2025-05-14, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 924

Darius Alekna. Teorija, brolau, sausa šaka, tiktai gyvenimo vaisingas medis žydi (atsakymas P. Aleksandravičiui)

Redakcija
-
0

lrt.lt

Artėjant homoseksualų poroms pritaikyto Partnerystės įstatymo projekto svarstymui Seime, Lietuvos medijose regime karštligišką jo šalininkų sujudimą: visuomenę graudena vienos LGBT narės motinos ašaros ir reikalavimai, vėl visais keliais ir būdais spaudžiamas prezidentas, puolama siūlomoms įstatymo normoms nepritarianti Bažnyčia.

Idant pastarosios kritika atrodytų įspūdingesnė, jai pasitelkiamas kun. J. Sasnauskas („Kai nežinai, kas vyksta“, 2021 10 12, Bernardinai.lt), išversdinama ir viešai pristatoma propagandinė vieno amerikiečių jėzuito knygelė (J. Martin, Statant tiltą, dalyvauja ir VU kapelionas kun. E. Puzynia SJ, Vilniaus viešoji A. Mickevičiaus biblioteka 2021 10 12).

Į tą pačią eilę rikiuojasi ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos mokslinio sekretoriaus, nuolatinio „Mažosios studijos“ bendradarbio, MRU docento dr. Povilo Aleksandravičiaus rašinys „Šiluvos deklaracija ir Bažnyčios tragedija“.

Toliau panagrinėkime, kokiais būdais šis autorius vykdo iš(si)keltą užduotį.

Bažnyčios kritika

P. Aleksandravičius tikrai negaili spalvų piešdamas savo įsivaizduojamą Lietuvos katalikų Bažnyčios vaizdą: „krikščionių jausenos, dažnai psichologiškai sudarkytos, slegiamos įsikalbėtos kaltės, griežtų idealų ir normų, kurių niekas negali pakelti“; „tarp Lietuvos krikščionių matome tiek daug… psichologiškai sužalotų žmonių. Jie kalba apie Jėzaus džiaugsmą, o viduje yra liūdni tarsi žmonės be Dievo“. Jie nesupranta, net ką patys parašo („Jeigu tik [Šiluvos] deklaracijos autoriai ir ją pasirašiusieji suvoktų, ką tai reiškia!“).

Žinoma, prasčiausia padėtis su kunigija – tik „keletui Lietuvos kunigų, vienuolių ir aktyvių katalikų pasauliečių būdinga tikra išmintis ir nesuvaidinta meilė“. Keletas, tai nuo 3 iki 10. Autorius žino, ką sako, nes tvirtina: „žinau, kaip gyvena daugybė mūsų kunigų… daugybė jų dūsta dvasiškai pasimetę, panirę į depresiją, alkoholizmą“.

Didžiausia problema, P. Aleksandravičiaus akimis, celibatas: „kunigo kelio pradžioje bandę prasmingai išgyventi celibatą, daugelis jų šią prievolę atmetę kaip didžiausią gyvenimo problemą“. Toliau – dar gražiau: „Daugybė kunigų – LGBT bendruomenės nariai“. Ir čia neina kalba apie homoseksualių potraukių turinčių kunigų skaistybę ir celibato laikymąsi: „Pažįstu ne vieną, kuris išsprendė problemas, pagaliau atradęs Dievo vedimą, nusimetęs teorinę schemą, atsivėręs meilei. Tai – šviesos žmonės, kadaise išgyvenę vidinį pragarą. Dabar jie gali būti išmintingi kitų žmonių dvasinio gyvenimo patarėjai. Jie leidžia jausti evangelijos šviesą ir džiaugsmą…“.

Iš šių autoriaus žodžių galima suprasti, kad jam patinkantys „išsprendę problemas“ išmintingieji kunigai, „šviesos žmonės“, kurių, kaip matėme, vos keletas, praktikuoja homoseksualų seksą. O štai su savo gundymais sunkiai kovojantis kunigas, kuris vis tiek „skatina kovoti už „tradicinę šeimą“, už „šventą vyro ir moters sąjungą“ ir kuris mane patį bandė įsistumti į savo lovą“ – veidmainis, nors „nusikalstama veika jam nėra būdinga“. Kai girtuoklis, ar metęs gerti žmogus kviečia gyventi blaiviai, šiaip jau žmonės linkę pasidžiaugti ir nesako, kad jis veidmainiauja.

Štai kaip atrodo Bažnyčia LGBT šalininko akimis. Tiesą sakant, šį paveikslą katalikas P. Aleksandravičius dėlioja lygiai taip pat, kaip ir nekrikščionys LGBT aktyvistai, (įsi)vaizduodami visą ją supančią visuomenę: aplinkui vien tik pilki žmoneliai, į kuriuos neverta kreipti didelio dėmesio; įtikinėjimo ir kompromitavimo verti tik su gėjų propaganda kovojantys, nes savo tikrąją homoseksualią prigimtį varžantys ir jos bijantys veidmainiai moralistai. Tiesa, dar esama vieno kito supratingo rėmėjo iš „naudingų idiotų“ padermės – jais galima viešai pasidžiaugti.

Bet grįžkime prie autoriaus kuriamo Bažnyčios vaizdo. Kartu su visais gėjais jis nori, kad savo Bažnyčią mes matytume lygiai taip pat. Viena vertus, dabar, kai daugybės įvairių šalių vietos Bažnyčias purto nepilnamečių berniukų tvirkinimo ir homoseksualizmo skandalai, būtų neprotinga abejoti tokiu atviru Aleksandravičiaus liudijimu. Turime tikrai pasidžiaugti, kad popiežius Pranciškus atkakliai triūsia siekdamas išvalyti Bažnyčią nuo tokios gėdos.

Bet grįžkime prie Aleksandravičiaus rašinio ir paklauskime: ar šitaip savo Bažnyčią mato didžioji dauguma Lietuvos tikinčiųjų? Ar tokie yra jų klebonai? Ar tokie jų vyskupai? Ar tokie kardinolai? Ir ar tokie jie patys?

Paklauskime ir dar daugiau: ar jie norėtų, kad jų kunigai būtų homoseksualius santykius praktikuojantys „šviesos vaikai“? Pagaliau, Bažnyčia yra visuotinė, šiandienos pasaulyje apimanti labai daug įvairių žmonių, kurie priklauso įvairioms kultūroms, amžiaus grupėms, turi skirtingą išsilavinimą: Bažnyčia juos visus turi vesti Kristaus keliu, su visais rasti bendrą kalbą. To nenorintys suprasti tikintieji ir kunigai savo veikla kuria atskirą gėjų sektą.

Šioje vietoje tiktų prisiminti šv. Augustiną. Kaip žinia, toli gražu ne visi krikščionys šiame pasaulyje priklauso Dievo miestui, kaip ir ne visi netikintieji – pasaulio miestui: kas yra kas, galutinai bus aišku tik Paskutiniojo Teismo dieną. Ir dar: Dantės „Pragare“ pilna kunigų, vienuolių, net vyskupų, ten pasitaiko ir vienas kitas popiežius.

Deklaracijos blogis

Kaip ir kodėl susidarė tokia baisi padėtis Lietuvos Bažnyčioje? P. Aleksandravičius turi trumpą ir aiškų atsakymą: kalta Šiluvos deklaracija. „Deklaracijoje išskleidžiama bendro gėrio koncepcija, kurios centre – iš vyro ir moters sąjungos kylanti šeima, pagarba žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo momento iki natūralios mirties, taip pat sąžinės, religijos bei žodžio laisvė. Visa ta – gilu, principinga, gražu. Tačiau visa tai – tik teorinės klišės, abstrakcijos“.

Nuo filosofijos pavargęs filosofas, Fr. Nietzsche ir H. Bergsono gerbėjas, Aleksandravičius puola ne deklaracijos turinį, bet apskritai pačią pastangą formuluoti bet kokią teoriją, schemą ar idealą: anot jo, tai visuomet gyvenimą žudantis blogis: „Bažnyčia ir toliau primena instanciją, kuri tebebando reguliuoti visuomenės gyvenimą, jai taikydama teorines, abstrakčias, realiai neišgyvenamas moralines schemas“; „O ką žmogui reiškia gyventi pagal Dievo valią, turint… tik teorinę abstrakciją?

Tai reiškia, kad bus bandoma pritempti psichiką, jauseną, emocijas, kūną prie negyvo idealo. Kad protui nebus leidžiama pažinti tikrovės tokios, kokia ji yra, bet formuoti pažinimą pagal tikrovėje neveikiančius abstrakčius konceptus, pagal gražius, bet mirusius įvaizdžius“.

Kaip Aleksandravičius siūlo gelbėti Bažnyčią iš šių „mirusių vaizdinių“, „neveikiančių abstrakčių konceptų“, „negyvo idealo“, „neišgyvenamų moralinių schemų“, „abstrakcijų“ ir „klišių“ gniaužtų? Jo atsakymas paprastas ir skaidrus it vanduo: „galbūt atėjo laikas keisti tiesos sampratą, ir ne teoriją, o gyvą žmogų laikyti jos vieta?“ Tatai išeisią į sveikatą ir teorijai, nes ji tapsianti „gyvesnė, lankstesnė, dinamiška“.

