Yra aiški riba tarp miegančių ir nemiegančiųjų žmonių. Nemiegantieji abejoja juos supančiu pasauliu, užuot automatiškai priėmę tai, kas jiems sakoma, nujausdami, kad partijų, vyriausybių, institucijų ir žiniasklaidos pateikiamos istorijos neatitinka tikrovės. Jie pastebi neatitikimus ir prieštaravimus, instinktyviai jausdami, kad visuomenei pateikiama pasaulio versija yra arba nepilna, arba sąmoningai klaidinanti. Miegantieji priima oficialius paaiškinimus jų nekvestionuodami, net kai tie paaiškinimai nuolat keičiasi arba tampa nelogiški.
Svarbi šio skirtumo priežastis slypi giliau nei intelektas ar išsilavinimas. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės genetinę atmintį iš savo protėvių, ir kuo toliau driekiasi mūsų genealogija, tuo daugiau atminties turime. Todėl protėvių patirtis perduodama jų palikuonims. Tie, kurie yra budrūs, giliai viduje slypi jausmas, kad mūsų gyvenimo būdas yra nenatūralus ir kad kažkas istorijoje nėra visiška tiesa. Šis jausmas ne visada kyla skaitant knygas, o labiau primena vidinį žinojimą ar instinktyvų pripažinimą, kad oficiali istorija neatspindi visos realybės. Kai kuriems žmonėms šis suvokimas atsiranda nuo vaikystės, dar gerokai prieš tai, kai jie randa žodžių tai paaiškinti.
Tai paaiškina, kodėl daugeliui sunku mokykloje, nes švietimo sistema neatlygina už smalsumą ar kritinį mąstymą. Vietoj to, ji moko vaikus įsiminti informaciją ir ją kartoti, kad išlaikytų egzaminus. Tie, kurie per daug klausinėja arba abejoja tuo, ko mokomi, dažnai yra atgrasomi, o ne remiami. Palaipsniui mokiniai supranta, kad sėkmė ateina ne iš savarankiško mąstymo, o iš patvirtintos informacijos kartojimo. Galiausiai tai sukuria sistemą, kurioje žmonės turi paklusti, o ne mylėti tiesą. Kaip pastebi R. Valatka, „degraduojanti švietimo sistema neugdo ambicingų jaunuolių, norinčių reformuoti valstybę. Dvejetukininkai su popovienių pridėtais balais stoja į universitetus. Per vargus įgiję diplomus dvejetukininkai niekam daugiau netinka, tik stoja į partijas ir išrenkami į Seimą, skiriami ministrais, kurie apsistato dar didesniais pusdurniais.“ Ir prezidento apdovanojami valstybės ordinais.
Daugelis užauga užprogramuoti pasitikėti autoritetais, vyriausybės pranešimais, žiniasklaidos naratyvais ir institucijų žinutėmis, nes jie išmokyti laikyti šiuos šaltinius teisėtais ir patikimais. Klausinėjimas tampa nepatogus, nes kelia grėsmę stabilumui ir verčia žmones susidurti su galimybe, kad jie galėjo būti ne tik suklaidinti, bet ir kad pasaulis gali veikti kitaip, kaip jie buvo mokomi. Daugeliui psichologiškai lengviau priimti tai, kas jiems sakoma, nei susidurti su netikrumu, skatinančiu abejoti viskuo.
Štai kodėl tiek daug žmonių seka vyraujančiais naratyvais jų giliai neapmąstę. Jie skiepysis, nes jiems sakoma, kad tai saugu ir būtina, neklausiant, kas iš to gauna pelno ar pateikiama informacija yra išsami. Jie balsuos, nes jiems sakoma, kad tai svarbu, net jei įtars, kad sistema yra manipuliuojama arba kad balsai nėra skaičiuojami skaidriai. Jie priims tai, ką praneša naujienos kaip faktą, net kai žiniasklaida klaidina visuomenę ar skleidžia propagandą.
Kai žmonės meta iššūkį vyraujantiems naratyvams, jie išjuokiami arba vadinami sąmokslo teorijų šalininkais. Ši etiketė naudojama kaip priemonė diskusijai užkirsti kelią, nes kai kas nors priskiriamas iracionaliam, jo argumentai nebenagrinėjami. Pajuoka tampa būdu apsaugoti vyraujančius naratyvus nuo tikrinimo. Užuot nagrinėję keliamą informaciją, žmonės puola ją keliantį asmenį. Tai sukuria aplinką, kurioje kalbėjimas turi socialinių pasekmių, o tai atgraso kitus nuo viešų klausimų kėlimo.
