Senovės religijose dangus įsivaizduotas kaip virš žemės esanti pasaulio dalis, dievų ir kitų dvasinių būtybių buveinė, veikianti žemę ir žmonių gyvenimą. Dabar dangaus įvaizdis pasikeitė, bet jo istorija vis dar rašoma. Technologijoms tobulėjant, visuomenė turi susidoroti su jų keliamais etiniais, teisiniais ir aplinkosaugos iššūkiais. Pasirinkimai, kurie daromi šiandien, formuos dangų ir mūsų santykius su juo ateinančius dešimtmečius. Ar rasime būdą subalansuoti pažangą su atsakomybe? O gal dangus taps nauju kosminio karo placdarmu, dar viena ginčytina teritorija, amžiams prarasta nuostabai ir paslapčiai?
Besikeičiantis nakties dangaus veidas
Šimtmečius žvaigždžių stebėtojai įkvėpimo sėmėsi iš Žemės matomuose žvaigždynuose ir planetose. Astronomai pasitikėjo tamsiu dangumi, norėdami giliai pažvelgti į Visatos paslaptis. Palydovų plitimas visa tai keičia. Ryškūs palydovai trikdo astronominius stebėjimus, gadina ilgos ekspozicijos nuotraukas, jie netgi pranoksta natūralius dangaus kūnus. Daugelis žmonių jaučia tarsi kažkas švento ir amžino slysta po dirbtinių šviesų tinklu.
Kam priklauso kosminė erdvė
Teisiškai erdvė priklauso visiems ir niekam. 1967 m. Kosmoso sutartis, kurią pasirašė daugiau nei 100 šalių, skelbia, kad jokia tauta negali pretenduoti į kosmoso suverenitetą. Bet sutartyje nebuvo numatyta ateities, kai privačios korporacijos dislokuos tūkstančius palydovų, siekdamos pelno. Kadangi JAV bendrovė „SpaceX“ ir jos konkurentai reiškia savo pretenzijas, aiškios teisinės sistemos trūkumas kelia sudėtingų klausimų. Kas nusprendžia, kiek dangaus gali panaudoti vienas subjektas? O kas atsitinka, kai vienos įmonės ambicijos susiduria su kitų interesais?
Pavojai aplinkai
Virš mūsų skraido 10 000 vien tik JAV „Starlink“ interneto ryšio palydovų. Iki 2030 jų planuojama 100 000. Panašų ryšių tinklą kuria Kinija. Dar yra tūkstančiai rusų, kinų ir amerikiečių žvalgybos, meteorologinių, GPS tinklo ir kitokių palydovų. Kiekvienas naujas palydovas prisideda prie didėjančios kosminių šiukšlių problemos. Kai palydovai veikia netinkamai arba susiduria, jie gali sukurti pavojingus greitai judančių šiukšlių debesis. Šie fragmentai kelia grėsmę erdvėlaiviams ir didina katastrofiškų grandininių reakcijų riziką. Poveikis aplinkai neapsiriboja erdve; raketų paleidimas ir palydovų kritimas veikia Žemės atmosferą ir ekosistemas. Visi palydovai, perduodami informaciją, skleidžia į žemę žalingą mikrobanginę spinduliuotę, veikiančią žmones, gyvūnus ir gamtą. Kinija ruošiasi greitai į 36 000 km aukštį iškelti kilometro pločio saulės baterijas, jų gaminamą elektros energiją versti mikrobangomis ir siųsti į žemę. Pavojinga spinduliuote labai užterš žemę. Panašų projektą aštuntajame dešimtmetyje kūrė sovietų fizikai, bet dėl elektromagnetinės žemės taršos jo atsisakė.
Skaitmeninės atskirties įveikimas
„SpaceX“ teigia, kad „Starlink“ palydovų tinklas žada interneto prieigą nutolusioms bendruomenėms. Tai gali pakeisti gyvenimą, atverti mokymosi galimybes ir paskatinti ekonomikos augimą atokiose vietose. Tačiau realybė yra sudėtingesnė. Palydovai, galintys pagerinti gyvenimą milijardams, taip pat kelia etinių dilemų. Kas nusprendžia, kokia technologija turėtų užpildyti mūsų dangų ir kam tai naudinga. Ar teisinga vienai įmonei priimti sprendimus, turinčius įtakos visiems planetos gyventojams?
