prof. Rasa Čepaitienė. APIE PAŽIŪRAS

Pastebėjau, kad draugiškas pokalbis, netikėtai pasisukęs apie tikėjimą ar politines vertybes, pozicijoms nesutapus, rizikuoja staiga tapti panašus į vaikščiojimą plonu ledu. Pasidaro nejauku. Nutylama.

Bandant jo išvengti nevykusiai keičiama tema. Arba diskusija tiesiog nutrūksta, ar dar blogiau – išvirsta į aštrų, bekompromisį ginčą, kartais pasibaigiantį net mirtinu bičiulių ar giminaičių susipykimu…

Visada stebino tas itin aukštas jautrumo laipsnis vertybiniams klausimams. Kai ne tik savos pažiūros puolamos ginti kone iki kraujo praliejimo, bet ir oponento, netikėtai virtusio nesutaikomu priešininku, nuomonė būtinai turi būti sutrypta į purvą, iš jos nepaliekant akmens ant akmens. Arba, jei girdima kokio viršininko ar įtakingo asmens nuomonė, tiesiog pratylima, nedrįstant jai priešpastatyti savų argumentų dėl elementarios baimės neįtikti ir ateityje nukentėti, kaip ir apdairiai saugantis aplinkinių pajuokos ar puolimo, bet tąsyk užslopintas nepasitenkinimas po to kanalizuojamas patikimiems kolegoms, namiškiams ar draugams pagiežingai apkalbant ir skundžantis “tais idiotais”.

Šiais socialinių tinklų ir virtualaus bendravimo laikais net menkiausias šiaip, atrodytų, panašių pažiūrų žmonių nuomonių nesutapimas kokiu nors aktualiu ir visų dėmesį prikausčiusiu klausimu dažnai, deja, baigiasi abipusiais įžeidinėjimais ir užsiblokavimais.

Ko labiausiai pasigendu Lietuvos virtualioje erdvėje – tai mandagių, pagarbių ir argumentuotų diskusijų, kuriose ideologiniai priešininkai atvirai dėtų kortas ant stalo ir drąsiai ginčytųsi dėl to, ką laiko tiesa, pasitelkę visas savo žinias ir intelektualinius gebėjimus. Nebijodami dėl to prarasti draugų, šalininkų ar sekėjų. Nesutapatindami asmens su jo pažiūromis.

Iš kur kyla tas jautrumas (ir agresija)? Tiek religinio, tiek ir ideologinio tikėjimo klausimai, manding, tokie jautrūs anaiptol ne dėl realių pažiūrų skirtumų ir poreikio žūtbūt ginti savo tiesą. O dėl to per gyvenimą sukaupto egzistencinio bagažo, kuriame, kaip pasakytų NLP žinovai, tam tikri vertybiniai dalykai inkariuojami būtent tais, o ne kitais ženklais, simboliais, autoritetais, idėjomis. Todėl jų nepagarbus ar kritiškas užkabinimas rėžia per pačią mūsų savastį.

Visa, ką kažkada patyrėme, išgyvenome, iškentėjome, supratome, perskaitėme, apmąstėme, dėl ko aukojomės ir ką mylėjome ar ko nekentėme sudaro mūsų vidinio pasaulio pamatus, kuriuose tai, kuo tikime, atsirado ir išaugo būtent iš šios labai asmeniškos, net intymios, slapčiausios vidinės patirties. Todėl visa, kas iš tiesų ar tariamai kėsinasi į mūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, pasąmoningai priimama kaip grėsmė pačiam mūsų asmens integralumui. Todėl tai ir iššaukia instinktyvią ir aštrią gynybinę reakciją.

Tačiau mūsų tikėjimas ir ideologinės vertybės ar politinės pažiūros, norim mes to ar ne, kinta, nes tas patirties aruodas nuolat pasipildo naujais įspūdžiais, įžvalgomis ir patyrimais. Per gyvenimą galim būti pakeitę ne vieną pasaulėžiūrinę stovyklą ne todėl, kad būtume kokie vien pragmatinę naudą medžiojantys prasisiekėliai (nors esama ir tokių, bet šis įrašas ne apie juos, o apie nuoširdų tikėjimą) , bet dėl to, kad ateina laikas, kai tiesiog imame ir išaugame iš to, kas kažkada atrodė kaip absoliuti tiesa ir nelygstamos vertybės.

Teko sutikti tokių, kurie, šiai vidinei permainai įvykus, puola atsiriboti nuo savo praeities ar nuo buvusių bendražygių, viešai iškeikia ir paniekina kažkada brangintas idėjas. Bet man išmintingiau atrodo tiesiog su pagarba ir meile priimti ir atminti ankstesnį, “išaugtąjį” save, su visu sukauptu vidiniu bagažu, neskubant jo nukapoti ir atsikratyti kaip nebereikalingu šlamštu. Nes jame gali būti daug gero bei to, kas leis labiau suprasti ir kantriau priimti kitą, kuris tik dabar su džiaugsmu ir atsidavimu atranda tavo kažkada atrastuosius ir mylėtus, bet laikui bėgant praaugtus dalykus.

Kita vertus, galimas daiktas, situacija gali būti ir atvirkštinė. Tu kito nesupranti, nes dar nesi patyręs ir įėmęs to, kuo šiuo metu gyvena pašnekovas. Nors galbūt patirsi ir atrasi tai ateityje. Dar galimas variantas, kai neįmanoma susišnekėti iš principo, nes patirtys pernelyg skirtingos ir žodžiai koduoja pernelyg nutolusias vidines prasmes.

Pasakėčios šios moralė paprasta. Ginčykimės ir muškimės su idėjomis, bet ne su žmonėmis. O jei jie to nesupranta, ką gi, tegul tada eina savo keliu.

Nuotraukoje krienų laukas