Prof. Jonas Grigas. Kokia ta kaimo ramybė?

Civilizacijos ratas sukasi pirmyn, nešdamas technologinę pažangą ir gerindamas žmonių gyvenimą pasaulyje. O kaip jis sukasi mano gimtajame Varėnos rajono Kabelių kaime, kuriame, mėgaudamasis ramybe, praleidžiu daugiau laiko nei Vilniuje?

Vos prieš šimtmetį mūsų tėvai ir protėviai dirbo nuo aušros iki nakties. Jie arė, sėjo, pjovė, sodino – viską užsiaugindavo, ir maistą, ir drabužius iš linų ir kanapių. Žiemą tėvas ketvirtą valandą keldavosi kulti spragilu javų, motina prie balanos šviesos mindavo linus ir kanapes, verpdavo ir ausdavo drabužius. Tėvas gaminosi vežimus, roges, kubilus, bičių avilius – viską savo rankoms. Iš Čepkelių (Gudo šalies) tėvas naktimis veždavo arkliu rąstus į Pariečę parduoti žydams, kad gautų kokį pinigą būtiniausioms ūkio išlaidoms, pirmiausia metalo dirbiniams. Taip dažną dieną šaltyje per 16-18 valandų sukardavo apie 50 kilometrų. Tačiau ir taip dirbdami ne visi turėdavo ką sočiai pavalgyti.

Po Antrojo pasaulinio karo prievartinio varymo į kolchozus metu iš tėvų atėmė ūkio padargus bei gyvulius ir apdėjo dideliais mokesčiais. Kas atsisakė stoti į kolchozą, tą išvežė į Sibirą. Klausimas buvo: „Į kolchozą, arba į Sibirą“. Iš dviejų blogybių daugelis pasirinko mažesnę: geriau mirti namuose, nei Sibire.

Tik 1952 m. pusiau išnaikintus Kabelių ir aplinkinius kaimus suvarė į vieną kolchozą. Už vergiško darbo dieną prieš Naujuosius metus atlygindavo šimtu gramų grūdų. Mano akyse okupantai vykdė sąmoningą Lietuvos kaimo naikinimą.

Kabelių kolchozas greit žlugo, palaidojęs ir raudonosios vėliavos garbę. Buvo įkurtas galingas Kabelių gyvulininkystės ūkis, įrengta šimtai hektarų pievų. Žmonėms už darbą mokėjo pinigais tiek, kiek kainavo lėkštė sriubos. Liko tas pats prievartinis darbas, bet žmonės vergauti nenorėjo. Tad gyvulininkystės ūkį pavertė žuvininkystės ūkiu.

Žuvų nereikėjo ganyti ir melžti. Kauno projektuotojai sugalvojo smėlynuose išrausti kiaurus tvenkinius, į kuriuos vandenį tiekė elektros siurbliai. Kol sovietmečiu elektra buvo pigi, tos siurblinės veikė, bet Lietuvai nusimetus bolševikinį jungą, elektros energija kainavo daugiau, nei išaugę žuvys. Tie tvenkiniai liko kaip sovietiniai absurdo reliktai.

Nepaisant to niekinamo komunistino požiūrio į žmogų, net tais laikais buvo rūpinamasi „darbo jėga.“ Pro Kabelius iš Vilniaus į Druskininkus važinėjo traukinys, Kabeliuose buvo atidaryta aštuonmetė mokykla, pastatyti kultūros namai, kuriuose klestėjo kultūrinis gyvenimas, buvo atidarytas paštas, žmonės kasdien gaudavo dešimtis laikraščių ir žurnalų, atidarytas felčerių punktas, kur žmonės gaudavo neatidėliotiną medicinos pagalbą, atidaryta biblioteka, valgykla, kavinė ir net vaikų darželis. Atrodė, kad civilizacijos ratas Kabeliuose taip pat sukasi į priekį.

Ir štai sulaukėme Nepriklausomybės laikų. Uždarė traukinį Vilnius –Druskininkai, išardė bėgius ir per 30 metų nesugebėjo nutiesti 20 km. bėgių aplenkiant Baltarusijos Pariečę. Varėnos rajono valdžia palaipsniui Kabeliuose užarė vaikų darželį, valgyklą ir kavinę, po to mokyklą (prieš tai, jei neklystu, už 400 tūkst. eurų renovavę ir pripirkę sporto inventoriaus, kuriuo niekas nesinaudojo), uždarė paštą (atvažiuoja mobilusis, bet siuntas man iš Vilniaus atveža DPD tarnyba) ir felčerių punktą.