Ką tai reiškia? Tai reiškia visuomenės gyvenime atsisakyti įstatymų ir normų, taisyklių ir papročių: jų nereikia nei formuluoti, nei laikytis. Ir tuomet įvyks tikras stebuklas:
„Visa pabunda iš sąstingio. Visa ima judėti, tampa dinamiška ir gyva. Viskas – konkretu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ima skleistis tūkstančiais niuansų ir spalvų. … Kai Dievo balsas ir veikimas atpažįstamas žmogaus prigimtyje, išryškėja asmens unikalumas, kurio klausomasi su meile, ir tampa aišku, koks nepakartojamas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Blogis ir gėris atpažįstami konkrečiai. Tada nustojama žmonėms primetinėti teorines gėrio ir blogio sampratas, bet su meile įsiklausoma į jų skausmus, poreikius ir polėkius, kurie neretai buvo užgniaužti, ir su geranorišku rūpesčiu žvelgiama į realias, išties griaunančias, o ne katekizmo sąrašuose vardijamas, nuodėmes“.

Šiame laimės vaizde esama keleto keblumų. Pavyzdžiui, kaip tokiu atveju, kai neturime jokio mato, jokios liniuotės ar taisyklės, galima atpažinti gėrį ir blogį? Ką reiškia „atpažinti konkrečiai“? Paprastai žmonės pažįsta gėrį ir blogį vienoje rankoje turėdami kad ir abstraktų gėrio ir blogio supratimą, o kitoje – konkretų įvykį ir dalyką, ir tuomet juos lygindami ir sverdami.

Dabar gi Aleksandravičius nori vieną iš šių dalykų iš žmogaus atimti. Tas pat liečia ir jo minimas nuodėmes: vienos mat tikros, „griaunančios“, o kitos – „katekizmo sąrašuose vardijamos“. Aišku, kad Aleksandravičiui jos nėra tapačios. Vadinasi, puikybė, godumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas jau nebėra nuodėmės vien todėl, kad jos yra katekizmo sąraše?

Būtų įdomu sužinoti, koks būtų Aleksandravičiaus siūlomas „tikrųjų nuodėmių“ sąrašas? Ir ką reikės daryti su dešimčia Dievo įsakymų? Su devyniais palaiminimais iš evangelinio Kalno pamokslo? Su trijomis didžiosiomis dorybėmis?

Ar, kad įtilptų į Aleksandravičiaus išsilaisvinimo teorijas, Kristaus įsteigta Bažnyčia turi jų atsisakyti? Laikydamasis savo „gyvumo“ teorijos (paradokso „Aleksandravičius laikosi teorijos“ vis tiek neišvengsime), jis turėtų atsisakyti sudaryti bet kokį sąrašą, nes buvimas sąraše jau yra schema, teorija, tad blogis per se. Bet tuomet kaip jis gali kalbėti apie „griaunančią nuodėmę“, o ir apskritai apie „nuodėmę“? O jei negali kalbėti apie blogį, tai juo labiau – apie gėrį.

Užsidegęs nevaržomo gyvastingumo šauklys kviečia atnaujinti visą Bažnyčios teologiją: „Galbūt atėjo metas, remiantis antikine filosofija ir bibline pasaulėžiūra, kurias taip pabrėžia Šiluvos deklaracija, atgaivinti tą tradiciją, kuri mąstymą traktuoja kaip visą sąmonę apimančią dvasinę praktiką, o ne tik kaip teorinius samprotavimus?“

Atsiliepiant į šį entuziastingą kvietimą verta prisiminti, kad siūlymų atsisakyti gyvenimo laisvę varžančių apybraižų, taisyklių, teorijos, įstatymų istorijoje jau būta ne kartą.

Daugiau skaitykite:

https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1528249/darius-alekna-teorija-brolau-sausa-saka-tiktai-gyvenimo-vaisingas-medis-zydi-atsakymas-p-aleksandraviciui?fbclid=IwAR1NGcydfxaJohC8A-UhRFeHqoi3D5fvYYV_Mdxg_-Fydx_nmapInPEUXmQ

Robertas Grigas. AR DAR VIS GYVENAME LIETUVOJE ?

Redakcija
-
1
Robertas Grigas. AR DAR VIS GYVENAME LIETUVOJE ?

Kaunas, Laisvės alėja. 2021 m. spalis.

Edvardas Čiuldė. Blogas santechnikas yra geras konservatorius

Redakcija
-
0

Valstybėje sprogo kanalizacijos vamzdis, todėl šalies miestus ir kaimus apgaubė nepakeliamas srutų dvokas.

Norėčiau pasakyti švelniau, tačiau nerandu kitų žodžių, siekiant atkreipti dėmesį į konservatorių pradėtą ir pastaruoju metu ypač paūmėjusį karą su prezidentu, kai vadinamųjų konservatorių leksikoje jau akivaizdžiai dominuoja stichijos, kurią sutramdyti yra pašauktas santechnikas, ypatybės – spalva, kvapas ir, kaip galima nuspėti, skonis. Ne vieno iš konservatorių burna, purslojanti srutomis, vis labiau tampa panaši į prakiurusį kanalizacijos vamzdį, kitaip nepasakysi.

Ne, naujojo šaukimo ir kirpimo konservatorių mums niekaip nepavyktų (neišstenėtume) pavadinti apskritojo stalo brolija, tai greičiau vis tik yra bendraminčių draugija, besibūriuojanti aplink kanalizacijos šulinį. Todėl neapsigaukite dėl Ingridos Šimonytės tariamos savitvardos, kai ji, išgirdusi apie visus konservatorius papiktinusį prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, pranešė, kad nieko nekomentuos iš pagarbos prezidento institucijai.

Toks I.Šimonytės pasisakymas savaime yra kraštutinai nepagarbus konkretaus asmens atžvilgiu, tačiau nešvankumo pobūdį anosios ištara įgyja dėl menkai maskuojamos veidmainystės, nes visiems mums labai gerai žinoma, kad nutylėtą premjeres mintį netrukus įgarsins, jos tikruosius, gulinčius ant apkartusios širdies žodžius su kaupu ištars anosios pasubinukai, užtvindydami aplinką nešvankybėmis.

Taip premjerės širdis yra kanalizuojama, tokiu štai būdu ima ir užsipildo aplinkoje menkai užsandarintas kanalizacijos šulinys! O šįkart laimė pasikelti į smarvės aukštybes išpuolė kažkokiam Slušniui. Kas būtų galėjęs pagalvoti?

Kaip atrodo bent man, mažiausiai yra bent dvi Šimonytė viename. Viena iš jų yra paradinė, su taškuota suknele ar skarele, ta, kurią ne vienam norisi pamėgdžioti, persiėmus taškuotojo dizaino manija, o kita yra užkulisinė Šimonytė, aplink save subūrusi labiausiai nešvankių žmonių ratą iš rinktinių pataikūnų, kurie, tarkime, skirtingai nei senieji konservatoriai, jai privalo būti dėkinga, nes yra pakviesti į nacionalinio lygio politiką iš niekur.

Galima suprasti I.Šimonytę, invazinį padarą konservatorių partijoje, kai ji ieško ir atranda savitus įtakos svertus, tačiau naujieji konservatoriai, a la maldeikiai, slušniai ir panašūs padarai yra jau ne tiek naujojo racionalumo, kiek skonio sprendinio nesėkmingo išbandymo pavyzdžiai. Jų nepavadinsi, kaip įprasta, net šakalais, lojančiais už vilkės nugaros, greičiau jau yra taip, kad I.Šimonytė yra vadintina princese su šliužų svita.

Kaip jau kažkur užsiminiau, manding, Slušnys yra jau toks lėkštas ir negabus vyriokas, kad, siekdamas įsiteikti partinėms viršūnėms, nesugebėjo nieko daugiau nei pamėgdžioti grojančio balalaika ir besivaipančio R.Valatkos posmus.

Iš kitos pusės žiūrint, nieko nuostabaus, kad R.Valatka kaskart tampa įkvėpimo šaltiniu kanalizacijos brolijai, ypač pritraukiančiu dėmesį tada, kai pamėgdžiodamas indėną išsiteplioja visomis homo sapiens ekskrementų spalvomis.

Nepraleisiu progos pastebėti, kad praeitą savaitgalį anas užsimoja nuodugniai išplėtoti prezervatyvų temą, tapdamas žmogumi Kandonu Nr.1. Kažkada turėjome personažą, pravarde Kancaras, kažkas užsimanė būti pavadintas Celofanu, na o šiandien nešvankumo priešakyje neabejotinai stovi Valatka Kandonas. Žinoma skamba ne taip iškilmingai kaip Konrodas Valenrodas, tačiau naujasis žurnalisto titulas daugmaž atitinka negaluojančią laikmečio dvasią, ar ne?

Nepasakyčiau, kad prezidentas G. Nausėda visiškai nusišnekėjo ar pernelyg sutirštino spalvas, įgarsindamas savo intuicijas, kad valdantieji didesniu ar mažesniu laipsnio boikotavo jo iškeltą tikslą iki liepos mėnesio vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos.

Prisiminkime tai, kaip ilgai buvo išjuokiamas prezidentas, iškėlęs tokį tikslą, juolab kad tuo metu katastrofiškai trūko vakcinų. Tačiau kai reikiamų medicininių preparatų atsirado su kaupu, jokio proveržio neįvyko.

