Virusas mus verčia keisti mąstymo ir veikimo būdus. Tai, ko nepadarė gausūs analitiniai centrai ir universitetai, daro virusas. Jis mums įsakmiai sako: valstybė yra reikalinga. Mat išgarbinta rinka nepajėgi išspręsti pandemijos sukeltų problemų. Nes tos problemos didžia dalimi yra ne privačios, bet bendros, nacionalinio lygio bėdos. Sekite svarbiausias naujienas socialiniuose tinkluose!
Kadangi tos bėdos yra grėsmė ekonominiam nacionaliniam saugumui, jų neutralizavimui reikalingi dideli jungtiniai visuomeniniai ištekliai. Jie yra du: pirma, žmonių solidarumas nukreiptas į tų grėsmių neutralizavimą (tai vadinama socialiniu kapitalu) ir, antra, mūsų bendri, viešieji finansiniai ištekliai, kurie didžiąja dalimi formuojami per mokesčių sistemą.
Virusas gerokai apgriovė įprastinę ekonominę tvarką. Taip pat ir viešuosius finansus. Stabdant ar pristabdant verslą, mažėja jo ir ten dirbančių darbuotojų pajamos, mažėja ūkio subjektų perkamoji galia ir, atitinkamai, prekių apyvarta. O tai reiškia, kad į biudžetą surenkama mažiau tiesioginių ir netiesioginių mokesčių.
Per septynis šių metų mėnesius mokestinių pajamų gauta 15 proc. mažiau nei planuota. Taigi, biudžeto pajamos mažėja, tačiau, norint nenumarinti viešojo sektoriaus, tenka jį ir toliau finansuoti iš viešųjų finansinių išteklių. Juk neuždarysi mokyklų, kolegijų, neišformuosi policijos struktūrų.
Bet viešuosiuose finansuose – skylė. Todėl elementaru – tenka skolintis. Pinigų krizės metų reikia ne tik viešajam sektoriui ar socialinei apsaugai, bet ir verslui. Taip, tam pačiam, kuris taip nenoriai prisideda prie adekvačių viešųjų finansų, paprastai kalbant, biudžeto papildymo. Jis tam, kad galėtų pateisinti savo nenorą prisidėti prie bendrųjų nacionalinių reikalų, net specialius institutus steigia.
Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos laisvos rinkos institutas. Tačiau virusas jį gerokai pritildė. Lietuva šias metais jau pasiskolino daug – mažne 4,5 milijardų eurų. Patį skolinimąsi, nori nenori, tenka palaikyti, pripažinti neišvengiamu – jei nenorim valstybės, kaip viešųjų paslaugų kūrėjos, kracho, turim turėti tų paslaugų finansavimo šaltinį. Pinigų spausdinti negalim, belieka skolintis.
Bet nuo čia prasideda problemos. Pirmiausia, ar tikrai mums tiek reikia, ar nebuvo PERTEKLINIO skolinimosi?
Rimto paaiškinimo iš Premjero ir finansų ministro lūpų neteko girdėti. Gal buvau neatidus, bet ir Prezidentas ta tema nėra pasisakęs. Antra, ir tai – dar rimtesnis klaustukas. Ar egzistuoja rimta viešoji biudžetinių pinigų apskritai ir pasiskolintų pinigų panaudojimo kontrolė?
O juk ji turi būti privaloma. Juk šie pinigai priklauso mums, Tautai, bet ne ministrui pirmininkui ar finansų ministrui. Įprastinėmis sąlygomis procesas vyksta pagal Seime priimtą biudžeto įstatymą.
Seimas iki detalių nagrinėja ir biudžeto pajamų, ir biudžeto išlaidų straipsnius. Biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra yra užtvirtinta įstatymu. Bet virusas ir po to sekusi ekonominė sujauktis sukėlė chaosą ir biudžeto politikoje.
Stebint iš šalies susidaro toks įspūdis, kad milijardų eurų likimas nerūpi Seimui – nei jo Pirmininkui, nei valdantiesiems, nei opozicijai. Keleto nedrąsių pyplelėjimų netraktuočiau kaip rimtos, adekvačios reakcijos į ektraordinarinę situaciją. Kas iš politikų sušuko „miau“?
Kas sušuko: dėmesio – mūsų pinigai, galimai, švaistomi, dalinami po stalu? Kas gali paneigti tai, kad mūsų pinigus parceliuoja skirdami ne pagal principą – daugiausia ir greičiausia jų gauna tie, kuriems jų tikrai ir labiausiai reikia, o ne tie, kas arčiau valdžios, ne tie, kas geriausiai pažįsta „otkatų“ sistemos labirintus.