Nepaisant to, daugelis nemiegančių žmonių ieško tiesos. Jie jaučiasi vedami kažko stipresnio ir to nedaro dėl dėmesio ar statuso, nes kalbėjimas dažnai atneša priešingybę – atstūmimą, izoliaciją ir kritiką. Vis dėlto jie jaučia atsakomybę atskleisti apgaulę ir padėti kitiems pamatyti, kas vyksta. Jie gali jaustis nusivylę dėl žmonių, kurie atsisako pabusti, tačiau atkakliai siekia savo tikslo, nes mano, kad tyla leidžia manipuliacijoms tęstis.
Daugeliui nemiegančių žmonių egzistuoja dvasinė interpretacija. Kai kurie tiki, kad jų sielos reinkarnavosi todėl, kad šis istorijos laikotarpis yra reikšmingas, o jie grįžo turėdami tikslą vesti kitus, atskleisti melą ir didinti sąmoningumą.
Budrumas nėra toks žavus, kaip atrodo iš išorės. Tai gali būti varginantis jausmas, nes kai žmogus pamato manipuliaciją ir kontrolę, jis negali jo atsikratyti. Yra sunku bendrauti su patenkintais vyraujančiais paaiškinimais. Jie jaučiasi atitrūkę nuo visuomenės, nes mato korumpuotą sistemą, kurią kiti gina. Daugelis nemiegančių stebi, kaip žmonės snausdami gyvena, paklusdami taisyklėms ir tikėdami pasakojimais, kurie skirti priversti juos paklusti.
Pabudimas yra atgrasus todėl, kad tiesa kelia grėsmę. Valdžioje tiek veidmainystės ir apgaulės. Apgaule paremta visuomenė negali išlikti, jei per daug žmonių pradeda abejoti tuo, kas jiems sakoma, pagrindais. Kuo daugiau žmonių atsibunda, tuo sunkiau vyriausybėms, partijoms ir institucijoms išlaikyti valdžią per baimę, propagandą ir manipuliacijas. Štai kodėl nuolat blaškoma visuomenė yra susiskaldžiusi, o tie, kurie abejoja, yra išjuokiami.
Į politiką einama ne dėl valstybės interesų, o dėl savų. Lietuvoje yra daug protingų žmonių, tačiau dauguma intelektualų miega. Jų balso svarbiais tautai klausimais nesigirdi. Perkama ir parduodama žiniasklaida neleidžia pasisakyti šimtams mokslo daktarų, universitetų docentų ir profesorių, ir pusantro šimto akademikų – aukščiausio intelekto žmonių, į kuriuos valstybė daug investavo, o visuomenės nuomonę formuoja žemo intelekto „influenceriai“. Tik portalas „Pozicija.org“ leidžia pasisakyti intelektualams. Viena moteris iš Vokietijos man rašė: „Vokietijoje matau, kaip labai stengiamasi šviesti visuomenę, atsiradus problemai, vyksta begalės diskusinių laidų su aukščiausio lygio profesionalais.“ Daugelyje šalių profesoriai privalo skaityti mokslo populiarinimo paskaitas ar skelbti tokius straipsnius. Tik ne Lietuvoje. Todėl daugelis pagrįstai klausia, ką veikia Lietuvos mokslininkai?
Takoskyra tarp nemiegančių ir miegančių didėja. Kai kurie žmonės pradeda jausti, kad pasaulis nėra toks, koks atrodo, ir kad daugelis priimtų naratyvų yra sukurti kontroliuoti visuomenę. Kiti ir toliau priešinasi šiai galimybei, nes lengviau gyventi patogiai, nei susidurti su tiesa. Nesvarbu, ar ji kyla iš genetinės atminties, intuicijos, dvasinio sąmoningumo ar gyvenimiškos patirties, daugelis jaučia gilų įsitikinimą, kad žmonija yra klaidinama dideliu mastu. Nemiegantys dažnai išjuokiami ir atmetami, bet jie toliau kalba, nes tiki, kad tiesa yra svarbi ir žmonija nusipelno matyti toliau nei iliuziją.
