2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 937

Dana Kurmilavičiūtė. Programoje – naujų kino kūrėjų vardai

Redakcija
-
0

Trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK) šių metų „Scanoramoje“ bus rodoma jau dvyliktą kartą. Savo darbus vertinimo komisijai šiemet buvo pristatę jaunieji kino kūrėjai iš devynių Baltijos jūros regiono valstybių: Lenkijos, Švedijos, Danijos, Suomijos, Rusijos, Vokietijos, na, ir, žinoma, iš Latvijos, Estijos bei Lietuvos. Per neseniai įvykusius tradicinius NBK pusryčius žiniasklaidos atstovai buvo supažindinti su lietuviškosios programos nominantais.

Kaip pažymėjo „Scanoramos“ festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, net sunkiomis pandemijos sąlygomis, itin suvaržiusiomis kultūrines erdves apribojimais, jaunimas nepasidavė visuotinės apatijos ir abejingumo bangai. Jaunieji kino kūrėjai troško kurti ir kūrė bet kokiomis aplinkybėmis, taigi šiandien mes jau galime išgirsti naujus vardus ir susipažinti su šviežių meninių ieškojimų vaisiais. Jauniems režisieriams trumpo metražo filmų kūrimas – savo jėgų išbandymas, neretai virstantis tolesniais skrydžiais į platesnes kino erdves.

Konkursui pateiktų filmų programą sudarė atrankos komisija, kurioje darbavosi kompetentingi kino meno vertintojai – kritikė Neringa Kažukauskaitė, prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė, režisierė Elvina Nevardauskaitė bei Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Jana Mikulevič.

Šiemetinėje „Scanoramoje“ jaunųjų kino kūrėjų darbus vertins kompetentinga tarptautinė žiuri, vadovaujama Skandinavijos kino mugės „New Nordic Films“ vadovės Gydos Velvin Myklebust. Vertinimo komisijos sudėtyje – taip pat garsi kino kritikė ir žurnalistė Navako Tsukidate, garsiųjų Kanų ir Venecijos kino festivalių Trumpametražių filmų programos sudarytoja, bei Ukrainos kino režisierė ir prodiuserė Alina Gorlova. Bus išrinktas geriausias visos Trumpametražių filmų programos filmas ir geriausias lietuviškas filmas. Bendra apdovanojimams skirtų piniginių prizų suma šiemet siekia 8 tūkst. eurų. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ savo 5000 eurų prizu pagerbs geriausią visos programos filmą, o geriausiu paskelbtos lietuviškos juostos kūrėjai pelnys Lietuvos kino centro apdovanojimą – 3000 eurų.
Trumpametražių filmų konkursui buvo atrinktos šios Lietuvos kino kūrėjų juostos: režisieriaus Andriaus Žemaičio „Alizava“, režisieriaus Sauliaus Baradinsko „Techno, Mama“, režisieriaus Vytauto Kazlausko „Mėlynas Mėnulis“ bei režisieriaus Ganto Bendiko „Pardaviau klasiokę“.
Atrinktų trumpametražių filmų programa bus rodoma šių metų „Scanoramoje“ lapkričio 12 – 14 dienomis.

Spalio 4 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Redakcija
-
1

Koronaviruso situacija.

Nustatyta 1114 naujų COVID-19 atvejų, mirė 20 žmonių. Per parą 255 žmonės paskiepyti pirmąja vakcinos doze. Ligoninėse gydomi 1303 žmonės.

Ministerijų atstovai svarsto, kad galimybių pasas nebūtų išduodamas atlikus COVID-19 testą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo naujai nuo koronaviruso pasiskiepijusiems senjorams skirti 100 eurų išmoką. Ministrė Monika Navickienė sako, kad siūlymas nėra lengvas, tačiau tikimasi žmones apsaugoti nuo mirties ir komplikacijų.

Įsiveržimas į Taivano oro erdvę – 52 kariniai Kinijos lėktuvai

Kinijos kariuomenė pirmadienį išsiuntė 52 karinius lėktuvus į Taivano oro gynybos zoną – daugiausiai per vieną dieną – vieną dieną po to, kai JAV paskelbė įspėjimą Pekinui dėl panašių pastarųjų dienų skrydžių. Kinija per pastarąsias keturias dienas išsiuntė 145 lėktuvus į Taivano oro gynybos zoną, įskaitant ir pirmadienį vykusią invaziją, apie kurią pirmą kartą pranešė „Fox News“.

Eastwoodo ieškinys

Holivudo žvaigždė Clintas Eastwoodas Jungtinėse Valstijose laimėjo bylą prieš Lietuvos bendrovę „Mediatonas“, klaidingai teigusią, kad jis rėmė kanapių produktų vartojimą. Lietuvos teisininkai sako, kad galimybės išieškoti iš bendrovės priteistus 5,3 mln. eurų tėra teorinės.

Armėnijos premjeras

Lietuvoje viešėjo Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Jis tvirtino, kad Lietuva gali suvaidinti esminį vaidmenį padedant plėtoti Armėnijos dialogą su Europos Sąjunga. Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad Lietuva gali padėti užtikrinti ES paramą reformoms regione, o prezidentas Gitanas Nausėda paragino Jerevaną aktyviau imtis demokratinių pertvarkų.

Atsakomybė dėl reklamos

Sveikatos apsaugos ministro atstovė spaudai Aistė Šukšta atsistatydino iš pareigų, paaiškėjus, kad ministerija ruošėsi sumokėti prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“ su visuomeniniu ministro patarėju, chirurgu Edgaru Kulikausku. Laida nebuvo žymima kaip reklama. Pats ministras Arūnas Dulkys tvirtino trauktis neketinantis: „Nesvarsčiau ir neplanavau“, – sakė jis. Premjerė teigia situaciją vertinanti neigiamai, ministrų paprašyta, kad tokie atvejai nesikartotų.

Prezidentas teikia viešai konsultacijai Sporto įstatymo pakeitimo projektą

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda viešai konsultacijai teikia Sporto įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama panaikinti išankstinę diskriminaciją negalios pagrindu, įtvirtintą įstatymu diferencijuojant skirtingų negalių aukščiausio meistriškumo sportininkų varžybas.

Atšaukta premjera

Lietuvos nacionalinis dramos teatras atšaukė premjerą „Nakties rašytojas“, spektaklio režisieriaus Jano Fabre’o priekabiavimo bylai pasiekus Belgijos teismą. Sprendimą pasveikino kultūros ministras Simonas Kairys.

Pandoros popieriai

Platus tyrimas, paskelbtas Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos konsorciumo, atskleidė, jog keliolika valstybių ir vyriausybių vadovų, įskaitant Jordanijos, Azerbaidžano, Kenijos ir Čekijos lyderius, naudojosi lengvatinio apmokestinimo zonomis, kad nuslėptų šimtų milijonų dolerių turtą.

Buvusį katalonų lyderį Italijos teismas laikinai paleido

Buvęs Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont’as pirmadienį išėjo iš teismo Sardinijoje, teisėjui atidėjus sprendimą dėl Ispanijos ekstradicijos prašymo ir leidus separatistų politikui laisvai keliauti. C. Puigdemont’as, su savo advokatu išėjęs iš teismo, spaudė rankas susirinkusiems šalininkams, apsikabindavo su jais. Prieš įlipdamas į mikroautobusą ir išvykdamas jis pasakė, kad „labai džiaugiasi“.

Nobelio premija

Nobelio medicinos premija paskirta amerikiečių tyrėjui Davidui Juliusui ir armėnų kilmės amerikiečių tyrėjui Ardemui Patapoutianui už temperatūros ir lytėjimo receptorių atradimą.

Prezidentas: mokytojai yra pokyčių švietimo sistemoje pagrindas

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį, Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse, Prezidentūroje susitiko su ugdymo mokslų studijų studentais. Susitikimas buvo skirtas diskusijai apie dabartinę Lietuvos švietimo padėtį ir ateitį. Diskusijoje „Kaip mokyti ir mokytis“ dalyvavo ugdymo krypties studijų programų studentai, ugdymo krypties studijų dėstytojai ir mokytojai – Meilės Lukšienės premijos laureatai, taip pat Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Juozas Augutis. Pasak Prezidento, prie švietimo ateities Lietuvoje kūrimo savo žiniomis ir atsidavimu pašaukimui gali prisidėti kiekvienas pedagogikos mokslų studentas, todėl svarbu skatinti ir motyvuoti studentus rinktis darbą mokykloje.

Sustabdyta prekyba

Kinijos nekilnojamojo turto milžinė „Evergrande“ sustabdė prekybą savo akcijomis Honkongo vertybinių popierių biržoje iki kol bus paskelbta apie didelės apimties sandorį. „Evergrande“ mėgina rasti kelius iš krizės, kurią sukėlė daugiau nei 300 mlrd. JAV dolerių įsiskolinimas.

Dailininko žūtis

Per eismo įvykį žuvo pranašo Muhammado karikatūrų autorius Larsas Vilksas. Jis dėl grasinimų nužudyti nuo 2007 metų gyveno su policijos apsauga. 75 metų dailininkas ir du policijos pareigūnai žuvo lengvajam automobiliui kaktomuša susidūrus su sunkvežimiu. Nėra duomenų, kad avarija galėjo būti sukelta tyčia.

Japonijos premjeras

Japonijos parlamentas patvirtino Fumio Kishidą naujuoju ministru pirmininku. Naujasis vyriausybės vadovas turėtų pristatyti kabinetą, kuriame tikriausia bus tiek ankstesnėje administracijoje dirbusių, tiek naujų veidų. F. Kishida, švelnaus būdo buvęs užsienio reikalų ministras, kilęs iš Hirošimos politikų šeimos, per praeitą savaitę vykusius valdančiosios Liberalų demokratų partijos (LDP) rinkimus įveikė populiarų vakcinacijos nuo COVID-19 kampanijos vadovą Taro Kono.

