Pakalbėkime apie resentimentą. Retas žodis, gal net daugeliui negirdėtas. Kai apie tai kalbėjomės per radiją, žurnalistė net perklausė – sentimentą?
Šią sąvoką įvedė ir pirmas reiškinį aprašė F. Nyčė. Jis resentimentu vadino vergų, kurie yra ir priklausomi nuo savo šeimininkų, ir tuo pačiu jų nekenčia, savijautą. Tai ištisas kompleksas tarpusavyje persipynusių pačių prieštaringiausių jausmų – bejėgystės, pykčio, nuoskaudų, pavydo, neapykantos, žavėjimosi galia ir jėga, pagiežos, paniekos ir saviniekos, nevilties, rezignacijos, agresijos ir t.t.
Vergai sako tikrovei „ne”, nes ji jiems rodosi tokia sunki, beviltiška, niūri, nuobodi, niekinga ir menka. Užuot gyvenę čia ir dabar, jie grimzta į puikybės ar, priešingai, nepilnavertiškumo fantazijas, bevelija svajoti apie geresnę ateitį arba nuostabią praeitį.
Ar pastebėjote, kiek žmonių pradeda sakinį žodelyčiu „ne”, net jei kažką teigia? „Ne, taip…” arba „ne, bet…”. Jie auklėja savo vaikus pripažindami vien negatyvią pedagogiką – jokių pagyrimų ar paskatinimų, tik priekaištai ir priekabės – jokia klaida ar net netyčinis apsirikimas neturi likti nepastebėti ir nenubausti! Tas pats ir su suaugusiais, kolegomis. Jei kažkas svarstoma ar aptariama, tai kritika turi lietis laisvai, choru, o gerų dalykų pastebėti ir įvertinti juk nebūtina – o kam?…
O paskui stebimės, iš kur tokie savižudybių ir depresijų skaičiai. Sako, kas mūsų neužmuša, tas sustiprina. Aha, jau turėtumėm visi būt galiūnais savickais…
Vyraujanti toksiška atmosfera darbe, namie, viešojoje ar virtualioje erdvėje verčia nesąmoningai nuo to gintis bėgant į atsiribojimą, emigracijas, alkoholį, kitas priklausomybes. Kompensuojamasi anoniminiais komentarais internete, kur pagieža liejasi laisvai.
Svarbiausia, gerai įsiminti pagrindinę taisyklę – lankstykis aukštesniam, žemink esantį žemiau tavęs. Žinok hierarchiją, savo vietą joje. Lipk per kitų galvas be jokių skrupulų. Tai puikiai įvaldęs mūsų „elitas”, nė nebesistengiantis slėpti padugnių žargono.
Taip, jie tokie pat vergai. Todėl taip uoliai imituoja laisvuosius, komiškai persistengdami ar išsišokdami nelaiku ir nevietoje savo vapilionėmis. Įsivaizduoja, kad niekindami visa, kas sava ir mėgdžiodami tai, kas svetima, aukščiau stovinčių dėdžių bus pripažinti gerais ir tinkamais…
Todėl taip svarbu girtis svarbiais ryšiais, juk tai tooooks, šiais laikais svarbiausias ir geidžiamiausias, turtas!
Štai vasaros kavinėje nugirstu dainininką traukiant sovietinės estrados šlagerius ir nejučia imu niūniuoti kartu. Įdomu, ar angliškai sniaukrojančių mūsų žvaigždučių dainas kas beprisimins bent po pusmečio, o juk tokių – tūkstančiai?
Visas tas daugeliui koktumą vis labiau keliantis išsidirbinėjimas ir begėdystė, užtvindę viešąją erdvę, kyla iš menamos galios – o kas mums uždraus „džiaugtis laisve”? Kiaulės lipa ant altoriaus, kai nėra kam jų iš bažnyčios išvyti. Kai noriau kartu voliojamasi purve nei nusivejamas bizūnas.
Lyderystės vakuumas leidžia padugnėms iškilti ir tarpti. Institucinės, formalios, lyderystės nepakanka, o moralinės kratomasi ar nėra kam imtis. Net Prezidentas kažko bijo, vieną žingsnį žengdamas pirmyn ir du atgal. Stumktraukio politika.
Tik laisvas žmogus prisiima atsakomybę už save ir jam pavestuosius, nebijodamas pasekmių. Baimė ir nerimas – vergo kasdienė duona, dangstoma viešojo įvaizdžio kostiumu ar išdidžiai išpūsta krūtine. Vergą išduoda ir visada išduos savinepakankamumas. Jį bandoma kompensuoti turtais bei statuso ženklais, kurie turi būti visų matomi. Jam nuolat reikia kitų, aukščiau stovinčių, pripažinimo, patapšnojimo per petį: „geras berniukas ar mergaitė, šaunuolis”. Dėl to jis pasiryžęs atiduoti ar parduoti ir išsižadėti visko.
Kokia ironija ir tragedija, kad laisvoje Lietuvoje totalitarinio palikimo – resentimento – ne mąžta, o sparčiai daugėja. Jo mokosi, juo kvėpuoja, jį noriai įsisavina vaikai ir jaunimas, naiviai įsivaizduodami, kad taip tampa laisvais ir pažangiais.
– Vergams palikit vergo naktį klaikią – tuomet ragino poetas.
Palikim.
Nors prof. Čepaitienes mintys yra teisingos, straipsnyje perdaug negatyvumo, pesimizmo. O pesimizmas niekur neveda, pesimistai nieko nesukuria. Pesimizmas užkrečia kitus. Iš tikrųjų Lietuvoje nėra viskas taip blogai. Palyginkime gyvenimą su vos prieš 30 metų. Ar norėtumėte į jį grįžti? Kviečiau plačiau atverti langus ir įsileisti daugiau optimizmo, ir juoi užkrėsti zmones. Tik tokie žmonės yra kūrybiški ir gali kurti valstybę (gerovės).