Raimundas Kaminskas. Tada iš kalinių eilės išėjo M. Kolbė, pirštu parodė į šeimos tėvą ir pasakė, kad nori mirti jo vietoje

Rugpjūčio  14 d. Šv. Tarcizijaus – ministrantų globėjo dieną, Kauno šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje vyko 27-asis ministrantų susitikimas.

Susitikimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas kartu su prelatu, prof. habil. dr. Vytautu Steponu Vaičiūnu, Kauno šv. Antano bažnyčios klebonu kun. teol. lic. Evaldu Vitulskiu bei Kauno šv. Antano bažnyčios vikaru kun. Ramučiu Janšausku.

Po Šv. Mišių vyko šventinė agapė.

Ačiū Kauno arkivyskupui metropolitui dr. Kęstučiui Kėvalui, kunigams ir klubo MINISTRANTAS prezidentui Rokui-Albertui Koženiauskui už gražią šventę ir puikią nuotaiką.

Šv. Tarcizijus yra kankinys, gyvybę už Kristų paaukojęs III amžiuje, būdamas vos keliolikos metų. Jis nešdavo Komuniją įkalintiems krikščionims, tačiau vieną kartą buvo pagonių užpultas ir nužudytas. Užpuolikai norėjo atimti berniuko nešamą Eucharistijos duoną ir ją išniekinti, tačiau šv. Tarcizijus gynėsi iki paskutiniųjų ir mirė spausdamas prie krūtinės Jėzų Eucharistijoje. XIX a. šv. Tarcizijus buvo paskelbtas šv. Mišių patarnautojų/ministrantų globėju.

Pastebėtina, kad Šv. Mišiose be Šv. Tarcizijaus buvo minimas ir pranciškonas konventualas ir kankinys kun. Šv. Maksimilijonas (Raimundas) Kolbė OFM Conv. (1894–1941). Šiemet sukanka 84 metai nuo jo mirties nacių Aušvico koncentracijos stovykloje (vok. Konzentrationslager Auschwitz, KL Auschwitz).

Raimundas – toks buvo šventojo vardas iki vienuolinių įžadų – Kolbė gimė 1894 m. Zdunska Vola mieste centrinėje Lenkijoje. Šeimoje be Raimundo augo dar du broliai, Pranciškus ir Juozapas, bei tėvai – Mariana ir Julius.

Šeima buvo pasiturinti, bet į mokyklą galėjo išleisti tik vieną iš vaikų. Tad Raimundas mokėsi privačiai pas miestelio kunigą ir, kiek vėliau, vaistininką. O keturiolikos metų, kartu su vyresniuoju broliu Pranciškumi, išvyko į tuo metu Austrijos imperijos sudėtyje buvusį dabartinės vakarų Ukrainos centrą – Lvivą.

Lvive Raimundas Kolbė gyveno iki 1912 m., kai vyresniųjų buvo išsiųstas studijoms į Krokuvą ir Romą.

Studijas jaunas vyras baigė 1919 m., apgindamas du doktoratus. 1914 m. davė amžinuosius įžadus, o 1918 m. gavo kunigo šventimus. Įdomi aplinkybė, kad Maksimilijonas Kolbė rodė savo gabumus įvairiose srityse ir vėliau, grįžęs į Krokuvą, dėstė Bažnyčios istoriją, bet, kaip liudija jo amžininkai, labai mėgo matematiką ir domėjosi aviacija.

Vienas jo studijų draugas Lvive, taip pat pranciškonas konventualas, prisiminė, kaip Raimundas Kolbė svarstė apie kelionės į Mėnulį galimumą. O jau ketvirtajame XX a. dešimtmetyje t. Maksimilijonas Kolbė visai rimtai galvojo greta vienuolyno įrengti taką lėktuvams, kad broliai galėtų išmokti pilotuoti – tai, pasak jo, būtų naudinga tuo metu jo išvystytai labai plačiai leidybinei veiklai.

1930–1936 m. vykdė misijas Japonijoje, įsteigė pranciškonų vienuolyną Nagasaki. Tačiau visas svajones šiurkščiai užgniaužė II pasaulinis karas.

1941 vasario mėn. M. Kolbė buvo nacių gestapo areštuotas, o gegužės 28 dieną atvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. 1941 m. liepos pabaigoje trys kaliniai pabėgo iš stovyklos, vienas pabėgusiųjų buvo iš bloko, kuriame buvo apgyvendintas tėvas M. Kolbė. Koncentracijos stovyklos viršininko sprendimu dešimt to bloko kalinių buvo atrinkti ir pasmerkti mirčiai.

Vienas jų, buvo lenkų kariuomenės seržantas Franciszekas Gajowniczekas, kuris sudejavo, kad nepaprastai gaila palikti žmoną ir vaikus. Pasak tiesioginių įvykių liudytojų, tada iš kalinių eilės išėjo M. Kolbė ramiai prisiartino prie koncentracijos stovyklos viršininko pirštu parodė į šeimos tėvą ir pasakė, kad nori mirti jo vietoje.

Viršininkas akimirką apsvarstė ir sutiko. Kaliniai buvo nuvesti į celę ir ten uždaryti. Pasmerktieji vienas po kito visam laikui užmerkė akis, o t. M. Kolbė vis dar buvo gyvas. Rugpjūčio 14 dieną jam į ranką buvo suleista nuodų injekcija, kūnas vėliau sudegintas krematoriume, pelenai išbarstyti.

1971 m. Popiežius Paulius VI kun. Maksimilijoną Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982 m. popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo. Iškilmėje dalyvavo ir jo išgelbėtas Franciszekas Gajowniczekas.

Manona, kad kun. M. Kolbė tarpukariu bent septynis kartus lankėsi Vilniaus pranciškonų vienuolyne.