Porf. Vytautas Nekrošius. Tokios jėgos struktūrų nepagarbos žmogui bei jo teisėms man dar neteko sutikti

VU TF įvyksiančioje konferencijoje apie civilinį turto konfiskavimą organizatoriai paprašė ir manęs pristatyti pranešimą. Po ilgų įkalbinėjimų sutikau. kai perskaičiau projektą, pagalvojau, kad labai intensyviai judame Rusiškos – Baltarusiškos “demokratijos” link.

Dalinuosi rytojaus įžvalgomis.

Kelios mintys apie turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektą

Tiesa pasakius, tokio „stebuklo“ pavadinimu Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas , kuris šiuo metu yra svarstomas Seime man savo gyvenime dar matyti neteko. Šis projektas neabejotinai yra kiečiau nei teisėjo drausminė atsakomybė už tris panaikintus sprendimus, žemės pavertimas kilnojamuoju turtu ir pan.

Projekto esmė galėtų būti apibūdinta keliais sakiniais. Jeigu nepavyksta įrodyti asmens nusikaltimo, tai galima pabandyti atimti jo nuosavybę. Tai kas, kad nusikaltimas neįrodytas, bet kadangi „tarnybos“ žino, jog jisai yra iš esmės nusikaltėlis, tai galima pabandyti lengvai konfiskuoti turtą. Aišku, aš čia stipriai viską supaprastinau, bet projekto esmė man atrodo yra panaši. Pabandysiu apžvelgti kelias su šio projektu susijusias problemas.

Pirma, turėtume žvilgterti į Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame yra įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo principas – neabejotinai vienas svarbiausių principų demokratinėje visuomenėje. Šio straipsnio 3 dalyje sakoma, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

LR Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį straipsnį atkreipė dėmesį į keletą dalykų:
– 1993 12 13 d. nutarime Teismas konstatavo, kad „kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu tai nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams padaryti, todėl įstatymai pagrįstai numato tokio kaltininko turto paėmimą“;

– 1997 04 28 d. nutarime sakoma, kad „iš 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisės ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės.“

Tad iš esamos Konstitucinio Teismo praktikos akivaizdžiai matyti, kad apie jokį turto civilinį konfiskavimą, bent jau esamoje doktrinoje nėra net užuominų, todėl toksai projektas, mano nuomone, kelia labai rimtų jo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui klausimų.

Antra. Projekto 1 straipsnyje sakoma, kad šis įstatymas gali būti taikomas kai asmenims buvo iškeltos baudžiamosios bylos už tam tikrus nusikaltimus, tačiau nuteisti jie nebuvo arba kurie yra organizuotų nusikalstamų grupių, kurias identifikuoja Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), vadovaudamasis sukauptų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais analitiniu įvertinimu ir policijos generalinio komisaro patvirtinta metodologija, nariai.

Na šiuo atveju komentuoti nelabai yra ką. Projekto rengėjai beveik tiesiogiai sako, kad jeigu „nevidonas“ teismas „akivaizdų“ nusikaltėlį išteisino, tai valstybė bent turtą, kuris greičiausiai įgytas nusikalstamu būdu, iš tokių asmenų konfiskuos. Toks pats likimas laukia ir asmenų, kuriems net nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, bet jie yra įtraukti į kažkokį policijos departamento sudarytą organizuotų nusikalstamų grupių sąrašą, kurio sudarymo metodologiją tvirtiną policijos generalinis komisaras. Taigi, pagal projektą pakanka generalinio komisaro įsakymo lygmens akto, kad iškiltų realus pavojus Jūsų turtui. Čia kaip tame posakyje apie gaidį „nepavysiu, tai bent sušilsiu“. Bėda ta, kad kalbame apie kertines Konstitucines vertybes – nuosavybės neliečiamumą, teisinę valstybę ir asmens teisių apsaugą. Su jomis čia visai blogai.

Trečia. Projekte sakoma, kad institucijos, šio Įstatymo nustatytais pagrindais atliekančios turto tyrimą, ir prokuroras, įgyvendindamas šiuo Įstatymu jam suteiktus įgaliojimus, be kitų įvardintų teisių taip pat gali nurodymus finansų duoti privalomus įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš fizinių bei juridinių asmenų sąskaitų. Kadangi apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra kalbama kitame projekto straipsnyje, išeitų, jog ši nuostata nieko bendro su jomis neturi. Čia pasakyta, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ar prokuroras, jeigu jiems pasirodys arba reikės, kad pasirodytų, jog žmogaus turtas yra brangesnis, nei jo gautos pajamos, be jokio teismo gali iš esmės areštuoti tokio asmens sąskaitas. Ir tikrai, kam tas teismas, jie juk ten visi korumpuoti ir tik trukdo sąžiningiems pareigūnams kovoti su korupcija ir kitokio plauko nusikalstamumu. O žmogaus teisės apskritai yra greičiausiai to paties pasaulio išmislas tik trukdantis sukurti teisingą visuomenę…

