Kai neseniai rašiau apie skirtumą tarp barbarybės ir civilizacijos, labiau turėjau omeny kariaujančių šalių naudojamą propagandą. Tačiau tai galima suvokti ir visiškai tiesiogiai – kaip ukrainiečiai ir rusai elgiasi su savo, ir priešiškos pusės, žuvusiais, sužeistaisiais, belaisviais. Pastaruoju metu perklausiau daugybę skirtingų pusių interviu, kur, šalia kitų, buvo aptariamas ir šis klausimas, tad jie leidžia susidaryti nors kiek tikslesnį ir išsamesnį vaizdą.
Žinoma, konkrečių situacijų gali būti visokių, tačiau iš esmės Ukraina stengiasi paisyti tarptautinių konvencijų, apibrėžiančių karo belaisvių teisinį statusą ir humanišką elgesį su jais. Tuo tarpu apie ukrainiečių belaisvius, paimtus rusijos kariuomenės, žinoma mažai arba nieko. Galbūt Ukrainos karius ir visuomenę jau pasiekia klaikūs gandai apie kankinimus ir kastravimą, neveltui A.Arestovičius visai neseniai įrašė video, kur griežtai ir emocingai pareikalavo nepasiduoti kerštui, neatspindėti priešo elgesio, kad ir koks jis būtų baisus, taip su juo susitapatinant. Ne veltui skirtį tarp teisėto, švento, ir ribas peržengiančio, pykčio nesename fb įraše nedviprasmiškai aptarė ir žinomas Ukrainos filosofas Andrijus Baumeisteris.
Apie žvėrišką elgesį su belaisviais separatistų kontroliuojamose Donbaso teritorijose žinome nuo 2014 m., kai apmainyti ukrainiečių kariai nesykį grįždavo su kankinimo požymiais arba kastruoti. Todėl kyla teisėtas klausimas, kodėl okupantai su šalies gynėjais privalėtų elgtis kitaip, civilizuočiau dabar, kai jie nebaudžiamai vykdo civilių gyventojų genocidą ir nuo žemės paviršiaus šluoja ištisus Ukrainos miestus?
Šie nusikaltimai atrodo įtikimi, nes turi ir istorinius precedentus. Toli ieškoti netenka. Prisiminkime 1941 m. birželio Rainių kankinius arba A. Ramanausko-Vanago kankinystę Vilniaus NKVD rūsiuose 1957 m. (t.y., jau gerokai po Stalino mirties!), kur, abiem atvejais, atrandame genitalijų žalojimą ir, abiem atvejais, šalia kitų stalininių budelių, veikia šiaulietis Nachmanas Dušanskis, apie kurio sėkmingo persikraustymo į Izraelį nepriklausomybės pradžioje aplinkybes ir įtakingus globėjus, padėjusius sklandžiai atlikti šią operaciją iki šiol kalbama puse lūpų. Dar priminsiu, kad Lietuvos teisėsaugai taip ir nepavyko pasiekti jo ekstradicijos, o šis vardas vėl nuskambės 2017 m., vadinamojo „R. Vanagaitės skandalo” metu.
Bet nukrypau. Grįžkime į dabartį. Esama daugybės liudijimų ir foto-video įrodymų, kad rusų kariuomenė po mūšių nesusirenka savo žuvusiųjų kūnų, palieka juos voliotis tiesiog gatvėse ar laukuose. Tai vėlgi nestebina, nes stalininių represijų ir Gulago tyrinėtojai ne kartą yra aprašę, kaip pakeliui į Sibirą arba jau lagerių ir tremties vietose buvo elgiamasi su mirusiais – jie tiesiog numetami kur papuola, geriausiu atveju – pakasami kaip šunys vietoje.