Nepabijokite stoti į čia nupiešto naujojo konservatoriaus batus, pabandydami įsivaizduoti – kaip jis turėtų jaustis, kai netikėtai atsiveria ne tik galimybės, bet ir pareiga įgyvendinti išjuokto prezidento planus?

Taigi negalima atmesti ir tokios versijos, kad mūsų aptariamu atveju buvo įgyvendinta itališko streiko taktika, kai daug plušama dėl akių, bet nieko realiai nepadaroma.

Kraupiai slogus ant užtapyto Vyčio nupeckiotos vaivorykštės fonas,
Ten laikrašty dirba niekados nepavargstantis Valatka Kandonas,
Kartais po kojomis iššliaužia pasižmonėti Slušnys,
Per viršų jau kupa atsivėrę kanalizacijos šulinys,
Žmonių jau niekur nebesimato, strikinėja tik žmogos,
Iš tėvynės naujienos tokios nesmagios ir blogos…

Sherelle Jacobs. ES yra pasmerkta imperija

Redakcija
-
0

Kelionėje po JAV pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ES kūrėjas Walteris Hallsteinas manė, jog vienintelis Europos kelias yra atspindėti JAV supergalybę. Jis svajojo būti tokios naujos federacijos prezidentu, kur pagrindinė valdžia bus technokratų – filosofų komisija, pakeitusi renkamus valdžios atstovus. Bet koks „Laissez – faire“ bandymas paversti sąjungą tiesiog laisvosios prekybos objektu bus tučtuojau atmestas.

Bet štai kur problema. Europos lyderiai Hallsteiną laikė iliuzijų pilnu snobu. Vienintelis dalykas, kuris sulaikė Prancūzijos vadovą Šarlį de Gaulį nuo tokio projekto sunaikinimo buvo Vokietijos pažabojimas ir išmokos žemės ūkiui, naudingos prancūzams. Taigi, proto-ES nuo pat pradžių tapo pusiau monstru. Idealistinės teorijos greitai nuėjo į antrą planą, viską pakeitė biudžeto eilutės ir politinis paralyžius, nepaisant to, kad Hallsteiną visi aukštino kaip pirmąjį Europos Ekonominės Bendrijos komisijos pirmininką. Eurofederalistinė svajonė tęsėsi.

Europos projekto rezultatas buvo ir išlieka iliuzinis: 50-ųjų „Disnėjaus“ pasaka įvyniota į kontinentalistinę teisę. Tai nevykusi federacija, ne tik plėšoma neaiškaus galių pasidalijimo ir beprasmybės, bet ir anglosaksiškos laisvės sampratos.

Kiekviena diena, rodos, yra priminimas, kodėl breksitas įvyko ir D. Britanija pasitraukė iš šio projekto. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir toliau naudojasi ES institucijomis, siekdamas blokuoti (be ypatingos sėkmės) bet kokius kitų šalių susitarimus su Jungtine Karalyste. Tuo tarpu Briuselio ir Lenkijos arba Vengrijos santykiai pasiekė naujas žemumas, lenkų prezidentui net pasakant, kad ES žlugs, jei šantažuos savo šalis nares. Sąjunga yra visiškai neveiksni bet kokiu užsienio politikos klausimu: nuo susitarimų dėl Irano branduolinės programos iki verslo santykių su Indokinija.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis.

Legalistinė obsesija ir atsisakymas pripažinti realybę yra gynybinė reakcija suprantant, kad supergalybės, eurokratų svajonė, pradėta prieš 60 metų, nebeveikia. O dabar artėja egzistencinė išlikimo ES problema.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis.

Visų pirma, ekonomika. ES rinkos lėtas, jeigu išvis vykstantis, ekonominis augimas pasmerkia Sąjunga stagnacijai. Po eurozonos krizės prieš 10 metų vis dar gyvenama iliuzijoje, kad vieninga valiuta sugebės atlaikyti ir antrą krizę. Visa ES apjungta fiskalinės politikos, tačiau centralizuoti tokios sistemos ir apsisaugoti nuo šoko ateityje nepavyktų.

Antra, kylant tokioms galioms kaip Kinijai, Amerikos dominavimas baigiasi. Pastaraisiais metais ES veikė kaip „imperija imperijoje“, pasikliaudama JAV karine apsauga, o pati užsiimdama savo biurokratijos statybomis. Dabar, JAV patiriant vis daugiau vidinių iššūkių ir problemų, kyla klausimas, ar Pasaulio prekybos organizacija vis dar sugebės apginti ES ekonominius interesus nuo augančios Kinijos prekybos politikos.

Blogiausia, kad varžybose dėl dirbtinio intelekto, kurias pradėjo Pekinas, nebeveikia ir vadinamasis „Briuselio efektas“. Anksčiau tai buvo politinis fenomenas, kai didžiulės įmonės turėdavo prisitaikyti prie ES reguliavimų, kad galėtų importuoti savo prekes į Europos rinką, tuo pačiu eksportuodami ES teisę ir reguliavimus į kitas pasaulio šalis.

Tačiau dabar, technologinių varžybų metu, šis Briuselio triukas nebeveikia. Vis labiau suprantama, kad dominavimas tokioje srityje pasiekiamas kuo greičiau prisitaikant, o ne reguliuojant. Tipiškas nesėkmės pavyzdys buvo ES duombazės kūrimas. ES taip ir nesugebėjo susitarti ir įsteigti tokios duomenų bazės, o galios vietą čia užpildo jau privatūs subjektai ir jų greiti pasiūlymai. Negalėdama savęs perkeisti ES juda neišvengiamos katastrofos link.

Galų gale, COVID-19 laikotarpis ir kylanti protekcionizmo banga kėsinasi nušluoti ES, kaip taisyklių sergėtojos įvaizdį. Pavyzdžiai, kuomet šalys savarankiškai uždarinėdavo sienas arba nesidalino kovos su kovidu priemonėmis tarpusavyje tą signalizavo geriausiai.

Negana to, artimiausiu metu sudaromos Britanijos tarptautinės prekybos sutartys turėtų mesti galutinį iššūkį įrodydama, kad šalys gali sudaryti naudingas sutartis net ir nebūdamos ES bloko narėmis. Ar tokius susitarimus gali įgyvendinti politiškai susiskaldžiusi, aplinkosauginių reikalavimų ir kitų lobistų plėšoma ES?

Blogiausias klaidas padaryti lengviausia. Sėkmės ir idealistinio tikėjimo dėka ES sugebėjo išlikti iki šiol. Per visus sukrėtimus ji neatsitraukė nuo savo technokratinės vizijos plėtojimo. Dabar gi, pasikeitus pačiam pasauliui, ES tikslai atrodo vis labiau ir labiau nepasiekiami. ES pabaiga bus ne griūtis, o moralinis sustabarėjimas. Ir tai tikrai nėra „ar“, bet greičiau „kada“.

Vidas Rachlevičius. Nelegali migracija: ar Lietuvos valstybė sugeba gintis?

Redakcija
-
2

Delfi.lt

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje procesus, kurie keičia Europos veidą ir nulems jos ateitį. Nors dauguma viešosios erdvės aktyvistų, rašytojų ir politikų dedasi „tikrais“ europiečiais, bet visi buvo susitelkę tik į vidaus rietenas ir niekam nebuvo įdomu, kas realiai vyksta prie Europos Sąjungos sienų, ir kaip tiesiog mūsų akyse keičiasi Europos veidas.

Vidas Rachlevičius

Ir štai Lietuva susidūrė su nelegalios migracijos problema. Tuo metu, kai įvairios Europos šalys jau yra nuėjusios netrumpą kelią ir pagaliau kai kur jau matomi sveiko proto daigai, Lietuva dabar primena vaikščioti besimokantį kūdikį, kuris eina, griūna, įsistato mėlynę, keliasi ir vėl eina. Būtų labai gerai, jei tas kūdikis nepasiduotų spigių auklių įtakai ir nekartotų jau kitur padarytų klaidų.

Tais pačiais metais Vokietijos Federalinė prokuratūra gavo daugiau nei 400 kreipimųsi, raginančių pradėti tyrimą prieš A. Merkel dėl valstybės išdavimo. Skundų autoriai rėmėsi Vokietijos įstatymais, kurie numato, jog kiekvienas, kuris bando jėga įgyvendinti pokyčius ar pakenkti konstitucinei tvarkai, yra kaltas dėl valstybės išdavystės.

Pažvelkim į problemos ištakas. Jos autorė – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri 2015 m. vasarą savavališkai ir be jokių konsultacijų ar bendro ES sutarimo atvėrė Vokietijos, o tuo pačiu – ir Šengeno erdvės – sienas migrantams. Jos žinia buvo paprasta ir aiški – priimsime visus. Taip milijonams žmonių buvo pasiųsta klaidinanti žinia, kad Europa jų laukia, čia jiems bus garantuotas geras ir aprūpintas gyvenimas.

Tais pačiais metais Vokietijos Federalinė prokuratūra gavo daugiau nei 400 kreipimųsi, raginančių pradėti tyrimą prieš A. Merkel dėl valstybės išdavimo. Skundų autoriai rėmėsi Vokietijos įstatymais, kurie numato, jog kiekvienas, kuris bando jėga įgyvendinti pokyčius ar pakenkti konstitucinei tvarkai, yra kaltas dėl valstybės išdavystės. Ieškovai tvirtino, kad migrantų antplūdis atitinka įstatymuose numatytas sąlygas, nes „esminiai demografiniai pokyčiai keičia Respubliką“.

