Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (I)

„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9

Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo publicistiniuose tekstuose ir pasisakymuose kelia laisvės gynimo obalsį, kviečia priešintis prievartinei visuotinei vakcinacijai ir piliečių segregacijai į dvi skirtingas teises turinčias klases. Esminei šių tekstų idėjai ir autorės intencijoms visiškai pritariu: pavojus laisvei yra realus, laisvę ginti – būtina, gindami laisvę turime priešintis prievartinei vakcinacijai ir nevienodas teises turinčių piliečių klasių steigimui.

Vienas iš Nidos Vasiliauskaitės straipsnių nusipelno išskirtinio dėmesio, nes jame randame pristatytas pasaulėžiūrines prielaidas, kuriomis autorė grindžia savo kovą už laisvę.

Tas pasaulėžiūrines prielaidas galima pristatyti kaip penkių susijusių tezių rinkinį.

1 Teisės ir laisvės yra prigimtinės.

2 Teisių ir laisvių subjektas yra individas.

3 Politiniai sprendimai negali būti grindžiami nuorodomis į bendrąjį gėrį, nes

a ) bendrasis gėris neegzistuoja;

b ) niekas nežino, kas yra bendrasis gėris.

4 Bendrojo gėrio fikcija yra pavojinga, nes veda į diktatūra ir totalitarizmą.

5 Svarbiausia individo laisvė ir teisė yra galėjimas pačiam rinktis gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi.

Šios idėjos yra įtaigios. Štai kaip vienas pilietis jas pasitelkdamas socialinio tinklo žinutėje artikuliuoja savo patirtį:

[Mano prosenelis] buvo Telšių partizanų būrio vado pavaduotojas. Į Lietuvą atėjus raudoniesiems „išvaduotojams“ ir „išvadavus“ jo šeimą nuo namų ir turėto turto vardan „bendrojo gėrio“ socializmo statybai, jis kartu su kitais laisvę mylinčiais vyrais nusprendė pasitraukti į miškus. […] Tuo tarpu aš šiuo metu gyvenu name, kuris karo metais priklausė žydų šeimai. Ši šeima, vardan bendrojo vokiečių tautos gėrio, karo metais buvo uždaryta į Kauno žydų getą, o galiausiai išžudyta […] raudonieji „išvaduotojai“ nusprendė, kad močiutės tetą būtina, vardan bendrojo socialistinio žmonių gėrio, išsiųsti į neterminuotos trukmės ekskursiją Sibiran. […] Žinau ką gali tekti patirti ir padaryti norint išsaugoti laisvę. Žinau, ką reiškia, kai „bendrasis gėris“ pastatomas aukščiau žmogaus laisvės. […] Ačiū visiems, kurie vadinat mane rusų koloborantu, nes nesutinku klauptis prieš niekeno neišrinktus europinius neo-komunistus dar kartą bandančius kurti „bendrąjį gėrį“ ne savo, o mano ir kitų, kūnais ir gyvenimais.

Daugelis laisvę vertybe laikančių piliečių mąsto atsispirdami nuo panašių pasaulėžiūrinių prielaidų, todėl itin svarbu išsiaiškinti, (a) ko jos vertos filosofiniu požiūriu ir (b) kiek jos padeda laisvės gynimo reikalui. Šiems klausimams ir yra skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje neliesime pandemijos suvaldymo ir vakcinacijos problemų, kurias aptardama Nida Vasiliauskaitė išsakė mus dominančias pasaulėžiūrines prielaidas.

Teisės ir laisvės – prigimtinės, o gėrio supratimas – pasirinktinis?

