2025-05-03, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 814

Ignas Vėgėlė. Politinės korupcijos byla: klausimas, kam vienas ar kitas sprendimas naudingas?

Kol kas – tik klausimais apie politinę korupciją ir teisingumą. Žemiau paaiškinsiu, kodėl.

Prielaidos

Jei politinės korupcijos nebuvo ir visa byla yra sukurta, siekiant įtakoti rinkimus, vadinasi, STT vykdė politinį užsakymą. Prie jos jungėsi ir Prokuratūra. Nes kitaip pavadinti rinkimų finišo tiesiojoje atliktas kratas ir pateiktus įtarimus tuomet įtakingiausių politikų atžvilgiu – neįmanoma.

Pridėkime – bylos viešumą ir nuolatinį bylos medžiagos (faktų ir kitų duomenų) aptarimą žiniasklaidoje. Bent jau iki tol, kol teisiamieji buvo viešai visuomenės nuteisti. Pamenate garsiąją Seimo komiteto išvadą apie „MG Baltic“ ryšius su konkrečiomis pavardėmis ir kaltinimais?

Teismai bent jau kai kurių asmenų atžvilgiu paskleistus teiginius pripažino žeminančiais jų garbę ir orumą, t.y. teismai nenustatė faktų, kurie atitiktų Seimo komiteto išvadų.

Jei korupcija buvo, tuomet, pagirtinas advokatų darbas atskleisti ikiteisminio tyrimo trūkumus ir bylą „sudaužyti“ formaliais ar kitais argumentais.

Bet kur dingo STT ir Prokuratūros gebėjimas surinkti įrodymus, o Teismo – juos tinkamai vertinti?

Net jei sprendimas yra pirmosios instancijos teismo ir dar bus Apeliacinio ir/ar Aukščiausiojo teismo sprendimas. Apeliaciniam ir/ar Aukščiausiajam teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį būtų akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teisme Teisingumas buvo dingęs.

Galbūt Teismo nepriklausomumo sąskaita. Būtų sunku save ir kitus įtikinti, kad Pirmosios instancijos teismas tiesiog suklydo tokioje ypatingos svarbos ir visuomenės dėmesio sulaukusioje byloje. Jei išteisinamasis nuosprendis liks galioti, ar bus įvertintas Prokuratūros ir STT „darbas“?

Preliminarūs retoriniai klausimai

Kai nežinai tikro atsakymo, visuomet verta kelti klausimą: kam vienas ar kitas sprendimas naudingas?

Akivaizdu, kad išteisinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme naudingas kaltinamiesiems, tarp kurių net dvi politinės partijos, viena kurių – valdančiojoje koalicijoje. Ar skaidrumą deklaruojanti valdančioji koalicija galėtų veikti kartu su „nuteista“ partija?

Net jei pirmosios instancijos teismo sprendimas neįsiteisėtų (nes, pavyzdžiui, jis būtų skundžiamas Apeliaciniam teismui)? Ar yra, kas tą partiją pakeistų?

Jei atsakymas: „vargu, bau“, tuomet teisiamų koalicijos narių likimą verta spręsti vėliau. Pavyzdžiui, po gerų metų ar kelerių Apeliaciniame ar net Aukščiausiajame teisme, kai artės eiliniai rinkimai.

O kam labiausiai nenaudingas išteisinamasis nuosprendis?

STT ir Prokuratūrai. Nes tuomet reikėtų kelti klausimą dėl tarnybos pareigų netinkamo atlikimo arba kitų galimai neteisėtų veikų. Dar ir visos Lietuvos visuomenės pasitikėjimui teisine sistema, nes viešojoje erdvėje kaltinamieji jau buvo nuteisti, o čia – išteisinimas. Nebent, kaip minėjau, sprendimas laikinas – jį „ištaisys“ aukštesnės instancijos teismai, o apie pirmosios instancijos teismo sprendimą būsime pamiršę.

Patarimas

Bjauroki klausimai. Bjaurokas ikiteisminis arba pirmosios instancijos teismo teisingumas. Teismas paaiškino, kad įrodymai byloje – niekam tikę. Gal paaiškinimus pateiks Prokuratūra ar STT?

Ne šiaip: skųsime/neskųsime. O rimčiau. Taip, kaip, deja, įprasta sulaikant asmenis, ar pateikiant jiems įtarimus: su įdomesniais „nutekėjusiais“ faktais, duomenimis ir argumentais.

Klausimais ir prielaidomis, nes negalime visapusiškai susipažinti su neįsiteisėjusiu teismo sprendimu ir bylos duomenimis. Laukdami ir vildamiesi išsamesnių paaiškinimų iš tų, kurie tokią galimybę turi.

Apibendrinimas: Quod licet lovi, non licet Bovi.

Alabamos valstija draudžia lyties keitimo procedūras vaikams

0

Alabamos gubernatorius Kay Ivey penktadienį pasirašė įstatymą, draudžiantį „socialinės lyties tranzito“ procedūras vaikams ir įstatymą, parengtą remiantis Floridos Tėvų teisių švietime įstatymu, kuris naikina LGBT ideologiją pradinės mokyklos klasėse.

SB 184, „ Alabamos pažeidžiamų vaikų apsaugos aktas kriminalizuoja skyrimą nepilnamečiams, jaunesniems nei 19 metų, brendimą blokuojančių vaistų „ketinant pakeisti nepilnamečio vaiko lytį ar atidėti brendimą.

„Mūsų jaunimas susiduria su tikrais iššūkiais, ypač dėl šiandienos visuomenės spaudimo ir šiuolaikinės kultūros. Labai tvirtai tikiu, kad jei Gerasis Dievas sukūrė tave berniuku, tu esi berniukas, o jei jis sukūrė tave mergaite, tu esi mergaitė“, – sakoma gubernatoriaus Ivey pareiškime.

Šis įstatymas taip pat draudžia sterilizuojančias operacijas nepilnamečiams, įskaitant „kastraciją, sėklinių latakų blokavimą, gimdos, kiaušidžių, sėklidžių ar varpos pašalinimą“, o taip pat procedūras, kurios „dirbtinai augina audinius, keisdamos genitalijų išvaizdą į tokią, kuri skiriasi nuo individo lyties.

Gydytojai, skiriantys „socialinės lyties tranzito“ medikamentus vaikams ar atliekantys žalojančias lyties keitimo operacijas pagal naująjį įstatymą gali sulaukti kaltinimų nusikaltimu ir laisvės atėmimo iki dešimties metų.

Be to, įstatymas neleidžia mokyklos pareigūnams nepranešti vaiko tėvams apie jo ar jos lytinio tapatumo sutrikimą.

„Mes ypač turėtume apsaugoti savo vaikus nuo šių radikalių, gyvenimą keičiančių vaistų ir operacijų, kai jie išgyvena tokią pažeidžiamą gyvenimo fazę,“ – sakė Ivey penktadienį. „Vietoj to koncentruokimės į tai, kaip padėti jiems tinkamai tapti suaugusiais, kokiais Dievas juos numatė būsiančius.“

SB 184 įsigalios praėjus 30 dienų po gubernatoriaus pasirašymo. Daugelis už LGBT pasisakančių aktyvistų grupių, įskaitant Translyčių teisės centrą ir Amerikos civilinių laisvių sąjungą sakė, kad jie kreipsis į teismą, siekdami sustabdyti įstatymo įgyvendinimą.

Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Jen Paski ketvirtadienį sakė kad Biden‘o administracija „įspėjo“ Alabamos valstiją, kad SB 184 gali pažeisti federalinį įstatymą, kaip jis interpretuojamas administracijos. Gubernatorius Ivey atsakė į šį pareiškimą savo interviu portalui Breitbart, tvirtindamas, kad „Alabama tęs savo vaikų apsaugą, neleisdama valstijai nepriklausantiems liberalams, tokiems kaip Jen Paski ar Biden‘o Baltieji rūmai aiškinti mums, ką daryti.“

Kitas įstatymo projektas (HB 322), pasirašytas Ivey, reikalauja, kad mokiniai nuo vaikų darželio iki 12 klasės tualetais ir rūbinėmis naudotųsi pagal savo biologinę lytį. „Čia, Alabamoje, vyrai naudojasi vyrų tualetais, o moterys naudojasi moterų tualetais, tai tikrai akivaizdu“, – sakė gubernatorius.

Respublikonų įstatymų leidėjai įtraukė nuostatą, draudžiančią klasėje diskusijas apie „seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę“, kurios „netinka mokiniams pagal amžių ar yra netinkamos raidos požiūriu pagal valstijos standartus“. Gubernatorius sušuko: „Kalbame apie penkiamečius, nes jie garsiai šaukia!“.

Vis daugiau valstijų pasisako prieš lyties keitimą vaikams.

Alabama prisideda prie šio augančio sąrašo valstijų, kurios imasi veiksmų prieš eksperimentinius pediatrinius „lyties keitimus“, įskaitant Arkanzasą. To įstatymo galiojimą buvo laikinai sustabdęs federalinis teisėjas, bet Respublikonų įstatymų leidėjai pastaraisiais mėnesiais pateikė panašius įstatymų projektus visoje šalyje, įskaitant Teksasą, Aidahą ir Misisipę.

Tenesio valstija taip pat apribojo galimybę gauti hormoninius vaistus vaikams iki paauglystės, o Arizonos valstijos gubernatorius praėjusią savaitę pasirašė įstatymą, draudžiantį nepilnamečiams atlikti „lyties keitimo“ operacijas.

Ši valstijų lygmens priemonių lavina atsiranda tarptautinio pripažinimo apie žalingą translytiškumo procedūrų poveikį vaikams ir paaugliams kontekste.

Vasario mėn. Švedija rekomendavo nenaudoti brendimo blokatorių ir kitą lytį nei biologinė lytinis imituojančių hormonų (angl. cross-sex hormones) nepilnamečiams, kurie turi lyties tapatumo sutrikimą, motyvuodama „abejotinu mokslu“ ir dideliu pavojumi sveikatai.

Alabamos įstatymas pažymi, kad „lyties keitimo“ vaistai ir operacijos yra „nėra paremti įrodymais“ ir „blogai ištirti“… su „daugeliu žalingų padarinių nepilnamečiams, o taip pat dėl naujo ir eksperimentinio šių intervencijų pobūdžio jų poveikių rizika yra tiesiog nežinoma“.

Tiek brendimo blokatoriai, tiek kitą lytį nei biologinė lytinis imituojantys hormonai yra siejami su ypač rimtais pašaliniais poveikiais, įskaitant sterilizaciją: „Tarp žinomos žalos, kurią sukelia brendimo blokatoriai yra sumažėjęs kaulų tankis; o visas brendimo blokatorių poveikis smegenų vystymuisi ir pažintinėms funkcijoms dar nėra žinomas, bet jau yra priežasčių susirūpinti.“

Be to, Maisto ir vaistų administracija (FDA), atsakinga už vaistų patvirtinimą rinkai, nepatvirtino jokių hormoninių vaistų „savo lyties nepripažįstantiems vaikams“, atkreipia dėmesį Alabamos įstatymas. Nei su brendimo blokatoriais, nei su kitą lytį nei biologinė lytinis imituojančiais hormonais nebuvo atlikta atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų ar tęstinių tyrimų, kuriuose tirti nepilnamečiai, turintys lytinės identifikacijos sutrikimą.

