Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo. Ji iškentėjo daugiau negu įmanoma įsivaizduoti. Nenorėjau netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės. Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau.
Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai, nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai.
Klausimai, kuriuos neapdariai ir ne laiku iškėliau dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktų nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui ir tai sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą.
Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta.
Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas Darius Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus.
Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.
Tikiuosi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti negalėjau, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.
Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus.
Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesąi atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai.
Garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas paklaustas, ko lietuvių tautai reikia išmokti, ko atsikratyti, atsakė: „Išmokti kritiškai į save pažvelgti ir, kas svarbiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti“.
Šiuo laišku aš asmeniškai darau būtent tokį veiksmą.