Dangus, kaip turgus
Naujosios kosmoso lenktynės nėra susijusios tik su mokslu. Įmonės orbitinę erdvę vertina kaip nekilnojamąjį turtą, vietą palydovams teikti pelningas paslaugas. Dangaus komercializavimas kelia klausimus apie tai, kas turi prieigą ir kaip ta prieiga yra reguliuojama. Į rinką įžengus vis daugiau žaidėjų, susirūpinimas dėl monopolijų, konkurencijos ir sąžiningo naudojimo stiprėja. Dangaus, kaip bendro resurso, idėja kertasi su privatizuotos erdvės vizijomis.
Šviesos tarša
Šviesos tarša tapo orbitine problema. Palydovų spindesys gali išplauti Paukščių Taką, todėl ateities kartoms bus sunkiau patirti tamsaus naktinio dangaus nuostabą. Šis praradimas yra daugiau nei estetinis. Žvaigždžių matymas ugdo nuostabos jausmą, nuolankumą ir ryšį su kosmosu. Jei prieš 20-25 metus sodyboje Dzūkijoje norėjau sutemus pamatyti palydovą, reikėjo į dangų žiūrėti pusvalandį. Dabar per minutę pamatau keletą ar kelioliką. Daugėjant žiburių danguje, rizikuojame prarasti dalį savo kultūros ir ekologinio paveldo.
Balsai iš Žemės
Žmonės visame pasaulyje susirūpinę dėl virš mūsų vykstančių pokyčių. Jie reikalauja apriboti palydovų skaičių, sumažinti jų ryškumą ir tamsaus dangaus apsaugą. Diskusijos nėra vien techninės – jos emocingos, liečiančios tapatybės, paveldo ir pasaulio, kurį norime perduoti ateities kartoms, klausimus. Palydovai žalinga spinduliuote kenkia mūsų kūnams, sterilizuoja mūsų planetą ir nutraukia mūsų ryšį su gyvybingumo šaltiniais, esančiais po kojomis, ore ir danguje.
Ale jūrų ir vandenynų dugne ne geriau.
Psanalizavus prasaliecio komentarus matosi, kad mokykloje buvo vaikų skriaudžiamas, mokslas nelabai sekėsi, nieko giliau nesuprato, gyvenime buvo stumdomas. Kupinas pesimizmo.
Jo jo, visiškai sutinku – „kupinam pesimiznui NE”, „kupinam optimizmui TAIP”…
Labas daktare, kurioje palatoje „Dangaus ateitis” guli, kad tau pasisekė pralenkti toje pačioje palatoje apgyvendintus „profesorius, akademikus, mokslo propaguotojus, Napoleonus, Cezarius…, ir pavyko pirmam apsivilkti paliktą baltą chalatą.. Pasekoje, pagal palatoje nusistovėjusią vidaus tvarką, visi kiti palatos gyventojai tą dieną privalo kreiptis pas tave daktarinės analizės, po to išrašyti raminamų vaistukų, kurie palatoje ” kupinus pesimizmus padaro kupinais optimistais…”
Jo jo prie ruso okupanto visi vaikučiai labai „kentėjo”… Gerai,kad vaikučių „okupacines kančias” nuolat eurosojūziniame durnių laive primena tokie tarybiniai „kankiniai” kaip Lansbergių Vycka, Grybauskaitė.., 75 metams įslaptinti ir per jokius galus net ir Seimas nepajėgus išviešinti…, gausūs „vaikystės pesimistai”… Lansberginio durnių laivo visi „pesimistiniai ir optimistiniai” pacientai, po 1990 „nuostabią” vaikystę turėję vaikučiai, pagal statistikas turintys fizinę ir dvasinę „sveikatą”, kad, net ir sumažinus reikalvimus, dauguma esa netinkami tarnauti Lietuvos kariuomenėje.., kaip palatos pasakojo naujas kariuomenės vadas – dieną „X”, „Dangaus ir Lietuvos ateitis”… su visais vietiniais optimistais, pesimistais.., palatose paliktus baltus chalatus pirmais užsivilkusiais „daktarais”…, Nausėdos skelbtoje „gerovės valstybėje” voliosi negyvi grioviuose gausiau nei šiandiena voliojasi Ukrainoje bander pidarjotai….
Tiesą sakant, profesoriaus emerito rašiniai yra paremti užsienio mokslininkų darbais ir nuomonėmis. Jei plačiau domėtumėtės populiariuoju mokslu ir skaitytumėte užsienio leidinius, matytumėte, kad tuose rašiniuose daugelis minčių atsikartoja. Akivaizdu, kad J. Grigas neatlieka jokių tiriamųjų darbų, bet užsiima mokslo populiarinimu. Kiekviena pažintinė veikla (skaitymas, rašymas ir t. t.) stiprina asmens kognityvines funkcijas. Tą profesorius ir daro.