Galų gale, remiantis Amerikos psichiatrų asociacijos Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovu, tyrimai rodo, kad tik 2% berniukų ir 10% mergaičių, sergančių lyties disforija, kenčia nuo šios būklės po subrendimo.

Šaltinis: fsspx.news

Karas Ukrainoje. Penkiasdešimt penktoji (balandžio 19 ) diena

0

https://www.facebook.com/sahlsurchy/videos/538877477622158/

Generalinis štabas: Rusija pradėjo puolimą Donbase, vyksta mūšiai dėl Mariupolio

Pagrindinės Rusijos Federacijos pastangos yra sutelktos į visišką Donecko ir Luhansko sričių teritorijos kontrolę bei anksčiau okupuotos teritorijos išlaikymą.

Donbase užfiksuoti Rusijos puolimo operacijos pradžios ženklai. Apie tai feisbuke praneša Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Ir toliau tęsiami okupantų raketų ir bombų smūgiai  pramonės ir civilinės infrastruktūros objektams.

„Slobožanskio ir Donecko operatyvinėse zonose agresorius suaktyvino puolimo ir puolimo operacijas tam tikromis kryptimis. Priešo kariuomenės veikloje reikšmingų pokyčių m. Volynsky, Polessky ir Severskio kryptimis nėra“, – rašoma pranešime.

Slobožanskio kryptimi Rusijos grupuotė, kurią sudaro atskiri Vakarų karinės apygardos 6-osios jungtinės ginkluotės armijos daliniai, Baltijos ir Šiaurės laivynų pakrančių kariai, toliau iš dalies blokuoja Charkovo miestą ir artilerijos ugnimi naikina miesto gyvenamuosius rajonus.

Izyum kryptimi agresorius veikia atskirais padaliniais iš 1-osios tankų armijos, 20-osios Vakarų karinės apygardos jungtinės ginkluotės armijos, 35-osios ir 68-osios Rytų karinės apygardos kombinuotųjų ginklų armijų ir oro desantininkų. Tikimasi, kad ir toliau bus mėginama atakuoti Izyum-Slavyansk ir Izyum-Barvenkovo ​​kryptimis.

Netoli valstybės sienos su Ukraina, Belgorodo srities teritorijoje pastebima, kaip įrengiamos sraigtasparnių nusileidimo aikštelės.

Donecko ir Tauridės kryptimis okupacinių pajėgų grupuotė ir toliau daugiausia dėmesio skiria Limano, Kremenaya, Popasnaya ir Rubizhnoye gyvenviečių užgrobimui, taip pat visiškos Mariupolio miesto kontrolės įtvirtinimui.

Priešas sustiprino puolimo operacijas Severodonetsko, Popasnyansky, Kurachovskio ir Zaporožės kryptimis.  Priešas deda pastangas ir toliau stiprindamas papildomus tankų ir artilerijos padalinius.

Kovos dėl Mariupolio tęsiasi. Priešas vykdo puolimo operacijas jūrų uosto teritorijoje.

Atskiri okupantų daliniai ir toliau deda pagrindines pastangas Južnobugskio kryptimi užimtos padėties išlaikymui ir Ukrainos gynybos pajėgų karių grupės pozicijų apšaudymui. Priešas nenutraukia mėginimų visiškai kontroliuoti Chersono srities teritoriją. Vykdo karines operacijas, kurios kol kas nesiseka, Aleksandrovkos kaimo teritorijoje.

Priešo laivų grupės Juodosios ir Azovo jūrų vandenyse toliau izoliuoja Ukrainos jūros pakrantę ir vykdo joje žvalgybą.

******

Surengti Putinui „pragarą“: Didžioji Britanija tieks Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms šarvuotus raketų paleidimo įrenginius „Stormer“

Tai pranešė „The Sun“, remdamasis informuotais šaltiniais Gynybos ministerijoje.

„Stormer” puikiai juda netgei šlapioje Ukrainos žemėje.

Prieš dvi savaites Britanijos gynybos ministerija parodoje Solsberyje Ukrainos kolegoms demonstravo paleidimo įrenginį „Stormer“.

„Stormer“ gamina „BAE Systems“, o jam valdyti reikia tik trijų žmonių (vado, vairuotojo ir šaulio) bei „Starstreak“ raketų.

Šios raketos gali numušti žemai skraidančius priešo lėktuvus ir sraigtasparnius.

Ekspertai juos vadina „geriausiu ginklų  rinkiniu“, kokį kada nors buvo atsiuntusi Vakarų valstybė. 13 tonų sveriančius aukštųjų technologijų paleidimo įrenginius galima pakrauti ir išsiųsti į Ukrainą per kelias dienas.

„Ne paslaptis, kad Didžioji Britanija pažadėjo padėti Ukrainai jos priešlėktuviniamas pajėgumams. Gynybos ministras šią savaitę padarys pareiškimą parlamente”, – pranešė šaltinis.

Buvęs Didžiosios Britanijos pajėgų Afganistane vadas Richardas Kempas teigė, kad „Stormer“ ir „Starstreak“ derinys atneš didelių nuostolių Putino armijai ir sustiprins Ukrainos kovinius pajėgumus.

„Tai itin efektyvi, labai mobili kovinė mašina, kuri rimtai sugadins bet kokį Putino aviacijai, skraidančiai žemame aukštyje“, – sakė kariškiai.

Naujas karo etapas

Užvakar, balandžio 18 d., Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas patvirtino naujo Rusijos puolimo Rytų Ukrainoje etapo pradžią.

Balandžio 19-osios naktį ir rytą Rusijos pajėgos susitelkė pralaužti mūsų gynybą Lugansko ir Donecko srityse. Taip pat okupantų planuose yra visiška Mariupolio kontrolė.

Ukrainos vadovybė ne kartą pabrėžė būtinybę tiekti sunkiąją ginkluotę, kad sulaikytų daugiatūkstantinės priešo armijos puolimą ir būtų pradėtas kontrpuolimas Rusijos okupuotose teritorijose.

*****

Pasirodė vaizdai, kuriuose matyti smarkiai apgadintas ir užsidegęs Juodojoje jūroje praeitą savaitę nuskendęs Rusijos karo laivas „Moskva“ (dailymail.co.uk)

Ukrainos karinių pajėgų operatyvi informacija

Prasidėjo penkiasdešimt ketvirtoji didvyriškos Ukrainos žmonių konfrontacijos su Rusijos karine invazija era.

Priešas ir toliau vykdo plataus masto ginkluotą agresiją prieš mūsų valstybę. Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos baigia kurti puolamąją grupę Rytų operatyvinėje zonoje. Priešas taip pat sm9giuoja raketomis ir bombomis į svarbiausius Ukrainos infrastruktūros objektus.

Voluinės ir Polisės srityse priešas aktyvių veiksmų nesiėmė, puolamųjų grupių formavimosi požymių nenustatyta. Kai kurie Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų daliniai ir toliau vykdo užduotis stebėti Ukrainos ir Baltarusijos sieną Bresto ir Gomelio regionus. Šiose srityse priešas vykdo elektroninę žvalgybą. Iš Baltarusijos Respublikos teritorijos geležinkeliu fiksuojama, kai išvežami apgadinti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų šarvuočių.

Šiaurinėje kryptimi priešas sustiprina pasienio zonų kontrolę. Tęsiamas pozicijų inžinerinis įrengimas Rusijos Federacijos Bryansko ir Kursko sričių kontrolės punktų zonose ir pasienio zonose. Neatmetamas sabotažas ir žvalgybos grupių dalyvavimas bei raketų smūgiai iš Rusijos Federacijos teritorijos.

Slobožanskio kryptimi rusų okupantai ir toliau dalinai blokuoja Charkovą ir ugnimi bando padaryti žalą mūsų karių daliniams.

Siekdamas išplėsti tiltą  kairiajame Seversky Donets upės krante ir sudaryti sąlygas greitam kariuomenės dislokavimui, priešas vykdė žvalgybą, kartu kovodamas Zavody, Dmytrivka ir Dibrovne gyvenvietėse. Jam nepasisekė, jis pasimetė ir pasitrakė.

Donecko ir Tavrijos kryptimis priešas atgauna kovinį pajėgumą ir papildo savo atsargas. Jis stengiasi pagerinti savo padalinių taktinę padėtį ir intensyvinti karo veiksmus. Rusų okupantai toliau apšaudo Siversko ir Pokrovskojės gyvenvietes.

Priešas sutelkė pagrindines pastangas Lymano, Kreminos, Popasnos ir Rubižnės gyvenviečių srityse, stengdamasis visiškai kontroliuoti Mariupolio miestą. Jis vykdė puolamąsias operacijas Severodonetsko, Popasnos ir Zaporožės kryptimis.

Priešas nesėkmingai bandė įsitvirtinti Kreminos ir Rubižnės srityse. Jis vykdė puolimo operacijas Novotoshkivske, Popasna, Avdiivka ir Maryinka gyvenviečių srityse. Jam taip pat nepasisekė.

Pietų Bugo kryptimi priešas sutelkia pagrindines pastangas į savo pozicijų išlaikymą ir toliau apšaudo mūsų karių pozicijas Mikolajivo ir Oleksandrivkos kryptimis.

Tikimasi, jog priešas ir toliau kovos, kad pasiektų Chersono srities administracines sienas.

Iš viso vykdant kovines misijas Ukrainos teritorijoje dalyvavo 87 priešo bataliono taktinės grupės.

Donecko ir Luhansko sričių teritorijoje Ukrainos gynėjai atmušė dvylika priešo atakų, sunaikino dešimt tankų, penkiolika šarvuočių ir penkis motorinių transporto priemonių vienetus, taip pat penkias priešo artilerijos sistemas.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro pajėgos praėjusią parą pataikė į penkis oro taikinius: vieną lėktuvą, tris sraigtasparnius ir vieną UAV.
Mes tikime Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis!

Laimėkime kartu! Šlovė Ukrainai!

******

Mariupolis laikosi, kažkuriuo metu galėsime prasiveržti per blokadą – VŽV vadovas

Mariupolis – paminklas mūsų žmonių didvyriškumui, – įsitikinęs Budanovas.

Rusų užpuolikų teiginiai apie gresiantį Mariupolio žlugimą nepasitvirtina. Gynybos ministerija tikisi, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyks prasiveržti pro miesto blokadą.

Tai pareiškė Gynybos ministerijos Vyriausiojo žvalgybos valdybos (VŽV) vadovas Kirilas Budanovas interviu Vokietijos žurnalui SPIEGEL.

Budanovas pabrėžė, jog okupantai rusai ne kartą yra pareiškę, kad miestas buvo paimtas, tačiau to dar neįvyko.