Visi žino, kad mes esam bujojančios korupcijos šalis. Todėl įtarimams esama pagrindo… Nors padėtis yra beprecedentė, valdžia yra „atsipūtusi“, atsipalaidavusi. Kai kurie jos atstovai atostogauja po mėnesį ir daugiau. O juk padėtį galima prilyginti karui.
Tačiau mūsų valstybės „generolai“ valstybės kareiviams sako: jūs pakariaukit, o mes, „karo vadai“, pailsėsim… Maža to, valdžia nesiteikia nuolat informuoti apie paskolintų pinigų kiekį ir jų panaudojimą suvereno, t. y. Tautos. Galima sakyti – kapų tyla tuo klausimu. Nors pagal konstitucinę, demokratišką tvarką valdžia suvereną informuoti privalo.
Tautos, suvereno nelabai domina smulkmenos, detalės, tačiau kai viešųjų lėšų naudojimas tampa valstybės paslaptimi, tai kelia įtarimą, kad už tos tylos sienos, galimai, vyksta piktnaudžiavimas. Kuris turi savo vardą – „korupcija“. Valdžia – Seimas ir vyriausybė – kaip suvereno atstovai turi jausti pareigą išsklaidyti šiuos įtarimus. Tačiau to nedaro. Gal dėl nesupratimo, gal dėl tingumo, bet gal ir dėl to, kad turi ką slėpti.
Krizė dar nesibaigė, ji tęsis. Ir manyti, kad skolintais pinigais pavyks ne tik užkamšyti visas dėl tos krizės atsiradusias skyles, bet ir užganėdinti artimų valdžiai grupės ponų norus, yra netoliaregiška. Todėl būtina viešai diskutuoti apie iššūkius, su kuriais susiduria mūsų viešieji finansai, apie protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą tvarkant biudžeto reikalus. Juk krizė nesibaigs kartu su rinkimais. Dėl to būtų nedora elgtis pagal principą – „Po rinkimų nors ir tvanas“.
Gali būti taip, kad viešųjų finansų nesuvokimo sąlygomis ši valdžia elgiasi ciniškai pagal principą – ko nesurinkom per mokesčius, pasiskolinsim. Ir su kaupu. Kad galėtume sudaryti iliuziją, jog viskas valstybėje gerai. Juk jei mokyklos, teisėsauga ir t. t. yra finansuojami, gauna suplanuotus pinigus, žmonėms susidaro įspūdis kad viskas yra gerai, situacija yra normali. Jei dvaro, t. y. deep state, ekspertai ir žiniasklaida neinformuoja visuomenės, kad ta laikina gerovė yra palaikoma didžiuliais skolintais pinigais, ir kad reali situacija ekonomikoje yra krizinė, valdžia gali ramiai laukti rinkimų – juk tai, kad drastiškai padidėjo valstybės skola ir kad už tai mums visiems teks iš bendros, nacionalinės kišenės teks grąžinti vis didesnes sumas ir mokėti vis didesnes palūkanas, jie sužinos gerokai vėliau.
Visa tai sakau kaip keinsistinės krypties ekonomistas. Sakau suvokdamas, kad krizės metu be skolinimosi neišsiversime. Nes reikia nenumarinti badu viešojo sektoriaus ir palaikyti visuomenės perkamąją galią, padėti išgyventi ne tik įmonėms, įstaigoms, bet ir šeimoms.
Tačiau rūpestį kelia bereikalingu paslapties šydu pridengta, parlamentiškai nekontroliuojama biudžeto skolinimosi ir išlaidų politika, kuri, pirma, gali reikšti korupcinę praktika ir, antra, neproporcingai realioms reikmėms didintų valstybės skolą ir jos aptarnavimo kaštus iš mūsų bendrų pinigų. O juk tai mūsų bendri – ne premjero S. Skvernelio ir ne finansų ministro Viliaus Šapokos privatūs – pinigai. Viešieji finansai turi būti vieši. Ir gerai paskaičiuoti.
Vadinsiu viską savais vardais. Vietą, kur susirenka 141 vagis, aš vadinsiu tiesiai – vagių „schodke.“ Trisdešimt metų tie vagys piso mums protą, trisdešimt metų metų jie naikino Lietuvą, jie ją plėšė, trėmė, apvaginėjo, apgaudinėjo, prievartavo, pardavinėjo, varė iš namų, nuodijo užnuodytu maistu, melavo. Jie sistemingai naikino mediciną, švietimą, mokslą, kultūrą, kalbą, šeimą, moralę, tikėjimą, žagino vaikelius. Jie badu marino ir žudė senelius, jie jaunimą išvarė duoneliauti į užsienį.