Išskyrus lenkų ir lietuvių tremtinius, dėjusius milžiniškas pastangas, kad „padoriai” palaidotų savo artimuosius – garbė jiems! – kitoms tautoms tai nerūpėjo. Dar daugiau, šiuo atveju dažnai nestokota ir tikros makabrikos, pavyzdžiui, kai iki šiol atrastame didžiausiame Lietuvoje stalinizmo aukų nekropolyje – Tuskulėnų dvaro teritorijoje, buvusioje tuometiniame Vilniaus priemiestyje – atlydžio laikais buvo įrengtas vaikų darželis ir to nežinodami vaikučiai trypė slapčia parke pakastųjų kaulus…
Bet ši tradicija apskritai būdinga rusijos…. e… pirštai nesilanksto rašyti… civilizacijai ar kultūrai. Antai net du kartus teko autobusu važiuoti autostrada, vedančia per ganėtinai apsiblaususį Vakarų Sibiro kraštovaizdį iš Tiumenės į Tobolską ir atgal. Ja ėjo dar carizmo laikais nesuskaičiuojamo katorgininkų skaičiaus retežiais surakintų kojų išmintas traktas, užsibaigiantis šalia vienintelio Sibire balto kremliaus komplekso įkurtame Tobolsko Centrale. Tai kalėjimas- kalinių paskirstymo punktas, veikęs iki pat XX a. 8 deš., o dabar jame įrengtas iščiustytas ir čia vykusius žiaurumus iš esmės nutylintis muziejus.
Dar viena tema, apie kurią kalba įvairūs šaltiniai – elgesys su savo sužeistaisiais. Kadangi šiame kare rusai turi didžiulių problemų su logistika ir dažnai stokoja būtiniausio aprūpinimo, įskaitant medicinos priemones, jie tiesiog nušaunami vietoje…
Bet svarbiausia – kaip į visa tai reaguoja šių karių artimieji. Nuorodoje rasite mane gerokai sukrėtusį rusijos kareivių motinų komiteto atstovės, dirbančios šioje srityje nuo pat perestroikos laikų, interviu. Pasirodo, visiškas bardakas yra ir visada buvo ne tik su galimybėmis artimiesiems gauti patikimą informaciją, kur ir kokios būklės yra dingę kariai. Jų šeimos nariai, pastariesiems nebepaskambinant ar nebeatsiliepiant į skambutį ištisas savaites ar net mėnesius, dažnai net nedrįsta ieškotis pagalbos, o jei ir išdrįsta susisiekti su karių motinų komitetais, bijo pasakyti kareivių vardus ir pavardes, kartais net nežino, kuriuose daliniuose jie apskritai tarnauja…
Apibendrinti nesinori, matyt, būna visokių situacijų, tačiau visgi apibendrinimas peršasi pats. rusija TOKIA buvo visada, ten žmogaus gyvybė, laisvė ir orumas niekada nieko nereiškė ir nereiškia, o buvo ir tebėra gigantiškos valstybinio smurto sistemos sudėtinė dalis, panaudojama kaip patrankų mėsa ar kaip nemokama darbo jėga (sako, putinas dar iki šio karo jau buvo pradėjęs atkūrinėti ir Gulago sistemą). Todėl dabartinis karas šiuo atžvilgiu nieko naujo ar išskirtinio.
Tad, nugalėjus rusiją, Ukrainai ir visam pasauliui neišvengiamai tektų spręsti ir nelengvą vertės suteikimo rusų žmogaus asmeniui problemą. Kitaip despotijos auglys kada nors vėl ataugs.
Kaip tikinti dar tam tikrą šėtonišką makabriką matyčiau Mariupolio, lietuviškai – Marijampolės arba Mergelės Marijos miesto – totaliniame griovime, kuris, panašu, turi ne tik geopolitinę ar karinę strateginę reikšmę.
rusijos ir rusų sielos giliai serga ir susilaikyti nuo atgalinio melo, propagandos, smurto ir keršto broliams ukrainiečiams labai sunku. Tai ne tik jų fizinės stiprybės, bet ir dvasios išbandymas…
Dieve, sergėk Ukrainą ir mus visus.