Filosofė pritaria Lietuvos respublikos Konstitucijos nuostatai „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ ir išaiškina, kad tai reiškia, jog „ne valstybė ir ne valdžia jas panorėjusi suteikia“. Nesunku pastebėti, kad aiškinant prigimtines teises ir laisves nėra jokios nuorodos į prigimtį. Toks išaiškinimas yra nepakankamas ir klaidinantis, nes pristato ne sampratos turinį, o iš to turinio išplaukiančias jos apibūdinimus. Prigimtinių laisvių ir teisių sampratą galima išaiškinti pasakant, kad tai yra tokios laisvės ir teisės, kurios kyla iš amžinos ir nekintančios žmogaus prigimties. Prigimtinių teisių ir laisvių samprata priklauso prigimtinės teisės doktrinai. Filosofai, plėtoję prigimtinės teisės doktriną, paprastai teigdavo, jog pastaroji turi dvigubą sankciją: kyla, viena vertus, iš žmogaus prigimties, antra vertus, iš Dieviškojo Įstatymo, t. y. iš žmogų sukūrusio gerojo Dievo valios.

Panašu, kad Nidos Vasiliauskaitės pasisakymai apie prigimtines teises niekuomet net neužsimenant apie žmogaus prigimtį liudija nesuvokimą, jog klasikinis prigimtinis įstatymas ir modernioji prigimtinė teisė nuo Tomo Hobso laikų susijusios nebent pavadinimu, o iš tikrųjų iš esmės skiriasi. Hobsas aiškiai sako, kad abstrakčias teises turintis individas iki visuomeninės sutarties nežino jokio įstatymo ir net socialinių normų, pats gėrio ir blogio skyrimas atsiranda tik po sutarties, o normų šaltinis yra valstybė. Ji ir realizuoja ,,prigimtines teises“, kurios tampa istoriškos ir konvencinės, o galiausiai neišvengiamai virsta ,,žmogaus teisėmis“, kurios yra individo troškimai, legitimuojami valstybės. ,,Laisvė“ tokiomis sąlygomis tėra valstybės gaminama laisvė, kuri neturi nė menkiausios atramos prigimtyje.

Šio trumpo ir paviršutiniško prigimtinių teisių ir laisvių sampratos išaiškinimo pilnai pakanka, kad įžveltume rimtus keblumus, glūdinčius Nidos Vasiliauskaitės tezėse. Pirmoji tezė prieštarauja penktajai: jeigu pripažįstame kad teisės ir laisvės yra prigimtinės, tada pripažįstame, kad egzistuoja nekintanti žmogaus prigimtis, o remdamiesi nekintamos žmogaus prigimties koncepcija galime išvesti apibrėžtą gėrio sampratą, apibrėžtą dorybių sampratą ir pareigą siekti tokio gėrio bei praktikuoti tokias dorybes, bet ne laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą. Juo labiau turėsime atmesti laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą, jei pripažinsime, kad natūralioji teisė turi ir dieviškają sankciją: Dievas suteikia žmogui tik galimybę, bet ne teisę ir laisvę laužyti Dieviškąjį Įstatymą. Visa tai, beje, puikiai suprato Džonas Stiuartas Milis, pirmasis pabandęs filosofiniais argumentais pagrįsti laisvę rinktis bet kokį gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi. Millis, kuris buvo historicistas ir nuožmiai krikščionybės nekentęs ateistas, manė, kad žmogaus prigimtis yra plastiška bei nuolatos kintanti ir neigė, kad gali egzistuoti kokia nors prigimtinė teisė.

Susigaudžius, kad pirmoji tezė prieštarauja penktajai, kyla įtarimas, kad ji taip pat nesuderinama su trečiojoje tezėje išsakomu bendrojo gėrio egzistavimo neigimu bei bendrojo gėrio nepažinumu. Juk jei žmogaus prigimtis yra amžina ir nekintanti ir iš jos išplaukia apibrėžta gėrio samprata, tada, pripažinus, kad žmogaus prigimtis yra bendruomeninė, turbūt teks pripažinti, kad, pirma, egzistuoja kažkoks bendruomeninis, taigi – bendrasis, gėris, ir, antra, mes ką ne ką apibrėžto apie tą bendrąjį gėrį galime pasakyti? Be abejo, taip ir yra. Tačiau šioje vietoje trečiosios tezės daugiau neaptarinėsime, nes didesnis aiškumas dėl bendrojo gėrio gali būti įgytas pirmiau išanalizavus antrąją tezę.

