Prof. Jonas Grigas.Kam priklausys Mėnulis?

Kai amerikiečių astronautas Buzas Oldrinas (Buzz Aldrin) 1969 metais įsmeigė JAV vėliavą Mėnulyje, tuos, kurie žino pasaulio istoriją, apėmė nerimas. Mažiau nei prieš šimtmetį vėliavos įsmeigimas kitoje Žemės vietoje reiškė, kad ši teritorija priklauso vėliavos tėvynei. Ar žvaigždėta ir dryžuota JAV vėliava Mėnulyje reiškia Amerikos kolonijos įkūrimą?

Naujų teritorijų įkūrimas kitose pasaulio dalyse buvo paplitęs europiečių įprotis. Portugalai, ispanai, danai, prancūzai ir anglai buvo sukūrę kolonijines imperijas. Šių imperijų centrai buvo Europoje, o legali pažiūra, kad vėliavos įsmeigimas svetimose žemėse reiškia suvereniteto nustatymo aktą, greitai tapo visuotinai pripažintu valstybių įstatymu.

Žinoma, astronautai turėjo svarbesnių minčių, nei įsmeigtos vėliavos pasekmių svarstymą. O nuo kosmoso lenktynių pradžios JAV žinojo, kad vėliavos įsmeigimas Mėnulyje daugeliui žmonių sukels politines aistras. Bet kokia užuomina, kad Mėnulis galėtų tapti JAV kolonija, sukeltų JAV nenaudingus tarptautinius ginčus. Kai Neilas Armstrongas su Oldrinu įsmeigė vėliavą Mėnulyje, nei jie, nei NASA, nei JAV neturėjo minties paskelbti jį JAV teritorija.

Tuo labiau, kad pagal 1967 metų „Išorinės erdvės sutartį“ JAV, Sovietų sąjunga ir kitos šalys sutarė, kad Žemės kolonizavimas praeitais šimtmečiais atnešė žmonėms daug kančių ir daug ginkluotų konfliktų, todėl šių klaidų nereiktų pakartoti Mėnulyje.

Mėnulis tapo visų bendras, legaliai prieinamas visoms šalims. Todėl JAV vėliava buvo ne JAV suvereniteto paskelbimas, o pagarbos JAV mokesčių mokėtojų, mokslininkų ir inžinierių, kurių dėka Armstrongas, Oldrinas ir Michaelis Kolinsas (Collins) nuskraidino į Mėnulį vėliavą, pagerbimas.

Neilo Armstrongo garsioji frazė, kad „šis mažas žingsnis žmogui“ yra ne didelis šuolis JAV, bet „didelis šuolis žmonijai.“ JAV ir NASA dalijosi Mėnulio grunto pavyzdžiais su kitomis šalimis, įskaitant Sovietų sąjungą šaltojo karo metais.

Bet ar tai reiškia kad kosmoso teisininkų nereikia? Nebūtinai. „Išorinės erdvės sutartis“ kai kurias problemas paliko neišspręstas.

Nuo 1972 metų žmonės į Mėnulį negrįžo, o Mėnulio paviršiaus tesės yra tik teorinės. Jos tampa svarbios kilus šalių norams vėl skristi į Mėnulį. Dvi JAV bendrovės, „Planetary Resources“ ir „Deep Space Industries“, planuoja kosminiuose kūnuose kasti gamtinius išteklius. Visi tie ištekliai priklauso tam pačiam krepšiui, jie nepriklauso jokiai šaliai.

Minėta sutartis nedraudžia komercinio Mėnulio gamtinių išteklių eksploatavimo. O eksploatuoti Mėnulio gamtinius išteklius pradės geriausiai technologiškai pažengusios šalys.

JAV ir Europos sąjunga sutinka, kad Mėnulis yra bendras ir privatūs verslininkai, laikydamiesi kosmoso taisyklių, gali kasti jame gamtos turtus ir juos bet kam parduoti. Tai panašu į tarptautinius vandenis, kurie nepriklauso jokiai šaliai ir kuriuose gali žvejoti bet kurios šalies žvejai. Kai žuvis jų tinkluose, jie legaliai jas gali bet kam parduoti.

Tačiau Rusija, Brazilija ir dar kai kurios šalys mano, kad Mėnulis kaip visuma priklauso visai žmonijai, todėl jo eksploatavimo potenciali nauda kažkaip turėtų atitekti visai žmonijai. Bet kaip?

Domėjimasis Mėnulio ištekliais dar labiau padidėjo, kai Kinija, Indija ir Japonija paskelbė rimtai besiruošiančios grįžti į Mėnulį. Todėl atrodo, kad kosmoso teisininkų paklausa bus.

Reiks daug sudėtingų sutarčių. Mėnulio išteklių eksploatavimas be jokių taisyklių būtų blogiausias scenarijus.

Nors Mėnulis ir nebūtų kolonizuojamas, žalingos pasekmės būtų akivaizdžios. Amerikiečių astronautai į Mėnulio orbitą žada grįžti 2024 metais, o po to seks ir išsilaipinimas Mėnulyje.