Prof. Vytautas Radžvilas. Dar kartą apie politinio veikimo pakeitimą viešųjų ryšių muilo burbulais

Nacionalinio susivienijimo Valdyba buvo priversta viešu pareiškimu atsiriboti nuo V. Sinicos paskelbtos protesto akcijos. Straipsnyje rašoma apie gelmines, taigi tikrąsias, tokio atsiribojimo priežastis. Kaip rodo pats straipsnio pavadinimas, neapgalvotas, tinkamai neparuoštas, mėgėjiškai bravūriškas Seimo nario užmojis sustabdyti S. Cichanouskajos vadovaujamų Baltarusijos opozicionierių piktnaudžiavimą Lietuvos valstybės svetingumu objektyviai virto Lukašenkos režimui naudingu veiksmu. Režimo propaganda pasinaudojo pačiu tokios akcijos faktu ir iš jos išspaudė viską, ką tik įstengė laimėti. Dėl to nėra jokių abejonių. Nacionaliniam susivienijimui iš tiesų grėsė gėda atsidurti Lukašenkos ir Putino propagandai naudingų idiotų vaidmenyje. Tokios gėdos išvengta.

Politinio veikimo esmė, paskirtis ir būdai

Tačiau yra dar svarbesnė gilėjancios takoskyros priežastis. Partijoje vis labiau išsiskiria požiūriai į paties politinio veikimo esmę, paskirtį ir būdą. V. Sinicos surengta akcija nebuvo politinė tikslia šio žodžio prasme. Ji buvo dar vienas Seimo nario paleistas viešųjų ryšių muilo burbulas. Deja, ne pirmas, nors pats pavojingiausias.

Ne tik parlamentaras – bet kuris politiku besivadinantis ar juo laikomas asmuo ima virsti tikru, tai yra realiai veikiančiu, politiku, tada ir tik tada, kai, susidūręs su politinės tikrovės pasipriešinimu, pradeda ieškoti ir randa priemonių bei būdų tam pasipriešinimui įveikti. Kol šito nėra, net tiksliai vardijantis valstybės problemas ir bėdas, bet nesiūlantis ir net neieškantis realių būdų joms įveikti parlamentaras ar politikas yra tik „teisingai kalbantis“ politinio proceso stebėtojas, komentatorius ar apžvalgininkas. Kaip jį vadinti, nėra didelio skirtumo, nes už visų pavadinimų slypi ta pati – bejėgiško neveiksnumo ir neveiklumo nuostata. Ją įveikti – būtina sąlyga pereiti į realaus politinio veikimo plotmę.

Tam reikia valios, atkaklumo, sumanumo ir išradingumo, drasos ir, žinoma, sunkaus ir kantraus intelektualinio bei organizacinio darbo, kuris būtinas parengti sąlygas realiam politiniam veiksmui įgyvendinti. Kol šito nėra, politikas yra tik „tikrą teisybę“ sakantis šnekorius. Neįstengiantis nieko daugiau, tik nuolatos kalbėti apie visiems žinomas problemas, amžinai „reikšti susirūpinimą“ dėl jų, na, ir galiausiai kuo garsiau triukšmauti ir „reikalauti“, kad jos būtų išspręstos. Tai – bejegiško „rūpintojėlio“ ir „paprastų žmonių užtarėjo ir gynėjo“ vaidmuo. Tačiau jo imtis ir galiausiai visiškai į jį įsijausti apsimoka.

Palankiausia terpė politikai virsti viešųjų ryšių atmaina

Populizmas ir demagogija nebūtų tapę neatskiriamais politikos palydovais nuo pat jos pradžios, jeigu visų laikų ir kraštų „rūpintojėliai“ ir „užtarėjai“ nebūtų sumoję, kad daugybė politiškai naivių žmonių priima jų vaidybą už gryną pinigą.

Nesuprasdami, kad tame veidmainiškame „rūpestyje“ trūksta politikai būtino realaus veiksmo elemento. Būtent „teisingų kalbų“ ir jų klausytojų naivaus patiklumo mišinys yra palankiausia terpė politikai virsti viešųjų ryšių atmaina. Įvykus tokiam virsmui apgalvotus ir nuoseklius politinius veiksmus užgožia ar net kone visiškai pakeičia sistemingai ir masiškai leidžiamos virtinės viešųjų ryšių muilo burbulų.

Simuliakriniai veiksmai

Tokiais burbulais vadintini simuliakriniai, tai yra kuriantys stipriausią tikroviškumo įspūdį, bet iš tiesų praktiškai niekaip neįgyvendinami ir todėl net nemėginami paversti realiais, tariamai politiniai veiksmai. Simuliakriniai politiniai veiksmai anaiptol nėra tas pat, kas dosniai dalijami tušti pažadai ar „vertybiniai“, nieko nekeičiantys balsavimai parlamente. Skiriamasis simuliakrinio veiksmo bruožas – jis įgyvendinamas kaip grynai viešųjų ryšių akcija demonstratyviai deklaruojant kokį nors ambicingą tikslą ar reikalavimą ir tuo sukuriant įspūdį, kad jau pradedama spręsti arba „tuoj tuoj“ bus išspręsta kokia nors seniai žinoma, bet visų apleista ir niekieno nemėginta išspręsti opi problema.