„Mariupolis yra sektinas pavyzdys ir paminklas mūsų žmonių ir mūsų karių didvyriškumui. Apie miesto žlugimą kalbama seniai. Rusai iš pradžių tvirtino, kad miestą jau užėmė, paskui sakė, kad „užėmimas yra neišvengiamas… Bet, kaip matote, tai neveikia ilgiau nei mėnesį“, – sakė jis.

VŽV MO vadovas sakė, kad Mariupolis laikosi ir laikysis.

„Kažkuriuo metu galėsime pralaužti blokadą“, – įsitikinęs Budanovas.

Primename, kad Rusijos Federacijos gynybos ministerija pasiūlė Ukrainos kariams Mariupolyje sudėti ginklus ir pasiduoti. Šie atsisakė pasiduoti.

Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pareiškęs, kad jeigu Rusija sunaikins Ukrainos kariuomenę, ginančią Mariupolį, tolesnės taikos derybos taps neįmanomos.

*******

Į Ukrainą iš JAV atkeliavo pirmoji naujos karinės pagalbos siunta – CNN
Tai partija pagal naująjį 800 mln. JAV dolerių pagalbos paketą.

unian.net

Pirmoji amerikiečių karinės pagalbos Ukrainai partija į Ukrainą atkeliavo iš Jungtinių Valstijų kaip dalis naujo 800 mln. Tai pranešė Baltųjų rūmų atstovas, praneša CNN.

Pirmą kartą Jungtinės Valstijos sutiko aprūpinti Kijevą galingais ginklais, įskaitant 11 sraigtasparnių Mi-17, 18 155 mm pabūklų „Howitzer“ ir dar 300 „Switchblade“ bepiločių orlaivių.

Penktadienį, balandžio 15 d., Gynybos ministerijos atstovas spaudai sakė, kad pirmoji ginklų ir įrangos partija į Ukrainą turėtų atkeliauti per artimiausias 24 valandas.

Prisiminkite, kad JAV prezidentas Joe Bidenas per pokalbį telefonu Volodymyrui Zelenskiui pasakė, kad Vašingtonas suteiks papildomos karinės pagalbos, kurios vertė – 800 mln. Įskaitant šarvuočius ir sraigtasparnius.

******

Politinis strateginis lygmuo

Rusijos pusė prakalbo apie derybų atnaujinimą. Niekai. Nebekreipiam dėmesio. Rašoma, jog į Kyjevą atvyko derėtis auksinis Maskvos pasiuntinukas Abramovičius. Apgaulė. Dėmesio blaškymas.

Ukrainos prezidentas Zelenskis dar sykį prašo pagalbos, kviesdamas padėti apsiausto Mariupolio gynėjams ir gyventojams. Rusai teigia, jog miestas „išvalytas“, išskyrus nedideles besipriešinančias grupeles. Tai melas. Manoma, kad Mariupolį vis dar gina keli tūkstančiai Ukrainos karių.

lavrovui regisi, kad kreiserio paskandinimas yra nepriimtina karo forma. Karo nusikaltėli lavrovai, apie genocidą kaip priimtiną karo formą galėsi pasakoti ant ešafoto prieš įvykdant teisingumą.

Operacinis lygmuo

Sirijos skerdiko generolo Dvornikovo vadovaujami orkai rengiasi ilgam ir rimtam karui. Šįkart nebus aklai veržiamasi, tačiau pirmiausia teritorija „apdirbama“ aviacija ir artilerija, ir tik tada siunčiami tankai. Sutelktos didelės pajėgos Donecko srityje, tačiau Mariupolis vis dar įstrigusi ašaka, neleidžianti atpalaiduoti pietinės armijos grupuotės.

Nežiūrint to, po kreiserio „Maskva“ sunaikinimo, pietuose rusai antrą parą vykdo platesnio masto puolimą. Nepatvirtintais duomenimis, užimtas taktiškai svarbus Snihurovkos miestas.

Rusai rytuose turi strateginį pranašumą: gali nuolat tiekti ordai techniką, ginkluotę, amuniciją, kurą, maistą. Tačiau, net ir pakeitus operacinę vadovybę ir davus daugiau manevro laisvės okupanto vadams ant žemės, lengva tikrai nebus. Ukrainiečiai čia kautis įpratę, įtvirtinimai gerai įrengti. Į rytų frontą permesti daliniai, prieš dvi savaites gynę Kijevą.

Ukrainiečiams trūksta vieno – ginklų, su kuriais jie būtų įpratę kovoti. Net ir gausiai tiekiamos ginkluotės iš Vakarų įvaldymui reikia laiko.

Taktinis lygmuo

Mums visiems ruošiant Velykinį stalą, orkai pradėjo puolimą Ukrainos rytuose ir pietuose. Visoje fronto linijoje smarkūs apšaudymai.

Naktį apšaudyti didieji miestai, įskaitant Kijevą ir Lvovą.

Šiauriniai Charkovo rajonai nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Ukrainos gynybos štabas praneša, kad jau atrėmė 10 priešo atakų, sunaikino 15 tankų, 24 šarvuočius, 3 artilerijos sistemas, numušė 4 dronus ir dvi balistines raketas.

Su šventėmis.

Vaizdo įrašas: Taip imami į nelaisvę Kremliaus goblinai

https://www.facebook.com/100003019162310/videos/pcb.4843885749055349/725334415381099

Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra

*****

dailymail.co.uk nuotr.

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis. Prasidėjo stiprūs lietūs, o tai riboja operacijas (ypač puolamąsias). Šiaurinis flangas. Priešas atakuoja Popasana, bando perimti Rubizhne kontrolę, puola Severodonetsk, vyksta stumdymasis aplink Izyum, tačiau susidūrimų intensyvumas kontaktinėje linijoje aprimo.

Neatmestina, kad tai tyla prieš audrą ir savaitgalį prasidės intensyvūs mūšiai šiauriniame flange. Taip, pilna apimti rusų pajėgos nepasiruošusios, kai kurios net nėra pasiekusios Donbaso, tačiau kai Kremlių spaudžia terminai (iki gegužės 9 d. laiko liko nedaug), jie mėgsta įvedinėti dideles, tačiau neparuoštas pajėgas į mūšį dalimis. Tai dažniausiai jiems baigdavosi liūdnai, kadangi tai gera proga oponentui pereiti į kontratakas ar net kontrpuolimą. Esminis klausimas – ar ukrainiečiai jau sukaupė manevrinių vienetų (mechai, tankai) ir artilerijos sistemos, kad galėtų atskiruose ruožuose kontratakuoti, pvz.: 1) nuo Chuhuiv link Kupiansk; 2) nuo Chuhuiv link Balaklya; 3) palei Donec upę prie Izyum. Matysim.

Pietinis flangas. Mūšiai Mariinka – Vuhledar – Velyka Novosylka – Hulaijpole sektoriuose taip pat aprimę. Tikėtina, čia esančios orkų pajėgos laukia dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – agresoriaus pajėgų kaupimas ir veiksmai šiaurėje. Kadangi puolimas operaciniame lygmenyje turėtu prasidėti daugmaž vienu metų, sudarant gynėjams dilemas dėl abiejų flangų vienu metu. Kaip užvakar minėjome, operaciniame lygmenyje šiaurėje gali būti pagrindinis veiksnys (apie 22 BTG), o pietuose labiau remiantis (apie 16 BTG). Antroji priežastis – mūšio dėl Mariupolio pabaigą. O pabaigos vis nėra, miesto gynėjai toliau kaunasi. Nuo mūšių mieste pradžios čia orkai neteko 73 tankų (iš kurių 46 sunaikinti) , 69 PKM, 30 šarvuočių BTR, lėktuvo, katerio ir apie 2000 pėstininkų. Tai rodo ne tik mūšių intensyvumą, bet ir jų pobūdį.

Jau nuo Antro pasaulinio karo operacijų planuotojams buvo aišku, kad tankai mieste – puikus taikinys (siauras stebėjimo laukas, ribotas ugnies panaudojimas dėl vamzdžio judėjimo galimybių, ribotas manevras). Tą puikiai savo kailiu patyrė rusai Grozne pirmojo karo Čečėnijoje metu. Todėl pagrindinė jėga miesto mūšiuose (angl. FIBUA) – mechanizuoti pėstininkai, kuriuos remia tankai, artilerija ir aviacija. Tai, kad sunaikintas ar išvestas iš rikiuotės toks didžiulis kiekis tankų, rodo tris dalykus: 1) silpnas rusų mech. pėstininkų pasirengimas bandomas kompensuoti tankų ugnies galia ir tankai lenda arčiau kontaktinės linijos nei derėtų; 2) puikus ukrainiečių targeting‘as ir lanksti gynybos mieste (atramos punktų) sistema; 3) sumanus įvairios prieštankinės ginkluotės (ne tik NLAW ar Javelin) panaudojimas mieste taktiniame lygmenyje.

Geram rytui – ukrainiečių ataka prieš rusų koloną. Pasala – kaip iš vadovėlio, kelio vingyje. Darbą užbaigia ukrainiečių BTR4 ️

https://www.facebook.com/Parakomanai/videos/693760215206748

Dana Kurmilavičiūtė. Žvilgsnis į tolimą ir artimą paveldą

Į pažintinių turų po Žemaitiją programas Raseinių rajono Nemakščių miestelis dabar būtinai įtraukiamas. Viena, jis šiemet paskelbtas mažąja Lietuvos kultūros sostine, antra, jame esantis Technikos muziejus yra tikras techninio paveldo lobynas, trečia, šiame Žemaitijos miestelyje yra ir daugybė kitų istorijos, kultūros, etnografijos sričių įdomybių.

Tikras džiaugsmas visiems lankytojams

Nors minėtasis Technikos muziejus oficialiai įregistruotas palyginti neseniai, jis jau nebe vienerius metus traukė būrius lankytojų. Ir kur netrauks: juk tai – tikra mūsų krašto technikos istorija, akivaizdžiai rodanti jos evoliuciją per keletą šimtmečių.

Aštuonratis (nuotr. valstietis.lt)

Visus muziejaus eksponatus rūpestingai surūšiavo ir žmonių dėmesiui pristatė nemakštiškis Leonas Tamulevičius.

„Muziejuks“ – krinta į akis žemaitiška iškaba. „Šitokiu pavadinimu ir įteisinti norėjome savo viešąją įstaigą, bet valdžia neleido, – šypsodamasi pasakojo mus svetingai pasitikusi Nemakščių miestelio gyventoja Irena Bertašienė. – Va, jeigu būtume kokią anglišką abrakadabrą sumisliję ir prie jos lietuvišką galūnę prikergę, tikriausiai būtų neprieštaravusi. Gerai, kad nors tarmiškos rodyklės nepakoregavo“.