Ketvirta. Projekto 4 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad turto tyrimas atliekamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Reikia suprasti, kad tai, kaip ir kokia apimtimi įvairiausios tarnybos kišis į asmens privataus gyvenimo sferą reguliuos ne tai kad ne įstatymas, o greičiausiai vėl Policijos generalinio komisaro įsakymas. Vau … pasirodo, kad valstybės kišimuisi į asmens privatų gyvenimą nereikia įstatymo, pakanka vieno asmens įsakymo lygmens akto. Ir tikrai, kam tie formalumai, kam tas Seimas.

Penkta. To paties straipsnio antrojoje dalyje teigiama, kad jei ikiteisminio tyrimo institucijos turi pagrindo įtarti, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas asmuo valdo, naudojasi ir (ar) disponuoja šio Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytu turtu, jos kreipiasi į Lietuvos Respublikos prokuratūrą dėl sprendimo pradėti turto tyrimą, pateikdamos turimus duomenis. Ką reiškia sąvoka „turi pagrindo įtarti“ šiandien greičiausiai niekas pasakyti negali. Bijau, kad vėl pakaks kokios nors surašytos slaptos pažymos, kurioje bus iškeltos ją surašiusio asmens abejonės dėl asmens turimo turto ir uždirbamų lėšų atitikties. Tiesiog visos sąlygos paspausti ar pagąsdinti reikalingą asmenį, kad šis pavyzdžiui mažiau kalbėtų, reikštų savo nuomonę nepatogiais klausimais ir pan.

Šešta. To paties straipsnio 5 dalyje sakoma, kad turto tyrimas atliekamas už ne ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo. Turto tyrimas atliekamas per ne ilgesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį. Jei yra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtina pratęsti turto tyrimo atlikimo terminą, turto tyrimą atliekanti institucija kreipiasi į prokurorą, priėmusį sprendimą pradėti turto tyrimą, dėl sutikimo pratęsti turto tyrimo atlikimo terminą. Prokuroro sutikimu turto tyrimo atlikimo terminas gali būti pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.

Čia turime du perliukus

Pirmiausia – tai dešimties metų laikotarpis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad viskas yra tvarkoje, kadangi jisai sutampa su CK įtvirtintu ieškinio senaties terminų. Problema ta, kad skaičiuojamas dešimties metų laikotarpis yra ne CK nustatyta tvarka, o nuo turto įsigijimo.

Tarkime, jeigu asmuo turtą įsigijo 2000m., o tyrimas pradėtas 2019 m. tai tyrimas 2019 m. galės būti atliekamas už laikotarpį nuo 1990 m.

Gal čia viskas ir tvarkoje, tik bėda, kad ši nuostata visiškai nieko bendro neturi su civiline teise. Ir jau visai nieko nesakysiu nei apie civilinių teisių stabilumą ir saugumą.

Antra, tai šešių mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti atliktas tyrimas. Pagal projektą šis terminas prokuroro sutikimu gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui.

Normaliai aiškinant šią nuostatą turėtų išeiti, kad tyrimo pratęsimas yra galimas tik vieną kartą ir ne ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. Bėda ta, kad greičiausiai „visiškai atsitiktinai“ projekte praleisti žodžiai „tik vieną kartą“. Kažkodėl man atrodo, kad ši įstatymo nuostata tyrimą atliekančių asmenų bus aiškinama kitaip, kaip ribojanti pratęsimo terminą, bet ne pratęsimų skaičių. O tai reiškia, kad koks nors tyrimą atliekantis tyrėjas prasitęsinės sau tyrimo terminus (gavęs prokuroro sutikimą, kas manau nesudarys didesnių problemų) kiek tik panorėjęs. Tai reiškia pavojų, kad valstybės institucijos iš esmės be jokių apribojimų galės kištis ir sekti asmenų privatų gyvenimą.

Septinta. 5 straipsnio 3 dalyje sakoma, kad jeigu prašymas dėl turto arešto ar kitos laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, paduodamas iki šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyto ieškinio teismui pareiškimo dienos, teismas, pritaikęs turto areštą ar kitą laikinąją apsaugos priemonę, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip 150 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dienos.