Baltarusijos parlamentas įšaldė readmisijos sutarties su ES galiojimą

Baltarusijos parlamento žemieji rūmai priėmė įstatymo projektą, kuriuo įšaldomas readmisijos sutarties su Europos Sąjunga galiojimas. „Deputatai priėmė Baltarusijos Respublikos įstatymo projektą dėl Baltarusijos Respublikos ir Europos Sąjungos susitarimo dėl be leidimo gyvenančių asmenų readmisijos galiojimo pristabdymo“, – rašoma Atstovų Rūmų pranešime, pirmadienį paskelbtame platformoje „Telegram“. Vidaus reikalų ministras Ivanas Kubrakovas pirmadienį parlamente pareiškė, kad „situacija dėl pabėgėlių respublikos teritorijoje kontroliuojama“.

Nutekinti „Pandoros popieriai” byloja apie lyderių turtą, perkeltą į mokesčių rojus

Keliolika valstybių ir vyriausybių vadovų, įskaitant Jordanijos, Azerbaidžano, Kenijos ir Čekijos lyderius, naudojosi lengvatinio apmokestinimo zonomis, kad nuslėptų šimtų milijonų dolerių turtą, rodo platus naujas tyrimas, paskelbtas Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos konsorciumo (ICIJ). Vadinamasis „Pandoros popierių“ (angl. Pandora Papers) tyrimas, prie kurio prisidėjo apie 600 žurnalistų, įskaitant JAV dienraščio „The Washington Post“, britų visuomeninio transliuotojo BBC ir laikraščio „The Guardian“ darbuotojus, pagrįstas apie 11,9 mln. nutekintų dokumentų iš 14 finansinių paslaugų bendrovių visame pasaulyje. ICIJ išanalizuotoje medžiagoje minimi apie 35 dabartiniai ir buvę lyderiai, įtariami korupcija, pinigų plovimu ar tarptautiniu mokesčių slėpimu.

Diana Nausėdienė sveikino geriausius Lietuvoje fizinio ugdymo pedagogus

Pirmadienį, Mokytojų dienos išvakarėse, Prezidentūroje vyko Lietuvos fizinio ugdymo pedagogų apdovanojimai. „Man ypač džiugu, kad šiandien čia susirinkote būtent Jūs, mieli fizinio lavinimo pedagogai. Be galo svarbu, kad kiekvienas vaikas, atėjęs į bet kurią ugdymo įstaigą, atrastų judėjimo džiaugsmą, išmoktų taisyklingai sportuoti ir augtų atsiremdamas į olimpines vertybes. Tai svarbi sąlyga ir sėkmingam mokymuisi, ir gebėjimui bendrauti su bendraamžiais“, – sveikindama mokytojus sakė Diana Nausėdienė.

Minimas prieš 90 metų nužudyto pasienio policijos pareigūno atminimas

Pirmadienį Elektrėnų savivaldybėje bus pagerbtas prieš 90 metų tarnybos metu nužudyto pasienio policijos pareigūno Jurgio Kybarto atminimas. Minėjimas vyks Baltamiškio kaime, kur J. Kybartui pastatytas paminklas, ir Vievio kapinėse, kur palaidotas žuvęs pasienietis, pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Lenkų pasieniečiai J. Kybartą nukovė 1931 metų spalio 4 dieną prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, kur dabar yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimas.

Parengė Simonas Kaunelis

Arkivyskupas Carlo Maria Viganò: pasaulio galingieji naudojasi pandemija Didžiajai perkrovai

Redakcija
-
0

Arkivyskupas Carlo Maria Viganò (Karlas Marija Viganas) iš anksto įrašytu vaizdo pranešimu kreipėsi į Turino aikštėje susirinkusius protestuotojus prieš skiepų pasus. Jame pasmerkė šio pasaulio galingųjų naudojimąsi pandemija, siekiant įgyvendinti „Didžiąją perkrovą“ (Great Reset).

Arkivyskupas Carlo Maria Viganò / Youtube stop kadras

Arkivyskupo 10 minučių trukmės vaizdo pranešimas buvo transliuojamas didžiuliame ekrane Turino miesto Piazza Castello aikštėje, kur buvo susirinkę protestuotojai prieš skiepų pasus, dalyvavę akcijoje „Baimei ne“ (No Paura day). Buvęs apaštališkasis nuncijus Jungtinėse Valstijose susiejo „žaliojo paso“ įvedimą Italijoje su „Didžiąja perkrova“, apie kurią jis ne kartą įspėjo.

Pradžioje C. M. Vigano išreiškė paramą žmonėms, susirinkusiems aikštėje, taip pat daugelyje kitų Italijos vietų, ir pasveikino juos už ryžtą pasipriešinti didžiosios žiniasklaidos skleidžiamam „melo naratyvui“.

Po to jis pasmerkė sveikatos diktatūros, kurioje dalyvavo ir pasauliečiai, ir dvasininkai, įsigalėjimą. Jis sakė: „Nemalonu matyti, kaip visos politinės jėgos, įskaitant ir tas, iš kurių buvo galima tikėtis pasipriešinimo šios sveikatos diktatūros sukūrimui, tapo nusikalstamo sąmokslininkų elito bendrininkais“, – sakė jis. „Tai valdininkai, teisėjai, policijos pajėgos, gydytojai ir mokslininkai, valstybės pareigūnai, žurnalistai, taip pat vyskupai ir kunigai bei patys Vatikano vadovai“.

Paskui jis pakartojo savo teiginį, kad pandemija yra naudojama siekiant įvykdyti Didžiąją perkrovą, kurios trokšta globalistinis elitas iš Davoso Pasaulio ekonomikos forumo.

„Manau, visi supratome, kad pandemija naudojama kaip priemonė šiai perkrovai, kuri buvo detaliai planuojama jau daugelį metų“, – sakė jis.

C. M. Viganò taip paaiškino COVID-19 ir Didžiosios perkrovos ryšį: „COVID-19 padėjo apriboti prigimtines piliečių laisves ir įvesti orvelišką režimą, kuriame kiekvienas iš mūsų yra sekamas ir kontroliuojamas visoje savo veikloje“.

Tačiau likusi jo kalbos dalis įgavo daug dvasiškesnį matmenį, kai jis užsiminė apie antgamtines jėgas, veikiančias dabartinėje kovoje:

Jis sakė: „Taip pat būtina žengti giliau, – sakė jis, – t. y. pripažinti, kad tai, ką matome vykstant, atitinka nežmonišką projektą, kurį vykdo jėgos, nekenčiančios ne tik kūno sveikatos, bet, visų pirma, sielos išganymo.“

Arkivyskupas priminė Castello aikštėje susirinkusiems žmonėms, kad Dievas juos apdovanojo nemirtinga siela: „Kiekvienas mūsų turime nemirtingą sielą, kurią sukūrė Dievas, ir atpirko mūsų Viešpats Jėzus Kristus kryžiaus auka“, – sakė jis.

Po to jis dabartinį žmonijos nykimą siejo su praeities neištikimybe Dievo įsakymams ir daugybe žmonių nuodėmių, tarp jų ir abortų nusikaltimu.

„Turime pripažinti, kad jei jau priėjome iki šio taško, tai didele dalimi dėl to kalta mūsų pačių neištikimybė, leidimas kitiems už Dievą nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne, – sakė jis, – tolerancijos vardan leisti žudyti vaikus įsčiose, ligonius ir senelius, krikščioniškosios moralės išsigimimas ir vaikų bei jaunimo sugedimas.“

Arkivyskupas savo pranešimą užbaigė buvusio popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo mintimis, 1978 m. savo pontifikato pradžioje sakiusio: „Atverkite plačiai duris Kristui! Nebijokite!“, ir paragino savo klausytojus gyventi krikščioniškai.

„Bet svarbiausia – prašau, maldauju – grįžkite prie gyvenimo Dievo malone, dažnai priimkite sakramentus, praktikuokite dorybes, būkite gerais krikščionimis, ištikimais savo Krikšto pažadams, bei autentiškais Kristaus liudytojais.“

Savo kreipimąsi arkivyskupas užbaigė pakviesdamas susirinkusiuosius kartu sukalbėti „Tėve mūsų“ malda.

Italijos arkivyskupas emeritas Carlo Maria Vigano, buvęs apaštališkasis nuncijus Vašingtone pagarsėjo tuo, kad 2019 metais elektroniniuose laiškuose dienraščiui „The Washington Post“ rašė , kad tiek Pranciškus, tiek jo pirmtakas Benediktas XVI privalo sąžiningai prisipažinti, ką jie žinojo apie buvusio Vašingtono arkivyskupo Theodore’o McCarricko (Teodoro Makariko), dešimtmečius vykdytą lytinį išnaudojimą. Jis laikomas vienu didžiausių dabartinio pontifiko kritikų.

Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (II)

Redakcija
-
0

Pirmoji dalis ČIA.

„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9

Nida Vasiliauskaitė įtaigauja skaitytoją, kad bendrojo gėrio idėją ir tironiją sieja kažkokie giluminiai ryšiai:

[…] visi esami, buvę, būsimi diktatoriai ir totalitariniai režimai iki pat kruviniausių: nei vienas jų savęs neteisino kitaip, kaip tik „bendru gėriu“, dėl kurio – ką darysi – tenka susitepti rankas ir ką nors paaukoti. Pats faktas, kad šie balseliai dabar pasigirdo – ženklas epochinio galimo lūžio, epochinio pavojaus.