„Muziejuks“ – tikras džiaugsmas visiems lankytojams, ypač giliau besidomintiems technika. Ko tik jame nesama – nuo gausybės visokiausios paskirties meistravimo įrankių, rūpestingai sukabintų ant sienų, iki praeities ūkio padargų, nuo įvairių markių motociklų iki prieškarinės priešgaisrinės, miškų sodinimo ir kelių tiesimo įrangos, nuo siuvimo, batsiuvystės, audimo technikos iki sovietinių laikų „gaziko“ ir milicijos naudotos mašinos su šviečiančiais žiburėliais. Ir visa ši technika veikianti – šeimininkas nepakęstų sugedusių metalinių griozdų…

Yra čia ir kalvė su daugybe kalvystės įnagių. Bandome spėti, kuris kam buvo naudojamas. Štai dumplės ugniai įpūsti – mažiausiai šimtmečio senumo, o puikiausiai tebeveikiančios. Štai židinys, ilgus metus tarnavęs kažkokioje senovinėje kalvėje ir iš jos parsigabentas. Išmūrytas jis, beje, iš plytų, nulipdytų iš šiaudų ir molio, itin atsparių kaitrai… Kaip tokį ir atgabenti į naują vietą pasisekė?

Pradžią visai šiai kolekcijai davė jau amžinybėn iškeliavęs šios sodybos šeimininkas Alfonsas Tamulevičius. Įdomaus žmogaus būta: pro jokį seną daiktą ramiai praeiti negalėdavęs, vis į savą kolekciją patalpindavęs. Kai praeities laikus menančios technikos prisikaupė tiek daug, kad po gyvenamojo namo stogu neužteko vietos, ėmė ir paskyrė jai vieną iš turimų ūkinių pastatų, vėliau antrą, trečią… Tėvo pomėgį kolekcionuoti senovinius daiktus paveldėjo ir sūnus Leonas, dar labiau papildęs ir išplėtęs turimus „fondus“… Taip ir atsirado Nemakščiuose privatus muziejus, kurį laiką nebuvęs įtrauktas į jokius oficialius dokumentus. Tik būriais plūstantys smalsuoliai bylojo: tai tikrų tikriausias „muziejuks“. Jie ir paskatino sodybos šeimininkus pagaliau oficialiai jį įteisinti…

Buvo ir dar viena šio „oficialumo poreikio“ priežastis – begalinį lankytojų smalsumą žadinantis technikos stebuklas – aštuonratis.
Tai – pirmoji pasaulyje sukurta savaeigė važiuoklė su aštuoniais ratais – tikra garbingos šio krašto praeities įvykių liudininkė. Ją išrado ir sumeistravo vietos bajoras, auksarankis meistras – konstruktorius Pšemislovas Neveravičius.

Keistuolis dvarininkas

Vietos gyventojai jį išties laikė keistuoliu. Kur tai matyta: užuot rūpinęsis, kaip daugiau naudos iš savo dvaro gauti ir dar labiau jame dirbančius žmones prispausti, dienų dienas krapštinėjasi apie techniką ir visokias konstrukcijas kuria! O kai padirbdino kažkokį keistą vežimą su aštuoniais ratais, pažvelgti į jį būriais traukė net tolimiausių apylinkių gyventojai. Dyvų dyvas: juk juda pats, be arklių, tereikia tik porai vyrų pasukti išcentrinio rato rankenas.

Išties, Neveravičiaus sukurtas aštuonratis jau vien savo išvaizda traukė akį: gana griozdiškas, dukart ilgesnis už įprastą arklių traukiamą vežimą ( daugiau kaip dešimt vyrų sutilptų ), su kažkokiu neįprastu ratu viduryje. Iš tiesų tai tas didelis metalinis ratas buvo visos konstrukcijos ašis: sukant jį, atsiradusi jėga per sliekinę pavarą persiduodavo į galinius ratus, kurie stumdavo vežimą pirmyn. Keturi priešakiniai savaeigės važiuoklės ratai posūkiuose pasisukdavo ten, kur reikia. Nepaisant to, kad technikos naujovė atrodė nepaslanki, vargiai iš vietos išjudinama, ji galėdavo nesunkiai manevruoti. Tuo tikslu aštuonračio viduryje, prie pat dugno, buvo pritvirtinta svirtis, galinti pakelti antruosius galinius ratus. Svirties nauda dar buvo ir tokia: jei netyčia koks važiuoklės ratas išeitų iš rikiuotės, ši transporto priemonė ir be jo galėtų riedėti.

Aštuonratį Pšemislovas Neveravičius sukūrė tikrai stabilų: juo buvo galima dardėti ne tik lygiu vieškeliu, bet ir duobėtais kaimo keliais, įveikiant iškilumus ir netgi peršokant griovelius. Yra išlikę žinių, kad aštuonračio kūrėjas pats mėgdavęs susirinkusiesiems rodyti savojo išradimo patogumus: atsisėsdavęs į vežimą, priešais pasistatydavęs ant staliuko virdulį, arbatos puodelį ir liepdavęs važiuoti. Gėrimas neišsilaistydavęs.

Saviškių neįvertintas, britų apgautas

Savo aštuonratį Pšemislovas Neveravičius patentavo Rusijoje (tada Lietuva priklausė Rusijos imperijai). Ir 1907-ųjų spalį gavo šalies herbu papuoštą liudijimą, jog išradimo autorystė priklausanti jam. Svajodamas kada nors pradėti gaminti šiuos savaeigius vežimus plačiajai visuomenei, po trejų metų bajoras įsteigė „Aštuonračio“ draugiją, suburdamas bendraminčius.

Garsas apie išradimą netruko pasklisti, ir juo susidomėjo Rusijos, o vėliau – ir Vokietijos pramonininkai. Pastarieji kreipėsi į Neveravičių, prašydami parduoti aštuonračio patentą ir siūlydami už jį labai didelius pinigus – 150 tūkst. aukso rublių. Deja, konstruktorius šia suma nesusiviliojo. Istorikai, dabar besigilinantys į šio išradėjo gyvenimą, mano, jog jis pasielgė netinkamai. Vokiečiai būtų pradėję gaminti naują transporto priemonę serijiniu būdu, ir jo, kaip konstruktoriaus, vardas būtų tapęs plačiai žinomas pasaulyje. Dabar gi jam pačiam imtis aštuonračio gamybos sutrukdė kilęs Pirmasis pasaulinis karas.

Išradėjas su šeima karo suirutės metus praleido Rusijoje. Nepriteklių laikais daug Pšemislovo Neveravičiaus dvarelio turtų buvo išgrobstyta, aštuonratis taip pat neišvengė liūdno likimo: buvo išnarstytas dalimis ir išnešiotas kas kur. Visko stingant, iš jo vietos gyventojai, matyt, pasigamino ūkinių padargų.

Po karo neramumų sugrįžęs namo, konstruktorius viską vėl pradėjo nuo pradžių. Aptvarkęs dvarelį, sugrįžo prie savo mylimo aštuonračio kūrimo idėjos. Jis vėl jį gaminosi, tik jau sudėtingesnės konstrukcijos, galintį judėti ne rato pagalba, o dėka įrenginio, primenančio siurblį ir kelių asmenų pumpuojamo. Naujosios važiuoklės išradimo teisės vėl buvo patvirtintos patentu, šįsyk lietuvišku. Tačiau patobulinta savaeigė ir dabar nebuvo įdiegta į masinę gamybą. Tėvynainiai jos nepripažino: netgi atvirkščiai – peikė, vadindami nejudriu gremėzdu. Nematydamas vilties prasimušti Lietuvoje, išradėjas nukreipė savo žvilgsnį svetur. Kreipėsi į anglų patentinę įstaigą, norėdamas gauti jos patentą savajam aštuonračiui, tačiau liko britų apgautas. Mat šie ilgiausiai delsė su savuoju sprendimu, vis reikalaudami iš Neveravičiaus papildomos techninės informacijos ir pinigų, o galiausiai pranešė, kad tokią važiuoklę jau yra išradęs vienas jų tėvynainis.

„Nors garsusis Lietuvos bajoras ir liko saviškių neįvertintas ir britų apgautas ir nors jo išradimo vaisiais pasinaudojo kiti, faktas lieka faktu: tai jo mintys pagimdė mechanizmą, kuriuo iki šiol grindžiama puspriekabių ir daugiaašių variklių gamyba. Aštuonratis buvo pirmtakas visureigio, be kurio šiandien neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas“, – pasakė Irena Bertašienė, baigdama pasakojimą.

Nemakščių muziejus (wikipedia.org)

Naujai atkurtas modelis

Ko gero, šio žemaičių bajoro vardą taip ir būtų nuplukdžiusios užmaršties upės vandenys, jei ne Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas. Šis technikos istorija besidomintis žmogus, kažko ieškodamas archyvuose, netikėtai atkreipė dėmesį į savaeigės važiuoklės patentavimo istoriją. Pradėjus į ją gilintis nuodugniau, atsiskleidė daugybė įdomiausių faktų, kuriuos Vilius Puronas paskelbė spaudoje.

Technikos muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius, sužinojęs apie savo tautiečio išradimą, juo labai susidomėjo ir pabandė atkurti savaeigės važiuoklės modelį. Juolab, kad buvo išlikę brėžiniai, kuriais Leonas galėjo vadovautis. Taip gimė trečiasis aštuonračio modelis, su kiek patobulintomis detalėmis. Pasak važiuoklės atgaivintojo, spendžiant iš išlikusių aprašymų, ir pats šios techninės naujovės kūrėjas būtų daug ką koregavęs. Pavyzdžiui, jis ketino savo aštuonratį aprūpinti gariniu varikliu. Leonas Tamulevičius tuo tarpu pritaisė prieškarinių laikų „Deutz“ firmos jėgos įrenginį. Ir kitos senovinės detalės aštuonračio atkūrėjo buvo kruopščiai žvejojamos iš visur. Pavyko rasti ir pritaikyti kaizerinės Vokietijos laikų linges.

Taigi aštuonratis vėl atgimė naujam gyvenimui. Trečiąsyk. Ir dabar technikos muziejaus kieme jis stovi išdidus, veikiantis. Norintys gali į jį įlipti ir pamėginti pasukti ratą, o per šventes jis išrieda į gatves, visus didžiai džiugindamas. Neseniai atkurtos „Aštuonračio“ draugijos nariai buvo jį atgabenę net į Vilniuje vykusią Kaziuko mugę, vėliau jis džiugino D. Poškos baublių jubiliejaus minėjimo dalyvius.

Į draugiją susibūrę Nemakščių krašto žmonės daro viską, kad jų garsaus tėvynainio atminimas nenugrimztų užmarštin. Jie rūpestingai prižiūri jo amžinojo poilsio vietą Nemakščių kapinėse, jų pastangomis P. Neveravičiaus buvusio dvaro vietoje, Pužų kaime, iškilo paminklas. Bandoma surasti garbiojo bajoro giminės narių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Daugiausia jų esama Rusijoje, esama gyvenančių Danijoje, JAV. Lietuvoje lankėsi Neveravičių giminės atstovas iš Jaroslavlio, žinomas kino operatorius. Įdomu tai, kad bajorų palikuonys dažniausiai yra pasirinkę medicinos ir meno sritis – neramias, verčiančias nuolat ieškoti sprendimų ir tobulėti. „O čia, jau, matyt, pasireiškia giminės genai“, – sako nemakštiškiai. Ir negali su jais nesutikti.