Teisių ir laisvių subjektas – individas, o bendrasis gėris – fikcija?

Žodis „individas“ nėra žodžio „asmuo“ arba „žmogus“ sinonimas. Individo sąvoka turi specifinį turinį: individas yra suprantamas kaip žmogus, kuris, siekdamas savanaudiškų tikslų, visomis prieinamomis priemonėmis grumiasi dėl ribotų išteklių. Mintis, kad žmonės yra individai, yra modernios politinės filosofijos konstravimo ir modernios valstybės praktinio kūrimo išeities taškas. Verta prisiminti, kokio pobūdžio teorijos sukonstruojamos atsispyrus nuo tokio išeities taško.

Prielaida, kad žmonės yra individai, veda prie prigimtinės būklės koncepcijos. Prigimtinėje būklėje vykstantis „visų karas su visais“, kuriame žmonės turėtų susinaikinti. Nuo tokio likimo žmones išgelbstinti valstybė, įvedanti taiką ir bendro gyvenimo taisykles. Tokios valstybės atsiradimas reiškiąs perėjimą į civilizuotą arba pilietinę būklę.

Valstybėje individų santykiai organizuojami ir tvarkomi dviem skirtingais ir sunkiai suderinamais būdais, todėl galima sakyti, kad perėjus į pilietinę būklę atsirandančios dvi bendruomenės arba visuomenės. Pirmoji – pilietinė visuomenė, kuriai būdinga iš prigimtinės būklės paveldėta konkurencija ir kova dėl ribotų išteklių. Tai esąs egoistiškų individų, siekiančių grynai privačių tikslų, sambūris. Nuo prigimtinės būklės pilietinė visuomenė esanti skirtinga tuo, kad joje konkurencija ir kova dėl išteklių vyksta pagal visiems galiojančias aiškias taisykles, kitaip tariant, ją grindžia sąžiningos konkurencijos principas.

Pilietinei visuomenei nuolat gresiantis pavojus pereiti prie konkurencijos ir kovos be taisyklių, t. y. grįžti į prigimtinę būklę. Tokios baigties pilietinė visuomenė galinti išvengti, jeigu sugeba tapti visiškai kitokio pobūdžio dariniu – politine visuomene, sugebančia prižiūrėti, kad pilietinės visuomenės nariai bent minimaliai laikysis visiems galiojančių taisyklių. Politinė visuomenė esanti būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga. Kadangi pilietinę ir politinę visuomenę grindžiantys principai yra skirtingi, individai jose dalyvauja dėl visiškai skirtingų paskatų. Pilietinėje visuomenėje individai telkiasi į sambūrius tam, kad patenkintų tik jiems svarbius interesus. Į politinėje visuomenę įsitraukia laisvu apsisprendimu įsipareigodami bendrajam interesui ir tuo pačiu atsisakydami siekti bent dalies savo norų įgyvendinimo, pirmiausia – noro kuo labiau padidinti savo išteklius. (Plačiau apie pilietinės ir politinės visuomenės sąvokas ir jų pritaikymą Lietuvos realijoms žr. ČIA.)

Šis trumpas moderniosios politinės filosofijos svarbių bruožų prisiminimas leidžia įvertinti filosofės požiūrį į bendrąjį gėrį. Nida Vasiliauskaitė teigia, kad „„bendras gėris“ prasmingas tik kaip individų gėrių suma“, kitaip tariant, bendrasis gėris neegzistuoja. Panašu, kad yra ne taip, nes individai turi tam tikrą minimalų bendrąjį interesą – tai, kad pilietinėje visuomenėje nebūtų sistemingai pažeidinėjamas sąžiningos konkurencijos principas. Nėra pagrindo tokio bendrojo intereso užtikrinimą nelaikyti gėriu arba laikyti privačiu gėriu. Tai reiškia, kad antroji tezė prieštarauja trečiojoje tezėje formuluojamam bendrojo gėrio egzistavimo neigimui.