Jie ir toliau tai darys, nes jie vagys, jie renegatai, konformistai, jie lietuvių tautos naikintojai, jie mūsų tautos maitvanagiai.
Sakote, ten, toje vagių „schodkėje“, yra sąžiningų. Bet jei žmogus mato, kad greta daromas nusikaltimas, bet neužkerta tam kelio, juk tai irgi yra nusikaltėlis, juk tai irgi yra vagis, jis iš tos pačios vagių gaujos, jis irgi vienas iš jų, jis irgi nusikaltėlis.
Dabar ir vėl šitie maitvanagiai renkasi į būrius, kranksi, ir vėl rengiasi į Lietuvos mirties puotą, ir vėl spalį šitie vampyrai ir monstrai šoks Lietuvos mirties šokį. Jų tikslas nužudyti Lietuvą, jie 30 metų siekė jos mirties.
Kaip baisu. Per 30 metų sugriauta pramonė, sugriautas ūkis, šalis išvogta, milijonas gyventojų išvaryta į užsienį, šalis nugirdyta, džiovininkė, ubagė, nuskurdėlė, praskolinta, išduota, įbauginta, okupuota, okupantams mokanti kontribucijas, be savų pinigų, kolonija, sutrypta okupantų kareivių batais, ir dar užsėjama svetimo tikėjimo, papročių, svetimos kultūros, mažaraščiais socialiniais parazitais – „pabėgėliais“.
Beveik nėra tokio ekonomikos rodiklio, tokios socialinės pozicijos, pagal kurią Lietuva nebūtų uodegoje Europos Sąjungos, to Europos tautų kalėjimo, į kurį per klastą ir apgaulę, už proškus ir alų, buvome per prievartą įvaryti.
Užtai galime „pasigirti“ vagių poršais, bentliais, mazeračiais, vilomis-dvarais paežerėse, Valakampių miške, Nidoje, kitose gražiausiose vietose, nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose.
Jiems nereikia Lietuvos. Vienas išsigimėlis, deleguotas į Briuselį net sakė, kad reikia konstruoti naują, įvairių „genetinių kompozicijų lietuvį“. Sakote, kad tai kalbėjo ***** . Žinoma ***** , Lietuvos naikintojai, šitie maitvanagiai, jie visi yra ***** . Jie nesuvokia, kad sunaikinę savo tautą ir valstybę, lietuvių namus, jie tarptautinės finansinės žydijos rankose liks tik vergais – „gojais“, purvinais galvijais.
Gal jau paskutinė bus ta spalinė vagių „schodkė“, nes dar po keturių metų gal neliks to tautų kalėjimo ES, mums nupirkto už proškus ir muilą, neliks tų Briuselio bepročių junkerių, merkelių, olandų, viso šito niekingo liberalizmo mėšlo, visos šitos pedofilokratijos ir pederastokratijos, kuri, net neabejoju, sukilusių Europos tautų bus išmėžta į gilią istorinio mėšlo duobę.
Eikime į vagių „schodkės“ rinkimus, mieli tautiečiai, bent pasižiūrėti į vagių plakatus, tansparantus, labai gali būti, kad tai bus paskutinė šių maitėdų ir vagių „schodkė“, paskutinė jų puota. Pasižiūrėkime į tuos Lietuvos maitvanagius, tuos mūsų tėvynės naikintojus, reikia pažinti, ką teisime ir statysime prie sienos, vardan laisvos ir okupanto batų nemindomos Lietuvos, vienintelių lietuvių namų pasaulyje.
Gerai apibūdinta Lietuvoje veikianti sistema, bet gaila, kad didžioji dalis jos gyventojų nesugeba suvokti kokioje padėtyje jie randasi ir kokioje atsidurs toliau vagiant viešuosius finansus. Jie nesuvokia, kad nepasikeitus viešųjų finansų taškymui, nepradėjus taupyti ir toliau bėgant paskui Verygą, laukia vaikų bėdos gražinant paskolas. Kai kurie „išprusę” gyventojai – lietuviai, virusą ir Verygą dieviną, o šis taško jų lėšas, nors negalima kalbėti apie skaidrų jų naudojimą. Tai jų išvogimas, nes skaidrumo nėra.