Prokuratūra piliečių skundus ignoravo. Netrukus į Europą sausuma ir jūra plūstelėjo šimtai tūkstančių migrantų. Pradžioje suglumę vengrų ir austrų pasieniečiai stebėjo, kaip iš traukinio vagonų išlipę atvykėliai peronuose spardė jiems paruoštų geriamojo vandens butelių ir maisto pakuotes.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Štai ir migrantų paliktas Rūdininkų poligonas atrodo lyg po karo – visur šiukšlės, suniokotų naujų lovų bei čiužinių krūvos, besimėtantys rūbai, kuriuos rinko naivūs aktyvistai. Nereikia pamiršti, kad už tai sumokėjo visi mokesčių mokėtojai, o tos lovos, čiužiniai ar drabužiai būtų didelė parama šimtams Lietuvos nepasiturinčių šeimų.

Pats savo akimis pernai rudenį mačiau po Anglijos pakrantės miestą Fokstoną vaikštinėjančius jaunus tamsiaplaukius vyrukus, kurie sukėlė triukšmą, nes britų kariuomenės kareivinės jiems pasirodė per prastos. Pastarosiomis dienomis britų spauda rašo, kad afganistaniečiai, kurie teigė bėgę nuo Talibano ir tikėjosi iškart gauti po namą, „nebegali ištverti“ viešbučiuose ir dėl „prastų sąlygų“ nori būti išsiųsti namo.

Pažvelkime į Europos realybę, kurios daugelis nemato ir net neįsivaizduoja. Viena iš šalių, aktyviausiai kvietusių migrantus, buvo Švedija. Dar visai neseniai valdantieji socialdemokratai net grasino įvesti sankcijas šalims, kurios… nepriims migrantų. Kaip masinė migracija per nepilną dešimtmetį pakeitė Švediją?

Dar 2018 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė oficialiai perspėjo savo piliečius, besilankančius Švedijoje, saugotis smurto, ginkluotų nusikaltėlių ir sprogimų migrantų dominuojamose zonose, ypač Malmėje ir Geteborge.Ilgą laiką Švedijos valdžia oficialiai neigė, kad egzistuoja vadinamosios no-go zonos arba kitaip tariant, teritorijos į kurias geriau nekišti nosies.

Dar 2018 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė oficialiai perspėjo savo piliečius, besilankančius Švedijoje, saugotis smurto, ginkluotų nusikaltėlių ir sprogimų migrantų dominuojamose zonose, ypač Malmėje ir Geteborge. Ilgą laiką Švedijos valdžia oficialiai neigė, kad egzistuoja vadinamosios no-go zonos arba kitaip tariant, teritorijos į kurias geriau nekišti nosies.

Švedijos žiniasklaida ne kartą rašė, kad tose zonose užsidarė dešimtys parduotuvių, nes dėl smurto ten negali dirbti moterys, net policininkes, dirbančias tose teritorijose, namo turi palydėti kolegos vyrai.

Praėjus vos keliems metams po to, kai Švedija plačiai atvėrė duris, kažkada buvusi rami šalis tapo imigrantų gaujų karo zona – susišaudymai ir sprogdinimai tapo kasdienybe. Visuomeninio transliuotojo STV duomenimis, 2019 m. šalyje nugriaudėjo net 257 sprogdinimai, o išaiškinti tik 7. Pagal sprogdinimų skaičių Švedija tapo ir tebėra Europos „lyderė“.

Po to sprogdinimų banga persimetė ir į Kopenhagą. Šių metų pradžioje buvo paskelbtas Lundo universiteto tyrimas. Ištyrus 3039 nuteistųjų prievartautojų bylas nustatyta, kad 59,3 proc. iš jų yra „migrantų kilmės“ – pirmosios ir antrosios kartos migrantai. Dauguma yra iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, kiti iš Vidurio Afrikos.

Vasarą Geteborgo policijos komisaras Erikas Nordas savo straipsnyje dienraštyje „Goteborgs Posten“ pripažino, kad masinė migracija yra tiesiogiai susijusi su mirtinais susišaudymais Švedijoje ir tai yra vienintelė Europos šalis, kurioje auga smurtinių mirčių panaudojant ginklus skaičius.

Vienoje iš policijos ataskaitų pažymima, kad visi pavojingiausių Stokholmo gaujų lyderiai yra migrantų kilmės. Visai neseniai vienoje iš vadinamųjų Geteborgo no-go zonų buvo nušautas policininkas. Opozicinės Švedų demokratų partijos lyderis Jimmie Akessonas teigė, kad „organizuotas ir daugiausia importuotas nusikalstamumas švenčia dar vieną pergalę prieš Švediją“. Anot jo, „dalis Švedijos šiuo metu yra karo būklės. Gatvės ir aikštės yra paliktos nusikalstamoms grupuotėms. Klanų vadeivos organizuoja šaudymus, žmogžudystes ir keršto akcijas“.

O dabar persikelkime į kitus ES pakraščius. Briuselio laikysena labai aiškiai atskleidžia visą ES masinės migracijos politikos dviveidiškumą. Pavyzdžiui, migrantų stovyklose Graikijos salose yra įstrigę dešimtys tūkstančių žmonių. Briuselis retsykiais „išreiškia susirūpinimą“, duoda graikams pinigų stovykloms išlaikyti, bet tie žmonės Europoje niekam nereikalingi. Tuo tarpu JT ataskaitose pažymima, kad tose stovyklose klesti nusikalstamumas ir seksualinė prievarta.

O dabar – apie Prancūziją. Skamba paradoksaliai, bet ši šalis, kaip ir Baltarusija, yra nelegalių migrantų eksportuotoja, net ir jų pareigūnai veikia labai panašiai. Praėjusią vasarą į Britaniją per Lamanšą atplaukė didžiausias skaičius nelegalų, o rekordinė diena – 30 pripučiamų valčių ir 828 nelegalūs migrantai. Britų pasienio apsaugos pareigūnų duomenimis, per savaitę Prancūzija į Britanija eksportuoja vidutiniškai 2885 nelegalius migrantus.

Oficialiais Londono duomenimis, daugiausiai nelegalų atvyksta iš Irano, Irako ir Albanijos. Nors apie tai visi žino, vis dėlto neseniai „Sky News“ Prancūzijos pakrantėje nufilmuotas reportažas Britanijoje sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą. Ankstyvas rytas. Maždaug trys dešimtys nelegalų bėgte neša didelę pripučiamą valtį su varikliu jūros link. Pasiekę vandenį, jie skubiai lipa į valtį. Netrukus iš už kopų pasirodo grupė prancūzų pareigūnų su riaušių policijos ekipuote. Jie nesiartina, o maždaug iš šimto metrų atstumo ramiai stebi migrantus, kurie įsitaiso valtyje ir bando užvesti variklį. Pagaliau jiems tai pavyksta, bet, regis, valtis perpildyta, tai vieną iš saviškių nelegalai išspiria per bortą. Valtis pajuda Britanijos krantų link, o netrukus, tarsi palinkėdamas gero kelio, virš jos praskrenda prancūzų pakrančių apsaugos sraigtasparnis.

Dabar prancūzai elgiasi panašiai kaip turkai, kurie melžia ES, reikalaudami susimokėti, kad būtų pristabdytas nelegalių migrantų antplūdis iš jos teritorijos. Nors šiais skaičiais niekas netiki, bet Prancūzijos pareigūnai tikina esą jie sustabdo 70 proc. migrantų, o vidaus reikalų ministras Geraldas Darmaninas tikina, kad jei britai susimokėtų 54 milijonus svarų, kaip buvo žadėję, jie galėtų visiškai sustabdyti nelegalų srautą į Britaniją.Be to, G. Darmaninas pasakė keistą dalyką, kad britai turi imtis priemonių, kurios „sumažintų šalies patrauklumą migrantams“, nors nepaaiškino, ką turėjo galvoje.

Nelegalų srautas iš Prancūzijos – viena iš didžiausių B. Johnsono vyriausybės problemų. Tarsi griežtu tonu kalbanti JK vidaus reikalų sekretorė Priti Patel vis grasina, kad nesugebėjus susitarti su Prancūzija, Britanija įsakys savo pasienio pajėgoms apgręžti migrantus gabenančias valtis, tačiau toliau kalbų kol kas nepasistūmėta.

Tuo tarpu Lenkijos parlamentas priėmė naują įstatymą, kuris leidžia Lenkijos pasieniečiams atstumti nelegalius migrantus pasienyje ir nukreipti juos atgal į šalį, iš kurios jie neteisėtai kirto sieną. Įstatymas taip pat numato, kad bet kuriam neteisėtai į Lenkiją atvykusiam asmeniui bus uždrausta vėl atvykti į šalį nuo šešių mėnesių iki trejų metų, o neteisėtai į Lenkiją atvykusių asmenų prieglobsčio prašymai gali būti ignoruojami. ES finansuojamas portalas „InfoMigrants“ nurodo, kad yra išimčių prieglobsčio prašytojams, atvykusiems tiesiai iš šalies, kurioje jų gyvybei ir laisvėms gresia pavojus, ir jei prieš atvykdami į Lenkiją tie asmenys nebuvo sustoję kitose šalyse. Pasienyje su Baltarusija lenkai statys modernią maždaug 353 mln. eurų kainuosiančią sieną.

