Partnerystės stabdymo iniciatyva: teisinė impotencija

Alvydas Dargis

Šių metų birželį grupė Seimo narių, tarp jų – Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica bei kiti konservatyvios krypties parlamentarai, pasiūlė įstatymo pataisą, kuria būtų atidėtas partnerystės instituto įsigaliojimas Lietuvoje iki 2026 metų liepos 1 dienos. Tuo neva siekiama sustabdyti Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo taikymą ir užkirsti kelią teismams registruoti lyčiai neutralią partnerystę, kol Seimas nepritaria detalesniam teisiniam reguliavimui.

Iš pirmo žvilgsnio ši iniciatyva pateikiama kaip atsakingas žingsnis: esą Seimas prašo papildomo laiko subręsti sprendimui, kuris esą priklauso tik Tautos atstovybei. Bet atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad šis siūlymas nėra niekas kita kaip politinio piaro veiksmas, kuriuo imituojama kova už prigimtinę šeimą.

KT 2024 m. balandžio sprendimu konstatavo, kad Civilinio kodekso nuostatos, ribojančios partnerystę tik vyro ir moters sąjungai, prieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat atvėrė galimybę registruoti partnerystę per bendrosios kompetencijos teismus, kol Seimas nepriims detalesnio reguliavimo.

Vytautas Sinica kalba apie „teisinį chaosą, nes Teismai ir iki šiol sprendė šeimos teisinius ginčus – nuo paveldėjimo iki turto padalijimo – ir tai nebuvo laikoma grėsme demokratijai. Jo teigimu, priežastis keisti pagrindinį šalies įstatymą yra visuomenės nuostatų neatitikimas su KT aiškinimu ir „Seimui užmetamais pančiais“.

Jeigu KT užėmęs tokią politizuotą poziciją toliau taip „išradingai“ aiškins Konstitucijos tekstą tuo klausimu, kur santuoka apibrėžiama tik tarp vyro ir moters, o partnerystė apskritai nėra minima kaip tokia, labai tikėtina, kad įstatymų leidėjas galiausiai bus priverstas inicijuoti tikslinimą Konstitucijos tekste, kad būtų galima išspręsti šitą klausimą suderinamai su visuomenės nuostatomis“, – sakė jis.

Visos panašios kalbos yra gerai ir skamba liepsningai. Tačiau politinio piaro esmė ta, kad minėti politikai sąmoningai nutyli esminį klausimą: jie nedrįsta kalbėti apie problemų problemą – patį KT.

Pirmiausia, reikia priminti esminį faktą: KT sprendžia, kaip turi būti suprantama ir taikoma Konstitucija. Tačiau ši Konstitucijos aiškinimo galia senokai tapo ginčų objektu, ypač kai KT išaiškinimai akivaizdžiai viršijo pažodinį ar istorinį konstitucinių nuostatų turinį – jau ir ne teisininkams matyti, kad KT dažnai nesivadovauja tuo, kas tiesiogiai parašyta Konstitucijos tekste: vietoje to jis formuoja vadinamąją Konstitucijos doktriną, kurią laikui bėgant plėtoja, keičia ir net koreguoja neva atsižvelgdamas į kintantį socialinį, tarptautinį ar politinį kontekstą, tačiau iš esmės vykdydamas Briuselio direktyvas.

KT netgi neslepia, kad Konstitucija – tai ne tik jos rašytinis tekstas, bet daug svarbiau, kaip tą tekstą interpretuoja pats KT. Jis ne kartą yra aiškinęs, kad Konstitucijos esmė, vertybės ir dvasia yra svarbesni nei vien pažodinis jos straipsnių skaitymas. Esą šis požiūris atspindi gyvosios Konstitucijos (angl. living constitution) idėją, pagal kurią Konstitucijos nuostatos neva gali būti interpretuojamos dinamiškai, kad atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius ir žmogaus teisių sampratą.

Būtent taip KT aiškina, kad žmogaus teisės ir laisvės taikomos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų lyties, orientacijos ar socialinio statuso. Bet įsijautęs į Konstitucijos aiškinimą, KT savo sprendimuose pernelyg nutolo nuo teksto. Pastaruoju metu keliamas pagrįstas klausimas – kur baigiasi Konstitucija ir kur prasideda KT teisėkūra?

