Visų labai mėgiamas ir laukiamas Lietuvos kaimo turizmo asociacijos renginys „Atviros dienos kaime“ tradiciškai vyksta pavasarį, bet šiemet dėl koronaviruso protrūkio jį teko nukelti į rudens pradžią. Rugsėjo 4 – 6 dienomis lankytojų laukia sodybų, ūkių, kultūros namų, lankytojų centrų šeimininkai, amatininkai ir bendruomenės. Miesto gyventojai kviečiami šias dienas praleisti kaimuose ir pasimėgauti jų siūlomomis pramogomis bei veiklomis, įsigyti sodiečių užaugintų ar pagamintų produktų bei dirbinių ar tiesiog sužinoti apie galimybes atostogauti kaime.
O šio puikaus renginio išvakarėse po kelias įdomias kaimo turizmo sodybas minėtoji asociacija pakvietė pasidairyti žiniasklaidos darbuotojus. Apie porą iš jų – šiame straipsnyje.
Žygiai į gamtą – mėgstami poilsiautojų užsiėmimai
O rengia juos svečius priimančios „Stirnelės viensėdžio“ kaimo turizmo sodybos šeimininkai
Molėtų rajone, Mindūnų seniūnijoje esančios 4 gandrų kategorijos kaimo turizmo sodybos „Stirnelės viensėdis“ šeimininkai Raimonda ir Gediminas Meidai vieni pirmųjų Lietuvoje pasinaudojo ES ir nacionalinio biudžeto parama savo verslui kurti. Užtat šiandien gali džiaugtis nelengvo triūso vaisiais – Labanoro girios supamame kampelyje sukurtas tikras ramybės uostas nuo kasdieninių rūpesčių norintiems pabėgti žmonėms. Tą, beje, jau seniai įvertino užsieniečiai, kasmet į poilsio oazę gamtos prieglobstyje atvykdavę ir šeimomis, ir su draugais. Tik šiemet, koronavirusui gerokai pakoregavus išvykas svetur, kitataučių būrius pakeitė savosios šalies gyventojai. Jų netrūksta: istorinė „Stirnelės viensėdžio“ sodyba labai populiari.
Atostogautojus čia traukia daug kas, o ypač – galimybė betarpiškai prisiliesti prie natūralios gamtos, ją pažinti ir tuo iš visos širdies mėgautis. Tą daryti svečiams padeda ir sodybos šeimininkai. Ir ne vien nuomodami svečiams baidares, valtis ar dviračius, o patys juos vesdami į pažintinius žygius po aplinkines vietoves.
O čia tikrai yra į ką pasižiūrėti. Sodybą supa išskirtinio grožio gamta, saugojama Labanoro regioninio parko tvarkdarių. Šimtamečiai medžiai, reti augalai, aplink tyvuliuojantys didesni ir mažesni ežerai, srovenanti Stirnelė, istorinių dvarų paveldas, pilkapiai… Gediminui Meidui, šiuose kraštuose gimusiam ir užaugusiam žmogui, visa tai – neišsenkančios meilės gimtinei šaltinis. Jis – ketvirtosios miškininkų kartos atžala, Labanorą pažįstantis kaip savo namus, ir šiuo pažinimu trokštantis pasidalinti su visais norinčiaisiais.
Tokių netrūksta – retas jo sodybos poilsiautojas neišsirengia į šeimininkų siūlomą pažintinį maršrutą po girią ir jos apylinkes. Ypač tuo džiaugiasi atvykusieji iš svetur ir jaunimas. Svečiams iš Izraelio, taip pamėgusiems šią sodybą, žaliosios gamtos prieglobstis – begalinė atgaiva kūnui ir sielai: juk jų tėvynėje akis negali iki valios grožėtis ošiančiomis giriomis – aplink karaliauja smėlis ir dykumos.