Panašus pažangiomis technologijomis aprūpintas barjeras yra pastatytas Graikijos pasienyje su Turkija. Vien vengrai šiemet savo pasienyje apgręžė daugiau kaip 54 tūkst. nelegalių migrantų, kurie bandė prasmukti į Šengeno zoną.

Muilą reklamuojantys „žinomi žmonės“ kalbės apie tai, ko visiškai nesupranta, bus dešimtys „jautrių“ istorijų ir koks nors Mohamedas pasakos, kaip gelbėdamas savo gyvybę ištrūko iš savo šalies, o jo didžiausia svajonė – gyventi ir dirbti Lietuvoje bei išmokti lietuviškai.

Mūsų valdžios mąstymo ribotumą ir biurokratinį požiūrį rodo pranešimas, kad VRM pirks komunikacijos kampaniją dėl migrantų krizės valdymo, o ministerija nori ir nuomonės formuotojų indėlio.

Norėčiau klysti, bet nujaučiu, kaip ta kampanija atrodys, nes visa tai jau buvo Vakaruose. Muilą reklamuojantys „žinomi žmonės“ kalbės apie tai, ko visiškai nesupranta, bus dešimtys „jautrių“ istorijų ir koks nors Mohamedas pasakos, kaip gelbėdamas savo gyvybę ištrūko iš savo šalies, o jo didžiausia svajonė – gyventi ir dirbti Lietuvoje bei išmokti lietuviškai. Bet jo niekas nepaklaus, kaip bėgdamas sugebėjo susimokėti tūkstančius kelionės organizatoriams, kokiu stebuklingu būdu jis ir visi jo bendražygiai pametė pasus, bet nei vienas nepametė išmaniojo telefono, kas dabar moka jo telefono sąskaitas ir pan.

Negi tik tiek sugebam? Užuot švaisčiusi mokesčių mokėtojų pinigus ir plovusi smegenis saviškiams, ministrė A. Bilotaitė geriau galėtų pasikviesti nestandartiškai mąstančių žmonių ir technologijų ekspertų, ir visi bendrai aptartų, kaip už tuos pinigus nukreipti propagandą į tų vyrukų, kurie dabar Baltarusijos pasienyje drasko koncertinos tvorą, telefonus. Yra ir kitų labai efektyvių priemonių juos pasiekti.

Tačiau didžiausia klaida, iliuzija arba saviapgaulė, kurią platina realaus gyvenimo visiškai nematę ir jo nesuprantantys valdininkai, įvairūs užstalės ekspertai ir aktyvistai – migrantų integracija. Dauguma migrantų yra musulmonai, o jie labai griežtai laikosi savo tradicijų bei tvarkų ir bet koks bandymas daryti bent mažiausią įtaką jiems laikomas agresija. Todėl dauguma Europos vyriausybių, kuriose jau yra didelės musulmonų bendruomenės, užmerkia akis prieš daugelį dalykų, nes jų, skirtingai nei savų piliečių, taip paprastai nepastumdysi.

Pavyzdžiui, Londone per patį griežčiausią karantiną, kai buvo draudžiami bet kokie susibūrimai, įvyko kelios daugiatūkstantinės musulmonų demonstracijos, beveik visi buvo be kaukių, o valdžia, kuri siuntė policijos pajėgas prieš karantinų priešininkus, apsimetė, kad niekas nevyksta. Šalies, kurioje apsigyvena, tradicijos ar tvarkos jiems visai nesvarbios. Dabar Britanijoje yra 1825 mečetės, Danijoje 115, Švedijoje 173. Jiems nuolat aiškinama, kad svarbiausias dalykas – išlaikyti tikėjimą, moralę, tradicijas ir šaknis, saugoti vaikus nuo vakarietiškų įtakų.

Londone nieko nestebina, kai viduryje darbo dienos ar nebaigus kokio nors proceso musulmonas paliks savo darbo vietą ir eis melstis. Islamas ir jo mokymas yra visiškas ir nekvestionuojamas prioritetas – visur ir visada. Esu kalbėjęs ir bendrauju su dešimtimis žmonių, ir net dauguma tų, kurie turi Britanijos pasus, yra ten gimę ir užaugę, nelaiko savęs britais, o prisistato pakistaniečiais, iraniečiais, alžyriečiais ir pan.

Beje, labai panašiai elgėsi ir dauguma į Britaniją atvykusių lietuvių, kurie neturėjo jokių sentimentų tai šaliai bei planų integruotis, o aplink save kūrė Lietuvą. Kokia Europos ateitis, jei niekas nepasikeis?

Pavyzdys gali būti Kelnas. Vokietijos katalikybės sostine laikomame mieste iš visų 35 miesto mečečių nuo šiol aidės muedzino šauksmas. Leftistai tai vadina tolerancija, nors visi sveiko proto žmonės supranta, kad tai yra laipsniška Europos islamizacija. Prancūzijoje buvo sudeginta bažnyčių, o ištisos šalies teritorijos nebepavaldžios šalies įstatymams, nes ten galioja šariato teisė. Prancūzijoje viskas nuėjo taip toli, kad atsargos generolai ir karininkai, o po to ir tarnyboje esantys kariškiai, yra parašę atvirus laiškus prezidentui E. Macronui ir perspėjo apie pilietinį karą, jei valdžia nesiims realių veiksmų.

Bet grįžkime į Lietuvą, kuri dar yra tik kelio pradžioje, ir sudėliokime taškus. Kokia Briuselio pozicija? Tradicinė: apsimesti, kad nieko nematom, reikšti susirūpinimą, nespręsti problemos iš esmės, kaip stručiui sukišti galvą į smėlį, o blogiausiu atveju – atsimesti pinigais. Migrantų Europai nereikia ir čia jų niekas nelaukia, tačiau A. Merkel iniciatyvos niekas garsiai neatšaukia, nes tam nėra nei politinės valios, nei drąsos, nei ryžto. Taigi, formaliai kvietimas tarsi ir įgalioja, bet tuo pat metu daromi ir tam tikri veiksmai, kurie turėtų bent jau pristabdyti nelegalią migraciją.

Dabar jau visiškai akivaizdu, kad nelegalūs migrantai yra tik ES šalies, į kurią jie atvyko, problema ir niekas šios naštos dalintis neketina, nors anksčiau buvo bandoma imituoti solidarumą, buvo įvairios kvotos šalims ir pan. Tai patvirtina ir VRM pareigūnai, kurie informavo, kad į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai patekę ir į kitas ES valstybes išvykę migrantai iškart grąžinami atgal į Lietuvą.

Mano nuomone, biurokratinį ir politinį chaosą bei situacijos absurdą geriausiai iliustruoja Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ veiksmai. Teoriškai, ji sukurta tam, kad saugotų Europos sienas, tačiau pasirodė, kad viskas yra atvirkščiai, nes šios agentūros vadovas Fabrice’as Leggeri pareiškė, kad Lietuva, saugodamas savo sienas nuo A. Lukašenkos atakų, pažeidžia nelegalių migrantų teises.

Taigi, panašu, kad sieti viltis su Briuseliu yra naivi iliuzija, juolab jis tarsi signalizuoja, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas…

Daugiau skaitykite:

 https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidas-rachlevicius-nelegali-migracija-ar-lietuvos-valstybe-sugeba-gintis.d?id=88485607

Dana Kurmilavičiūtė. Kur atsiskleidžia protėvių paslaptys

Redakcija
-
0
Dana Kurmilavičiūtė. Kur atsiskleidžia protėvių paslaptys

Kas yra Baltų kelias, daugeliui keliauti mėgstančių žmonių jau puikiai žinoma. Šis nebe vienerius metus sutelktomis daugelio profesijų žmonių jėgomis rengtas projektas kaskart tampa vis populiaresnis. Turistus žavi pati idėja: keliauti po mūsų protėvių, baltų genčių atstovų – kuršių, žemgalių, sėlių gyventas teritorijas, pažinti jų istoriją, kultūrą, o kartu – ir pamatyti šių kraštų dabartį.

„Džiaugiamės, kad mūsų tikslas – sukurti baltų kultūra grįstus turistinius maršrutus ir padaryti juos populiarius – vis labiau pasiteisina“, – sakė Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė. – Baltų paveldas kuo toliau, tuo labiau domina keliautojus. Juk įdomu sužinoti, kokios yra mūsų šaknys, mūsų identitetas, kuo mes skiriamės nuo kitų. O šis savitumas lankant Baltų kelio objektus itin juntamas.“

Senaisiais laikais būta nemažo skaičiaus baltų genčių: žemaičių, aukštaičių, prūsų, kuršių, sėlių, latgalių, jotvingių, galindų… Deja, XII – XIII amžiuje tolesnį baltų genčių vystymąsi nutraukė užkariautojai kryžiuočiai ir įsteigtas Livonijos ordinas, turėjęs įtaką senųjų žemių ir valstybių teritorijoms. Baltų kalbą išlaikėme tik mes, lietuviai, ir mūsų kaimynai latviai.