Mes turėtume būti empatiški ir iš žmogaus galime tikėtis tik to, ką jis gali duoti pagal savo amžių, sveikatos būklę, išsilavinimą, akiračio platumą, moralines nuostatas ir t.t.
Žinoma, galima bet ką kritikuoti, bet tai reikia daryti mandagiai, nežlugdant žmogaus, išsaugant jo orumą. Mūsų kritika parodo mus pačius – kiek žmogiškumo ir kilnumo mumyse yra. Juk visi žinome nerašytas taisykles: tas ir tas yra puikiai aptarta, o štai dėl šio dalyko galima nesutikti, yra nuomonių ir pan… Be to, iš savo patirties žinau, kad veltui niekas nedalija nei mokslinių, nei pedagoginių vardų. Per aspera ad astra!
Vietoj to, kad kažkam savo kritika trumpintume gyvenimą, galime „užsikabinti“ už kurios nors minties iš straipsnio ir pasigilinti plačiau – daugeliu kalbų galima rasti puikių internetinių straipsnių. Patirtume džiaugsmą, nuostabą, rastųsi galbūt net toks pat noras – dalintis savo žiniomis. To ir linkiu, PRAŠALIETI.
P.S. „..profesoriaus emerito rašiniai yra paremti užsienio mokslininkų darbais ir nuomonėmis…”… „Mes turėtume būti empatiški ir iš žmogaus galime tikėtis tik to…”
Taigi, Marija, „būdama empatiška ir iš patirties žinanti, kad veltui niekas nedalija nei mokslinių, nei pedagoginių vardų. Per aspera ad astra!..” , vėl esu „priverstas sutikti – nesutikti”… Jo, jo jokių titulų niekas „nedalija”.., Pvz. Grybauskaitė apsigynė tarybiniais laikais partinę mokslinę disertaciją Leningrade apie ” Kolūkių kūrimo problematiką pokario Lietuvoje” ir šiandieninėje Lietuvoje be šios disertacijos papildomo gynimo tapo šiuolaikinių „lietuviškų socialinių mokslų daktare”.. Lansbergis Vycka tarybiniais laikais parašinėjęs rašinėlių apie Čiurlionį gavo tarybinio meno kandidatą, padirbo einančiu „profesoriaus pareigas” dėstydamas mokslinį komunizmą, šiais laikais parašinėjo „giliai filosofinius rašinius” kaip -” Santykis yra viskas”…, ir tapo visiems laikams „profesoriumi”.. ir „buvusiu faktiniu valstybės vadovu”…. Belieka pasikartoti, šiandiena yra lengviausia ir madinga „psicho moralizuoti”- „reikia daryti – kaip tėvelis daro..” , bet siūlymas yra nors ką parašyti savo komentare konkrečiai ir į straipsnelio temą… Kaip ir iš „linkime pasveikti” – PRAŠALIEČIUI linkiu „patirti džiaugsmą, nuostabą..” prie Grigo straipsnelio temos tinka kaip „viena klumpė kitas batas, mano tėtis deputatas”…
Belieka „padėkoti” už komentare išdėstytus palinkėjimus „linkime pasveikti”, bet, kaip „užsilikęs kaimo dialektinis materialistas”, vistiek pasigendu „smegenų patreniravimui” nors ko konkretaus „smegenų patreniravimui” į profesoriaus emerito rašinio temą..
„Maloniai nustebino mokslo populiarintojas” Grigas savo komentare, tęsinyje „Dangaus ateitis”, taip pat neapsieina be „psichoanalizės”- ” Koks protingas yra prasalietis, tik gaila, kad bailys..”… Keista, kad mokslo populiarintojui Grigui svarbu ne komentare išdėstytos diletanto „teisingos-klaidingos” į jo straipsnelio temą mintys, bet „kietas” ir pašnekovą „nuginkluojanti psicho fintas” – „protingas, neprotingas, drąsus ,bailys….
Profesoriumi galima tik žavėtis. Retas išsaugo pozityvumą ir norą pažinti pasaulį, treniruoti smegenis.
PRAŠAIEČIUI: pavydas bambą graužia? Žemindamas kitus norite pasipuikuoti savimi? Taip elgiasi vyras?