Klasikinėje politinėje filosofijoje tironišku režimu buvo laikomas toks, kuriam esant valdovas arba valdančioji grupuotė siekia savojo, o ne bendrojo gėrio. Pagal filosofę išeina beveik atvirkščiai: tironiško režimo skiriamuoju bruožu tampa bendrojo gėrio idėjos pasitelkimas.

Pasiaiškinkime, kokios yra tironijos prielaidos moderniojoje valstybėje ir kaip tos prielaidos susijusios su bendrojo gėrio idėja. Tam, kad atsakytume į šį klausimą, mums tereikia šiek tiek išplėtoti tai, kas buvo pasakyta apie pilietinę visuomenę ir politinę visuomenę.

Moderni valstybė normaliai funkcionuoja tik tol, kol jai pavyksta derinti du sunkiai suderinamus principus: sąžiningos konkurencijos dėl resursų principą, grindžiantį pilietinę visuomenę, ir solidarumo principą, grindžiantį politinę visuomenę. Siekis ir sugebėjimas laikytis šių principų gali sumenkti, valstybės galia tam tikrų pilietinės visuomenės grupių gali būti pasitelkiama kovoje dėl resursų ir panaudojama prieš kitas visuomenės grupes. Tokioje situacijoje pilietinė visuomenė ir politinė visuomenė tampa savo karikatūromis, o valstybė tampa nuogos galios arena ir, galima sakyti, patenka į antrinę prigimtinę būklę. Modernios tironijos yra ne kas kita, kaip režimai, atsirandantys esant tokiai pilietinės ir politinės visuomenės būklei.

Kaip visa tai susiję su bendrojo gėrio idėja? Pilietinės visuomenės ir politinės visuomenės santykis yra asimetriškas. Sveikos politinės visuomenės egzistavimas garantuoja sveikos pilietinės visuomenės atsiradimą, tuo tarpu pilietinė visuomenė visuomet išlieka grėsme tiek sau, tiek politinei visuomenei.Tam, kad moderni valstybė nenuslinktų į antrinę prigimtinę būklę, joje turi egzistuoti pakankamai brandi ir galinga politinė visuomenė, gebanti sutramdyti pilietinės visuomenės gaivalą.

Politinę visuomenę sudaro asmenys, gebantys bent iš dalies atsisakyti savojo intereso, įsipareigoti bendrajam gėriui ir ypatingomis sąlygomis netgi dėl bendrojo gėrio, dėl valstybės, dėl politinės laisvės aukotis. Tuo tarpu pilietinės visuomenės nariai – miesčionys – dėl nieko nesiaukoja. Miesčioniui politinė laisvė nereikalinga, bendrąjį gėrį miesčionis geriausiu atveju supranta kaip minimalų bendrąjį interesą užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas, t. y. kaip dalyką pageidautiną, bet neįpareigojantį kovai, savojo intereso apribojimui ar juo labiau aukai. Piliečiu asmuo tampa tik tada, kai įsisąmonina turtingesnę, negu bendras minimalus interesas, panašią į tą, kuri buvo plėtojama klasikinėje politinėje filosofijoje, bendrojo gėrio sampratą ir taip suprastam bendrajam gėriui įsipareigoja.

Prieiname išvados, kad į tironiją veda anaiptol ne bendrojo gėrio idėja. Ne, į tironiją dėsningai veda pilietinės visuomenės narių siautėjimas, jei to siautėjimo nesutramdo bendrajam gėriui įsipareigoję politinės visuomenės nariai. Ne veltui klasikinė politinė filosofija moko,  kad atstovavimas bendrajam interesui, bendrajam gėriui yra skiriamasis politiškumo bruožas, o politikos meno esmė yra bendrojo gėrio siekis.

Laikant atstovavimą bendrajam gėriui politiškumo skiriamuoju bruožu, tironiją tenka laikyti kvazipolitiniu dariniu, nes joje politinės visuomenės atsiradimą ir funkcionavimą laiduojančios sąlygos nėra įgyvendinamos. Tironija gali dangstytis bendrojo gėrio obalsiais, tačiau niekaip negali būti orientuota į bendrąjį gėrį, nes visada virš visuomenės iškelia tam tikrą grupę žmonių, kuriai suteikiamas visuomenės hegemono statusas ir jėga slopina kitas grupes.

Laisvę naikina ir į tironiją veda tos idėjos, kurios griauna politinę visuomenę. Verta trumpai  šiuo požiūriu peržvelgti moderniąsias politines ideologijas. Liberalizmas siekia visus visuomenės gyvenimo aspektus pertvarkyti pagal prekių rinkos modelį, o tai reiškia, kad propaguojant ir įgyvendinant šią doktriną pilietinei visuomenei būdingas konkurencijos dėl resursų principas pritaikomas vis naujoms gyvenimo sritims, o asmenys vis labiau save suvokia vien kaip dėl resursų besigrumiančius ir savo aistras tenkinančius individus, ir vis mažiau – kaip bendrajam gėriui įsipareigojusius piliečius; „išlaisvinta“ pilietinė visuomenė ilgainiui sugriauna sumenkusią politinę visuomenę. Tai reiškia, kad nepaisant visų liberalizmo deklaracijų apie laisvę, nepaisant liberalizmo doktrinos adeptų subjektyvių intencijų, liberalizmas dėsningai veda modernią valstybę į antrinę prigimtinę būklę, t. y. į modernią tironiją. Politikos filosofų mokymai apie tai, kad komercinė respublika tironijos gali išvengti konstitucijoje įtvirtinus gudrią valstybės institucijų konstrukciją (įvairios checks and balances koncepcijos), yra naivūs. Jokios institucijos negali atsilaikyti, kai politinė visuomenė sunykusi, o pilietinės visuomenės gaivalas „išlaisvintas“.

Socializmas/komunizmas lygiai taip pat, kaip liberalizmas, remiasi prielaida, kad žmogus iš esmės yra individas. Socializmas/komunizmas „pataiso“ liberalizmą priimdamas poziciją, jog individų konkurencija dėl resursų niekuomet nevyksta pagal sąžiningos konkurencijos principą. Valstybėje esančios išnaudojamųjų ir išnaudotojų klasės, o valstybė yra išnaudotojų klasės įrankis laikyti paklusniais išnaudojamuosius, kitaip sakant, valstybė visados esanti antrinėje prigimtinėje būklėje. Individų konkurencija dėl resursų iš principo negalinti būti sąžininga; ji galinti būti tik panaikinta, kai valstybė bus atimta iš išnaudotojų ir paversta išnaudojamųjų įrankiu, bus panaikinta arba radikaliai apribota nuosavybė, panaikintos išnaudojamųjų ir išnaudotojų klases. Akivaizdu, kad šios ideologijos propagavimas ar įgyvendinimas dėsningai griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos – tos, kurią projektuoja ši ideologija arba kokios nors kitokios, su šia ideologija nesusijusios. Kaip ir liberalizmo atveju, griaunamoji tendencija išlieka nepriklausomai nuo to, kokios bebūtų subjektyvios įvairių „demokratinio socializmo“ šalininkų intencijos.

Konservatizmas neturi pozityvių valstybinės tvarkos idėjų. Tokių idėjų neturėdami, konservatoriai paprastai prisilaiko dominuojančios ideologijos, taigi, liberalizmo, priešpaskutinės versijos. Tai reiškia, kad ir konservatizmo ideologija dėsningai, tik paprastai ne taip agresyviai, griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos. Paplitęs požiūris, kad konservatizmas yra mokymas, kuriuo vadovaudamiesi piliečiai gali pasipriešinti liberalų ir socialistų totalitarinėms užmačioms, yra apgailėtinas nesusipratimas.

Dar viena moderno ideologija, nacionalizmas, išeities tašku laiko ne individą, bet naciją – valstybę sukūrusią arba siekiančią sukurti tautą. Toks išeities taškas padaro šios ideologijos centru tautos interesą ir tautos bendrąjį gėrį, o tai, be abejo, yra idėjos, kurios suburia ir stiprina politinę visuomenę, skatina asmenis įgyti piliečio savimonę. Tai reiškia, kad tarp moderniųjų ideologijų nacionalizmas yra vienintelė išimtis: vienintelė moderni ideologija, kuri stiprina, o ne griauna politinę visuomenę, ir atitinkamai, veda ne į tironiją, o į laisvų piliečių valstybę.

Nidos Vasiliauskaitės 5 tezių rinkinys yra liberalizmo ideologijos apraiška. Kaip sakyta, liberalizmo ideologija skatina asmenis save suvokti vien kaip individus ir paverčia juos prastais piliečiais. Tokios tendencijos ryškų pavyzdį pateikia pati Nida Vasiliauskaitė.

Žinutėje socialiniame tinkle filosofė parašė:

[…] reikia Maidano, reikia visos Lietuvos prie Seimo, pasiryžusios nesitraukti, kol reikalavimai [atšaukti prievartinę vakcinaciją ir visuomenės skirstymą į skirtingas teises turinčias vakcinuotų ir nevakcinuotų klases] bus patenkinti. […] Nieko nėra ir nebuvo svarbiau nei tai nuo Antrojo Pasaulinio laikų. Taip, čia svarbiau nei Sausio 13-oji: tada, nesėkmės atveju, grėsė tik gyventi toliau kaip gyvenus Sovietų Sąjungoje – okupuotiems, be nepriklausomos valstybės; dabar – nesėkmės ir pasyvumo atveju – gresia gyventi naujo, paties tikriausio apartheido sąlygomis, nebe teisinėje nebevalstybėje nebe kaip piliečiams, kur bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, nebėra nė regimybės žmogaus teisių, negalioja nei LR Konstitucija, nei jokios tarptautinės teisinės normos ir įsipareigojimai.