Baltų kelias – tai keliautojų jau pamėgtas turizmo maršrutas, apimantis daugybę Lietuvos ir Latvijos turizmo objektų. Maršrutas vingiuoja per tas žemes, kuriose kažkada gyventa kuršių, žemgalių ir sėlių, ir siūlo aplankyti pačius įdomiausius šių žemių objektus: gamtos paminklus, piliakalnius, muziejus…

Pavyzdžiui, Baltų keliu išsirengę Latvijon, būtinai aplanko garsųjį Grobinios architektūrinį ansamblį, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Ventos slenkstį – plačiausią Europoje krioklį, vieną didžiausių Latvijoje Liepojos muziejų, Paviluoste paragauja rūkytos žuvies… Įdomiausių faktų, susijusių su baltų kultūra, keliautojams atskleidžia gidai.

Projekto rėmuose buvo organizuotas konkursas „Tyrinėk baltus“. Šimtai keliautojų šią vasarą traukė žiemgalių, kuršių ir sėlių gyventomis vietovėmis, susipažino su jose esančiais istorijos, kultūros ir meno paminklais, juos fotografavo ir įspūdingiausias nuotraukas siūlė konkurso organizatoriams. Už tai ne vienas turistas pelnė prizus.

O fotografuoti išties buvo ką – į Baltų kelio žemėlapį buvo įtraukti net 127 objektai. Jie – skirtingi, turistams siūlomi maršrutai taip pat yra nevienodo ilgio, jais keliaujant prireikia įvairios laiko trukmės.

Iš viso maršrutas „Baltų kelias“ yra 2145 km. ilgio, tarsi sudėtas iš kelių atkarpų. Keliaujant po kuršių teritorijas, sukariama beveik 790 kilometrų, kurių didžioji dalis tenka Latvijai.

Žiemgalių vietovės driekiasi 620 km plotu, sėlių – apie 735 km. per dvi šalis. Čia galima aplankyti daugybę turistiniu požiūriu itin įdomių objektų. Aišku, galima keliauti ir trumpiau: maršruto rengėjai numatę ir mažesnius atstumus.

Taip pat siūlomos ir teminės išvykos: tarkim, pakeliauti po baltų šventvietes: alkakalnius, piliakalnius, iš po žemių trykštančius gydomuosius šaltinius, protėvių garbintus akmenis, medžius, aplankyti archeologinius muziejus, padalyvauti edukacinėse programose ir kt. Yra išleistas specialus žemėlapis, kuriame nurodyti aštuoni teminiai maršrutai. Jie sudaryti itin kruopščiai, pažymint ne tik kelionės trukmę, kilometražą, bet ir apibūdinant, kuo svarbus vienas ar kitas rekomenduojamas aplankyti objektas.

Štai maršrutas „Tautos atminties beieškant“ yra skiriamas Algirdo Juliaus Greimo kūriniams ir Lietuvos mitologijai, „Šventosios ugnies kelias“ ne tik pasakoja apie ugnies svarbą žmogaus gyvenime, bet ir apie tą laikotarpį, kai niekas dar nedegino šventosios ugnies. Į vienos – dviejų dienų trukmės maršrutą kuršių kulto vietomis patraukę keliautojai pajunta magiškąją šių vietų galią ir pasisemia dvasinės energijos.

Šiaulių turizmo informacijos centro darbuotojų pakviesti detaliau susipažinti su šiuo unikaliu projektu, užsukome į miesto centre esantį Baltų kultūros pažinimo centrą „Baltų kelias“. Šis interaktyvus centras veikia jau antrus metus. Čia, kažkada veikusio „Žiburio“ knygyno patalpose, lankytojų niekada netrūksta, nors dėl nelemtosios pandemijos ir tenka laikytis lankytojų saugumą užtikrinančių ribojančių veiksmų.


Čionai užsukantieji gali susipažinti su baltų tautų istorija, jų puoselėtomis kultūrinėmis tradicijomis bei papročiais, gyvenimo būdo ypatumais. Jaunajai kartai apsilankymas čia – puikiausia istorijos pamoka, siūlanti pasinaudoti moderniomis šiuolaikinėmis technologijomis. Jaunimui tai labai patinka, juolab, kad pažintinės žinios įsisavinamos įvairiais būdais, tarp jų – ir žaidžiant interaktyvius žaidimus. Žaisdami jie tiesiog persikelia į senovės baltų gyvenimo kasdienybę: mato, kaip gimsta buityje naudojami reikmenys, kokios šventės švenčiamos, ką žmonės valgo, kokias dainas dainuoja ir pan.

Žaidimas „Baltų profesija“ suteikia galimybę išvysti, koks tavo atvaizdas būtų, jeigu būtum baltų genties žvejys ar karys, žemdirbys ar puodžius. Nuskenuoji QR kodą ir atsisiunti savo portretą. Baltų kasdienybę atspindintis žaidimas leidžia tau, stovinčiam priešais kamerą, persikelti į tokią istorinę aplinką, į kurią pats norėtum persikelti. O kas gi nenorėtų turėti savo nuotraukos neįprastame fone? Ją irgi galima išsisaugoti atminčiai.

Baltų gentys buvo skirtingos, puoselėjo savitus papročius ir tradicijas. Kokie buvo joms būdingi bruožai, puikiai parodo žaidimas „Baltų gyvenimas“. Baltiškoji realybė iškyla ant specialios plokštumos, kupinos garsų ir šviesų, valdomos sensorių ir projektorių. Norintiems išsamesnės informacijos kokia nors viena tema, galima pasitelkti audiogidą.

Pabuvojęs šiame Baltų kultūros pažinimo centre, aiškiai pajauti, kiek pastangų, jį kuriant, įdėjo pačių įvairiausių sričių specialistai: istorikai, archeologai, menotyrininkai, muziejininkai, turizmo organizatoriai…

Tikslas labai pasiteisino: čionai užsuka vis gausesni lankytojų būriai, o vis populiarėjantys baltų kultūra grįsti turistiniai maršrutai neabejotinai padeda plėtoti kultūrą ir ekonomiką tiek Lietuvos, tiek Latvijos regionuose.

Povilas Gylys. Konstituciją galima keisti, bet nevalia jos laužyti!

Redakcija
-
0

Dainius Žalimas ir Julius Sabatauskas turi teksto suvokimo problemų. Ir, nesuvokdami teksto, atakuoja Prezidentą.

Pirmas teiginys: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.

Šiame teiginyje yra užfiksuoti du svarbūs dalykai. Viena vertus, santuokinių susitarimas yra LAISVAS. Susitarimo dalyviai nė vienam iš jų neprimetant savo valią ir ne tėvų, giminaičių, darbdavių ir t.t., bet savo laisva, lygiateisių žmonių valia susitaria tuoktis, kurti šeimą.

Kita vertus, iš teksto labai aišku, KAS susitaria dėl santuokos. Tai vyras ir moteris, t.y. dviejų lyčių, kurios žmonijai žinomos tūkstančius metų, atstovai.

Ne vyras su vyru, ne moteris su moterimi. Ar galima pasakyti aiškiau, kas dalyvauja susitarime dėl šeimos kūrimo?

Kas dar nesupranta? Tenka apgailestauti – D. Žalimas ir J. Sabatauskas to nesupranta. Arba dedasi nesuprantą.

Antras teiginys: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

Jau paaiškinom, apie kokią šeimą kalbama – apie pirminę visuomenės ląstelę, kuri atsiranda laisvo moters ir vyro susitarimo pagrindu. Per tai vyksta biologinis visuomenės atsikūrimas.

Todėl valstybė, rūpindamasi, kad šis visuomenės atsikūrimas būtų permanentiškas ir sklandus, saugo ir globoja motiną-moterį, vyrą-tėvą ir jų vaikus. Kad šeima jaustųsi saugiai visomis prasmėmis, kad vaikai augtų palankiomis sąlygomis ir turėtų sąlygas ateityje tapti gėrybes kuriančiais visuomenės nariais ir, be abejo, atėjus laikui kurti šeimas.

Tie du aukščiau pateikti teiginiai paimti iš LR Konstitucijos 38 str. Bet buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas D.Žalimas iki šiol turi rimtų sunkumų suvokiant paprastus, aiškiai Konstitucijos tėvų suformuluotus teiginius. Nesupranta jų ir Seimo narys J. Sabatauskas.

Matyt, gabumų stoka. Arba galingų jėgų užsakymas kitaip nei parašyta interpretuoti mūsų valstybės pagrindinį įstatymą.

Tačiau antruoju atveju mes turime akiplėšišką bandymą pakeisti Lietuvos konstitucinę sąrangą. O tai yra vienu metu ir korupcija, ir šešėlinė veikla.

Tuomet turi pradėti veikti 3-iasis Konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad šalies piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinius šalies pamatus…

Kas dar pasakys, kad karalius nuogas…

Robertas Grigas. TURI. ŽINO. TAI TU, BROL, DAR NEŽINAI…

Redakcija
-
3

Literatūrinis prisiminimas, kažkodėl aplankęs Konstitucijos dieną

Kai sulaukiau to paauglystės amžiaus, kada jau gali įvertinti skaudų realizmą rašytojų kūriniuose, tėvas, mokytojas, iš kažkur gavęs, davė paskaityti vyro plaštakos dydžio ploną, pilkai mėlyną knygelę.