Galbūt, Nida Vasiliauskaitė sutiktų, kad bendrasis gėris egzistuoja kaip individų minimalus bendrasis interesas, bet neigtų, kad egzistuoja pozityviai apibrėžiamas bendrasis gėris. Tokia pozicija iš karto kelia įtarimą, nes, kaip minėta, pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga yra politinė visuomenė. Ar nebus taip, kad politinės visuomenės nariai įsipareigoja pozityviai suprantamam bendrajam gėriui? Be abejo, taip ir yra, ir tai išaiškėja ėmus analizuoti filosofės trečiojoje tezėje išsakytą bendrojo gėrio nepažinumą.

Bendrasis gėris nepažinus?

Nida Vasiliauskaitė formuluoja retorinį klausimą „kokiu būdu žinome jo [bendrojo gėrio] turinį“? Šį retorinį klausimą papildo dar keliais retoriniais klausimais: „kas konkrečiai sudaro „bendrąjį gėrį“? kieno neapskundžiamu balsavimu ar sprendimu? kam jis geras […]? kam bendras […]?“ Šie retoriniai klausimai implikuoja, kad bendrojo gėrio samprata yra labai kebli ir iš esmės neišsprendžiama filosofinė problema, su kuria susidūrus belieka priimti skeptinę nuostatą – nežinome, nesužinosime, žinoti negalime.

Tačiau pasigilinę į bendrojo gėrio klausimą netrunkame pamatyti, kad aiškumo čia kur kas daugiau, negu nori pripažinti filosofė. Klasikinėje politinėje filosofijoje iš esmės vieningai valstybės tikslu buvo laikomas bendrasis gėris. Kaip pavyzdžius galima paminėti tokius iškilius veikalus, kaip Platono Valstybę, Aristotelio Politiką, Cicerono Įstatymus ir Apie respubliką, Tomo Akviniečio Teologijos sumą. Šis požiūris nebuvo svetimas ir moderniajai politinei filosofijai. Užtenka prisiminti Loko Du traktatus apie vyriausybę arba Ruso Visuomenės sutartį. Šie autoriai nelaikė bendrojo gėrio nepažiniu. Ar nevertėtų, užuot įtaigavus skaitytoją retoriniais klausimais, susipažinti su filosofų koncepcijomis ir jas įvertinti?

Svarbūs dalykai netrunka paaiškėti net nesileidžiant į gilius filosofinius apmąstymus arba filosofų veikalų studijas. Nidai Vasiliauskaitei, kaip ir kiekvienam filosofui, turėtų būti brangi Antika – epocha, kai buvo padėti Vakarų civilizacijos pamatai ir buvo sukurta klasikinė filosofija. Nereikia būti dideliu Antikos istorijos žinovu, kad pastebėtum, jog bendrasis gėris yra viena centrinių šios epochos politinio mąstymo sampratų. Būtų tikrai keista, jei Graikijos ir Romos politikams bei piliečiams ši samprata būtų buvusi tiek pat mįslinga, kaip Nidai Vasiliauskaitei. Pažymėtina ir tai, kad klasikinė politinė filosofija iš esmės yra Antikos epochos politinių realijų ir politinio diskurso filosofinis apmąstymas.