Šiemet uždarė biblioteką ir kompiuterių klasę su naujai nupirktais kompiuteriais, kurie buvo vienintelė prieiga prie interneto apsimokėti elektros ir kitus mokesčius, nusikopijuoti, nuskenuoti, parsisiųsti ar pasiųsti įvairius dokumentus.

Gal žmonės ir gali apsieiti be kai kurių minėtų paslaugų, bet ar moralu senus žmones palikti be felčerio, kuris suleistų jiems į veną būtinų vaistų ar suteiktų skubią medicinos pagalbą? Pagrindinės Kabelių gatvės neasfaltuota dalis miškovežių paversta sunkiai pravažiuojama.

Nemanau, kad už visas negeroves yra atsakingas tik rajono meras Algis Kašėta. Bet nesakykite, gerbiamas mere, kad teikti būtinas paslaugas kaimo žmonėms finansiškai nuostolinga. Nes tai būtų demagogiška ir nemoralu. Taip galvojant, reiktų uždaryti ligonines, universitetus, visas biudžetines įstaigas, įskaitant savivaldybes ir Seimą, nes jos taip pat finansiškai nuostolingos – jos išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais. Tam žmonės ir moka mokesčius, kad vadžia teiktų jiems paslaugas. Ir paslaugas privalu teikti ne tik miesto, bet ir kaimo žmonėms, nes žmonės yra lygūs.

Nesakykite, kad taip yra todėl, kad kaimuose sumažėjo žmonių. Sumažėjo. Bet kur yra priežastis, o kur pasekmė? Jų negalima painioti. Valdžios abejingumas žmonėms, nesirūpinimas jais, jų atskirtis yra priežastis, o bėgimas iš kaimų ir šalies yra pasekmė. Žmonės nenori gyventi taip, kaip gyveno prieš 100 metų ir išvyksta. Nemoralu ir nedora palikti 170 Kabelių žmonių atskirtų nuo pasaulio. Rajono meras ir apylinkės seniūnas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi rūpintis žmonėmis. Tačiau žmonės jiems nerūpi taip, kaip turėtų. O jei rūpėtų?

Steigtų verslus, kurtų darbo vietas. Kabelių pašonėje plyti Čepkelių raistas – žmogaus mažai liesta unikali vietinių vadinama Gudo šalis. Dzūkijos Nacionalinis parkas turėjo puikią galimybę Europos Sąjungos lėšomis sukurti turizmo infrastruktūrą – nutiesti kelioliką kilometrų takų į Gudo šalies pelkes, pastatyti kelių žvaigždučių viešbutį parko prieigose, taip sukurti darbo vietų ir atgaivinti šį kraštą, kuriame jau gyventojų tankis mažesnis nei Sacharoje.

Esu lankęsis JAV Jeloustouno Nacionaliniame parke, Japonijos Niko ir kituose Nacionaliniuose parkuose ir neabejoju, kad turistai iš Europos ir kitur noriai važiuotų aplankyti Dzūkijos Nacionalinio parko virgin nature, kurios mažai kur liko Europoje. O ką turime dabar?

Apie šimtą metrų tako į raistą, į kurį iš Marcinkonių veda apleistas duobėtas kelias. Vežiau tuo keliu svečius automobiliu per vandens pilnas duobes, maudėmės balose, bijodami, kad neužgestų vandens apsemtas variklis ir buvo neapsakomai gėda dėl rajono valdžios ir Dzūkijos Nacionalinio parko darbuotojų aplaidumo.

Nepaisant visko, į Kabelius ir apylinkes atvyksta ir kuriasi žmonės, renovuoja sodybas, augina bites, organizuoja kultūrinius renginius ir mėgaujasi palaiminga kaimo ramybe. Vis tik kuria kryptimi sukasi civilizacijos ratas didžiausiame ir miškingiausiame Varėnos rajone ir Kabeliuose?

Ar jis nesisuka priešinga kryptimi nei visame pasaulyje, kur nevysta karai?