Įdomu ir tai, kad vienas iš muziejaus skyrių yra skirtas lietuvių kino dokumentikos režisieriui ir operatoriui Robertui Verbai (1932 – 1994). Šis garbus kino kūrėjas yra gimęs netoli nuo Nemakščių miestelio esančiame Medekšinės kaime. Muziejuje galima pasižiūrėti jo filmus „Vincas Svirskis“, „Čiustyta rūta“, „Šimtamečių godos“.

 

Kuo dar garsėja mažoji Lietuvos kultūros sostinė?

Nemakščių šv. Trejybės bažnyčia (wikipedia.org)

Pirmiausia – miestelio panoramoje ryškiai dominuojančia šv. Trejybės bažnyčia. Ji – postmoderni, gana sudėtingos kompozicijos, su puošnia vidaus apdaila, truputį primenančia kaunietišką art deco stilių su tautodailės elementais. Šios bažnyčios šventoriaus šiaurės vakarų kampe stūkso koplytstulpis, skirtas 1863 metų sukilimui pagerbti. Šis vertingas meno ir istorijos paminklas jo sukūrėjo Ignoto Misevičiaus greičiausiai buvo skirtas sukilimui pritarusių dvasininkų – Nemakščių klebono Juozo Paulausko ir vikaro Juozo Mačiulskio – atminimui įamžinti. O pietrytinėje šventoriaus dalyje yra iš Nemakščių apylinkių kilusio kunigo Petro Butkaus kapas. Šis prelatas, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus, gyveno Australijoje, labai rėmė lietuvybę, redagavo lietuviškus leidinius, rašė eiles, o vėliau visą savo sukauptą palikimą paskyrė Nemakščių bažnyčiai atstatyti. Juk ši bažnyčia, jau devintoji iš eilės, yra palyginti nauja, pašventinta tik 2001 m.

Bažnyčios vidus
Į bažnyčios rūsį
Bažnyčios rūsyje.

Svečiuojantis Nemakščiuose, būtina apžiūrėti ir kitą sakralųjį statinį – lurdo grotą, kurios šv. Mergelė Marija globoja ir saugo visus, vykstančiuosius Vilniaus – Kauno – Klaipėdos autostrada.

Miestelio centre 2006 metais tautodailininkas Algirdas Jasiulionis pastatė stogastulpį, skirtą pirmojo Nemakščių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 620-osioms metinėms pažymėti. O miestelio 630-ies metų jubiliejaus proga paminklą sukūrė menininkas Algirdas Vaištaras, pavaizdavęs amžinai besisukantį metų ratą.

Visus miestelio svečius neabejotinai sudomina Martynui Mažvydui skirtas medinis paminklas. Mat pirmosios lietuviškos knygos autorius ne tik gimė Žemaitijoje, bet ir yra susijęs su Raseiniais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmus persekioti reformatus, jis buvo radęs prieglobstį Elžbietos Kulvietienės dvarelyje Butkiškėje, Mažvydą taip pat globojo Raseinių krašto dvarų savininkas Jonas Stankevičius – Bilevičius. Paminklą lietuviškos raštijos pradininkui sukūrė menininkas Zenonas Liekys (1940 – 2019), mokytojavęs Nemakščių miestelio mokykloje. Šio dailės pedagogo sukurtas vitražas, skirtas M. Mažvydo atminimui, puošia dabartinės miestelio gimnazijos vestibiulį.

 

 Martynui Mažvydui skirtas medinis paminklas (wikimedia.org)

Prieš porą metų, 2000-aisiais, Nemakščių miestelyje iškilo paminklas Nemakščių valsčiaus savanoriams, 1919 metais kovojusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jame įamžinti 26 žmonių vardai.

Na, o miestelio Lakštingalų skvere įrengtas memorialas jau nebegyvenamiems Nemakščių seniūnijos kaimams. Jų pavadinimus saugo tik skvere stovintys akmenys. Lietuvos kaimų mažėja, kaip bebūtų liūdna ir gaila…

Aštuonračio muziejus – nepravažiuokite Nemakščių (VIDEO: http://raseiniaitv.lt/)

 

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF

Rusijos armijos nusikaltimus prisimenant: RYTPRŪSIŲ GENOCIDAS

Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninių gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius dvasiškai pavergti.

Rytprūsių gyventojai bėga nuo artėjančios Raudonosios Armijos (RA) 1944-1945 m. žiemą

Vokietijos Rytų Prūsijos žemėje iki 1944 m. gyveno apie 2,6 mln. žmonių, kurių dalis buvo ir etniniai lietuviai (lietuvininkai). Per paskutinįjį Antrojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) Rytų Prūsijos gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus: šis kraštas tapo negailestingo etninio valymo vieta. Puolanti sovietų kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino sovietų torpedos. Po karo šiame krašte, kurio dalis atiteko Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijos Federacijai, nebeliko beveik jokių ankstesnių tautų ir kultūrų pėdsakų.

Vermachto kariai kartu su vietiniais gyventojais traukiasi nuo artėjančios RA

Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti.

Naikinti vietinius Rytprūsių gyventojus kvietė ir rašytojas Ilja Erenburgas, Baltarusių III fronto štabo propagandistas. Jo atsišaukimai – lapeliai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais. Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą jis taip kreipėsi į savo karius: “Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”

Pirmą kartą Mažosios Lietuvos gyventojai su Raudonosios armijos žiaurumais susiduria 1944 m. spalio 9 d., kai Pabaltijo I fronto pulk. K. Petrovskio 159-oji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Tankistai juos traiškė be gailesčio. Pagal “išvaduotojų” ataskaitą per kelias operacijos dienas jų tik 9 buvo sužeisti, o “priešų” sunaikinta apie 1000…

Rusų tankai pirmieji fronto linijoje Rytų Prūsijoje

Tikroji Rytprūsių genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet, Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Rytprūsius – į Karaliaučiaus kraštą.

1944 m. spalio 21 d. raudongvardiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti.

Rytprūsių pabėgėliai po RA atakos

Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo, nustatė, kad net 8 – 12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos.

Visur, kur ėjo raudonarmiečiai, dėjosi tas pats – sadistiškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas bandžiusių užstoti vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas.

Prienų gyventojas Olaf Pasenau prisimena: “Man buvo 11 metų. Kai Karaliaučių užėmė sovietų armija, moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros…

Mažos mergaitės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras. Paskui liautasi viešai žudyti”.

Gallery not found.

Daugybė Karaliaučiaus krašto ir Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų bandė (vieni krantu, kiti ledu) traukti prie Piliavos (vok. Pillau, rus. Baltijsk) uosto, kad pabėgtų nuo raudonojo teroro. Juos negailestingai bombardavo lėktuvai.

Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto. Didžiausia tragedija įvyko Vokietijos keleiviniam laivui „Wilhelm Gustloff”. 1944 m. sausio 30 d. virš 10 000 žmonių, tikėdamiesi išsigelbėti, išplaukė perpildytu laivu. 9343, iš jų 3000 vaikų, žuvo (sovietiniai šaltiniai nurodo 6600 žuvusių žmonių).

„Wilhelmas Gustloff” 1939 m. Dancige (dab. Gdanskas). Nuleistas į vandenį 1937 m. Hamburge.

Baltijos jūroje laivą užtikęs sovietų povandeninis laivas sėkmingai atakavo, paleisdamas 3 torpedas. „Wilhelm Gustloff” nuskendo. Kitų vokiečių laivų įgulos išgelbėjo tik per 900 žmonių, atsidūrusių vos 2°C temperatūros vandenyje ir 18°C oro šaltyje.

Po karo ši rusų povandeninio laivo ataka įtraukiama į pavyzdinių atakų sąrašą. Šios atakos iniciatorius ir vykdytojas povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesko buvo apdovanotas. Jam pagerbti, o ne jo aukoms atminti (!), 1990 m. Kaliningrade buvo pastatytas architekto V.Prichodko sukurtas paminklas!

Po karo meto teroro išlikę gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Ysruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas.

Antai, Prūsų Ylavos lageryje 1945 – 1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių, birželio pabaigoje liko tik 6 tūkstančiai. Karaliaučiaus mieste raudonarmiečiai vertė vaikus kasti duobes net ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti.

1945 m. rugsėjo mėn. Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda. Čia tuomet dislokuota apie 300 tūkst. kariškių.

Sovietų daliniai okupuoja Tilžę (dab. Sovetskas) 1945 m. žiemą

Atsikėlė apie 20 tūkst. pirmųjų kolonistų iš Rusijos. Vietos gyventojų buvo likę apie 160 tūkstančių. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi (Kaliningradskaja oblast), Stalino sėbro vardu.

Kodėl Kremlius Karaliaučiaus kraštą priskyrė Rusijai, o ne Lietuvai?

Dėl to, kad A.Sniečkus, tuometinis LSSR pirmasis sekretorius, su savo bendrais jo atsisakė. Svetimą žemę iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių užplūdo naujieji kolonistai…

Iš kolonistų, demobilizuotų karių ir atvežtų paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių susiformavo rusakalbis naujųjų krašto gyventojų kontingentas.

Sovietų administracija, norėdama nuslėpti čia iki tol gyvenusių žmonių atminimą, ištrinti lietuvišką ir prūsišką krašto praeitį, 1946 – 1950 metais pakeitė ilgaamžius lietuviškus, prūsiškus ir vokiškus vietų ir vandenų pavadinimus sovietiniais vardais.

1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities”. 102 tūkst. atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas Vokietijos piliečių buvo deportuota į Rytų Vokietiją. Leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tą kareiviai atimdavo. 1951 m. gegužės mėn. iš Įsruties geležinkelio stoties buvo išvežti paskutiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai. Tai – tarptautinės teisės pažeidimas: pagal 1907 m. Hagos konvenciją draudžiama, jei nėra karinės būtinybės, iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus. Deportacija įvyko jau gerokai po karo.

Sovietai užima Karaliaučiaus miestą (dab. Kaliningradas). 1945 m. pavasaris

Paminėtini ir sovietų sąjungininkai britai bei jiems talkinusi amerikiečių aviacija. Per Karaliaučiaus centro bombardavimą, 1944 m. rugpjūčio naktimis iš 26-os į 27-ąją ir iš 29-os į 30-ąją, buvo sugriauta 70 proc. viduramžių Venecija vadinto miesto, ir pirmą kartą istorijoje panaudotos napalmo bombos, liepsnose žuvo apie 25 tūkst. žmonių…

Taigi, sovietinio genocido vykdytojai, tylint karo sąjungininkams, įvykdė etninį Rytprūsių krašto valymą, pasisavino jų žemę, jos turtus (gintarą, naftą ir kitką), suklastojo šios žemės vardus.