Ši riba tapo dar jautresnė, kai buvo paliestos esminės socialinės institucijos, tokios kaip šeima, santuoka ar partnerystė. Antai, KT paskelbė išvadą, kad partnerystė turi būti prieinama ir tos pačios lyties poroms, grindžiama ne tiek pažodiniu Konstitucijos tekstu, kiek KT suformuota vertybine interpretacija apie tariamą žmogaus orumą, lygiateisiškumą ir privačią autonomiją. Ši interpretacija gal ir remiasi tarptautine žmogaus teisių jurisprudencija, bet Lietuvos rašytinėje Konstitucijoje tokių dalykų apskritai nėra – partnerystė kaip institutas apskritai neminimas.

Tokiu būdu, kai KT sako, jog „Konstitucija yra tai, ką KT išaiškino“, jis faktiškai prisiima teisės kūrėjo vaidmenį, nors formaliai tėra tik teisės aiškintojas. Ši įtampa tapo esmine konstitucine dilema: kaip užtikrinti Konstitucijos gyvybingumą ir vertybinį aktualumą, nepažeidžiant demokratinio suvereno – Tautos per Seimą – teisės spręsti esminius klausimus?

Todėl kritikai pagrįstai klausia: ar KT perskaito Konstitucijoje tai, ko joje nėra? Ar tai kol kas yra teisės aiškinimas, ar jau politinė KT pozicija, perkelta į teisinę kalbą?

Atsakymas priklauso nuo to, kaip suprantame teisės ir valstybės vaidmenį: jeigu dar manome, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 1 str.), kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus (Konstitucijos 4 str.), jei Konstitucija dar yra stabilus, pažodžiui skaitomas visuomenės susitarimas, tuomet KT doktrina akivaizdžiai nesutampa su Suvereno valia. KT nebejaučia ribos, dėl to konstitucinė doktrina tapo per daug savarankiška ir nebesiremia Tautos priimtu tekstu, tuo pažeidžiant demokratinės teisėkūros pusiausvyrą.

Taigi šiandien klausimas jau nebėra, ką dar Konstitucinis Teismas gali „perskaityti“ Konstitucijoje ir išsiaiškinti tai, ko joje nėra parašyta. Tikrasis klausimas tampa: kiek valdžios galių KT dar perims iš Tautos (Suvereno) ir jos demokratiškai išrinktų atstovų, teisindamasis doktrininėmis interpretacijomis, kurios vis labiau tolsta nuo Konstitucijos teksto ir pradinės tautos valios.

Partnerystės klausimas Lietuvoje nėra naujas. Jau daugiau nei dešimtmetį vyksta bandymai įteisinti teisinį artimų porų – tiek skirtingos, tiek tos pačios lyties – santykių reguliavimą. Kol kas šie bandymai buvo nesėkmingi, politikai privengė visuomenės, kurios apklausa rodo, kad nepalankiai KT sprendimą įvertino 38,5 proc., o labiau nepalankiai – 15,5 proc. apklaustųjų. Tuo metu palankiai tokį KT išaiškinimą vertino 10,5 proc., labiau palankiai – 16,1 proc. respondentų.

Politikai puikiai supranta, kad realūs žmonės, kurių teisės įtvirtintos Konstitucijoje, yra mokesčius mokantys piliečiai, daugelis kurių dar prisimena sovietmečio ideologinę ir pasaulėžiūrinę prievartą, kai valdžia sprendė, kaip žmogus turi gyventi, ką galvoti ir kas laikytina „teisinga“. Tuomet tokias nuostatas formavo TSKP CK politinis biuras.

Paradoksalu, tačiau kontrolės logika, primenanti praeitį, šiandien grįžta jau ne iš Maskvos. KT ima spręsti, kieno santykiai yra „verti“ teisinės apsaugos, o kieno – ne; kas laikytina Tautos vertybe, o kas – nebe. Tai liečia prigimtinės šeimos sampratą, vaikų auklėjimą pagal tėvų įsitikinimus ir kitas pačioje Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Tai skaudi istorinė ironija, kurios neturėtų būti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Ar šiandien Konstitucinis Teismas nesiekia tapti panašia institucija (TSKP CK politinį biurą), stovinčia aukščiau už Seimą ir Tautą?