Tai buvo negirdėto, neįprastai skambančia ilga pavarde rašytojo, Aleksandro Solženicyno, 1962 m. legaliai išleista apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena„. Pasakojimas apie vieną paprasto ruso kaimiečio sovietiname lageryje išgyventą dieną. Knyga, kurią chruščiovinio „atolydžio” metais buvo leista publikuoti, nes norėta demaskuoti Stalino nusikaltimus (ir tuo išteisinti juos vykdžiusią komunistų partiją). Bet greitai iš sovietinio legalumo erdvės buvo „išimti” ir knyga, ir jos autorius.

Pradėjau skaityti, ir detalus, tikroviškas lagerio buities vaizdavimas iš pradžių pasirodė nuobodus. Bet greitai pajutau užslėptą kūrinio jėgą. Tuomet nenumaniau, kad „Viena diena” taps ilgametės neakivaizdinės draugystės su A. S. įžanga. O kai 1982 m. pavasarį atsisakysiu duoti priesaiką sovietų armijai, įniršusiems karininkams pacituosiu įsiminusią maksimą iš „Gulago archipelago”: „Geriau mirti, negu leisti sulaužyti savo dvasinį stuburą”.

Tėvas labai mėgo daugiaprasmį epizodą iš „Vienos dienos”, kur aprašoma iš katorginio darbo naktį parvarytų kalinių kolonos krata. Jis ir man paliko gilų įspūdį tuo tiksliai pastebėtu skirtumu tarp režimo deklaruojamų didžių idėjų – ir tikrovėje viešpataujančio melo bei smurto. Kas būdinga, deja, ne vien praeitin nugrimzdusiems režimams.

Kalinius išrengia Sibiro šaltyje, ant sniego, ir krato konvojus, vadovaujamas leitenanto Volkovojaus („Štai ką Dievas tinkama pavarde pažymėjo-tamsaus gymio, žvelgia iš paniūrų”).

Scena, kaip ir visos dienos vyksmas, skaitytojui pateikiami to pilko pagrindinio herojaus, Ivano Šuchovo, akimis ir mintimis. Kaliniai, įpratę prie savo beteisės būklės, nuolankiai išsirengia ir leidžiasi apieškomi. Bet tarp jų – naujokas, neseniai nuteistas antrojo rango kapitonas. Tas paleidžia gerklę – taip savo kariniuose laivuose buvo įpratęs: ” – Jūs neturite teisės šaltyje žmones nurenginėti! Jūs Baudžiamojo kodekso d e v i n t o j o straipsnio nežinote!”

Turi. Žino. Tai tu, brol, dar nežinai.

” – Jūs ne tarybiniai žmonės!” – rėžia jiems kapitonas. ” – Jūs ne komunistai!”

Kodekso straipsnį Volkovojus dar pakentė, o čia kaip juodas žaibas krūptelėjo: ” – Dešimt parų griežto!” (t. y., nešildomo karcerio, su menku maisto daviniu).

Savo laiką praaugusi knyga. Apie visuomenę totaliai kontroliuojančio režimo ir nupilietintos visuomenės santykį.

Asociatyvi nuotrauka R. G. 2021 m. ruduo.

Lenkija kurs Karo nuostolių institutą ir reikalaus reparacijų iš Vokietijos

Redakcija
-
1

Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis

Lenkijos vyriausybė paskelbė kursianti Karo nuostolių institutą (Instytut Strat Wojennych), kurio tikslas bus apskaičiuoti nuostolius, kuriuos Lenkijai Antrojo pasaulinio karo metais padarė Vokietija ir Sovietų Sąjunga.

Valdantieji Lenkijoje teigia, kad kitos šalys, ypač Vokietija, vis dar yra skolingi jų šaliai milžiniškas sumas. Nacių okupacija karo metais nusinešė milijonus gyvybių Lenkijoje, sunaikino šalies miestus, buvo išgrobstytos daugelis meno vertybių.

Berlynas tikina, kad tokie lenkų veiksmai yra neteisėti, nes Lenkijos komunistinė valdžia reparacijų atsisakė dar 1950 m. Rusija tuo tarpu pareiškė, kad tai lenkai turėtų jiems susimokėti už išvadavimą nuo Vokietijos.

Valdantieji prieš dvejus metus apskaičiavo, kad Vokietija Lenkijai vis dar skolinga maždaug 800 mlrd eurų.

Partijos „Teisė ir teisingumas“ atstovas Arkadiusz Mularczyk (Arkadiušas Mularčikas) prieš dvejus metus apskaičiavo, kad Vokietija Lenkijai vis dar skolinga maždaug 800 mlrd eurų. Norėdama patikslinti sumas, vyriausybė nusprendė steigti Institutą, kuriame lenkų istorikai galės „tiksliai apskaičiuoti karo netektis ir nuostolius sukeltus nacių Vokietijos ir Sovietų“, – teigė premjeras M. Morawiecki. Duodamas interviu Polska Times vyriausybės vadovas taip pat pabrėžė, kad toks ekspertų Institutas padės ištirti visus su karo praradimais susijusius dokumentus, kaip tai darė žydai Yad Vashem Institute, tirdami Holokaustą.

Tokio sprendimo kritikai teigia, kad naujo Instituto steigimas tėra lėšų švaistymas, leisiantis pasipelnyti už mokesčių mokėtojų pinigus dar keletui godžių žmonių.

Kiti politologai pastebi, kad tokios organizacijos steigimas gali būti naudojamas kaip lenkų spaudimo priemonė Vokietijai dabar vykstančių konfliktų Europos Sąjungoje metu.

Tomas Hendrikas Ilvesas. Vakarų šrioderizacija

Redakcija
-
1

Spalio 7 dieną Varšuvoje įvyjo „Laisvės riterio“ premijos įteikimo ceremonija. Buvęs Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas pasakė kalbą apie Rusijos ir Vakarų problemas, kurią siūlome mūsų skaitytojų dėmesiui.

Išvertė Linas Karpavičius.

***
Vakarų šrioderizacija

Mes susirinkome čia, kad pagerbtume Aleksejų Navalną, žmogų, kurį persekiojo, areštuodavo, bandė nunuodyti, nuteisdavo už tai, kad metė iššūkį bandidiškai autokratijai, kuri nenuilstamai artėja prie klasikinio totalitarinio valdymo tipo.

Kame jo nusikaltimas? Tik tame, kad jis taikiomis priemonėmis įgyvendindamas kiekvieno žmogaus neatimamą teisę į žodžio laisvę bei asmens saviraišką, metė iššūkį vagių ir žudikų režimui.

Navalno istorija nėra nauja. Per dešimtmečius iki komunizmo žlugimo šios istorijos kartojosi ir kartojosi. Josifas Brodskis, Natanas Ščaranskis, Aleksandras Solženycinas, Andrejus Sacharovas ir šimtai kitų buvo persekiojami tikrame to meto Mordore, Sovietų Sąjungoje.

Deja yra jau ir nauji niuansai. Tais metais, kai aš dar dirbau jaunu tyrėju – analitiku, o po to radijo stoties Svoboda estiško skyriaus vadovu, pas mus vakaruose buvo aiškus įsitikinimas savo moraliniu teisumu, kurį priešpastatydavom tamsioms sovietinėms jėgoms. Vyriausybių, parlamentų, tarptautinių forumų lygyje.

Paradoksalu, bet ši moralinė takoskyra buvo palaikoma pačių sovietų ideologų, kurie laikėsi nuoseklių antikapitalistinių pozicijų. Nebuvo galima įsivaizduoti, kad Stalino komisarai ar Brežnevo politinio biuro nariai pirktų sau vilas Rivjeroje, slidinėjimo chato (namus) Saint–Morice, butus dangoraižiuose, kurie priklauso Amerikos prezidentui, arba dokus savo šimtametrinėms jachtoms Saint-Tropeze ar Pirėjuje.

Mums, gauti pinigus iš totalitarinių struktūrų vienareikšmiškai reiškė arba kyšininkavimą arba šnipinėjimą. Ir abiem atvejais galėjo iššaukti baudžiamajį persekiojimą ir vieningą visuomeninį pasmerkimą.

Šiandien liberalūs demokratiniai vakarai prarado šį moralinį pranašumą. Mes tapome nusikaltėlių bendrininkais, faktiškai apsijungę su laisvės, apšvietos, įstatymo viršenybės ir žmogaus teisių priešais. Mes tapome bendrininkais Rusijos nuopolio, kuri žlunga slegiama vagysčių ir korupcijos. Bet tai artina ir mūsų pabaigą. Todėl savo trumpame pasveikinime Aleksejui Navalnui aš neakcentuosiu jo neginčijamų nuopelnų išaiškinat korupcijos atvejus Rusijoje. Tai bus netikra ir dirbtina bei turės falšo prieskonį parodant mūsų moralinį pranašumą.

Kad iš tikrųjų pagerbti Aleksejaus Navalno pastangas, mes visų pirma turime pasipriešinti tam puvimo procesui, kuris taip išbujojo mūsų gimtuose liberaliuose Vakaruose. Šis puvėsis pareina iš mūsų korumpuotų politikų ir politinių partijų, iš mūsų kvailų ir gobšių vyriausybių ir netgi iš prestižinių šimtametes tradicijas turinčių universitetų. Jis pareina iš verslo, kuris kelia pelno interesus aukščiau teisingumo, tiesos ir laisvės. Jis pareina iš bankininkų, juristų ir finansininkų, kurie visada pasiruošte „plauti“ ir purviną kapitalą ir purviną reputaciją.