O miestuose augantiems vaikams įdomu viskas, į ką beatkreiptų jų dėmesį žygio vadovas. Gediminas Meidus rodo storakamienes pušis, aiškindamas, kaip atspėti medžių amžių, pasakoja, kas būdinga vienai ar kitai medžių rūšiai, parodo įdomiausius miško augalus. Išgirdus paukščio giesmę vaikai raginami atspėti, koks tai sparnuotis, o pamačius drevę medyje, pasakyti, kieno namais ji gali būti…
Miškininkas aiškina rūpestingai, kantriai, atkreipdamas jaunųjų lankytojų dėmesį į mažiausias detales, ir tuose jo žodžiuose slypi tokia meilė gamtai, kad vaikams ir be neištarto tiesioginio priminimo tampa aišku, kaip svarbu tausoti aplinką ir joje elgtis apdairiai. Na, o su vyresniais amžiumi žygio dalyviais jau galima prabilti ir apie rimtesnius dalykus, juolab, kad jie neretai skaudina. Apie neatsakingus žmogaus veiksmus miške, dėl kurių žūsta medžiai, plinta jų ligos ir kenkėjai, apie beatodairišką medžių kirtimą, žvėrių daromą žalą jaunuolynams ir kitas Labanoro girios problemas. Buvęs miškininkas žodžių į vatą nevynioja – yra taip, kaip yra…
Apsukę ilgesnį ar trumpesnį pažintinį ratą (o jie driekiasi 4 ir daugiau kilometrų) žygio dalyviai vėl sugrįžta į „Stirnelės viensėdį“. Poilsis mediniuose namukuose malonus: pastatyti jie, atsižvelgiant į vietos kraštovaizdžio ypatumus, taigi yra panašūs į seniau apylinkių kaimuose statytus.
Tašyti rastai, mediniai balkiai ir grindys, dailios lentelės. Tik šiuolaikiniai patogumai rodo juos esant dabar pastatytus. Šeimininkai daug dėmesio skyrė komunikacijoms įrengti, mat jų buvimas leidžia kaimo turizmo sodybai veikti ištisus metus. Atsirado artezinis šulinys, nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, įrengta nuotekų valymo sistema. Elektros srovė čia teka požeminiais kabeliais, o suskystintų dujų rezervuaro atsargų pakanka ir pastatams apkūrenti.
Kadangi „Stirnelės viensėdis“ savo paslaugas teikia visus metus, klientų užsakymai priimami iš anksto. Šeimininkai tikisi, kad šių metų ruduo bus saulėtas ir nešaltas, ir gamtos prieglobstyje esančioje sodyboje gyventojų netruks.
Paslaptimi dvelkiančios levandos
Vilniaus rajone, netoli Maišiagalos įsikūręs ūkis „Lavender village“ (išvertus iš anglų kalbos, šis pavadinimas reiškia Levandų kaimą) lankytojus pasitinka ne visai mūsų klimatui būdinga, o greičiau pietietiška atmosfera: svaiginančiu levandų aromatu ir saulės energiją naudojančiomis elektros plokštėmis. Tokį vaizdą galima išvysti, tarkim, lankantis prancūziškame Provanse, visus žavinčiame levandų laukais, o Lietuvai jis anksčiau lyg ir nebuvo būdingas.
Tačiau pastaruoju metu šių kvapnių augalėlių augintojų Lietuvoje daugėja, ir tai džiugina. Mat levandos – tikra naudingųjų savybių sankaupa, bet apie tai – kiek vėliau. Dabar gi pasiteiraukime šio ūkio šeimininkės Jūratės Kregždienės, koks gi buvo pirmasis postūmis, paakinęs ją imtis šio neįprasto verslo (ji juk buvo viena iš pirmųjų Lietuvoje, jo besiėmusi).
– Anksčiau persikelti čionai buvo svajonė erdviau gyventi, – šypsosi ponia Jūratė. – Iš mūsų šeimai per ankšto būsto norėjosi persikelti į savą namą, tačiau tokį, kurio privatumo nevaržytų arti įsikūrę kaimynai. Kai tokį sklypą suradome, jį ir įsigijome, nepaisydami, kad jis visas apaugęs krūmynais ir kad per šabakštyną net vandens tvenkinyje nebuvo matyti. Po to prasidėjo ilgas ir labai nelengvas kūrimosi procesas.
Žiūrint į išpuoselėtą dabartinę sodybą, sunku įsivaizduoti, kad ji kažkada atrodė kitaip. Rodos, čia esančio didelio tvenkinio pakrantės ir visa supanti aplinka turėjusi visada būti tokia patraukli, kaip dabar. Deja, ir šis nendrėmis pasipuošęs vandens telkinys ir tapybiški akmenys, ir šalia jų augančios gėlės – rūpestingų rankų triūso rezultatas. Kaip ir lygiom eilėm išsirikiavę levandų krūmeliai. Nors atvykome tokiu laiku, kai gražiausių levandų žiedai jau buvo nukirpti, net ir peržydėjusių krūmelių skleidžiamas aromatas buvo stipriai juntamas. Tad galima tik įsivaizduoti, koks jis tvyro čia liepą, kai žiedynai smėlynuose sumėlynuoja visu savo grožiu.