Šis trumpas tekstas labai iškalbingas. Jo implikacijos tokios: geriau būti okupuotam, negu paskiepytam!   Putinas, pasiuntęs kariuomenę Lietuvos okupuoti, atrastų šalininkų vien pažadėjęs nespausti skiepytis. Nida Vasiliauskaitė gali būti vadovėliniu pavyzdžiu miesčionio, kuriam suprantama tik ekonominė ir socialinė („gyventi kaip noriu“) laisvė, bet visiškai nesuvokiama piliečio laisvė. Geras būtų bet koks tironas, gerai ir okupacija, jei tik bus pakankamai ekonominės ir socialinės laisvės.

Šioje vietoje verta prisiminti moderniosios politinės filosofijos pradininką Tomą  Hobsą ir fundamentalią jo filosofijos pamoką: visuomenė, sudaryta iš individų, konkuruojančių dėl resursų, siekiančių patenkinti savo aistras ir kuo ilgiau bet kokia kaina išlaikyti savo kūnus šiame pasaulyje, dėl savo prigimties negali pretenduoti į ką nors daugiau, negu nusilenkti absoliučiai valstybės valdžiai ir sutikti būti politiniais vergais, kuriems mainais už besąlygišką paklusnumą valstybė gali atlyginti jos suteikiama teise  netrukdomai siekti (kiek ta pati valstybė mano esant tikslinga) asmeninės ekonomines ir socialines gerovės.

Svarbiausia teisė ir laisvė – gyventi atvirojoje visuomenėje?

Nida Vasiliauskaitė rašo:

[…] visuomenė, kurioje individas nėra laisvas, irgi nėra nei laisva, nei gera. Kad būtų laisva ir gera, ji privalo netrukdyti individui pačiam rinktis „gėrį“ pagal savą supratimą – ir keliauti nors ir (kitų vertinimu) į pragarą, užuot „jo paties labui“ puolusi gelbėti. Nes pragaras – būti ganomu galviju, prarasti žmogaus atributus, tarp kurių laisvė – esminis, ir joks „laimės“ nei „pasitenkinimo“ kiekis jos nekompensuos […]

Šiame pasaže Nida Vasiliauskaitė pasisako už politines permainas, kurias pirmą kartą filosofiniais argumentais bandė pagrįsti Džonas Stiuartas Milis 1859 metais išleistoje esė Apie laisvę. Vėliau, Karlo Raimundo Popperio knygos „Atvira visuomenė ir jos priešai“ įtakoje šis projektas imtas vadinti „atvirąja visuomene“.

Nida Vasiliauskaitė yra taip įsitikinusi atvirosios visuomenės išganingumu, kad „nurašo“ visas ankstesnes kaip nei geras, nei laisvas, kitais žodžiais tariant, visą ankstesnę istoriją paskelbia Tamsiaisiais amžiais, o atvirosios visuomenės projekto realizavimą laiko Apšviestųjų amžių pradžia. Toks požiūris iš esmės teisingai atspindi paties Milio revoliucines intencijas.

Moderniojoje politinėje filosofijoje neretas reiškinys yra retorinio ir loginio lygmenų išsiskyrimas: tikrąjį veikalo turinį galime suprasti tik įsigilinę į loginę struktūrą ir implikacijas, kurias autoriaus retorika ne atskleidžia, bet paslepia. Milio esė Apie laisvę yra vienas ryškiausių šio reiškinio pavyzdžių. Jei tikėtume Milio retorika, esė Apie laisvę  turėtume laikyti veikalu, kuriame autorius siūlo projektą, turintį užtikrinti kuo palankesnes tiesos paieškos sąlygas ir grindžia siūlomas reformas episteminiais argumentais. Tačiau pasigilinę į loginę struktūrą pamatome visiškai kitokį vaizdą. Millis buvo historicistas, manęs, kad istorijoje kiekvieną konstruktyvųjį (kuriame tam tikra visuomeninė tvarka steigiasi arba klesti) laikotarpį keičia kritinis (kuriame visuomeninė tvarka dezintegruojasi ir praranda savo legitimumą) laikotarpis, šį – konstruktyvusis ir t.t. Milio įsitikinimu, jis gyvenąs kritiniu laikotarpiu, kuriam pasibaigus išauš nauja visuomeninė tvarka, kurios dvasinius pagrindus jau dabar renčia jis ir į jį panašūs intelektualai; tie dvasiniai naujos epochos pagrindai būsią Žmogaus religija ir utilitarizmas. Svarbiausias šio kritinio laikotarpio uždavinys – senosios visuomeninės tvarkos dvasinių pagrindų išmontavimas, o tie pagrindai esantys krikščionybė, buržuazinė moralė ir bet kokios tradicinės pažiūros. Siekdamas išmontuoti visuomeninės tvarkos dvasinius pamatus Milis bandė filosofiškai pagrįsti net kelis į tokį tikslą orientuotus projektus: krikščionybės simuliakrą, feminizmą ir atvirąją visuomenę.

Nesunku suprasti, koks radikalus ir koks destruktyvus yra atvirosios visuomenės projektas. Anot Milio, laisvė rinktis savąjį gėrio supratimą ir pagal jį gyventi turi būti taikoma visiškai nuosekliai, o žmogaus  laisvės riba turėtų būti laikoma tik kito žmogaus laisvė. Skamba didingai, bet Milis apsimeta, kad nepastebi akivaizdžios alternatyvos: laisvės riba yra moralė. Neva nepastebi šios alternatyvos todėl, kad jos aptarimas gali atskleisti projekto radikalumą ir prablaivinti skaitytoją –  Milio siūloma naujoji „laisvė“ reiškia ne ką kita, kaip moralės panaikinimą ir jos pakeitimą minimaliu socialinio elgesio taisyklių rinkiniu.

Tai, kad atvirojoje visuomenėje nėra moralės, nėra vienintelis Milio nutylėjimas. Praėjo daug dešimtmečių, kol Milio idėjų adeptai išdrįso suformuluoti atvirosios visuomenės projekto principų implikacijas, liečiančias tai, kaip turi funkcionuoti viešoji erdvė. Tos implikacijos išties revoliucinės. Visos idėjos viešojoje erdvėje turinčios būti traktuojamos kaip lygios; vienos išskyrimas esąs alternatyvių idėjų represavimas. Todėl negalį būti jokių oficialiai pripažįstamų tiesų, jokių viešų standartų, nes valstybė ar visuomenė neturinti teisės indoktrinuoti; visi klausimai turintys būti laikomi neišspręstais ir viešai turi būti traktuojami kaip neišspręsti. Valstybiniai universitetai, mokyklos taip pat visus klausimus turį traktuoti kaip neišspręstus, nes jei mokytojas traktuos kokį nors klausimą kaip išspręstą, tuo jis represuos mokinuką, kuris gali galvoti kitaip. Viešai neturį būti teigiama, kad krikščionybė geresnė už actekų religiją arba kad mokslas kažkuo geresnis už raganavimą. Įsitikinimai tam tikrų pozicijų teisingumu galintys būti reiškiami tik privačių asmenų susibūrimuose – namuose, bažnyčiose, gal dar privačiose mokyklose.

To, kas pasakyta apie atvirąją visuomenę, pilnai pakanka išsiaiškinti, koks šio projekto santykis su laisve. Atvirosios visuomenės projektas yra sugalvotas tam, kad sugriautų visuomenės dvasinius pamatus – sunaikintų moralę, krikščionybę ir dekonstruotų tradicinę pasaulėžiūrą. Šis griovimas, be jokios abejonės, yra ir politinės visuomenės griovimas. O griaudami politinę visuomenę atvirosios visuomenės kūrėjai grindžia kelią į tironiją. Eilinį kartą galime pridurti, kad neturi jokios reikšmės šalininkų intencijos: jie gali kuo nuoširdžiausiai manyti, kad myli laisvę ir vykdo šventą pareigą už ją kovoti; kad ir ką jie manytų, jų pasaulėžiūra ir jų propaganda dėsningai naikina laisvės prielaidas.

Išvados

Filosofiniu požiūriu penkios Nidos Vasiliauskaitės tezės yra prieštaravimų ir klaidų kamuolys. Tačiau kur svarbiau yra tai, kad nuo šių tezių atsispirianti pasaulėžiūra ne tik negali grįsti kovos už laisvę, bet dėsningai prisideda prie politinės laisvės prielaidų naikinimo ir grindžia kelią tironijai.

Siekis apginti laisvę reikalauja visiškai kitokios pasaulėžiūros – tokios, kuri remtųsi prigimtinės teisės doktrina, neiškeltų miesčionio virš piliečio, atmestų atvirosios visuomenės projektą, įpareigotų bendrajam gėriui, bendrojo gėrio subjektu laikytų politinę lietuvių tautą.

Nidos Vasiliauskaitės individai savo teisių ir laisvių neapgins, nes jie gina savo kūną ir savo verslus, kai reikia ginti tautą ir valstybę.

Paroda primena prieš 70 m. sovietinių išgamų vykdytus masinus lietuvių trėmimus

Redakcija
-
2
Tremiami žmonės suvaryti į surinkimo punktą buvusioje Juknaičių parapijos bažnyčioje. Tauragės r., 1951 m. lapkričio mėn. | LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsiais 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ („Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą.

Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime žiniasklaidai.

Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.

Apsnigtos žieminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia.

Slapta fotografuotas 1951 m. spalio mėn. vykdyto trėmimo akimirka | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė.

Parodą galima aplankyti čia.

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų paskelbta medžiaga.

Primintina, kad 1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d., iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.

Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais žingsniais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis.

Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. | LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.

Didžiausias trėmimas, kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.

Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas.

Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų.

Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.

1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje teigiama, kad trėmimo operacijos metu buvo sudaryta 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.

Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą atimtą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.

1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.

Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.

