Pasak jį konservatizmas – ne pamatinių gėrių, kaip bendrojo gėrio sudedamųjų ir visuomenės tvermės pamato, apsauga, bet sinkretizmas to, kas kitose politinėse partijose yra gerai ir to, ko kitose politinėse partijose trūksta.
Istoriškai konservatizmas buvo reakcija į grėsmę, kurią šiems gėriams sukėle Apšvietos teorija ir Prancūzų Didžiosios Revoliucijos praktika. Reakcija, kurios dabar trūksta. Būtent konservatoriškos, o ne liberalios ar socialdemokratinės reakcijos vakuumo sukurtame lauke ir vyksta naujų politinių judėjimų (Andriaus minimo LVŽS) ir kitų formavimasis.
Konservatoriška prigimtis pasireiškia ne progamų rašymu, bet laikysena ir priimamais sprendimais. O būtent tokios konservatoriškos laikysenos ir sprendimų trūksta.
Vienas komentatorius Andriaus prašė pateikti partijos pareiškimo, aiškiai išreikšiančio įsipareigojimą krikščioniškom vertybėm, pavyzdį. Kitaip tariant, ne apie Ažubalio ir Kasčiūno pareiškimą, ne Saudargo ar Andriaus straipsnį, bet partijos?
Aš tokio nepamenu. Jei tautinė, krikščioniškoji ir konservatoriškoji mintis apsijungia, tai tokiais retais atvejais, kaip I. Rozovos klausimų, t.y. politinio saugumo klausimais. Taip lietuviškieji konservatoriai yra matomi ir suprantami ir Briuselyje.
Konservatorių ir krikdemų susijungimo praktinė pasekmė yra ta, kad krikdemai gali veikti (ir veikia) konservatorių partijoje, bet partija neveikia (ir – žiūrint į partijos sąstato kaitą – vargu kada ar veiks) jų vardu. O deklaracija, kurią cituoja Andrius yra tik graži rinkėjams skirta deklaracija.
Konservatoriai visada rėmėsi mažosiomis visuomenės struktūromis – šeima, Bažnyčia ir bendruomene, o ne individu, kurio aistras kurstė ir kurio poreikiais manipuliavo tiek liberalizmas, tiek ir socializmas. Dabartinis konservatizmas visuomenės struktūros fragmentizacijos akivaizdoje yra linkęs ne stiprinti institucijas, bet politinio kapitalo ieškoti individų norų ir troškimų sintezėje, tai pavadinant „bendruoju gėriu”.
Andrius sako, kad „Kartu su liberalais galime ginti laisvę nuo perteklinių ribojimų, nuo pastangos visiems primesti vienintelį „teisingą“ gyvenimo būdą.” Bet juk jo vadinamoji „populistinė reakcija” ir kyla dėl to, kad visuomenės nariai jaučia grėsmę, jog jiems yra bandoma primesti vienintelį gyvenimo būdą, o konservatoriai, arba nebemato tame grėsmės (dauguma), arba jei ir bando apie tai kalbėti, tai kalba apie tai aptakiai ir eufemizmų pagalba (Andrius).
Juk ne liberalizmą kaip tokį kritikuoja populistinės partijos, ne liberalizmo bijo krikščionys ir šeimos, bet liberalizmo ideologijos, vedančios prie naujos formos fašizmo. Bet šis terminas konservatorių politiniame žodyne (ir Andriui) yra tabu.
Na, ir labai gražiai, bet naiviai skamba troškimas “įtikinti liberalus”, kad „žmogus turi prigimtinę tvarką, kurios paisymas būtinas, siekiant autentiško asmens klestėjimo.”
Juk būtent žodis prigimtinis ir yra tai, kas fundamentaliai skyrė, skiria ir skirs konservatizmą nuo kitų politinių ideologijų: liberalizmo ir socializmo.
Tai žodis, kurio nei liberalai, nei socialistai nesupranta ir nenori suprasti. Klausimas, ar apart Andriaus, kas nors konservatorių partijoje jį supranta?
Minima partija tai lyg koks indas, kuriame dirbtinai patalpintas vanduo ir riebalai, t. y. vieni, pasivadinę konservatoriais, kiti- krikščionimis, asmenys. Maža to, tai tie, kurie save vadina konservatoriais- beveik ne krikščionys. Ši partija, kaip ir kitos, sukurta žmonių akių dūmimui. Jie panašiai kaip socdemai, kurie su socialine ligybe nieko bendra neturi. Vieni žiūri į vakarus, kitiem Putinas- brolis.
Trūksta ir socializmo. Žemosios algos atsilikusios per kelis kartus nuo bendros Europos sąjungos ir iš betkokių politikų nė šnipšt apie normalų sulyginimą?