Dalis politikų neva protestuoja prieš tokią KT savivalę (ar bent vaizduoja protestuojantys). Tačiau žmonės per daug akivaizdžiai mato šią dviveidystę, kai viena kalbama, o daroma visai kas kita. Jie mato, kad problema ne tos pačios lyties partnerystė, o KT savivalė. Juk daugelį metų aiškinęs, kad valstybinė lietuvių kalba yra privaloma valstybės piliečių asmens dokumentuose, ne taip seniai savo nuomonę pakeitė, nors Konstitucija likto ta pati, niekas jos nekeitė. O įsigudrinę politikai, užuot apgynę konstitucines vertybes nuo jas uzurpavusio Konstitucinio Teismo ir iškėlę klausimą dėl tokio teismo būtinybės laisvę iškovojusioje Lietuvos Respublikoje, patys kuria teisinį chaosą ir klimpsta į jį. Šiuo atveju jie svarsto, kaip bent iki 2026 m. liepos 1 d. atidėti tai, ką pripainiojo KT, ir rengia politinį šou manydami, kad Tauta – tai yra lengvai apgaunami mulkiai, kurie pasimes tarp įspūdingų žodžių ir tiesos.

Jog tai tik politinis spektaklis, įsitikinome ne kartą. Matėme, kaip vienas po kito priimami sprendimai, kurie menkina Tautos orumą: miestuose nyksta gimtoji kalba, kurią vis dažniau išstumia svetimkalbiai užrašai, griūva mūsų laisvės kovų atminimo paminklai, tyliai, bet kryptingai naikinamas architektūros ir kultūros paveldas, iš valstybinių minėjimų dingsta pagarba mūsų laisvės kovų didvyriams, o valstybinės aikštės, kadaise buvusios tautinės dvasios židiniais, tampa gyvūnų vedžiojimo ar poilsio zonomis. Visa tai daroma nuosekliai pagal tam tikrą ideologinę kryptį, politikams atsiribojant nuo Tautos vertybių ir Konstitucijoje įtvirtintų principų.

Ir ką tuo metu daro mūsų išrinktieji? Ogi puikiai įvaldę politinio piaro meną, toliau kuria tariamos kovos už demokratiją ir konstitucines vertybes spektaklį. Pastebėkime, nesvarbu, kas tuo metu valdžioje – jie visi vieningai saugo institucijas, kurios nuosekliai griauna šimtmečiais nusistovėjusius žmonių tarpusavio santykius, grindžiamus pagarba motinai, šeimai ir bendruomenės pamatinėms vertybėms, griauna valstybės suverenumą ir Tautos nacionalinę tapatybę. Ar ne metas pradėti atvirai kalbėti apie šias fiktyvias „šeimų“ ir „valstybės gynimo“ iniciatyvas ir, pagaliau, pasakyti tai, ką daugelis jau seniai mato – karalius yra nuogas.

Mums nereikia politinio piaro. Užuot imitavę aršią kovą dėl vadinamosios „prigimtinės šeimos“, mūsų išrinktiesiems derėtų atsigręžti į tikrąją savo priedermę – ginti suvereno, t. y. Tautos, teises kurti Lietuvos valstybę ir dalyvauti jos valdyme tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus. Nešvaistyti laiko simboliniams konfliktams, o veikti taip, kad būtų atkurta pagarba Konstitucijai kaip Tautos valios raiškai. Pakaktų pareikšti Seime reikalavimą esmingai pertvarkyti Konstitucinį Teismą, netgi keičiant Konstituciją. Galima pakeisti ir Konstitucinio Teismo įstatymą, tikslinant procedūras, ribojant ar aiškiau apibrėžiant KT kompetenciją, įtvirtinant atskaitomybės formas (pagal Konstitucijos rėmus), nes demokratija be Tautos teisių tėra tuščia procedūra arba daugumos valdžios priedanga, kurioje formaliai egzistuoja rinkimai ir valstybės institucijos, bet reali suvereno (Tautos) galia yra išnykusi.