Kard. Sigitas Tamkevičius. Už ir prieš šeimą

Redakcija
-
0

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių sukūrimą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28). Baigdamas pasakojimą apie pirmųjų tėvų sukūrimą, įkvėptas autorius rašo: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 24).

Jėzus, fariziejų kamantinėjamas, ar vyras gali atleisti žmoną, kalbėjo: „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 6–7.9).

Šie Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimai apie santuoką ir šeimą šiandien yra ypač aktualūs, nes aiškiai sudeda visus taškus, kas yra santuoka ir kas gali ją sukurti. Vyras ir moteris kuria santuoką, kurios kūrėjas yra pats Dievas, todėl žmogus neturi teisės bet kaip aiškinti santuoką ir šeimą. Tai, kas buvo aišku kelis tūkstančius metų, šiandien pametusiems krikščioniškus orientyrus yra nebeaišku.

1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnis skelbia: „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“

Šventojo Rašto nuostata apie santuoką ir šeimą yra įtvirtina ir mūsų Konstitucijoje, kurios 72 straipsnis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“

Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis šiandien gender ideologijos yra sprogdinamas, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti pasirenkamą lytiškumą, vienalyčių partnerystę bei santuoką, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų tai dvasinė okupacija, kuri yra pavojingesnė nei fizinė, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija lengviau užvaldo žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus. Šiandien genderistinės ideologijos šalininkai apsimeta nustebę ir klausia: „Kas gi kėsinasi į jūsų šeimą?“

Lietuvos vyskupai 2020 m Kalėdų proga savo ganytojiškajame laiške rašė: „Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises.“

Vyskupai aiškiai kalba, kas yra tikroji šeima: „Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių̨ papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš̌ visų kitų bendro gyvenimo formų. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta.“

Apginti prigimtinę šeimą yra mūsų visų pareiga. Tai ypač svarbu mums, mažos šalies piliečiams. Šiuo metu esame didelėje krizėje, nes gimstamumas vienai šeimai tesiekia 1,6 vaiko, o tai reiškia, kad esame išmirštanti tauta. Pats mažiausias minimumas, kad tauta neišmirtų, turi būti ne mažiau kaip 2,1 vaiko vienoje šeimoje. Į šį demografinį iššūkį pirmiausia turime atsiliepti mes, tikintieji žmonės. Didžiausios pagarbos nusipelno tos šeimos, kurios augina daugiau nei du vaikus.

Popiežius Pranciškus, viešėdamas Budapešte, labai teisingai pastebėjo: „Mūsų augimas susijęs su mūsų šaknimis, iš jų gaunama stiprybe. Nukirsti šaknis vardan to, kad viskas būtų nauja, persmelkta naujų ideologijų, prie gero neveda, nepadeda augti, stumia į bėdą.“ Tos šaknys yra ir prigimtinė šeima, kurią privalome branginti ir ginti.

www.kaunieciams.lt

Spalio 3 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Redakcija
-
0

Koronoviruso situaclija

Lietuvoje nustatyta dar 1576 nauji koronaviruso atvejai ir užfiksuota 19 mirčių. Tarp mirusiųjų nuo COVID-19 pilnai paskiepyti buvo du. Per parą 646 žmonės paskiepyti pirmąja vakcinos doze. Iš viso per parą paskiepyti 1102 žmonės. Ligoninėse šiuo metu gydomi 1269 COVID-19 keliomis dešimtimis daugiau nei ankstesnę parą, 128 iš jų – reanimacijoje.

Šalyje praėjusią parą atlikta apie 7 tūkst. molekulinių (PGR) ir 5 tūkst. antigeno tyrimų dėl įtariamo koronaviruso. Ligoninės ir mirtys Praėjusią parą į ligonines dėl COVID-19 paguldyta 116 žmonių – keletu mažiau nei ankstesnę parą. 83 pacientams taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, deguonis papildomai tiekiamas 1066 žmonėms. Per pandemijos piką šių metų sausį pacientų skaičiai ligoninėse buvo pasiekę 2,6 tūkst., dėl to teko reguliariai mažinti kitų medicinos paslaugų prieinamumą. Per parą mirė po šešis vyresnius nei 70-ies ir 80-ies metų žmones, penkiems mirusiesiems buvo per 60-imt, dviem – per 90-imt. Pilnai pasiskiepiję iš jų buvo po vieną vyresnį nei 80-ies ir 90-ies metų žmogų. Nuo COVID-19 ligos iki šiol iš viso Lietuvoje mirė 5063 žmonės, iš jų pilnai paskiepyti buvo 122. Tiesiogiai ir netiesiogiai su COVID-19 siejamos 9985 mirtys.

Vilniaus merui perspėjimas

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui pasiūlius sostinėje sodinti invazines baltažiedes robinijas, klaidingai vadinamas akacijomis, Aplinkos ministerija teigia galinti skirti už tai baudą. R. Šimašius sako nesiruošiantis diskutuoti su biurokratais, o šią tvarką vadina kvaila ir ragina ją keisti.

Migrantų situacija

Per praėjusią parą, nuo šeštadienio vidurnakčio iki sekmadienio, pasieniečiai neleistinose vietose iš Baltarusijos neleido patekti 40 migrantų. Penktadienį tokių buvo 84, ketvirtadienį – 93, trečiadienį – 54, antradienį – 63, pirmadienį – 17. Šeštadienį migrantai iš Baltarusijos ėjo ties Ignalinos, Varėnos ir Lazdijų rajonais. Per pastarąjį į Vakarų Europą kaip ir ankstesnėmis dienomis bandė patekti didžioji dalis tokių užsieniečių – 25. Nė vienas neteisėtas migrantas šeštadienį nebuvo įleistas į Lietuvą. Naktį ties Švenčionių rajonu prie sienos Baltarusijos pusėje buvo paleistas vienas šūvis. Tarnybinių ginklų, specialiųjų priemonių ar fizinės prievartos veiksmų Lietuvos pasieniečiams ir jiems talkinantiems kariams praėjusią parą panaudoti neteko.

Sakartvelo savivaldos rinkimus temdė daugybė pareiškimų apie bauginimą

Sakartvelo savivaldos rinkimuose, preliminariais duomenimis, pirmauja valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“, surinkusi 47 proc. balsų. Šalies opozicinės partijos pareiškė, kad daugybė rinkimų pažeidimų verčia abejoti rinkimų patikimumu. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai taip pat pareiškė, jog rinkimus temdė daugybė pareiškimų apie bauginimą.

Prezidentas pasveikino Vokietiją Vienybės dienos proga
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Vokietijos Prezidentą Franką Walterį Steinmeierį ir visus šalies gyventojus Vokietijos Vienybės dienos 31-ųjų metinių proga. Sveikinime Prezidentas pažymėjo, kad šiais metais minime Lietuvos ir Vokietijos atkurtų diplomatinių santykių 30-metį. Jis taip pat pabrėžė, kad ši svarbi ir prasminga sukaktis atvėrė naujų dvišalio bendradarbiavimo galimybių ekonomikos, kultūros, švietimo ir mokslo srityse ir svariai prisidėjo prie abiejų šalių gyventojų draugiškų ryšių stiprinimo. Pasak Prezidento, Lietuvą ir Vokietiją sieja ne tik glaudus dvišalis bendradarbiavimas, bet ir tvirta partnerystė tarptautinėse organizacijose. Sveikinime šalies vadovas padėkojo už solidarumą ir svarų Vokietijos indėlį stiprinant Lietuvos, Baltijos regiono ir kartu viso Aljanso saugumą.

Taivanas apkaltino Pekiną bauginimu ir kenkimu taikai regione

 Minint Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metines, demokratiškai valdomo Taivano oro gynybos identifikavimo zoną pažeidė 38 kariniai Kinijos lėktuvai. Taivanas dėl šio iki šiol didžiausio aviacijos galios demonstravimo apkaltino Pekiną bauginimu ir kenkimu taikai regione.

Išrinktas Meilės Lukšienės premijos laureatas

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje  išrinktas Meilės Lukšienės premijos laureatas. Juo tapo Antanas Jonušas, istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokantis Vilniaus Valdorfo mokykloje, istorijos – „Karalienės Mortos“ mokyklos tarptautinio bakalaureato klasėje ir vedantis lytiškumo ugdymo pamokas VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namuose“.

Filipinų prezidentasnesieks tapti viceprezidentu

Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte pareiškė, kad per 2022 metų rinkimus nesieks tapti viceprezidentu ir apskritai pasitrauks iš politikos. Toks sprendimas galėtų atverti jo dukrai galimybę varžytis dėl aukščiausio posto šalyje.

Mirė buvęs Prancūzijos ministras Bernard’as Tapie

Mirė buvęs Prancūzijos ministras Bernard’as Tapie. Skandalais pagarsėjęs magnatas, kuriam anksčiau priklausė sporto prekių gamintoja „Adidas“, buvo 78-erių.
Protestas JAV. Dešimtys tūkstančių žmonių Jungtinėse Valstijose protestavo prieš konservatorių siekį suvaržyti teises į abortą.

PRANEŠIMŲ APIE YPATINGUS ĮVYKIUS IR NUSIKALSTAMAS VEIKAS SUVESTINĖ

Eismo įvykiai
Vilniaus r., Dambriškių k., automobilis „Audi A3“, vairuojamas vyro (g. 1953 m.) nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkęs į medžius apvirto. Eismo įvykio metu žuvo vairuotojas ir kartu važiavusi keleivė (g. 1957 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str. 5 d.
Spalio 3 d. apie 1 val. 17 min. Pakruojo r., Padubysio k., kelio važiuojamoje dalyje rastas mirusio nenustatytos tapatybės apie 40-50 metų amžiaus vyriškio kūnas sužalota galva. Įtariama, kad vyriškį partrenkė ir sužalojo nenustatytas automobilis, kuris iš įvykio vietos nuvažiavo.