Pasaulis sparčiai keičiasi, bet faktas, jog medūzos šimtus milijonų metų išgyveno be smegenų, suteikia pasitikėjimo daugeliui miegančiųjų.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Genetinės atminties idėja, pateikiama kaip budrumo paaiškinimas, neturi mokslinio pagrindo tokia forma, kokia ji čia naudojama. Tai metafora, bet tekste ji traktuojama beveik kaip faktas. Griežtas akademinis vertinimas tai laikytų spekuliatyvia ir klaidinančia konstrukcija.
Lietuviai atgavę savo genetinę atmintį,prisiminė,kad jie yra Europos čigonai klajokliai ir su vežimais,tašėmis pilnomis lašinių ir arielkos patraukė taboras karavanais į savo genetinės atminties šalis.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugybė Eucharistijos stebuklų buvo moksliškai analizuojami,kurie laikui bėgant atskleidė stulbinantį nuoseklumą įvairiose kultūrose ir pasaulinėje geografijoje. Šie Eucharistiniai radiniai apima patvirtintą žmogaus širdies audinio (ypač iš kairiojo širdies skilvelio), aktyvių baltųjų kraujo kūnelių ir AB kraujo grupės buvimą pašventintose Ostijose, kurios, remiantis Bažnyčios mokymu, tapo,tampa Kristaus Kūnu. Tačiau svarbiausias iš šių atradimų yra tai, ko trūksta: nepaisant to, kad žmogaus kūno audinys neabejotinai yra vyriškos kilmės, keliose ataskaitose atskleidžiama, kad DNR grandinėje nėra Y chromosomos. Šis chromosomos nebuvimas (palyginus su biologiniu XY poravimosi būtinumu vyriškuose žmogaus audiniuose) yra ne tik mokslinis smalsumas, bet ir potencialus genetinis mįslingumas.Šie yra skirtingose šalyse tirti ir viešai prieinami duomenys apie svarbiausius Eucharistijos stebuklus, kurie buvo ištirti teismo ekspertizės tikskais:
//Eucharistic miracles subjected to
forensic study, beginning with Lanciano (8th century, Italy), Buenos Aires (1992–1996,
Argentina), and extending through Legnica (2013, Poland), Sokolka (2008, Poland), and Tixtla
(2006, Mexico).
Analizėje pabrėžiamos DNR įrodymų, atitinkančių Įsikūnijimo doktriną, teologinės implikacijos ir siūloma, kad trūkstama Y chromosoma (o ne „duomenų trūkumas“) yra tylus dieviškosios kilmės ženklas: biologinis,antgamtinis „Šventosios Dvasios” pradėtas aidas žmonijos išganimo istorijoje.
Mes teigiame, kad jei tokie rezultatai pasitvirtins pakartotinai tirtuose ir būsimuose mėginiuose, Bažnyčia turi persvarstyti savo atsargumą moksliniuose transsubstanciacijos teiginiuose.Tikru duonos ir vyno virsmu į Kristaus kūną ir kraują per Eucharistiją.
Be to, mes siūlome, kad Eucharistinio audinio genetinis profilis (jei nuolat nustatoma, kad nėra vyriškos Y chromosomos) gali būti giliausias mokslo ir Dieviško apreiškimo susidūrimas nuo Turino drobulės atradimo. Šioje tikėjimo, molekulinės biologijos ir Eucharistijos teologijos sankirtoje seniai pagarbos užantspauduotas paslapties ritinys dabar gali būti atvertas tiesa: „Tai yra mano kūnas. Tai yra mano kraujas. Ir tai yra mano Tėvas.“
Žodžio kūnas Šventasis Raštas susitinka su genomu
Įsikūnijimo doktrina, kad Dievas tapo žmogumi Jėzaus Kristaus asmenyje, yra
katalikų,krikščionių tikėjimo centras.„Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”.Krikščioniškoji teologija patvirtino ir dvasinę, ir kūnišką tiesą: Dievas priėmė tikrą žmogaus prigimtį (visiškai dievišką, visiškai žmogišką) be žmogiško tėvo.
