2025 m. lapkričio 28 d. Kaune vyko Tilžės akto dienos paminėjimas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Laisvės paminklo, M. Jankaus ir Vydūno paminklinių biustų bei prie Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio (1869–1946) memorialinės lentos B. Sruogos gatvėje, minėjimo dalyviai padėjo gėlių ir uždegė žvakutes.
Po to LPKTS salėje vyko iškilmingas Tilžės akto dienos paminėjimas, kuris buvo pradėtas Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kun. Sauliaus Juozaičio „Homilija“ apie religinius, istorinius ir dabarties įvykius ir jų reikšmę žmonių gyvenimuose.
Doc. dr. Martynas Purvinas pranešime „Tilžės akto istorinė reikšmė“ pristatė pagrindinius, geografinius, politinius ir istorinius faktus apie Mažosios Lietuvos raidą ir jos svarbą šių dienų ir ateities Lietuvai.
Doc. dr. Romualdas Povilaitis pranešime „Mažosios Lietuvos istorinė drama ir dabartis“ pastebi, kad pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas paminėtas XVI a. pradžioje, tačiau kur jos ribos ir kur prasideda prūsų genčių žemės dar nėra visiškai aišku. Paprastai manoma, kad Mažosios Lietuvos gyventojai (lietuviai arba lietuvininkai) gyveno Skalvoje ir Nadruvoje ir apėmė bent žemes nuo Karaliaučiaus, Įsručio, Gumbinės, Tilžės, Ragainės ir driekėsi iki Geldapės, Vištyčio, Kudirkos Naumiesčio, Šilutės ir Palangos. Palaužę prūsus, kryžiuočiai XIII a. antroje pusėje įsiveržė į pietvakarines Mažosios Lietuvos žemes.
XIV a. Mažoje Lietuvoje vyko intensyvūs karai – LDK kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas nuolat puolė kryžiuočius todėl jie negalėjo kolonizuoti užimtų skalvių ar nadruvių. Po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) teutonai sustiprino Mažosios Lietuvos kolonizavimą ir, tuo pačiu, germanizavimą. Jis tai intensyviau, tai mažiau intensyviai truko apie 700 metų. Nepaisant to, dar Didžiojo maro metu (1709–1711 m.) apie 90 proc. gyventojų į rytus nuo Karaliaučiaus buvo lietuviai. Maras lietuviams buvo labai skausmingas – tuo metu mirė pusė Mažosios Lietuvos gyventojų iš jų 4/5 buvo lietuviai. Dėl didžiosios kolonistų iš Vokietijos bangos lietuviškumas (kalba, tradicijos, papročiai) vis labiau traukėsi į Rytus, kol lietuvių kultūriniu centru tapo pasienio miestas Tilžė.
Anot R. Povilaičio, Mažosios Lietuvos drama pasireiškė tuo, kad „pirma, nuolatiniuose karuose, ypač su kryžiuočiais, žuvo arba buvo išblaškyta daug jos gyventojų. Antra, skaudi kultūrinė-kalbinė netektis, išnyko lietuviakalbiai, ypač po II pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštą kolonizavus SSRS piliečiams. Trečia-tautinė netektis išnyko dalis lietuvių tautos ir jos gyvenamos teritorijos, Lietuva liko kur kas mažesnė gyventojų skaičiumi ir plotu. Tai skaudžiai atsiliepė jos galimybėms veikti Europos politikos lauke“.
Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės atstovas Sigitas Šamborskis kalbėjo apie dabartinę tikrovę Karaliaučiaus krašte, atkreipdamas dėmesį į vis didėjančią Rusijos propagandą, aktyvų „smegenų plovimą”, kuriame yra daug neapykantos, kuri yra nukreipta prieš Lietuvą ir lietuvius.
Dr. Raimundas Kaminskas minėjimo dalyviams pristatė spaudinių parodą iš savo rinkinių apie Mažosios Lietuvos žmones, organizacijas ir istorinius įvykius.
XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė dėkojo minėjimo dalyviams, įteikė dovanėles ir linkėjo kitų gerų susitikimų.
Tilžės akto dienos paminėjimą Kaune organizavo XXVII Knygos mėgėjų draugija, LPKTS Kauno filialas bei Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad nors lietuvių rašytinė kultūra gimė Mažosios Lietuvos (pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmasis biblijos vertimas į lietuvių kalbą ir kt.) dar XVI a., bet XIX a. antroje pusėje Lietuvoje prasidėjus tautiniam judėjimui Mažojoje Lietuvoje jis reiškėsi daug silpniau. Vokiečių kultūra jau buvo persmelkusi daugumą Mažosios Lietuvos gyventojų, jie išmoko vokiečių kalbą ir dažnai tapatino save su vokiečiais. Į Didžiąją Lietuvą jie žvelgė su nepasitikėjimu nes bijojo, kaip didžialietuviai, patekti į Rusijos caro jungą. Išimtis – dalis inteligentijos arti Lietuvos – Vydūnas, Jankus ir kiti, kurie labai aktyviai veikė lietuviškos kultūros gaivinimo srityje. Ypač Tilžėje.
I pasauliniam karui baigiantis ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918-11-18 Tilžėje įsikūrė „Prūsų lietuvių tautos taryba“, kuri lapkričio 30 d. paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva. Deja, didžiosios valstybės ir Lenkija to nenorėjo. Apkarpant Vokietiją, Lenkija atkakliai siekė gauti Klaipėdą, o po jos sukilimo ir prisijungimo prie Lietuvos bent metus netgi rengė karinę intervenciją. Vis tik maža Mažosios Lietuvos dalis-Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės dalis ir nuo to laiko (1923 m.) yra jos neatskiriama dalis, nors A. Hitleris keletą metų buvo ją atplėšęs, o SSSR vienu metu valdė viską.
Pastaruoju metu, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Europą apskritai, imta kalbėti apie Kaliningrado srities likimą. Kartais yra prognozuojamas galimas jos atskyrimas nuo Rusijos arba netgi sunaikinimas karo atveju.
Aha, „palaužę prūsus, kryžiuočiai XIII a. antroje pusėje įsiveržė į pietvakarines Mažosios Lietuvos žemes”, bet lietuvių nepalaužė, o Antrajame Žalgiryje padėjo mums atsikurti. O ko bijote tiesiai šviesiai pasakyt, kas mus palaužė, okupavo, paniekino, ištrėmė ir atėmė mums garbę ir orumą? Kam priklauso šiandien Rytų Prūsija, o mus valdo kieno statytiniai? Supartalino kiti, o kaltinami vokiečiai. Neminite amžinųjų Rusijos imperijų sąjungininkių, kurios neleis Rusijai pralaimėti ir tai provokatorei. Kas šiandien karpo Ukrainą arba kas mus apkarpė Versalyje ir kieno naudai?