupe „cackintųsi“ su jo brangenybe taip, kaip cackinasi jis.
Ir tikrai yra tokių organizacijų, kurios šioje srityje užsiims lobizmu. Viena tokių šiuo metu lobina, kad vaikai nebūtų migdomi po pietų darželiuose. Nors akademiniai tyrimai vienareikšmiškai rodo, jog miego rėžimas, apimantis ir pietų pogulį, yra būtinas vaiko sveikatai.