Ši korupcija – mūsų korupcija, kuri kremliaus „bojarinams“ su jų patarnautojais ir kitiems panašiems režimams leidžia toliau nebaudžiamiems grobti ir žudyti.

Ponai ir ponios. Kažkur prieš 15 metų aš netyčia išleidau į apyvartą naują terminą „šrioderizacija“. Aš likau jo anoniminiu autoriumi iki tol, kol mano brangus draugas Edvardas Lukasas neišdavė manęs savo straipsnyje The Ekonomist, kai jau buvau palikęs savo Prezidento ofisą ir naujadaro autorystė nebeturėjo jokios reikšmės.

Sufiksas „zacija“ puikioje rusų kalboje reiškia bendrą procesą, skirtingai nuo analogiško angliško „zation“ ir turi aiškų atpažįstamą skambesį ir pririša jį prie valstybės, kuri efektyviau nei bet kas kitas šiuo metu pasaulyje naudoja papirkinėjimą ir kyšininkavimą.

Daugelis kitų režimų taip pat šiuo aspektu turi nuodėmių: nuo Kinijos iki Azerbaidžano ir nuo Filipinų iki Kongo, purvini pinigai išmušami ir išspaudžiami iš silpnų ir beteisių tam, kad būtų pompuojami į mūsų politinių procesų pelkes ir ištvirkintų mūsų politinę sistemą.

Ar tai būtų europarlamentarai pridengiantys iššaukiančius žmogaus teisių pažeidimus Kaukaze, ar vienas iš pagrindinių JK universitetų priimantis pinigus iš Kinijos komunistų partijos už tai, kad atsisako savo moksliniuose darbuose publikuoti kritišką medžiagą apie Kinijos Liaudies Respubliką.

Visi Vakarai persmelkti šia korupcija. Kas dar blogiau, kad mes apie tai negalime atvirai kalbėti, bijodami negatyvių juridinių ir finansinių pasekmių. Puikiai žurnalistei Ketrin Belton, autorei šokiruojančios ir demaskuojančios knygos „Putino žmonės“, šiuo metu gręsia sekinantis teismo procesas, kurį inicijavo sunerimusi režimo viršūnėlė. Šio proceso tikslas ne tik finansiškai sužlugdyti autorę, bet ir išgąsdinti visus likusius, kas surizikuotų tirti slaptus ryšius tarp „silovikų“ (jėgos struktūrų vadovų), verslo, organizuoto nusikalstamumo ir valstybinės valdžios, formuojančių Rusijos valdantįjį elitą.

Ir reikalas ne tik godume ir piniguose, kai kada tai valdžios troškimas. Prisiminkite, kaip Europos Liaudies partijos frakcija neišbraukė iš savo gretų populistinės partijos, nežiūrint į jos fundamentalų nesuderinamumą su deklaruojamomis vertybėmis – tik dėl to, kad išsaugoti savo dauguma Europarlamente. Jei vardinčiau visus korupcijos atvejus Vakaruose, tai užimtų ne vieną valandą, bet dienas, savaites ir metus. Ponai ir ponios, pas mus nėra laiko baisėtis šia problema. Reikia pradėti ją spręsti.

Aleksejus Navalnas buvo nuteistas pagal juokingą pretekstą, už tai, kad turėdamas lygtinį teistumą laiku neatsižymėjo policijos skyriuje, nors tuo pačiu metu sirgo ir atgavinėjo jėgas po apnuodijimo preparatu Novičok.

Kita vertus, jo realūs nusižengimai prieš valdžią, tai serija tyrimų ir kaltinimų valdžiai, tame tarpe ir dėl groteskiškai neskoningų rūmų pastatytų Kremliaus diktatoriui, kurie pakartoja visas įmanomas naujųjų laikų vagių ir cariukų klišes nuo Trampo iki Janukovičiaus.

Vienok, kaltinimas beskonybe šiuos ponus nelabai liūdina, už tai jie bijo ko kito – žmonių nepasitenkinimo, kurie gyvena skurde. Tokių kaip rusai, kurių, 40 procentų, kylant kainoms taupo net maistui. Mums Vakaruose jų problemos nerūpi. Mes paprasčiausiai priimam vogtus pinigus.

Gerbiami svečiai, vienoje iš paskutinių savo knygų „Nuosavybė ir laisvė“ a.a. Ričardas Paipsas, istorikas ir stiprus Rusijos ir Sovietų sąjungos žinovas, suprantamai paaiškina, kodėl ne tik rusų oligarchai ir kleptokratai, bet ir visų autokratinių režimų elitas, nori saugoti savo pinigus Vakaruose. Rusiją tai liečia labiausiai, nes ši šalis gyveno pagal civilizuotus įstatymus tik labai neilgą savo istorijos tarpsnį.

Nuo vasario iki spalio 1917 metų. Ten kur negalioja įstatymo viršenybė, kur autokratas gali lengvai pavogti arba jėga atimti svetimą nuosavybę, jį persekioja vadinamojį Kanto „kategorinio imperatyvo“ baimė. Šiuo atveju, kad kažkas gali pasielgti su juo tai, kaip ką tik jis pats stumiamas godumo pasielgė su kitais. T.y. paprasčiausiai atims užgrobtą turtą. Todėl jie turi vienintelę išeitį – pervesti savo nekuklias santaupas ten kur veikia įstatymai, ar tai būtų Londonas ar Dubajus, Niujorkas ar Talinas. Bet kur, kur valstybės teisinė sąranga pagal nutylėjimą mano, kad indėlininko pinigai uždirbti ne vagystėmis ar nelegaliomis kombinacijomis, bet teisėtu būdu.

Būtent įstatymo viršenybė užtikrino Vakarų suklestėjimą. Mes paprasčiausiai žinome, kad jokia valdžia negali neteisėtai atimti mūsų neliečiamą nuosavybę. Vienok gaunasi, kad ta pati mūsų valdžia leidžia autoritariniams režimams saugoti pas mus jų prisiplėštus turtus ir persekioti tuos, kurie kaip Aleksejus Navalnas, bando su šiuo nesusipratimu kovoti.

Vadinasi yra būtina keisti mūsų įstatymus ir praktikas. Britų sistema tirianti „nepaaiškinamos kilmės turtą“, turi išplisti ir į kitas Vakarų valstybes ir turi būti pradėta taikyti plačiau ir griežčiau. Anoniminės tarpinės kompanijos, kurių pagalba, Rusijos valdančiųjų parankiniai, tegu ir nevyriausybinės Semiono Mogilevičiaus mafijos, pirko butus D. Trampo bokštuose, turi atsidurti už įstatymo ribų.

Žymiai griežtesnis reguliavimas ir vizų draudimai turi būti pradėti taikyti dėl to, kad apsunkinti GRU ir FSB agentų atvykimą į Europą ir čia vykdyti nusikalstamus įsakymus.

Analogiškai, apribojimai dėl įvažiavimo turi būti taikomi ir valstybės tarnautojams, bei valstybės vadovams. Neleidžiant žudikams ir nusikaltėliams laisvai judėti po mūsų šalis, reikėtų patraukti atsakomybėn kai kuriuos Europos valdininkus – tokius pavyzdžiui kaip buvęs Austrijos užsienio reikalų ministras Michaelis Špindelegeris, kuris, kad patenkinti Kremliaus interesus, pareikalavo iš Austrijos pasieniečių paleisti interpolo paieškomą Michailą Golovatovą, už akių nuteisto už žmogžudystę trylikos lietuvių.

Arba vėl paimkime tą pačią Austriją užblokavusią Europos Taryboje sankcijas, kurios neleistų Raifaizen bankui , stambiausiam diktatoriaus A. Lukašenkos kreditoriui ir toliau kredituoti šį pasibaisėtiną režimą.

Kaip jau sakiau korupcija nežino sienų. Mūsų pačių „šrioderizacija“, mūsų „fransua fijonai“ ir „karinos knaisel“, mūsų „lipponenn“ ir jiems panašūs, kurie palikę valstybės tarnybas tuojau pat lenktynėse dėl grobio pradeda dirbti taip vadinamų „nepriklausomų“ energetinių kompanijų naudai, o iš tikro kompanijų, kurias valdo kleptokratiniai režimai. Visi jie, perfrazuojant Leniną, perka virvę ant kurios bus patys tų autokratų pakarti.

Pakartosiu: mes (europiečiai) būsime pakarti, ne jie. Ir tai dar viena svarbi priežastis dėl kurios mes turime atiduoti pagarbą Aleksejaus Navalno ryžtui ir drąsai. Jis demonstruoja visam pasauliui ir Rusijos piliečiams ne tik patologinį grobstymą ir nesiskaitymą su įstatymais Rusijoje, bet ir pastato veidrodį prieš mus pačius. Mus, kaip nusikaltimo bendrininkus, padedančius pumpuoti pinigus diena iš dienos, milijoną po milijono iš skurstančios Rusijos ir beteisės liaudies.

Šie eurai ir doleriai patogiai nusėda mūsų lyderių, bankų, universitetų, kino studijų, politinių partijų, lobistų kišenėse. Lobistų – mūsų atviros visuomenės priešų.

Aš norėčiau visiems padėkoti už dėmesį ir pasakyti: tikiuosi, kad mes sugebėsime kažką padaryti dėl Aleksejaus.

Ačiū.

1...923924925...1 709Nuo 1 709 924 puslapis