Rasti žmonių lavonai
Radviliškyje, Geležinkelio g., geležinkelio pervažoje, ant bėgių, rastas mirusio vyro(g. 1992 m.) kūnas su daugybiniais sužalojimais.

Kiti įvykiai
Klaipėdoje, Ryšininkų g., moteris (g. 1963 m.) tvarkydama mirusios moters (g. 1941 m.) butą, rado medinę dėžutę, kurioje buvo savadarbis revolverio tipo pistoletas su 6 šoviniais ir dvi dėžutės su šoviniais (viso 33 vnt.). Ginklas ir šoviniai paimti.

Kiti pranešimai apie įvykius

Jonavos r., Ruklos k., artilerijos batalione, rastas mirusio tarnybos metu uniformuoto Lietuvos kariuomenės šauktinio (g. 2000) kūnas.

Vilniuje, Kairėnų g., sustabdytas nuosavas automobilis „Mazda 6“, kurį vairavo ne tarnybos metu neuniformuotas neblaivus (3,01 prom.) Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos jaunesnysis specialistas (g. 1977 m.). Įtariamasis uždarytas į areštinę.

Mažeikių r., Židikų mstl., Mažeikių rajono ugniagesių komandos patalpose, darbo metu nustatyti neblaivūs nestatutiniai uniformuoti gaisrininkai (g. 1962 m., 0,31 prom.) ir (g. 1974 m., 0,74 prom.), kurie nušalinti nuo darbo.

Kaune, Antanavos g., sustabdytas automobilis „BMW 5er Reihe“, kurį vairavo ne tarnybos metu neblaivi (0,76 prom.) Kauno apskrities VPK pareigūnė (g. 1995 m.).

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: Šeima yra tapusi karo lauko zona

Redakcija
-
0

Danutė Šepetytė

Šiandien vienas populiariausių dvasininkų Kauno arkivyskupas Kęstutis KĖVALAS yra tiesiog graibstyte graibstomas žurnalistų. Būtent jis rugsėjo 12 dieną paskelbė Šiluvos deklaraciją, priminusią „pamatinius asmens ir visuomenės gėrius”. Ir paraginusią gerbti: „žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus bei sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų”.

– Gerb. arkivyskupe, ką reiškia faktas, kad Bažnyčia „pralaužė tylą”: Bažnyčia ar Lietuva yra pakliuvusi į bėdą?

– Negalima sakyti, kad yra tyla, nes vyskupai šiais klausimais ne pirmą kartą prabyla. Yra labai daug įvairiausiomis progomis rašytų laiškų, kur šios temos aptariamos daug išsamiau. Praėjusį gruodį buvo išleistas vyskupų laiškas „Kalėdų belaukiant”, prieš keletą mėnesių pasirodė krikščioniškųjų bendruomenių kreipimasis, kuriame konkrečiai kalbama apie šeimos, lyties sampratą, apie sąžinės ir tikėjimo laisvę, o ką jau kalbėti apie Bažnyčios socialinį mokymą, kuris, sakytume, jau pusantro šimto metų šias temas nagrinėja daug plačiau ir radikaliau. Šiluvos deklaracija nepasakė nieko nauja – joje lakoniška forma pakartoti esminiai mūsų visuomenės ir Vakarų civilizacijos pagrindai.

– Ar Šiluvos deklaracijos efektas pateisina jūsų lūkesčius?

– Apskritai labai smagu, kad kalbamės tokiais svarbiais klausimais, tačiau labiausiai nustebino reakcija, besiorientuojanti ne į deklaracijos turinį, temas, kurios ten išdėstytos, bet dažniausiai į Bažnyčios teisę kalbėti tomis temomis. Turbūt labiausiai nustebino, kad esame atsidūrę tokioje situacijoje, kurioje kvestionuojama žodžio laisvė. Jeigu nebus diskusijų, mes rizikuojame prarasti tai, kas laiko šią demokratinę ir laisvą visuomenę tvarią. Džiaugiuosi, kad Šiluvos deklaracija atlieka savo misiją, kad skatina kalbėtis, manau, kad ji bus tam tikras impulsas arba atsispyrimo taškas tolesnėms ir gilesnėms diskusijoms.

– Ką atsakytumėt kritikams, teigusiems, neva šiuo pareiškimu Bažnyčia demonstruoja savo galią ir dar labiau skaldo visuomenę?

– Skelbdama Evangeliją Bažnyčia demonstruoja meilės galią. Jėzaus pasakymas „Eikite į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją” yra kvietimas daryti tai, ką jis pats darė, – t.y. ieškoti būdų, kaip visuomenei darniau ir vieningiau sugyventi. Mes matome, kad tai davė neįtikėtinų rezultatų: mokiniai, kurie rizikavo savo gyvybe skelbdami naujieną, metusią iššūkį arba laužiusią to meto nusistovėjusias normas, padarė įtaką ir šiandien mes jau džiaugiamės, kad tas skelbimas buvo išgirstas, kad gimė nauja civilizacija. Tai, ką skelbia Bažnyčia, yra išbandyta, veikia visuomenę gero link, duoda stiprų bendrystės pojūtį ir stiprina valstybę. Bažnyčia tiesiog tęsia jau pradėtą darbą tiek būdama ištikima Kristaus mokymui, tiek perduodama jį ateinančiai kartai. Jeigu sakytume, kad Bažnyčia skaldo visuomenę, turėtume paklausti, o kodėl nelaikome skaldančia kitos grupės, kuri, pavyzdžiui, skelbia kitokią, krikščionims nepriimtiną žinią? Visos pliuralistinės visuomenės grupės turi teisę kalbėti ir jeigu jų kalbėjimui žmonės pritaria, vadinasi, vienybė didėja, o ne aižėja. Demokratinėje visuomenėje vien mintis, kad Bažnyčia turėtų tylėti, yra didelis nesusipratimas.

– Šiluvos deklaraciją pasirašė daugiau kaip septyni tūkstančiai žmonių. Kam apskritai reikia tų parašų?

– Mintis pasirašyti kilo ne dėl paskatos surinkti kuo daugiau parašų ir kažkam parodyti, kad tiek daug žmonių pasirašė. Mintis yra ta, kad žmogus, skaitantis tą tekstą ir jam pritariantis, galėtų pasijusti jo bendraautoriumi. Kad jis susipažintų su demokratijos vidine logika, atpažintų krikščionišką pagrindą joje ir pagalvotų apie kertinius principinius visuomenės sugyvenimo klausimus.

– Rastume ne vieną pavyzdį, kai neva atliepiant modernėjančios visuomenės lūkesčius iškraipoma Lietuvos Respublikos Konstitucija, rastume daug pavyzdžių, kai katalikai laisvai interpretuoja ir Šventąjį Raštą, ir Bažnyčios mokymą, palaikydami ir vienalytes santuokas (šeimas), ir Stambulo konvenciją. Ar liberalizmas ir Bažnyčios mokymas yra suderinami?

– Konstitucijos interpretavimas yra labai atsakinga tema ir tarp mūsų, manau, dar yra žmonių, kūrusių pagrindinį valstybės įstatymą. Mano supratimu, jie tikrai interpretacijos, pavyzdžiui, kad šeima yra neutrali lyčiai, negalėjo turėti. Reikia labai lakios vaizduotės, kad galėtum tokią išvadą išskaityti Konstitucijoje. Panašios interpretacijos skaldo visuomenę, nes Konstitucija yra visus mus jungiantis dokumentas. Būtent dauguma žmonių Lietuvoje sutinka su šio dokumento mintimis, o kai mes pradedame keisti jo originalią mintį arba ją interpretuojame savaip, neišvengiamai tas dokumentas mus pradeda skaldyti, nors jo tikslas – jungti. Medį pažinsi iš vaisių, t.y., jeigu dėl interpretacijos atsiranda susipriešinimas, vadinasi, pati interpretacija yra, švelniai tariant, pavojinga. Kilęs nepasitenkinimas yra ženklas, kad jau esame perlenkę lazdą, pranokę tą mintį, kuri buvo originale.

Liberalizmas pasisako už laisvę kurti savo gyvenimą, laisvę reikšti nuomonę, bet liberalizmas, kuris yra be pagrindo, be tam tikrų moralinių dvasinių vertybių, gali būti panaudotas ir komunizmui kurti, vadinasi, panaudotas blogam, gali atsisukti prieš patį žmogų. Liberalizmas, egzistuojantis be vertybinio, žmogaus prigimtinio įstatymo pagrindo, išsigimsta. Amerikos tėvai, kurie parašė Amerikos Nepriklausomybės deklaraciją, teigė, kad be moralinių vertybių sukurti valstybės neįmanoma. Vadinasi, žmonės turi gauti iš vidaus impulsą laikytis tam tikrų moralės nuostatų, kurios taip pat padeda ir valstybės gyvenime, nes, jeigu žmogus pats savęs nevaldo, neužteks policijos pajėgų, kad suvaldytume netvarkingų žmonių poelgius, geismus ir aistras. Jeigu norime turėti laisvą demokratinę visuomenę, šiedu komponentai yra neišvengiami – liberalizmas kaip forma, o dvasinės moralinės vertybės kaip turinys.

– Kad visuomenė evoliucionuoja, regis, sutinkate ir jūs, tačiau klausimas yra kitas: ar ji progresuoja ar, atvirkščiai, regresuoja?