Literatūra:

1. Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius, 1995;
2. Сальков. А.П. Восточная Пруссия в планах послевоенного переустройства Европы /Вопросы истории., Nr. 12., 2004;
3. Кынин Г.П., Лауфер Й. СССР и германский вопрос. 1941-1949: Документы из Архива внешней политики Российской Федерации. Т.1. 22 июня 1941 г. – 8 мая 1945 г. Москва, 1996;
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaliningrado_sritis
5. Mažosios Lietuvos enciklopedija. II t., Vilnius, 2003;
6. Žostautaitė P. Švęskime Mažosios Lietuvos dieną / Lietuvos aidas. 1992 06 30;

Jūratė Laučiūtė. Negalima leisti ilgo karo!

2

Nesu didelė mėgėja bučiuotis su Rūta, bet antrąjį Velykų rytą, nerasdama nieko įdomesnio, stabtelėjau prie laidos „Bučiuoju, Rūta”, ir buvau užganėdinta.

Rūtai pavyko sukviesti gerus, protingus pašnekovus, gebančius aiškiai dėstyti savo mintis ir jas pagrįsti, nežeminant kitų pokalbio dalyvių: generolą leitenantą Valdą Tutkų, Seimo narius, krikščioniškojo sparno TS-LKD partijoje reliktus Lauryną Kasčiūną ir Audronių Ažubalį bei apžvalgininką Marių Laurinavičių.

Ir klausimus jie gvildeno pačius svarbiausius šiai dienai: apie karo Ukrainoje eigą ir galimą baigtį, apie tai, kaip ir kiek į jį galėtų/turėtų įsijungti demokratijai įsipareigojusios Vakarų valstybės, ir ką joms/mums reikėtų daryti su Putinu. Tai buvo bendraminčių pokalbis, retkarčiais pašlifuojančių ar patikslinančių kitų kolegų mintis.

Beveik visoms jų išsakytoms mintims ir prognozėms pritariau – gal dėl to ir buvo taip smagu klausytis šitos laidos, nes niekas nekėlė susierzinimo ar noro netolerantiškai, nekrikščioniškai pasielgti su nepatikusiu laidos dalyviu. Tik sukėlė nerimo Kasčiūno prognozė, kad karas gali tapti ilgu, poziciniu. Neduok Dieve, nes tai galėtų reikšti pražūtį Ukrainai.

Vienas reikalas, kai ukrainiečiai reguliariai apsišaudydavo su rusais Donecko ir Lugansko regione, kai už nugaros jiems buvo tvarkingai veikianti valstybė, auginanti vaikus ir duoną, statanti namus, gamyklas ir mokyklas, ne tik kariaujanti, bet galinti ir dirbti, ir švęsti.

Ir kas kita – ilgas pozicinis karas dabar, kai, pasak prezidento Zelenskio, yra sunaikinta apie 50 proc. valstybės funkcionavimui būtinų struktūrų, kai valstybę jau paliko apie 5 mln. jos piliečių, o karui tęsiantis, pabėgėlių srautas gali ir nenutrūkti. Kas užtikrins valstybės demografinio, dvasinio, kultūrinio, gynybinio potencialo tąsą, jei nebus pakankamo materialinio pagrindo?

Negalima leisti ilgo karo!

Na, o kad Putinas su visu putinizmu, su visa jį aptarnaujančia nusikaltėlių gauja turi būti sunaikintas, o ne išsaugotas, kaip svajoja Macronas su JAV – abejonių nekyla.

Štai tokios karingos nuotaikos pleveno mano namuose šį Šv. Velykų rytą – po to, kai atlikau savąją katalikiškąją priedermę… Kalta, labai kalta

Karas Ukrainoje. Penkiasdešimt ketvirtoji (balandžio 18 ) diena

Pasirodė vaizdai, kuriuose matyti smarkiai apgadintas ir užsidegęs Juodojoje jūroje praeitą savaitę nuskendęs Rusijos karo laivas „Moskva“ (dailymail.co.uk)

Ukrainos karinių pajėgų operatyvi informacija

Prasidėjo penkiasdešimt ketvirtoji didvyriškos Ukrainos žmonių konfrontacijos su Rusijos karine invazija era.

Priešas ir toliau vykdo plataus masto ginkluotą agresiją prieš mūsų valstybę. Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos baigia kurti puolamąją grupę Rytų operatyvinėje zonoje. Priešas taip pat sm9giuoja raketomis ir bombomis į svarbiausius Ukrainos infrastruktūros objektus.

Voluinės ir Polisės srityse priešas aktyvių veiksmų nesiėmė, puolamųjų grupių formavimosi požymių nenustatyta. Kai kurie Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų daliniai ir toliau vykdo užduotis stebėti Ukrainos ir Baltarusijos sieną Bresto ir Gomelio regionus. Šiose srityse priešas vykdo elektroninę žvalgybą. Iš Baltarusijos Respublikos teritorijos geležinkeliu fiksuojama, kai išvežami apgadinti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų šarvuočių.

Šiaurinėje kryptimi priešas sustiprina pasienio zonų kontrolę. Tęsiamas pozicijų inžinerinis įrengimas Rusijos Federacijos Bryansko ir Kursko sričių kontrolės punktų zonose ir pasienio zonose. Neatmetamas sabotažas ir žvalgybos grupių dalyvavimas bei raketų smūgiai iš Rusijos Federacijos teritorijos.

Slobožanskio kryptimi rusų okupantai ir toliau dalinai blokuoja Charkovą ir ugnimi bando padaryti žalą mūsų karių daliniams.

Siekdamas išplėsti tiltą  kairiajame Seversky Donets upės krante ir sudaryti sąlygas greitam kariuomenės dislokavimui, priešas vykdė žvalgybą, kartu kovodamas Zavody, Dmytrivka ir Dibrovne gyvenvietėse. Jam nepasisekė, jis pasimetė ir pasitrakė.

Donecko ir Tavrijos kryptimis priešas atgauna kovinį pajėgumą ir papildo savo atsargas. Jis stengiasi pagerinti savo padalinių taktinę padėtį ir intensyvinti karo veiksmus. Rusų okupantai toliau apšaudo Siversko ir Pokrovskojės gyvenvietes.

Priešas sutelkė pagrindines pastangas Lymano, Kreminos, Popasnos ir Rubižnės gyvenviečių srityse, stengdamasis visiškai kontroliuoti Mariupolio miestą. Jis vykdė puolamąsias operacijas Severodonetsko, Popasnos ir Zaporožės kryptimis.

Priešas nesėkmingai bandė įsitvirtinti Kreminos ir Rubižnės srityse. Jis vykdė puolimo operacijas Novotoshkivske, Popasna, Avdiivka ir Maryinka gyvenviečių srityse. Jam taip pat nepasisekė.

Pietų Bugo kryptimi priešas sutelkia pagrindines pastangas į savo pozicijų išlaikymą ir toliau apšaudo mūsų karių pozicijas Mikolajivo ir Oleksandrivkos kryptimis.

Tikimasi, jog priešas ir toliau kovos, kad pasiektų Chersono srities administracines sienas.

Iš viso vykdant kovines misijas Ukrainos teritorijoje dalyvavo 87 priešo bataliono taktinės grupės.

Donecko ir Luhansko sričių teritorijoje Ukrainos gynėjai atmušė dvylika priešo atakų, sunaikino dešimt tankų, penkiolika šarvuočių ir penkis motorinių transporto priemonių vienetus, taip pat penkias priešo artilerijos sistemas.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro pajėgos praėjusią parą pataikė į penkis oro taikinius: vieną lėktuvą, tris sraigtasparnius ir vieną UAV.
Mes tikime Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis!

Laimėkime kartu! Šlovė Ukrainai!

******

Mariupolis laikosi, kažkuriuo metu galėsime prasiveržti per blokadą – VŽV vadovas

Mariupolis – paminklas mūsų žmonių didvyriškumui, – įsitikinęs Budanovas.

Rusų užpuolikų teiginiai apie gresiantį Mariupolio žlugimą nepasitvirtina. Gynybos ministerija tikisi, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyks prasiveržti pro miesto blokadą.

Tai pareiškė Gynybos ministerijos Vyriausiojo žvalgybos valdybos (VŽV) vadovas Kirilas Budanovas interviu Vokietijos žurnalui SPIEGEL.

Budanovas pabrėžė, jog okupantai rusai ne kartą yra pareiškę, kad miestas buvo paimtas, tačiau to dar neįvyko.

„Mariupolis yra sektinas pavyzdys ir paminklas mūsų žmonių ir mūsų karių didvyriškumui. Apie miesto žlugimą kalbama seniai. Rusai iš pradžių tvirtino, kad miestą jau užėmė, paskui sakė, kad „užėmimas yra neišvengiamas… Bet, kaip matote, tai neveikia ilgiau nei mėnesį“, – sakė jis.

VŽV MO vadovas sakė, kad Mariupolis laikosi ir laikysis.

„Kažkuriuo metu galėsime pralaužti blokadą“, – įsitikinęs Budanovas.

Primename, kad Rusijos Federacijos gynybos ministerija pasiūlė Ukrainos kariams Mariupolyje sudėti ginklus ir pasiduoti. Šie atsisakė pasiduoti.

Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pareiškęs, kad jeigu Rusija sunaikins Ukrainos kariuomenę, ginančią Mariupolį, tolesnės taikos derybos taps neįmanomos.

*******

Į Ukrainą iš JAV atkeliavo pirmoji naujos karinės pagalbos siunta – CNN
Tai partija pagal naująjį 800 mln. JAV dolerių pagalbos paketą.

unian.net

Pirmoji amerikiečių karinės pagalbos Ukrainai partija į Ukrainą atkeliavo iš Jungtinių Valstijų kaip dalis naujo 800 mln. Tai pranešė Baltųjų rūmų atstovas, praneša CNN.

Pirmą kartą Jungtinės Valstijos sutiko aprūpinti Kijevą galingais ginklais, įskaitant 11 sraigtasparnių Mi-17, 18 155 mm pabūklų „Howitzer“ ir dar 300 „Switchblade“ bepiločių orlaivių.

Penktadienį, balandžio 15 d., Gynybos ministerijos atstovas spaudai sakė, kad pirmoji ginklų ir įrangos partija į Ukrainą turėtų atkeliauti per artimiausias 24 valandas.

Prisiminkite, kad JAV prezidentas Joe Bidenas per pokalbį telefonu Volodymyrui Zelenskiui pasakė, kad Vašingtonas suteiks papildomos karinės pagalbos, kurios vertė – 800 mln. Įskaitant šarvuočius ir sraigtasparnius.

******

Politinis strateginis lygmuo

Rusijos pusė prakalbo apie derybų atnaujinimą. Niekai. Nebekreipiam dėmesio. Rašoma, jog į Kyjevą atvyko derėtis auksinis Maskvos pasiuntinukas Abramovičius. Apgaulė. Dėmesio blaškymas.