Noriu priminti, kad CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones nepareiškus ieškinio, teismas nustato ne ilgesnį kaip dviejų savaičių terminą ieškiniui pareikšti. Šiuo reguliavimu siekiama, kad asmens turtinių teisių apribojimai nebūtų nustatomi piktnaudžiavimo savo teisėmis tikslais. Projekto rengėjams dviejų savaičių terminas pasirodė aiškiai per trumpas, todėl siūloma įvesti 150 dienų, t.y. beveik penkių mėnesių terminą. Turint galvoje, kad tyrėjai jau iki kreipimosi į teismą galės praktiškai be problemų apriboti asmens turtines teises (ir tam net teismo nebereikės), tampa visiškai neaišku, kokios gali būti problemos per dvi savaites pareikšti ieškinį. Juk kalbame apie valstybės institucijas turinčias visas galimybes surinkti būtiną medžiagą ir tinkamai pasiruošti procesui. Na nebent siekiama sukurti sąlygas, kad asmuo būtų kaip galima ilgesnėje nežinomybėje, nuolatiniame spaudime ir pan. Na mūsų „tarnybos“ tikrai pradeda panašėti į nekontroliuojamą monstrą.

Aštunta. 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltiniai pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais.

Atrodytų visiškai nekalta norma, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vadovaujantis ja nebus galimybės savo pajamas įrodinėti visomis galimomis priemonėmis. CK pavyzdžiui numato, kad iki tam tikros sumos, tiek dovanojimo, tiek ir paskolos sutartys gali būti sudaromos žodžiu. Neaišku dėl kokių priežasčių tokios sutartys nebus pripažįstamos leistinais įrodymais.

Devinta. 7 straipsnio 3 d. numatyta, kad priėmęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytą ieškinį, teismas priima nutartį paskelbti skelbimą specialiame interneto tinklalapyje. Skelbime turi būti nurodyta:

1) bylą nagrinėjantis teismas;
2) ieškinį pareiškusio prokuroro pareigos, vardas, pavardė, taip pat atsakovo fizinio asmens vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba juridinio asmens visas pavadinimas ir buveinė;
3) turtas, kurį prašoma konfiskuoti;
4) pasiūlymas per keturiolika dienų suinteresuotiems asmenims kreiptis su pareiškimais į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese;
5) bylos nagrinėjimo data, laikas ir vieta.

Iš 4 punkto lyg ir išeitų, kad teismas net nepraneš betarpiškai asmeniui, kurio turto konfiskacijos siekiama, apie bylos nagrinėjimą. Ir tikrai, kam čia vargintis, tegu skaito internetinį teismo puslapį, kuriame viskas parašyta. Kadangi šis skelbimas yra numatytas visais atvejais, nepriklausomai nuo to, žinoma ar ne atsakovo gyvenamoji vieta, manyčiau, kad su asmens teise būti išklausytam turėsime rimtų bėdų.

Dešimta. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas priima sprendimą konfiskuoti turtą ar išieškoti šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kai prokuroras tikėtinai įrodo šio straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes, o šio straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys neįrodo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių.

Šia taisykle yra įtvirtinamas skirtingas įrodinėjimo standartas ginčo šalims – valstybei paprastesnis, o žmogui – sudėtingesnis. Tokia situacija akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

Civiliniame procese turime įtvirtintą materialios tiesos nustatymo civilinėje byloje taisyklę. Jos buvimas suponuoja ir tam tikrą įrodinėjimo standartą, pagal kurį teismas, priimdamas sprendimą byloje turi būti visiškai arba beveik visiškai įsitikinęs tam tikrų aplinkybių buvimu arba jų nebuvimu. Kitaip tariant, kalbam apie tikimybę besiribojančią su realybe.

Išimtis iš šio principo galimas tik išimtinais atvejais, paprastai kai kita šalis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Įstatymo projekte viskas kitaip. Valstybės įrodinėjimo naštai taikomas tikėtinumo standartas. Apibrėždamas tikėtinumo sampratą Lietuvos Apeliacinis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Tad iš siūlomo reguliavimo išeina, kad valstybei, siekiančiai konfiskuoti asmens turtą, pakanka įrodyti, jog neatmestina, kad atsakovas galėjo neteisėtai įgyti konfiskuotiną turtą.

Tuo tarpu atsakovui reikės įrodyti, kad turtą jisai įgijo tikrai teisėtai. Tokio neadekvataus jėgų disbalanso ir nepagarbos žmogui bei jo teisėms iš jėgos struktūrų pusės (nes faktiškai projektas greičiausiai gimė būtent tenai) man dar neteko sutikti.

Išvada. Net prie sovietų taip nebuvo. Jie teisingumą bent jau imituodavo.