Tačiau tokie ambicingi pareiškimai, reikalavimai ir pasiūlymai deklarauojami iš anksto žinant, kad jiems įgyvendinti nėra jokių politinių prielaidų ir net minimaliausių sąlygų. Jų neįmanoma sukurti be sunkaus ir kruopštaus parengiamojo darbo ir atkaklios politinės kovos. Tai reiškia, kad milžinišką akimirksnio įspūdį sukuriantys simuliakriniai veiksmai yra tiesiog pasmerkti subliūkšti kaip muilo burbulai, galiausiai palikdami tik kartėlį ir nusivylimą žmonėms, anksčiau ar vėliau supratusiems jų iliuziškumą ir apgaulingumą. Simuliakriniai veiksmai neturi tęsinio, nes jie užgęsta – kaip sprogę ir subliuškę muilo burbulai – iš tikrųjų net neprasidėję.

Toks viešųjų ryšių muilo burbulas buvo ir Seimo nario iniciatyva tiesiog imti ir uždaryti dvi S. Cichanouskajos vadovaujamas baltarusių opozicijos įstaigas. Baigiamuoju šio sumanymo epizodu tapo protesto akcija, kurios metu pareikalauta panaikinti Cichanouskiams suteiktas privilegijas. Tai buvo simuliakrinis veiksmas, mėgintas įvykdyti be išankstinio kruopštaus pasiruošimo ir nesutelkus visuomenės paramos, todėl negalėjęs turėti jokios perspektyvos ir tęsinio. Juk gerai žinoma, kad šie veikėjai turi tvirtą Lietuvos valdžios užnugarį ir yra remiami įtakingų jų buvimu mūsų šalyje suinteresuotų užsienio jėgų.

Lygiai tokiu pačiu simuliakriniu veiksmu laikytina V. Sinicos atstovautos Seimo narių grupės iniciatyva metams atidėti KT nutarimu suteiktą leidimą teismams registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystes. Iniciatyva baigėsi šnipštu. Seimo Teisės departamentui užteko konstatuoti, kad siūlymas „galimai prieštarauja Konstitucijai“, kad jo svarstymas net nepatektų į Seimo posėdžio darbotvarkę. Negana to, kaip tik šiomis dienomis teisme įregistruota pirmoji tokia partnerystė. Jokio atsako. Tokio simuliakrinio veiksmo politinio ir teisinio bejėgiškumo fone Seimo nario pasiūlymas beveik po ketverių metų surengti referendumą dėl šeimos apibrėžimo atrodo kaip tą bejėgiškumą turintis paslėpti dar vienas simuliakrinis veiksmas, nes tas pats KT neabejotinai uždraustų tokį referendumą.

Dar vienas per labai trumpą laiko Seimo nario spėtas paleisti politinis muilo burbulas yra daugybės politiškai naivių žmonių pritarimo ir susižavėjimo sulaukęs jo pasiūlymas pripažinti 1941 m. Birželio sukilėlių Deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu. Minėtas pasiūlymas pateiktas tarsi nežinant ar pamiršus, kad lygiai prieš ketvirtį amžiaus – 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas tai buvo padaręs, tačiau po savaitės, pasidavęs galingų užsienio jėgų spaudimui „vardan Lietuvos narystės ES ir NATO“ faktiškai atšaukė savo tik ką priimtą teisingą ir drąsų sprendimą. O juk tai buvo padaryta vis dėlto nepalyginamai palankesnėmis Lietuvai tarptautinės politinės konjunktūros ir gerokai supratingesnio visuomenės požiūrio į Sukilimą sąlygomis.

V. Sinica pasiūlė išspręsti šį klausimą kadaise pabūgusiame tai padaryti Seime puikiai žinodamas, kad mūsų dienomis Birželio sukilimas jau visuotinai trinamas iš Tautos atminties, jo didvyriams skirti atminimo ženklai atvirai, net brutaliai, šalinami iš viešųjų erdvių, didelės dalies visuomenės, ypač jaunosios kartos, sąmonėje jau įtvirtintas iškreiptas ir atgrasu Sukilimo, kaip iš esmės gėdingo lietuvių istorijos įvykio, vaizdinys. Teikdamas savo pasiūlymą parlamentaras negalėjo nesuprasti, kad jo parengtas nutarimo projektas neįveiks net pateikimo svarstymui stadijos. Tai – dar vienas jo sąmoningai atlikto simuliakrinio veiksmo pavyzdys.

Būtent virtinė tokių simuliakrinių veiksmų privertė NS Valdybą ne šiaip atsiriboti nuo protesto prieš Cichanouskius kaip konkrečios prastai parengtos ir nieko gero valstybei negalėjusios duoti akcijos. Šį atsiribojimą brandino ir darė neišvengiamą už virtinės muilo burbulų, tai yra simuliakrinių V. Sinicos veiksmų, iš pat pradžių slypėjęs ir pamažu ryškėjęs principinis klausimas: kas yra NS ir kokia privalo būti partijos veikimo filososofija, strategija ir taktika?

Ar NS turi veikti kaip tautiškai ir valstybiškai orientuotų žmonių partija, užsibrėžusi tikslą sunkiu darbu ir atkaklia kova siekti esminių pokyčių Lietuvos politinėje tikrovėje ? O gal NS turi tapti tipiška viešųjų ryšių vadybos agentūra, kokiomis seniausiai virto visos Lietuvos partijos? Virsti besivadovaujančių nuostata, kad „svarbiausia – įvaizdis, o ne darbai“, ir simuliakriniais politiniais veiksmais mulkinančių žmones – „pijarinius“ muilo burbulus leidžiančių – rinkėjų balsų medžiotojų susivienijimu?

Ši alternatyva, išryškinta Valdybos pareiškimu dėl atsiribojimo nuo Seimo nario veiksmų, ir yra pamatinės idėjinės bei praktinės takoskyros NS partijoje ašis.