Besižavinti profesoriumi Grigu Marijuke, galėtum komentare „nesusipratėliams prašaliečiams” ir kitiems „norintiems pažinti pasaulį” parašyti konkrečiai, kaip tu paskaičiusi šį Grigo „pozityvų” straipsnelį „treniruoji savo smegenis”, ką naujo pasaulyje „pažinai”… Kaip ir daugiau nei vaikiškai skamba komentare ne vaikiškame leidinyje „Pozicijos”- PRAŠALIEČIUI:” žemindamas kitus norite pasipuikuoti savimi”… Adekvačiai realybę suvokiantys „rimti ir suaugę dėdės”, paskaitę kitų „dėdžių” kaip Grigas „mokslines”, pagražintas vienu kitu realiu faktu „baikas”, pateiktas kaip „mokslinis žinojimas”, rimtai ar su įronija, bet argumentuotai diskutuoja, prieštarauja, sutinka… Vienas kitas „dėdė” naiviai tikisi, kad šiandieninio lansberginio durnių laivo koks šiuolaikinis „mąstytojas”, paskaitę prof. Grigo straipsnelį, supratę apie ką ten rašoma, paskaitę kokio „prašaliečio” komentare „suparptą” nusišnekėjimą, pagal savo turimą ar „straipsnelio dėka įgytą žinojimą”, taip pat parašys savo komentare argumentuotai, logiškai… vieną kitą konkrečia mintį į Grigo straipsnelio „Dangaus ateitis”.. daugiau nei įdomią, mistinę temą…
Koks protingas yra prasalietis, tik gaila, kad bailys, bijantis prisistatyti, todėl negalime padiskutuoti mm
Prof. Jonas Grigas – ” Dangaus ateitis.. Kam priklauso kosminė erdvė. Teisiškai erdvė priklauso visiems ir niekam…”…
Nesinori tikėti,kad Jono Grigo tikslas yra dar labiau kvailinti ir taip šiandiena nelabai suvokiančių juos supantį realų pasaulį, kuo toliau tuo labiau oficialių „tautos veikėjų” kvailinamų žmonių… Tokius „mokslinius, šviečiamuosius” straipsnelius žmonėms rašinėdamas, pretenduodamas būti ne kaimo pasakorius, o objektyvus, aišku, jei pats nėra įtikėjęs tuo ką apie „dangų, erdvę..” straipsnelyje dėsto, prie savo tokio kaip šis straipsnelis kūrinio Jonas Grigas „prof” „kukliai” nutylėtų.. Norint tinkamai „pasireikšti žanre” būtų geriau nurodyti žinių ieškančiam savam „tautiniam” skaitytojaui straipsnelio žanrą – feljetonas, mokslinė fantastika…, smalsuolio „transcendentinis žvilgsnis į anapus pasaulio”…
Bet kiek išsilavinęs, visiškai „nenusipatriotinęs”.. žmogus žino, kad „dangus”, kaip ir „pragaras”, „erdvė”,kaip ir laikas, nulis…. yra žmonių gyvenimo patirties, likimo…, Kosmoso.., Dievo… dėka žmonijos sumąstyti simboliai, kurių dėka jie oretuojasi juos supančiame pasaulyje… Visai „neprofesoriškai” straipsnelyje „skamba”, kad simbolis „erdvė”, kaip ir kiti simboliai „gali priklausyti visiems ir niekam”.. Kaip ir daugiau nei kvaila yra pasakoti, kad koks puskvailis įmonės „intelektualas” – ” orbitinę erdvę vertina kaip nekilnojamąjį turtą (prekystalį turguje), vietą (daugiausia praeinančių žmonių turintis turgaus praėjimas..) palydovams teikti pelningas paslaugas….”… Belieka pridurti, kad ten kur yra toks „nekilnojamas turtas”-erdvė, ten „viską reguliuojanti galinga, žemėje nematoma rinkos ranka pasidaro matoma..”
Kaip akivaizdžiai demonstruoja post tiesos, post mokslo… šiandiena, kiekvienam puskvailiui- „čia mano nuomonė, čia tavo nuomonė…” ,- yra visos sąlygos kvailėti iki begalybės… Šiandieninės banderinės Ukrainos „išminčiai” vieni kitiems istorijos vadovėliuose aiškina kaip jie „kilo iš senovės ukrų”, kaip jų pro pro… prieš 40000 metų atsikraustė (nenurodo iš kur) į Europą, iš „senovės ukrų” atsirado visa Europos baltoji rasė, jie prie „savo caro Gorocho iškasė Juodąją jūrą”… Kuo ne prof. Grigo straipsnelio „mokslinis akcentas”- „teisiškai erdė priklauso visiems ir niekam..”..