Ukrainos prezidentas Zelenskis dar sykį prašo pagalbos, kviesdamas padėti apsiausto Mariupolio gynėjams ir gyventojams. Rusai teigia, jog miestas „išvalytas“, išskyrus nedideles besipriešinančias grupeles. Tai melas. Manoma, kad Mariupolį vis dar gina keli tūkstančiai Ukrainos karių.

lavrovui regisi, kad kreiserio paskandinimas yra nepriimtina karo forma. Karo nusikaltėli lavrovai, apie genocidą kaip priimtiną karo formą galėsi pasakoti ant ešafoto prieš įvykdant teisingumą.

Operacinis lygmuo

Sirijos skerdiko generolo Dvornikovo vadovaujami orkai rengiasi ilgam ir rimtam karui. Šįkart nebus aklai veržiamasi, tačiau pirmiausia teritorija „apdirbama“ aviacija ir artilerija, ir tik tada siunčiami tankai. Sutelktos didelės pajėgos Donecko srityje, tačiau Mariupolis vis dar įstrigusi ašaka, neleidžianti atpalaiduoti pietinės armijos grupuotės.

Nežiūrint to, po kreiserio „Maskva“ sunaikinimo, pietuose rusai antrą parą vykdo platesnio masto puolimą. Nepatvirtintais duomenimis, užimtas taktiškai svarbus Snihurovkos miestas.

Rusai rytuose turi strateginį pranašumą: gali nuolat tiekti ordai techniką, ginkluotę, amuniciją, kurą, maistą. Tačiau, net ir pakeitus operacinę vadovybę ir davus daugiau manevro laisvės okupanto vadams ant žemės, lengva tikrai nebus. Ukrainiečiai čia kautis įpratę, įtvirtinimai gerai įrengti. Į rytų frontą permesti daliniai, prieš dvi savaites gynę Kijevą.

Ukrainiečiams trūksta vieno – ginklų, su kuriais jie būtų įpratę kovoti. Net ir gausiai tiekiamos ginkluotės iš Vakarų įvaldymui reikia laiko.

Taktinis lygmuo

Mums visiems ruošiant Velykinį stalą, orkai pradėjo puolimą Ukrainos rytuose ir pietuose. Visoje fronto linijoje smarkūs apšaudymai.

Naktį apšaudyti didieji miestai, įskaitant Kijevą ir Lvovą.

Šiauriniai Charkovo rajonai nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Ukrainos gynybos štabas praneša, kad jau atrėmė 10 priešo atakų, sunaikino 15 tankų, 24 šarvuočius, 3 artilerijos sistemas, numušė 4 dronus ir dvi balistines raketas.

Su šventėmis.

Vaizdo įrašas: Taip imami į nelaisvę Kremliaus goblinai

https://www.facebook.com/100003019162310/videos/pcb.4843885749055349/725334415381099

Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra

*****

dailymail.co.uk nuotr.

Locked N’ Loaded

Donbaso kryptis. Prasidėjo stiprūs lietūs, o tai riboja operacijas (ypač puolamąsias). Šiaurinis flangas. Priešas atakuoja Popasana, bando perimti Rubizhne kontrolę, puola Severodonetsk, vyksta stumdymasis aplink Izyum, tačiau susidūrimų intensyvumas kontaktinėje linijoje aprimo.

Neatmestina, kad tai tyla prieš audrą ir savaitgalį prasidės intensyvūs mūšiai šiauriniame flange. Taip, pilna apimti rusų pajėgos nepasiruošusios, kai kurios net nėra pasiekusios Donbaso, tačiau kai Kremlių spaudžia terminai (iki gegužės 9 d. laiko liko nedaug), jie mėgsta įvedinėti dideles, tačiau neparuoštas pajėgas į mūšį dalimis. Tai dažniausiai jiems baigdavosi liūdnai, kadangi tai gera proga oponentui pereiti į kontratakas ar net kontrpuolimą. Esminis klausimas – ar ukrainiečiai jau sukaupė manevrinių vienetų (mechai, tankai) ir artilerijos sistemos, kad galėtų atskiruose ruožuose kontratakuoti, pvz.: 1) nuo Chuhuiv link Kupiansk; 2) nuo Chuhuiv link Balaklya; 3) palei Donec upę prie Izyum. Matysim.

Pietinis flangas. Mūšiai Mariinka – Vuhledar – Velyka Novosylka – Hulaijpole sektoriuose taip pat aprimę. Tikėtina, čia esančios orkų pajėgos laukia dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – agresoriaus pajėgų kaupimas ir veiksmai šiaurėje. Kadangi puolimas operaciniame lygmenyje turėtu prasidėti daugmaž vienu metų, sudarant gynėjams dilemas dėl abiejų flangų vienu metu. Kaip užvakar minėjome, operaciniame lygmenyje šiaurėje gali būti pagrindinis veiksnys (apie 22 BTG), o pietuose labiau remiantis (apie 16 BTG). Antroji priežastis – mūšio dėl Mariupolio pabaigą. O pabaigos vis nėra, miesto gynėjai toliau kaunasi. Nuo mūšių mieste pradžios čia orkai neteko 73 tankų (iš kurių 46 sunaikinti) , 69 PKM, 30 šarvuočių BTR, lėktuvo, katerio ir apie 2000 pėstininkų. Tai rodo ne tik mūšių intensyvumą, bet ir jų pobūdį.

Jau nuo Antro pasaulinio karo operacijų planuotojams buvo aišku, kad tankai mieste – puikus taikinys (siauras stebėjimo laukas, ribotas ugnies panaudojimas dėl vamzdžio judėjimo galimybių, ribotas manevras). Tą puikiai savo kailiu patyrė rusai Grozne pirmojo karo Čečėnijoje metu. Todėl pagrindinė jėga miesto mūšiuose (angl. FIBUA) – mechanizuoti pėstininkai, kuriuos remia tankai, artilerija ir aviacija. Tai, kad sunaikintas ar išvestas iš rikiuotės toks didžiulis kiekis tankų, rodo tris dalykus: 1) silpnas rusų mech. pėstininkų pasirengimas bandomas kompensuoti tankų ugnies galia ir tankai lenda arčiau kontaktinės linijos nei derėtų; 2) puikus ukrainiečių targeting‘as ir lanksti gynybos mieste (atramos punktų) sistema; 3) sumanus įvairios prieštankinės ginkluotės (ne tik NLAW ar Javelin) panaudojimas mieste taktiniame lygmenyje.

Geram rytui – ukrainiečių ataka prieš rusų koloną. Pasala – kaip iš vadovėlio, kelio vingyje. Darbą užbaigia ukrainiečių BTR4 ️

https://www.facebook.com/Parakomanai/videos/693760215206748

Mindaugas Sėjūnas ir Aurimas Navys

Politinis – strateginis lygmuo

Putinas grasina Ukrainai karu. Mat iki šiol 20 000 lavonų, pašauto kreiserio Moskva priburbuliavimas, 700 sudegusių tankų ir kitas, išsilakstęs dalimis, šlamštas, pasirodo buvo tik repeticija. Putinas grasina ir JAV, kad ginklų tiekimas Ukrainai turės pasekmes. Dar Putinas grasina Švedijai ir Suomijai. Žiurkė užspeista kampe.

Zelenskis perspėjo Vakarus, jog Ukrainoje gali būti panaudotas taktinis branduolinis ginklas. Visko gali būti. Putinas nebeturi kur trauktis, kaip Hitleris 1943-aisiais. Būtent tais metais, po skaudžių pralaimėjimų frontuose, Gebelsas paskelbė totalinį karą. Tai reiškia visuotinę mobilizaciją, karo padėtį ir visų šalies resursų skyrimą frontui.

Putleris suprato, jog Ukrainoje jis kariauja su Vakarais, taip, kaip Hitleris anuomet prieš sąjungininkus. Bunkerinis supranta, jog tik karas ir dar kartą karas kuriam laikui jį išgelbės nuo mirties, nuo kartuvių, nuo savų judošių rankos. Tokiu būdu į karinius veiksmus įtraukus visus 140 milijonų gyventojų, visi turės ką veikti, visi turės priešą, nesvarbu, kad fronte žus dešimtys tūkstančių kareivių drapanomis aprengtų, kariauti nemokančių rusų jaunuolių.

Operacinis lygmuo

Orkai kaupia jėgas. Iš Tiumenės rytų Ukrainos link juda traukinių sąstatai su gradais.

Pranešama, jog orkai planuoja atidaryti dar vieną puolimo frontą iš Padniestrės pusės. Tačiau šiai operacijai reikia laiko, transporto lėktuvų, o be to, neliko priedangos iš oro, kurią turėjo užtikrinti kreiseris Moskva.

Žinios iš palatos: Medvedevas paskelbė kosminį karą – jo teigimu, kreiseris Moskva buvo sunaikintas koreguojant ir koordinuojant ugnį iš Starlink palydovų. Todėl dabar bus iškelta užduotis tuos palydovus sunaikinti. Ėb*ia, o tai gi Moskva nuskendo dėl gaisro, ne?

Taktinis lygmuo

Vakar rusams apšaudžius evakuacinius autobusus Charkivo srityje, žuvo 7 civiliai.

Šįryt raketomis apšaudytas Kyjivo Darnitsky rajonas. Dirba gelbėtojai.

Raketomis Kremlius smogė ir į didelę vištų fermą Dnipropetrovsk regione. Nuostabus planavimas: įdomu, ką glušiai ruošiasi ėsti patys? Gaudys ir valgys lauko peles bei grauš šaknį?

Zelenskis informuoja, jog nuo karo pradžios žuvo apie 3 000 Ukrainos karių, 10 000 sužeista.

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
*****

„Moskva“ galėjo turėti kovines galvutes, telpančių į jos sparnuotųjų viršgarsinių raketų P-1000 smaigalį, kurios yra skirtos prieš amerikiečių lėktuvnešius (dailymail.co.uk).

Rusija smogė raketų gamyklai netoli Kijevo

Ukrainos karinė gamykla netoli Kijevo, kurioje buvo gaminamos raketos, kuriomis, kaip įtariama, buvo atakuotas Rusijos karo laivas „Moskva”, buvo iš dalies sunaikinta per naktinius Rusijos smūgius, penktadienį įvykio vietoje matė AFP žurnalistas.

Netoli Kijevo tarptautinio Žulianų oro uosto esančios gamyklos „Vizar” cechas ir administracinis pastatas buvo smarkiai apgadinti.

Rusija jau anksčiau buvo paskelbusi, kad smogė gamyklai jūrinėmis ilgojo nuotolio raketomis „Kalibr”.

Smūgis buvo suduotas kitą dieną po to, kai Ukraina pareiškė sunaikinusi Rusijos karo laivą „Moskva”, kuris, pasak Maskvos, vėliau nuskendo.

Ukrainos valstybinės ginklų gamintojos „Ukroboronprom” interneto svetainėje paskelbtame pranešime teigiama, kad „Vizar” gamykloje buvo gaminamos raketos „Neptun”.