– Priklauso nuo to, į kokį reiškinį žiūrėsime. Dažniausiai atrodo, kad visuomenė kinta cikliškai. Ir pakilimas, ir nuosmukis, deja, yra mūsų patirtis; tai jaučiame ir moraliniame, ir socialiniame, ir ekonominiame gyvenime, bet vis tiek tikime, kad žmonija juda į priekį vien dėl to, kad tarp mūsų nebėra vergų ir už skirtingą nuomonę nekapojame vieni kitiems galvų, arba suprantame, kad vyras ir moteris yra lygiaverčiai. Žmonijos mąstymas pasistūmėjęs į priekį, bet toli gražu mes negyvename artimoje, šiltoje ir vieni kitus gerbiančioje bendrystėje. Dar reikia padaryti daug namų darbų. Iš tiesų kartais atrodo, kad žengiame atgal, bet nereikia nusiminti. Mes, krikščionys, turėtume puoselėti viltį, kad visuomenę įmanoma pakeisti į gera, nes antraip ir Viešpats Jėzus nebūtų varginęsis duoti mums pakvietimo eiti į pasaulį ir jį keisti. Daug esame pasiekę, bet būtų baisu iššvaistyti tai, ką esame laimėję, ir dėl to Šiluvos deklaracija mums primena žmonijos laimėjimus, tai, kas mus jungia, ką būtina saugoti, kad neregresuotume arba nesugriautume to, kas statyta tūkstančius metų.

– Popiežius Pranciškus Bažnyčią yra pavadinęs karo lauko ligonine. Galbūt tokiu atveju šeimą galėtume laikyti karo lauku?

– Iš tikrųjų daug žmonių šiandienos visuomenėje nukenčia dėl to, kad neturi aiškių gairių arba patys yra per silpni priimti tuos principus, kurie jų gyvenimą keltų ir saugotų, daug sužeistų žmonių yra ir šeimose. Bažnyčia siūlo vaistus, gailestingumo tarnystę būtent per sakramentus, per bendrystę ir, aišku, per Dievo žodį, kuris žmogų gelbsti, nes pateikia kryptį, gyvenimo atsakymus, kaip elgtis, kokiu būdu šiame gyvenime laikytis, kad jo nesugriautum. Šiandien šeima iš tikrųjų yra karo lauko zona dėl to, jog, pirmiausia, yra kvestionuojami jos pagrindai, kad ji patiria siaubingas pagundas, kurios per viešąją mediją kėsinasi į šeimos vienybę. Šeimą supanti aplinka, kuri turėtų padėti šeimai išsilaikyti, suteikti padrąsinimą, šiandien atrodo sumenkusi, o kartais net veikia priešingai toms šeimos vertybėms, kurios vadinamos ištikimybe, pasiaukojimu, tarnyste, dovanojimu savęs kitam, dovanojimu gyvybės, – visi tokie šventi dalykai šiandien arba kvestionuojami, arba net atvirai puolami. Tai kaip šeimai net atsilaikyti? Aišku, ji tampa trapi, o jeigu šeimos pradeda trupėti, trupa ir visuomeninis audinys, galop ir pati valstybė praranda stabilumą.

– Esat sakęs, kad Lietuvos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime. Bet kaip rasti bendrą sutarimą?

– Sutarimas jau yra atrastas: Vakarų visuomenė sutaria laikydamasi pagrindinių krikščioniškų ir prigimtinio įstatymo principų apie žmogų, apie visuomenę, apie valstybę. Pasak mūsų himno, mes turėtume semtis stiprybės iš praeities, – vadinasi, tai, kas buvo atrasta geriausia, šiandien turi būti pritaikyta mūsų visuomenėse, galbūt nauju būdu, bet nekeičiant paties pagrindo.

Sutarimas yra įmanomas, nes per ilgą mąstymo istoriją, per du tūkstantmečius atrasta, kas yra žmogaus prigimtis, šeimos ir visuomenės prigimtis. Turėtume šią prigimtį gerbti, ir kai ją priimsime kaip visuomenės pagrindą, vienybė ir susikalbėjimas bus lengviau pasiekiami.

Pasiūlymai šeimos atžvilgiu neturėtų pakeisti esminių jos nuostatų, nes jas pakeitę gautume visiškai naują visuomenės sandorą, dalyvautume socialiniame eksperimente, kurį čia, Lietuvoje, ir Rytų Europoje jau esame išbandę – jie yra baisūs, siaubingai nuostolingi žmonėms. Socialinis eksperimentas, griaunantis tai, kas atrasta geriausia, kas yra visuomenės sugyvenimo laidas, nepateisina menamo visuomenės tobulinimo tikslo.

Mano nuomone, niekas negali kvestionuoti tų penkių punktų, kurie yra išdėstyti Šiluvos deklaracijoje. Tai yra gairės, kurios turi būti gerbiamos, jei norime visuomenėje išlaikyti vienybę.

N.Vasiliauskaitė. Kokia bus kuriama partija

Redakcija
-
0
N.Vasiliauskaitė. Kokia bus kuriama partija

Prof. dr. Sigitas Vaitkevičius. XXI a. vergijos grimasos Lietuvos moksle

Redakcija
-
0

Lietuvoje daug kalbama apie kuriamą gerovės valstybę. Net keli Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai įsakmiai teigia, kad kiekvienas turi teisę į teisingą ir tinkamą atlyginimą ir visi turi teisę į gerovei pakankamą gyvenimo lygį. Todėl sunku patikėti, kad šiais laikais vergija vis dar egzistuoja ir ypač, kad ji galėtų būti šviesiausiame visuomenės sluoksnyje akademinėje bendruomenėje. Turbūt mažai kas patikėtų, kad išnaudojimas moksle egzistuoja ir kad valstybė gali engti mokslininką, diskredituodama ne tik jo vardą, bet ir reikalaudama dirbti už neteisingą atlygį.

Iš pažiūros mokslininko darbo užmokestis didesnis nei pusės Lietuvos, ką ir teigia valstybės institucijos. Be to, atsiranda tokių, kurie rodo pirštu, kad kai kurie vadinamieji “vargšai mokslininkai“ važinėja naujais automobiliais ir gyvena nuosavuose namuose ir oriai save vadina „mokslininkais“ nors dalies jų mokslo produktyvumas tik „popierinis“. Tad, tam kas nežino tiesos, gali atrodyti visa tai įtikinamai, bet faktai yra faktai. Antai 2021 m. pirmame ketvirtyje vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 1505 eurai, o minimali mėnesinė alga 642 eurai. Vilniaus universitete vidutinis atlyginimas 1515 eurų. Lietuvos sporto universitete vidutinis atlygis – 1390 eurų, Klaipėdos universitete – 1300 eurų, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vos 938 eurai (t.y. tik 296 eurais daugiau nei minimalus mėnesinis).

Tad retais atvejais matomas ir valstybės pabrėžiamas spindesys yra skirtas tik pridengti skurstantį mokslininką, kurių dauguma niekada nebus rodomi kaip nepasiturinčio gyvenimo pavyzdys visuomenei. Apie jų skurdą nutylima pelno besivaikančioje žiniasklaidoje, kuri nepriima straipsnių jeigu niekas nenusižudė ar tas straipsnis bus neskaitlingas, nes skurdas, tiesiog, niekam nerūpi, o skurdžius nepajėgus už savo poziciją susimokėti ir pilti purvą ant pasirinkto politiko ar valstybės pareigūno. Viešai nekalbama, kad dažnas mokslininkas gyvena nuo algos iki algos ir bijo prarasti darbą, nes darbo rinkoje mokslininkas nėra paklausus specialistas, nepaisant aukšto jo žinių lygio. Tad akivaizdžiai dažnas mokslininkas yra marginalizuotas ar bent iš dalies marginalizuotas šiame laisvos rinkos „bunkančios“ valstybės fone.

Kodėl vieni skursta, o kiti blizga moksle, jeigu visi gauna vienodą valstybinę algą? Atsakymas paprastas. Blizgama ten, kur yra kiti pajamų šaltiniai, kurių sąskaita galima „aukotis“ mokslo labui. Aukojimasis reiškiasi per valstybės dar nuo tarybinių laikų nuosekliai diegtą misiją, kad proletaras turi atiduoti visą save „skurstančiai“ sistemai, kas reiškia, kad dažnas mokslo darbuotojas dalį savo darbo dirba po darbo tam naudodamas savo kompiuterį, spausdintuvą, telefoną, internetą, automobilį ir pan. Tokiais atvejais, laikantis įstatymų, turėtų būti vadovaujamasi LR Darbo kodeksu, t.y. turėtų būti pasirašyta panaudos sutartis, dengianti patiriamas sąnaudas, tačiau mokslo ir studijų įstaigose tokios praktikos nėra, nes valstybei – tai nenaudinga ir ji palaiko šią praktiką, nes LR Darbo kodekso laikymasis reiškia papildomas išlaidas valstybei. Todėl mokslininkas moksliniam darbui įsigydamas kompiuterį vietoje 826 Eurų, ką sumokėtų verslo subjektas, sumoka 1604 eurų iš kurių 604 eurų VSD, PSD, GPM bei darbdavio sumokami mokesčiai ir 174 eurai PVM. Tad skirtumas tik „kuklūs“ 778 eurai, kuriuos mokslininkas permoka tik todėl, kad jo patirtos sąnaudos, įsigyjant darbo priemones, nėra tinkamai kompensuojamos. Taip pažeidžiamas ne tik LR Darbo kodeksas, bet ir LR Konstitucija, kadangi ir taip [ne]teisingas darbo užmokestis dar mažinamas iš jo išskaičiuojant sąnaudas mokslo įstaigos naudai, o tai jau ne teisėti, o vergoviniai darbo santykiai menantys komunistinį palikimą.

