Pora žodžių apie V. Radžvilo komiteto rezulatus EP rinkimuose. Kaip žinia, V. Radžvilo komitetas ėjo į EP rinkimus kaip alternatyva tradiciniams dešiniesiems (TS-LKD). Politinių oponentų ir plačiasrautinės žiniasklaidos buvo vadinamas „radikalais”, „populistais”, „nacionalistais”, „kraštutine dešine” ir pan. Bet tiek to.
Komitetas surinko 3,35 proc. t.y. 42 tūkstančius balsų. Nei vienas komiteto atstovas į EP nepateko. Dėl to Lietuvos žiniasklaidoje paskubėta padaryti išvadą, jog populizmas Lietuvoje pralaimėjo, o socialiniuose tinkluose dalintasi prancūzų spaudoje (La Croix) pasirodžiusiu straipsniu apie gerą konservatorių sveikatą Lietuvoje
Klystate, mielieji. Populizmas Lietuvoje nepralaimėjo. Todėl, kad jo paprasčiausiai nebuvo. Populizmo banga kyla tada, kai visuomenę ištinka kokia nors krizė. Tada piliečių nepasitenkinimu pasinaudoja ad hoc sudaryta ar opozicijoje esanti politinė partija. Tačiau šių EP rinkimų metu Lietuvos, skirtingai nuo kitų ES valstybių, nekamavo nei pabėgėlių, nei ekonominė, nei kitokia krizė. O tradiciškai besikaupiantis garas (nepasitenkinimas valdžia) buvo nuleistas prieš pora mėnesių vykusius savivaldos rinkimus.
Už V. Radžvilą balsavo ne populistai. Tai nebuvo atsitiktiniai, nusivylę gyvenimu ir balsuojantys spontaniškai asmenys. Už V. Radžvilą balsavo aiškias vertybes ir tvirtą pasaulėžiūrinę poziciją turintys asmenys. Paradoksalu, bet šią poziciją išsigryninti padėjo paraleliai vykę Prezidento rinkimai, kurių metu tarp dešiniųjų pažiūrų rinkėjų vyko aršūs debatai bendrojo gėrio ir kriščioniškųjų vertybių (natūralios šeimos struktūros, gyvybės apsaugos) klausimais.
Šiems 42 tūkstančiams asmenų šiuose rinkimuose V. Radžvilo komitetas padovanojo galimybę balsuoti pagal sąžinę, be sąžinės įtampos ir moralinio kompromiso baimės (ką liudijo įrašai socialiniuose tinklose po rinkimų). Ir nuo to demokratijos tapo tik daugiau.
Tą pastebėjo ir mano bičiulė ateitininkė Emilija Pundziūtė: „EP rinkimų kontekste atsiradę „mažieji sąrašai” buvo galimybė išreikšti specifinę nuomonę tam tikroms visuomenės grupėms (žaliesiems, nacionalistams), o pavieniams politikams – išbandyti save rinkimuose.”
Šie 42 tūkstančiai asmenų niekur nedingo. Šį kartą jie balsavo už alternatyvą dešiniesiems. Ir dabar, tiek nuo V. Radžvlo komiteto, tiek nuo TS-LKD veiksmų, priklauso tai, ar tai bus vienkartinis jų balsavimas, ar ne. Ir šioje situacijoje kur kas nepalankesnė yra konservatorių situacija, nes šie 42 tūkstančiai rinkėjų per padidinamąjį stiklą stebės ir nuolat tikrins konservatorių politinę sveikatą: jų priimamus sprendimus, jų balsavimą Seime. Gražių Landsbergio vyresniojo žodžių ir jo tekstų-pamokslų konservatoriams daugiau nepakaks.
Duok Dieve, kad neateitų krizė. To turėtų melsti kiekvienas tikras konservatorius.