Biologinės šio teiginio išvados ir reikšmė tradiciškai buvo priimamos tikėjimu, o metafizinė įsikūnijimo paslaptis liko už empirinio mokslinio patvirtinimo ribų iki ne senų mūsų laikų.Per pastaruosius kelis dešimtmečius Eucharistijos stebuklai (apibrėžiami kaip atvejai, kai pašventinta Ostija fiziškai transformuojasi į žmogaus kūną) buvo tiriami teismo medicinos ir histopatologiniais tyrimais, dažnai griežtomis laboratorinėmis sąlygomis. Bent penkiais kruopščiai ištirtais atvejais nepriklausomi patologai patvirtino, kad mėginiai yra žmogaus širdies miokardo audinys iš kairiojo širdies skilvelio, atitinkantis,parodantis stiprią patirtą traumą ir uždegimą, kaip nutiktų mirties nukryžiavimu atveju. Kiekviename tirtame mėginyje kraujo grupė buvo AB, audinys vis dar buvo gyvas, o kai kuriais atvejais baltieji kraujo kūneliai buvo aktyvūs, rodantys gyvą organizmą mėginio paėmimo metu; tai padaryti būtų neįmanoma įprastomis aplinkybėmis su sena ar išdžiūvusia medžiaga.
The Eucharistic Genome and the
Silence of the Y
Woke profesorius.
„nešiojamės genetinę atmintį iš savo protėvių, ir kuo toliau driekiasi mūsų genealogija, tuo daugiau atminties turime“
Visų dabar egzistuojančių žmonių genealogija „driekiasi“ lygiai tiek pat, nuo vadinamosios „mitochondrinės Ievos“ prieš šimtus tūkstančių metų. Bent jau taip sako Mokslas, Kuriuo Reikia Tikėti.
„švietimo sistema neatlygina už smalsumą ar kritinį mąstymą. Vietoj to, ji moko vaikus įsiminti informaciją ir ją kartoti, kad išlaikytų egzaminus“
Teisybė, bet tikroji mokyklų paskirtis ir yra ne mokymas, o laikyti vaikus saugiai uždarytus, kol tėvai dirba. Egzaminų išlaikymas reikalingas pačioms mokykloms (moksliškai tariant, „švietimo sistemai“), kad atrodytų gerai veikiančios.
„Dvejetukininkai su popovienių pridėtais balais stoja į universitetus“
Teisybė, bet tas, kuris tai pasakė, gyvena prieš keliasdešimt metų. „Dvejetukininkai“ buvo sovietinėje penkių balų sistemoje. Dabar jau daug metų yra dešimties balų sistema.
„Todėl daugelis pagrįstai klausia, ką veikia Lietuvos mokslininkai?“
Pildo ataskaitas atestacijoms.
„daugelis priimtų naratyvų yra sukurti kontroliuoti visuomenę“
Puiku, geras lietuviškas sakinys. Dar galėčiau rekomenduoti ir kitą būdą tokiems sakiniams, kuris yra šiek tiek senoviškesnis (tarsi dvelkiantis Smetonos laikais) ir vadinasi „tikslo naudininkas“ (dativus finalis): „daugelis naratyvų yra sukurti visuomenei kontroliuoti“.
„Nemiegantis” Prof. Jonas Grigas „užfiksavo, kad yra „Miegantieji ir nemiegantieji”, jam „Yra aiški riba tarp miegančių ir nemiegančiųjų žmonių.”…
Leiskite diletantiškai paprieštarauti „dėl aiškios ribos”.., vietiniai aukšto rango „nemiegantys” tokius sapnus pasakoja, kad eilinis miegantis vargu ar pajėgus susapnuoti.. Pavyzdžių buvo, yra ir bus kiek tik nori.. Nausėdos „gerovės valstybė”, jau ne vieni metai skambantys prie valdžios lovio ne tik „nemiegančių”, bet ir nė trupučio „neprisnaudžiančių” veikėjų pasakojami sapnai, kaip jie „atgraso Rusiją” pirkdami kelias vokiškas haubicas, turkiškus „bairaktarus”, šarvuočius „Vilkus su Boxeriais”, kaip Lietuva „ruskiui duoda garo” pirkdama „drakono dantis”, prieš pėstines minas, kaip Rusijai bus galutinis „galas”, kai Lietuva pastatys Kapčiamiestyje poligoną…, kaip Lietuva JAV konkurentei komunistinei Kinijai „pridaro žalos” atidariusi Vilniuje Taivanio atstovybę, kaip Taivanis už tokį „tarptautinį pripažinimą” Lietuvai pastatys savo aukštų technologijų gamyklas už milijardus dolerių…