Bet tai ne visos išlaidos, kurias patiria darbuotojas dirbdamas mokslinį darbą. Atliekant mokslinį tyrimą patiriama daugiau sąnaudų. Toliau pateikiamas pavyzdys su socialinių mokslų tyrėju yra neatsitiktinis, nes tai yra pigiausiai valstybei kainuojanti mokslo sritis, kuri yra kelis kartus skurdžiau finansuojama nei kitos mokslo sritys, ir kur vis dar teigiama, kad joje moksliniai tyrimai beveik nieko nekainuoja.

Socialinis tyrėjas turi susirinkti teorinę literatūrą. Jis jos dalį įsigyja, pirkdamas reikalingus leidinius (vidutiniškai apie 34 eurai vienam, bet gali kainuoti ir šimtus eurų). Per pastarąjį dešimtmetį atsiradus prieigai prie duomenų bazių šių išlaidų dalis sumažėjo, bet jų vis dar liko, tad vieši valstybės pareiškimai, kad išperkama prieiga prie duomenų bazių informaciniu požiūriu yra tas pats, kaip ir pareiškimai, kad saugoma valstybinė siena palei Baltarusiją.

Toliau yra rengiami tyrimo instrumentai, t. y. klausimynai, testai ir kt., kuriuos reikia išspausdinti (vienas klausimynas gali kainuoti iki 1 euro, bet gali kainuoti ir daugiau, o jų reikia nuo 100 iki 2000), nes ne visos apklausos gali būti atliktos internetu. Bet ir interneto apklausoms reikia darbo: parengti anketas, suprogramuoti ar jas sudėti į specialias programas, įsigyti prieigos teises specialioje apklausų internetinėje svetainėje ir panašiai. Klausimynų nereikia spausdinti, jeigu daromas interviu, bet čia mokslininkas dažnai perka savo diktofoną, vaizdo kamerą, nes interviu yra įrašomas. Tad šios išlaidos ne ką mažesnės nei klausimynų spausdinimas spaustuvėje.

Turint tyrimo instrumentus vykstama susitikti su tais, kurie į juos gali atsakyti (vizito kaina gali atsieiti nuo kelių eurų iki keliasdešimties priklausomai nuo atstumo, transporto priemonės ir pan.). Dažnas tyrėjas vyksta savo lėšomis, neretai net ne darbo metu, tad sąnaudos patiriamos ir čia.

Surinkus duomenis juos reikia apdoroti. Jeigu tai daroma mokslo ar studijų įstaigoje, tuomet naudojami joje esantys kompiuteriai, programinė įranga, tačiau kartais reikalingos tyrimų programos, kurių aukštosios mokyklos neįsigyja, nes dėl vieno ar kelių pageidaujančių viešasis konkursas įsigijimui neorganizuojamas, todėl dėstytojas arba mokslininkas tokią programą įsigyja pats ir darbą dirba namuose. Tokia programa gali kainuoti nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų.

Atlikus skaičiavimus rengiamas mokslinės publikacijos rankraštis, kuris verčiamas į anglų kalbą (vėl kainuos nuo 50 iki 350 Eurų ar net daugiau, jeigu didesnė rankraščio apimtis), nes lietuvių kalba spausdinamos publikacijos Lietuvoje laikomos bevertėmis, o jas spausdinantys mokslo bendruomenėje laikomi „antrarūšiais“, nes lietuvybė Lietuvos moksle yra nepageidaujama ir diskriminuojama, vertinant mokslo rezultatus. Rankraštį išvertus, siekiant pakliūti į aukšto lygio pasaulinio mokslo žurnalus, vertimo nepakanka. Rankraštį dar reikia redaguoti, o anglakalbio redaktoriaus paslaugos irgi mokamos (nuo 150 iki 450 eurų) tad ir čia patiriamos sąnaudos, kurias dažnas padengia iš savo atlyginimo.

Parengus rankraštį patiriamos recenzavimo išlaidos (apie 50 eurų, kartais ir daugiau) ir jeigu recenzentai pritaria, publikacija yra spausdinama. Norint, kad šis procesas truktų ne ilgiau kaip metus ar du, vėl mokami pinigai. Vienos publikacijos paskelbimas tokiuose žurnaluose gali kainuoti nuo 200 iki 3500 eurų. Tad tyrimai arba, populiariai kalbant, mokslas kainuoja.

Atspausdinus tokią publikaciją, mokslo ir studijų įstaigos kartais skiria tam tikrą finansavimą. Vienos mokslo įstaigos padengia visą publikavimo (bet ne tyrimo) kainą, kitos tik jos dalį, kurią išmoka per darbo užmokestį ir mokslininkas gauna vos pusę sumos.
Kai kurioms mokslo įstaigoms leidybos finansavimas yra „pačių skęstančiųjų“ reikalas, nes jos pačios gyvena su „bado dietos“ biudžetais tad nelabai ir gali finansuoti valstybės nuolat augantį apetitą moksliniam prestižui, t.y. publikacijoms aukščiausio lygio mokslo leidiniuose.

Tad bendrai net mažos apimties tyrimas, kurio savikaina įskaitant publikaciją yra apie 2000 eurų būna kompensuojamas išmokant kokius 600 eurų, nors jų atskaičius GPM, VSD, PSD darbuotojas gauna apie 300 eurų. Taigi, apie 1700 eurų ar daugiau mokslininkas prisideda savomis lėšomis, o tai sudaro apie pusantro mėnesio docento atlyginimo. Todėl du straipsniai, kurių iš docento dažnai reikalaujama paskelbti per vienerius metus, jam kainuoja tris mėnesinius atlyginimus, o tai jau – ketvirtadalis jo metinio darbo užmokesčio. Tad jeigu mokslininkas rengia daugiau publikacijų, jis praranda ir daugiau darbo užmokesčio, kurį susigrąžina, uždirbdamas versle, teikdamas paslaugas, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, jei, apskritai, turi tokias galimybes nes ne visų sričių mokslininkai rinkoje paklausūs. Tad faktas, kad jam šios išlaidos nekompensuojamos nors jis jas patiria ir nesvarbu, kad [ne]atsakingi valstybės pareigūnai sakys jok formaliai yra sukurta aibė priemonių kuriomis visa tai turėtų būti kompensuojama, bet realiai jos daugumos mokslininkų nepasiekia ir egzistuoja tik popieriuje bei remiant išrinktuosius.

Tačiau tai tik dalis problemos kalbant apie išnaudojimą aukštajame moksle. Tam valstybė rado dar vieną būdą. Dabartinis LR Mokslo ir studijų įstatymas bei LR Darbo kodeksas prisidėjo prie etatinės dalies mažinimo, nes mažėja studentų skaičius. Be to, dėl tos pačios priežasties dažnai įdarbinama terminuota darbo sutartimi. Čia pažymėtina, kad valstybės nesuvokimas peržengia visas logikos ribas. Kokio proto reikėjo būti, kad mokslinio darbo sąnaudų ekvivalentu pasirinkti ne mokslinio darbo apimties rodiklį ir patiriamų sąnaudų išvestinį dydį, o studentų skaičių? Studentų kurie ne mokslo į studijų įstaigas ateina, o įgyti žinių, t. y. išmokti. Tai tas pats, kas kosmoso tyrinėjimo sąnaudas skaičiuoti pagal paplūdimyje gulinčių ir į dangų žiūrinčių skaičių, o ne pagal patiriamas tyrinėjimo išlaidas.
Tokios klaidos – tai ne klaida rašto darbe, ir tai ne gerovė valstybėje.

Kai darbuotojas dirba 0,4 etato terminuota sutartimi nuo rugsėjo 1 dienos iki birželio 30 dienos, tai tampa vergovine problema. Jos esmė ta, kad kaskart darbuotojas priimamas konkurso būdu. Tai reiškia, kad nors jam mokama už 40 proc. produktyvumą, nes užima tik 0,4 etato, konkurso sąlygos numato, kad darbuotojas turi atitikti pilnam etatui keliamus reikalavimus, o tai reiškia, kad 0,6 etato arba 60 proc. ne tik mokslo produkcijos išlaidų mokslininkas turi apsimokėti pats, bet dar ir negauna darbo užmokesčio už tą darbo dalį, o tai jau – vergija, kurią mokslininkui parenka valstybė, nes jo talentas tampa motyvu jį išnaudoti. Įvardintos aplinkybės per darbo pokalbį nėra paaiškinamos, o darbuotojas paprastai apie jas sužino, tik atidirbęs kelis metus, kai suvokia finansavimo sistemą, kuria maskuojamas išnaudojimas ir masiniai darbo kodekso pažeidimai.

Tad tokia ta „lietuviškojo“ mokslo realybė, kur moksliniai tyrimai, kad už juos nereikėtų mokėti verčiami tarsi savanorišku pomėgiu, kurio sąnaudas mokslininkas turi pats padengti kitomis pajamomis iš kitų veiklų, nes tai tarsi jo „hobis“, o ne „profesija“. Todėl nenuostabu, kad kai kurie mokslininkai (ir ne tik socialiniuose, bet ir kituose moksluose) dirba kaip vergai už duonos kąsnį ir vedini iliuzijos, kad mokslininko profesija gerbiama, nors toks valstybės požiūris į mokslininką – tai ne pagarba, kurią valstybė taip „oriai“ deklaruoja, o mokslininko profesijos devalvacija ir mokslo karjeros paniekinimas, jau nekalbant, kad valstybės vadovai mėgdavo žeminti mokslininkus teigdami, kad mokslininkai gaudami „didelį“ darbo užmokestį per mažai padaro valstybės naudai ir nesukuria išskirtinai vertingos mokslo produkcijos tiek, kiek valstybė to norėtų mokėdama skurdų atlyginimą ir iš jo versdama pasidengti mokslinio darbo sąnaudas.

Įžvalgos grįstos LAMPSS atlikta Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo sistemos analize. Autorius yra LAMPSS tarybos pirmininkas

1...936937938...1 706Nuo 1 706 937 puslapis