– Iš pradžių jokios minties nei apie žemės ūkį, nei apie kaimo turizmo verslą net neturėjome. Buvome miesto žmonės, ir vyras mieste dirbo, ir vaikai mokėsi. Bet paskui…ėmiau ir susapnavau levandas, ir šis sapnas pasirodė esąs pranašiškas, – tęsė savo pasakojimą sodybos šeimininkė. – Šitaip atsirado pirmieji mano numylėtinių krūmeliai, neturėję virsti jokia masine produkcija. Tie vėlesni tūkstančiai krūmelių atsirado tarsi nejučia, kai sugalvojome savo sodyboje įsteigti kempingą. Pagalvojome – levandų aromatas turėtų patikti poilsiautojams…
Prabėgus ne vieneriems metams, „Levandų kaimas“ tapo populiaria kaimo turizmo sodyba, kurią pamėgo ir užsieniečiai, ir tėvynainiai. Čia galima ir ilgiau pavasaroti išsinuomavus jaukius kambarius, ir tik dieną maloniai praleisti. Už dienos poilsį jaukioje aplinkoje sumokėję dešimt eurų, galite iki soties maudytis švariame tvenkinyje, lepintis saulės voniomis, išsitiesę ant nupjautos žolytės, pavėsinėje skaityti knygą ar žaisti golfą.
Tokių „dienos poilsio centrų“ mėgėjų skaičius vis auga, ypač šiemet, užsidarius keliams svetur dėl to nelemto 19-ojo kovido. Didėja ir norinčiųjų paprasčiausiai pasimėgauti išvyka į levandų laukus – tokiu atveju atkeliavusius ekskursantus pasitinka ir savo kvapniąsias valdas aprodo pati šeimininkė. Iš jos atvykusieji ir sužino, kad šis augalėlis ne taip jau lengvai užauginamas: kenkia jam ir didesni žiemos šalčiai, ir ilgesni vasaros lietūs.
Pavojingi taip pat didesni temperatūrų svyravimai, ypač pavasarį, kai atšilusį orą staiga pakeičia šalnos. Arba kai vasaros karščius palydi netikėtai stojusi vėsa. Sodinti levandas Jūratė Kregždienė pataria tik iki liepos pabaigos, kitaip jos gali nespėti tvirtai šaknimis įsikibti į žemę, nes bus paprasčiausiai per šalta. Ne visi krūmeliai yra vienodi, ne visi pražysta tuo pačiu metu. O nuimti levandų derlių dera per patį žydėjimą, nes daugeliui ūkyje gaminamos produkcijos rūšių reikia būtent „kokybiškai pražydusio“ augalėlio.
O ką „Levandų kaimas“ daro su išaugintu šios kultūros derliumi, netrukome patys įsitikinti. Šeimininkai surengė tikrą patiekalų su levandomis degustaciją. Pasirodo, jų lapeliai – puikiausias prieskonis paštetams ir marinatas mėsai, jie pagardina kepinius, iš jų galima išsivirti puikaus sirupo ir pasigaminti limonado. Jau nekalbant apie arbatas – vienas arba mišinyje su kitomis žolelėmis…
Levandas nuo seno medicininiais tikslais naudojo mūsų seneliai: pasirodo, jos puikiai padeda gydant slogą ir kosulį, sumažina vabzdžių įkandimų sukeltą skausmą ir niežulį, yra puiki kosmetinė priemonė. Kokių tik odos priežiūros ir grožio puoselėjimo priemonių negamina kosmetikos pramonė!
Pati Jūratė Kregždienė savo ūkyje taip pat distiliuoja levandas. Jos hidrolatai kokybe nei kiek nenusileidžia Prancūzijoje leidžiamam levandų vandeniui, puikiai nuraminančiam išsausėjusią, saulės nugairintą odą. Levandų vandeniu apipurškus lyginamą drabužį, jame ilgai išsilaiko nepakartojamas aromatas. Levandų muilas nesausina odos, na, o specialūs „levandų akiniai“ ir „levandų apykaklės“ padeda žmogui užmigti…
Levandų augintojai panaudoja visas šio augalėlio dalis. Nuskabius levandų žiedelius, likęs kotelis pasitarnauja kaip iešmukas daržovėms kepti – ant jo suvėrus pomidorų, paprikų, cukinijų gabalėlius ir iškepus, juntamas geras prieskonis. Levandos tinka mėsai, ypač avienai, marinuoti, o iš jų surišti prakurų ryšeliai, įmesti į ugnį, paskleidžia puikų aromatą. Žodžiu, šis augalėlis – tikras „universalas“. Neveltui apie jį kuriamos eilės ir dainos, o nuo istorinių laikų jį lydi legendų ir padavimų šleifas.