O kur dar vietinių „nesumerkiančių akių mokslininkų” pasijautimas esant „kvantiniais virpesiais, nieke egzistuojančioje juodoje energijoje”…
Jo oooooooooo, šiandieninėje eurosojūzinėje, „intelektualiai negirdėtai, nematytai suklestėjusioje” Lietuvoje „nemiegantys” savo „moksliniais, tikrovę atspindinčiais” sapnais toli pralenkia vietinius miegančius, „riba” tarp miegančių ir nemiegančių yra daugiau nei akivaizdi…
Kaip ir pasimatė netyčia dar ir „riba” – „nemiegančio” žydo Epšteino paviešintų dalies failų semitizmo tikras „VEIDAS”, lyginant su „snustelėjančio politinėje pakrūmėje” Žemaitaičio paviešintu savo Facebooke tarpukario lietuvių vaikų slėpynių išsiskaičiavimo „lipo žydas kopėčiom..” anti semitizmu…
Žinot, pavyzdžiui, man, kaip drg.L.Brežnevo epochos, dvejetukininkui, tas drg. Valatka tėra tik tipiškas Blogio imperijos ir jos sąjungininkių kolaborantas-prisiplakėlis prie stipriųjų, prie pasaulio galingųjų bet kokia kaina. Mintinai kalęs Sovietijos fundamentorių (Fundamentals of Soviet Law). Tiesa, teisininkai Kapsukėje kalė labiau. Gal pakeltu kvadratu ar kubu, galėtų čia mums prisipažinti. Profesionalus dezistas, ne daugiau. Jo istorijos mokslas pedagoškėje buvo ne mokslu, o išgalvotos istorijos propagandos menu pagal visus E.Bernays runkelių apgaudinėjimo meno triukus. Pseudo mokslas, skirtas naivuolių ir iliuzionistų balamutijimui – vaikų kvailinimui ir hipnozei. Jo amatas leido valdyti runkelius ir zubrylas, žodžiu, išnaudoti. O tai jau profesinė dezisto liga. Lygiai toks pats, kaip ir tie aršūs konservatoriai, kurie irgi viso labo tėra tik prisiplakėliai prie vienos pavadės, ne daugiau. Išgalvotos istorijos ir melo propagandos mokslo baigimas su pagyrimu labai daug ką pasako apie tokį žmogų. Geriau būti dvejetukininku nesamo mokslo, nei Blogio imperijos ir jos sąjungininkių kolaborantu su raudonu diplomu ar pagyrimu. Ir apskritai, ko verti genijai, tupintys krūmuose ir iš 6 atimdami tris vis tebegaunantys tą pačią šeškę net 2026 metais. Niekaip nesugeba perskaityti tuos 42 tomus, išleistus Vašingtone, tiksliau, „United States Government Printing Office‘e“.
„nešiojamės genetinę atmintį iš savo protėvių, ir kuo toliau driekiasi mūsų genealogija, tuo daugiau atminties turime“
Visų dabar egzistuojančių žmonių genealogija „driekiasi“ lygiai tiek pat, nuo vadinamosios „mitochondrinės Ievos“ prieš šimtus tūkstančių metų. Bent jau taip sako Mokslas, Kuriuo Reikia Tikėti.
„švietimo sistema neatlygina už smalsumą ar kritinį mąstymą. Vietoj to, ji moko vaikus įsiminti informaciją ir ją kartoti, kad išlaikytų egzaminus“
Teisybė, bet tikroji mokyklų paskirtis ir yra ne mokymas, o laikyti vaikus saugiai uždarytus, kol tėvai dirba. Toks tarsi vaikų darželis, tik didesniems vaikams. Egzaminų išlaikymas reikalingas pačioms mokykloms (moksliškai tariant, „švietimo sistemai“), kad atrodytų gerai veikiančios.
„Dvejetukininkai su popovienių pridėtais balais stoja į universitetus“
Teisybė, bet tas, kuris tai pasakė, gyvena prieš keliasdešimt metų. „Dvejetukininkai“ buvo sovietinėje penkių balų sistemoje. Dabar jau daug metų yra dešimties balų sistema.
„Todėl daugelis pagrįstai klausia, ką veikia Lietuvos mokslininkai?“
Pildo ataskaitas atestacijoms.
