Šventinėmis dienomis ypač padaugėja bendravimo telefonu. Kaip technologijos keičia mūsų gyvenimą, puikiai rodo telefonų evoliucija. Pirmasis pokalbis telefonu įvyko 1876 m. Praėjus beveik 150 metų, milijardai žmonių visame pasaulyje turi telefonus kišenėse, jais skambina, siunčia žinutes, fotografuoja, žiūri vaizdo įrašus, klausosi muzikos, tvarko savo pinigus ir pasiekia valdžios institucijas.
1849 m. amerikiečių išradėjas Antonio Meucci pradėjo kurti pirmąjį „kalbantį telegrafą.“ Kitas Amerikos išradėjas Alexanderis Belas užpatentavo ir pademonstravo pirmąjį telefoną. Belo ir jo padėjėjo Thomo Watsono pirmasis pokalbis telefonu įvyko 1876 m. Belas pasakė: „Mr. Vatsonai, ateik čia. Aš noriu tave pamatyti.“
1877 m. vasario 12 d. Belas pirmą kartą paskambino toli – iš Salemo Masačusetso valstijoje į Bostoną.
1878 m. sukurtas pirmasis telefonų katalogas Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Tuo metu skambinantieji kalbėdavosi su komutatoriaus operatoriumi.
1889 m. susirgus išradėjo Williamo Grėjaus žmonai, jis ieškojo, kas leistų jam paskambinti gydytojui telefonu. Po patirties Grėjus sugalvojo monetomis valdomą taksofoną.
1892 m. atsirado pirmasis sukamasis telefonas, kuris leido vartotojams patiems surinkti numerį, apeinant operatorių. Sukamieji telefonai buvo populiarūs iki XX a. devintojo dešimtmečio.
1946 m. pasirodė pirmasis 36 kg. automobilinis telefonas. Jis užpildė didžiąją automobilio bagažinės dalį.
1963 m. pasirodė jutikliniai telefonai, kurie leido skambinantiems mygtuku surinkti numerį, o ne sukti ratuką.
1973 m. balandžio 3 d. „Motorola“ inžinierius Martinas Cooperis pirmą kartą paskambino mobiliuoju telefonu. Jo įrenginys „DynaTAC 8000X“ buvo plytos dydžio su išsikišusia antena. Jis kainavo beveik 4000 JAV dolerių, o akumuliatoriaus veikimo laikas buvo 30 minučių.
Dešimtmečius kalbantieji telefonu turėjo stovėti vienoje vietoje. 1956 m. išrasti belaidžiai telefonai. Jie leido skambinantiems asmenims tęsti pokalbį tarp ragelio ir bazės maždaug 50 metrų atstumu.
Didžiąją XX a. dalį, ypač kaimo vietovėse, buvo paplitusios bendros telefono linijos. Jei kaimynas kalbėjosi telefonu, reikėjo palaukti, kol jis baigs. Iki 10 namų galėjo dalytis viena linija.
1992 m. gruodį JK „Vodafone“ inžinierius Neilas Papworthas iš kompiuterio išsiuntė tekstinį pranešimą į kolegos mobilųjį telefoną. Po metų „Nokia“ išleido pirmąjį mobilųjį telefoną su SMS galimybe – žinutės turėjo 160 simbolių limitą ir galėjo būti siunčiamos tik to paties mobiliojo ryšio tinklo vartotojams.
1994 m. rugpjūtį pasirodė pirmasis išmanusis telefonas „IBM Simon“. Jis kainavo maždaug 1100 JAV dolerių.
2000 m. lapkritį Japonijos firma „Sharp“ pagamino pirmąjį telefoną su kamera. Ji galėjo padaryti 20 nuotraukų. Dabartiniai išmanieji telefonai turi kelis objektyvus, žymiai padidintą atminties talpą ir redagavimo programas, kurios suteikia profesionalius fotografavimo įrankius.
2007 m. „Apple“ generalinis direktorius Stevas Jobsas išleido pirmąjį telefoną „iPhone“.
2008 m. debiutavo „Apple App Store“ su 500 atsisiunčiamų programų. Dabar ji turi beveik 2 milijonus – nuo žaidimų ir socialinės žiniasklaidos programėlių.
2012 m. „Google“ pristatė „Google Play“ parduotuvę, skirtą „Android“ programoms. „Instagram“, „Facebook“, „TikTok“ ir „WhatsApp“ šiandien yra dažniausiai atsisiunčiamos programos.
Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos duomenimis, nuo pirmojo mobiliojo telefono skambučio 1973 m. milijardai žmonių prisijungė prie mobiliųjų telefonų revoliucijos. 2022 m. pasaulyje buvo daugiau nei 8,58 mlrd. mobiliojo ryšio abonementų. Šaltinis: italų žurnalas „L‘Espresso“.
Didysis pasakininkas Andersenas numatė tokį telefoną. Pas jį vienoje pasakoje princas turi knygelę kurioje , atvertus, paveikslėlis ima judėti ir krutėti, kaip va dabar išmanaus telefono ekrane. Ar kalbėti irgi kalbėjo jau neprisimenu.
Manau kad ***** , retrogradiška išmanių telefonų optika sustabdė fotoaparatų ir jų objektyvų progresą, kuris iki fototelefono išplitimo vyko fantastiškais tempais.
JAV Prezidentą lietuviškuose tekstuose įrašykime taip: Donaldas Trampas, o ne „Trumpas”
Ačiū profesoriui už dar vieną labai įdomų tekstą. Tačiau susitarkime, kaip reikia užrašyti nelietuviškus vietovardžius, asmenvardžius ir pan. 1. Skaitančiam lietuvišką tekstą turi būti išlaikyta galimybė ištarti kiekvieną žodį. Todėl viename žodyje negalima naudoti skirtingų kalbų raidynų, pavyzdžiui, chicagiečiai, pchiladelphiečiai (turi būti: čikagiečiai, filadelfiečiai). Taigi ir Stevas Jobsas lietuviškame tekste tikriausial turėtų būti įrašomas, kaip Styvas Džobsas. O kad neliktų sumaišties, greta parašome: (angl. – Steve Jobs). Taigi ir vietovės pavadinimas Njuheivenas tikriausiai turi būti papildomas įrašu: (angl.- New Haven). Beje, tokių klaidų pilna lietuvių išeivijos spaudoje. Lietuviško laikraščio „Dirva” redaktorių išeiviai bardavo už tai, kad jis rašydavo „Klyvlendas” ir „klyvlendiečiai”, nes jie buvo įpratę rašyti „clevelandas” ir „clevelandiečiai”.
dažnai vartojamus angliškus tikrinius vardus populiariuose tekstuose reikėtų naudoti tik sulietuvinta forma, o retesnius geriau sudvigubinti, pridedant originalą
Pritariu. Su svetimų vardų ir vietovių rašyba yra netvarka, skirtingos leidyklos skirtingai rašo knygose, skirtingai rašo portalų straipsniai ir aš painioju.