Pabandykime pasitelkti savo istorinę vaizduotę ir pasiaiškinti, kaip to meto žmogus galėjo suprasti bendrąjį gėrį. Idant klausimą galėtume aptarti kuo paprastesniu ir grynesniu pavidalu, prisiminkime Senovės Graikijai būdingą kolonizacijos reiškinį: miestai-valstybės (poliai) išsiųsdavo gyventojų perteklių į užjūrius steigti naujų polių. Įsivaizduokime, kad vienoje tokioje ekspedicijoje dalyvauja jaunuolis tinkamu šiai misijai vardu Agatarchas. Šis jaunuolis su būriu panašių į jį sulipa į laivus, nuplaukia į iš anksto numatytą vietą, aplamdo vietinio barbarų karaliuko kariauną, ant kalno pastato tvirtovę, išsidalina aplinkui esančius laukus, paaukoja tėvynės dievams, ir štai – naujasis polis įsteigtas. Agatarchas yra naujojo polio pilietis ir jo buvimas piliečiu pasireiškia trimis svarbiausiais būdais: vieta karinėje rikiuotėje, žemės sklypu jo nuosavybėje ir balsu tautos susirinkime. Agatarchas nėra filosofas, o filosofija dar nėra net išgalvota. Apie politiką jis mąsto pasitelkdamas kelias polio realijas nusakančias sampratas. Tai yra sampratos, kurias mums gali perteikti terminai „pilietis“, „politinė tauta“, „respublika“, „politinė laisvė“. Trumpai juos paaiškinsime. Pilietis yra ne šiaip valstybės gyventojas, bet narys specifinio kolektyvinio subjekto – politinės tautos, t. y. žmonių bendrijos, kuri valdo save pasitelkdama savo pačios išleistus įstatymus. Respublika yra valstybė, kuri priklauso politinei tautai, erdvė, kurioje politinė tauta ir jos nariai realizuoja savo politinę laisvę. Politinė laisvė yra būsena, kai jokia galybė negali politinės tautos ir piliečio atžvilgiu priimti savavališkų sprendimų. Agatarchas ne itin aukštai vertina savo kaimynus barbarus: jie panašūs į vergus, nes pas juos nėra nei piliečių, nei respublikos, nei politinės laisvės.

Mąstymas šių sampratų pagalba tiesiog verčia pasitelkti dar vieną – bendrojo gėrio sampratą. Agatarchui nekyla didelių sunkumų įsivaizduoti, kas tai galėtų būti. Bendrasis gėris yra politinės tautos gėris, toks gėris, kuriuo disponuoja ne atskiri žmonės, bet politinė tauta kaip kolektyvinis subjektas. Bendriausia bendrojo gėrio apraiška yra respublika, o mažiau bendros apraiškos yra piliečių bendrabūvio taisykles nustatantys įstatymai, protėvių papročiai, religija, piliečių dorybingumas, politinė laisvė, saugumas, teisingumas. Beje, atkreipkime dėmesį į lotynišką išsireiškimą res publica, kuriuo savo polį vadino romėnai. Jis reiškia „bendras reikalas“ ir jame slypi akivaizdi nuoroda į bendrąjį gėrį.

Agatarchas ir jo bendrapiliečiai bendrąjį gėrį iškelia aukščiau asmeninio gėrio, tokio kaip turtas ir komfortas, ir taip daro dėl visiems jiems puikiai suprantamos priežasties: tinkamas pasirūpinimas bendruoju gėriu yra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga. Negebėjimas pasirūpinti bendruoju gėriu gresia valstybei nuosmukiu, vidiniais konfliktais, išorės priešų agresija, o visa tai piliečiams gali baigtis vergija arba žūtimi.

Polis nėra moderni valstybė ir Agatarchas nėra individas, tačiau esminiai ikimodernaus mąstymo apie bendrąjį gėrį momentai moderniai valstybei galioja lygiai taip pat, kaip jie galiojo poliui: gera bendrojo gėrio būklė lygiai taip pat tebėra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga, o tokie dalykai kaip saugumas, teisingumas, politinė laisvė, piliečių dorybingumas lygiai taip pat tebėra ne kas kita, o bendrojo gėrio apraiškos. Tada kodėl šiuolaikiniam žmogui, net filosofui, bendrasis gėris atrodo tokia neaiški samprata? Gal ne sampratos filosofinis keblumas, o miesčionio (biurgerio, buržua) ribotumas ir ideologinis angažuotumas trukdo suprasti, kas yra bendrasis gėris?

Antroji dalis ČIA.