„daugelis priimtų naratyvų yra sukurti kontroliuoti visuomenę“
Puiku, geras lietuviškas sakinys. Dar galėčiau rekomenduoti ir kitą būdą tokiems sakiniams, kuris yra šiek tiek senoviškesnis (tarsi dvelkiantis Smetonos laikais) ir vadinasi „tikslo naudininkas“: „daugelis naratyvų yra sukurti visuomenei kontroliuoti“.
Iš penkiabalės vertinimo sistemos pereiti į dešimtbalę joukun darbs. Mano Lietuvių kalbos mokytoja asmeniškai man rašydavo didelį trejetą, vidutinį trejetą ir vos matomą. Na, o iš rusų kalbos pildavo vien dvejetus ir tik iš gailesčio už atitinkamus darbelius, nes mokėdavau piešti, parašydavo penketuką, trejetuką ir taip sukrapštydavau trimestre ant neuždirbto trejetuko. Rusų kalbos mokytoja buvo patriotė ir gailėdavo lietuviukų. Gerai žinojo, kad kai kurie po pamokų grįžę namo turėdavo gan sunkiai dirbti įvairius ūkio darbus, todėl TSRS ir Visuotinės istorijų zubrijimui nebūdavo laiko. Nebuvo kada apie Komunizmą galvot. O ir tiesos tuose moksluose nebūdavo už kuriuos, sakykime, toks drg. Valatka gavo diplomą ir dabar balamutija mūsų „babuškas“ ir kvailoką, Komsomolkę arba filadelfijus skaitantį, jaunimėlį. Kartais ta mokytoja verkdavo dėl mūsų išdaigų, nesupratingumo ir provokuojančių klausimų, į kuriuos atsakyti negalėdavo, nes kitaip keliautų Sibiran arba cypėn. Tai ne koks tai išpuikęs suolo draugas makslinieks Sakaliuks su aukštais moksliniais laipsniais, kuris pirmenybę atiduodavo okupantų studentams – jų bijodavo, o po šokius ir pas panas lakstančių lietuviukų studentų negailėdavo arba anglis geležinkelio stotyje nakčia perkraunančių badmiriautojų. O dar ir panos vyrukams brangiai kainuodavo, todėl kraut reikėdavo. Ne visi tėvai galėdavo apmokėti sūnaus intymius poreikius. Plaštakės Sodų gatvėje Vilniuje po 10 rublių kainuodavo.
„atsakyti negalėdavo, nes kitaip keliautų Sibiran arba cypėn“
Rusiškas veiksmažodžio laikų vartojimas. Lietuviškai čia būtų „būtų keliavusi“, nes tai vyko praeityje. Dabar keliautų, ateityje keliautų, o praeityje būtų keliavusi. O rusiškai visada vienodai; ten tariamoji nuosaka neturi laikų. Kuklumas puošia, bet atrodo, kad tą kalbą išmokote geriau, nei sakote.
Taip, nes mus gerai išmuštravo okupacijos laikais ir sudarkė mūsų genofondą, ir dabar toliau neosovietikai darko. Aš nors ir negebu taisyklingai gramatiškai rašyt, bet gimtoji kalba man tebėra šventove. Tiesa, mano mama kalbėjo žemaitiškai, o ką? Tiesa, mes kartais susikibdavome dėl jos su „išvaduotojais” trolike ar dar kur nors kitur dėl Lietuvių kalbos, o, va, gerai ją mokantys – ne. Na, tokie kaip Kubilux ir Co. Tuo mes ir skiriamės – labai nemėgome sovietinių rašytojų ir poetų, sovietinės literatūros, kalbininkų, taisyklingai lietuviškai kalbančių šunuodegiautojų ir parsidavinėtojų, su ugnele lenktyniavusių, kas labiau okupantui įsiteks. Na, kaip tas Sakalux ir Co. Dabar irgi tas pats. Elitui Lietuvių kalba nei taisyklinga, nei netaisyklinga nereikalinga, o mums, trejetukininkams ar šešetukininkams kaip dabar, ji, pasirodo, rūpi labiau nei Kapsukės prapiesoriams ir jos absolventams. Ne visiems, žinoma. Bet išimtimis trejetukininkai remtis negali. Negali pasitikėti taisyklingai kalbančiais arba iš dalies gerai žinančiais istoriją, kad vėliau galėtų mus susemti – sumedžioti.