Netoliese esančių medienos dirbtuvių savininkas Andrejus Sizovas sakė, kad smūgiai buvo suduoti naktį.

******

Ekspertai ir analitikai įspėjo, kad vakar nuskendusime laive „Moskva“, kuris paskutinį kartą išplaukė iš Sevastopolio uosto balandžio 10 d., galėjo būti dvi branduolines galvutės, kai  (dailymail.co.uk).

Mindaugas Sėjūnas ir Aurimas Navys

Politinis – strateginis lygmuo
J. Bidenas ruošiasi vykti į Kyjivą. Tai labai svarbus pareiškimas, o vizitas būtų itin reikšmingas. Į tai, ar šiaip dėl artėjančios pilnaties, sureagavo Kremlius: Peskov pranešė, kad putinas pasirengęs pokalbiui su Zelenskiu. Reikia, neva, tik paruošti dokumento X juodraštį. Kliedesiai. Mordorui reikia laimėti laiko.

Orkostano saugumo tarybos šefas Medvedevas pagrasino Europai taktinio branduolinio ginklo dislokavimu Europos viduryje (Karaliaučiaus sritis), jei Suomija ir Švedija įstos į NATO. Pirma, branduolinis ginklas Karaliaučiuje jau seniai dislokuotas. Apie tai sakėme dar gūdžiais 2014 metais, kai siūlėme panašiai kaip Kryme jame surengti referendumą dėl nepriklausomybės paskelbimo. O! Kiek tada nerimo, pasipiktinimo ir net atviro grasinimo sulaukėme savo atžvilgiu dėl bandymo sukelti tarptautinį konfliktą… Ai, ir antra, rusus jau seniai pasiuntė kreiserio “Moskva” kryptimi.

Zelenskis apkaltino su Rusija prekiaujančias Europos šalis (Vokietija, Vengrija) pinigų uždirbimu iš ukrainiečių kraujo. Rusija, jei nebus įvestos sankcijos, iš dujų ir naftos šiais metais uždirbs 326 mlrd. dolerių.

Operacinis lygmuo

Stringa orkų logistika. Rytuose liūtys. Rusai vietoje sunaikintų karinių sunkvežimių naudoja civilines transporto priemones. Antrojo pasaulinio karo metu, JAV generolas Omar Bradley sakė: „mėgėjai kalba apie strategiją, o profesionalai – apie logistiką”. Šiandien plika akimi matyti, kad rusai nesusitvarko su tiekimu. Ginklas – ne tankas, o užtaisas, kuriuo tankas šaudo. Tas užtaisas keliauja sunkvežimiu, kaip ir maistas, degalai, medicininės priemonės ir net patys kariai. Kremlius nesimoko iš istorijos ir pamiršo, jog jų „niepobiedimuju“ IIPK metu šėrė bei lėktuvais, tankais, pėstininkų ginklais, šalmais, batais ir kita karine amunicija rėmė amerikonai. Milžiniškais kiekiais. Panašu, kad orkams jau kaip ne IIPK, bet IPK teks viską temptis ant kupros maiše. Klausimas: ką viską?

Tęsiasi versijų šou apie Šoigu infarktą ir 20-ties generolų areštą beigi kitą sumaištį Kremliuje. Arestovičius pataria neužsiminėti konspirologija, netikėti gandais, nevertinti, neplatinti nepatikrintos informacijos, nepriimti to, ką norime girdėti už gryną pinigą. Kažkas bunkeryje dedasi, tačiau niekas nežino kas. Mes jam pritariame. Reikia remtis tik faktais ir mąstyti savo galva.

Taktinis lygmuo
Mūsų šaltiniai Odesoje sako, kad priešlaivinei raketai Neptūn pataikius į kreiserį Moskva, kilusio gaisro niekas negesino. Atrodo, kad bent pusė įgulos buvo visiškai girti, kiti rusišku įpročiu nekreipė į tai dėmesio ir skubėjo tuštinti likusias vodkos atsargas, nes kapitonas laivą nukreipė į artimiausią jūrų uostą – įgulai tai reiškė artėjančio otgulo dienas. Valandas liepsnojęs gaisras pasiekė kuro saugyklas ir aurora nugrimzdo į dugną. Išsikapanoti pavyko 16 jūreivių iš mažiausiai 510. I rango kapitonas ir laivo vadas A. Kuprinas nuskendo kartu (kita versija, kad kreiseriui ėmus skęsti – nusišovė). Ką gi, viena Maskva nuskendo, liko dar viena.

Briansko srityje rusai degina laužus imituodami ukrainiečių pajėgų puolimą. Kremliaus genštabas reaguodamas į tai pranešė, kad tai įrodymas, jog pasienyje su Ukraina esantį kažkokį mistinį karinį dalinį Klimovo pasienio punkte užpuolė ukrainiečių banderovcai.

Nors rusai sako, kad Mariupolis pilnai kontroliuojamas, tačiau turime priešingą faktą patvirtinantį pranešimą – nieko panašaus, Azovo pulkas ir 36-oji jūrų pėstininkų brigada toliau narsiai ginasi.

Aršesni susirėmimai vyksta rytuose ties Popasne gyvenviete. Nei ukrainiečiai, nei rusai nepasistūmėjo į priekį.

Pietuose rusams pavyko užimti dvi gyvenvietes netoli Chersono šiaurės ir šiaurės rytų kryptimi.

Nenorėjome to rašyti ir rodyti, bet manome, kad dabar galime – neperšaunamos rusų liemenės primena amuletus, saugančius nuo kulkų, kurių patikimumu kažkada buvo įtikėję su Amerikos ir Afrikos kolonistais besikaunantys čiabuviai. Skirtumas tik tas, kad anie gynė savo tėvų žemę ir buvo maždaug trimis epochomis technologiškai atsilikę nuo atėjūnų.

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Foto:  laužai Klimovo pasienyje, netoli mistinio rusų karinio dalinio, kurį neva apšaudė ukrainiečiai; tekste aprašyta neperšaunama orkų liemenė

******

Prof. Jonas Grigas. Ar fizika gali apibūdinti sielą?

1

Autorius yra  habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Velykų proga perjunkime savo mintis nuo žiauraus Rusijos karo su Ukraina ir pamąstykime apie sielą. Nepaisant daug girdėtų ir skaitytų žodžių apie sielą, ji yra paslaptinga. Velionis akademikas Jurgis Brėdikis knygoje „Kitokiu žvilgsniu“ rašo, kad „siela yra tai, kas sukūrė mane, ji yra nemirtinga.“ Bet nuo to ne aiškiau.

O ką gali pasakyti fizika? Fizika tiria tik materialius reiškinius. Kadangi siela nėra materiali, fizika jos negali apibūdinti. Fizika taikoma realiam fiziniam, materialiam pasauliui, o ne dvasiniam, todėl ji negali būti naudojama apibūdinti to, kam ji neskirta.

Fizikos tiriami reiškiniai yra išmatuojami. Metafizikos – neišmatuojami. Galima išmatuoti smegenis, bet ne protą. Galima išmatuoti kūną, bet ne sielą. Nors protas ir siela egzistuoja taip pat, kaip smegenys ir kūnas, jie nėra išmatuojami. Tačiau pasikapsčius giliau, viskas atrodo sudėtingiau.

„Viską, ką laikome realiais, yra sudaryti iš dalykų, kurių negalima pavadinti realiais. Jeigu jūsų kvantinė fizika nešokiravo, jūs jos nesuprantate“, – teigė danų fizikas, kvantinės teorijos kūrėjas Nilsas Boras. Yra fizikoje ir neišmatuojamų dalykų. Ką laikome neįmanoma, kvantiniame pasaulyje yra realu. Teleportacija, ne medžiagos, bet informacijos, yra viena iš tų keistų realybių kvantiniame pasaulyje. Kita yra kvantinis susietumas, kai vieną kartą buvę kartu dalelės lieka susiję dideliais atstumais. Galbūt ir erdvėlaikis atsirado dėl kvantinio susietumo. Mokslas dar ne viską žino…

Moderni fizikos M-teorija sako, kad tikrovė yra 11 matmenų (11D). O mes esame 11D energijos telkiniai, turintys 3D patirtį ir patiriame gyvenimą kaip save suvokiančią 3D esybę. Tai reiškia kūno ir proto dualizmą. Tas protas egzistuoja atskirai nuo 3D kūno, ir būtent tai apibūdina siela.

Galime spėti, kad nėra jokios priežasties, kad ta 11D energija negalėtų egzistuoti kūnui mirus, ir vėl prisijungti prie kito naujo kūno, kad gautų kitą 3D patirtį. Juk energijos tvermės dėsnis teigia, kad izoliuotos sistemos energija išlieka pastovi, jos negalima nei sukurti, nei sunaikinti, tik jos viena rūšis virsta kita. Šis 3D nuotykis gali būti tiesiog svajonių realybė, kurią turi 11D energijos būtybė. Po mirties ji gali pereiti iš vieno kūno į kitą, tarsi nuo vienos svajonės prie kitos.

Seras Rodžeris Peñrouzas, Didžiosios Britanijos matematikas ir fizikas, Londono karališkosios draugijos ir JAV nacionalinės mokslų akademijos narys mano, kad visa informacija, ateinanti iš Visatos, yra išsaugoma kiekviename asmenyje kvantiniame lygmenyje ir tampa jo sielos dalimi. Jis mano, kad nanometrų skersmens mikrovamzdeliai smegenų ląstelėse veikia kaip mikroschemos ir yra atsakingos už šios informacijos saugojimą. Kai žmogus miršta, ši informacija išleidžiama atgal į Visatą kvantinėje būsenoje!

Kiekvieno žmogaus siela galbūt yra Visatos veidrodis, Kūrėjo dalelės ir energija. Kiekvienas, ypač tokie kaip Putinas ir jo nusikalstama klika, kurie kaupia neteisingą, neigiamą, amoralią informaciją, kuria maitinama žmonių visuomenė, nesukuria sielos, todėl neturi ko gražinti į visuotinę kvantinę sferą!

Unikalus žmonijos egzistavimas ir jos sukurti kūriniai galbūt yra Kūrėjo įgyvendintas planas ir Jo buvimas mūsų fiziniame kūne kiekvieną žmogų skatino evoliucionuoti. Ta paslaptinga esybė gali būti mūsų siela.

Beje, Japonijoje buvo atliktas eksperimentas, rodantis, kad siela turi masę. Nesiimu spręsti, ar tai tiesa. Jeigu būtų tiesa, tai reikštų, kad siela yra materiali ir fizika kada nors galės ją apibūdinti.

 

Krescencijus Stoškus. NEAPYKANTOS NUOŠLIAUŽOS, SVEIKO PROTO OAZĖS, IR BERIBĖS ABSURDO DYKUMOS ( I DALIS)

1

APIE PYKTĮ IR NEAPYKANTĄ

Vietoj pasiaiškinimo. Vienoje iš savo prieškarinių replikų neištvėriau neišreiškęs aitraus nerimo dėl beveik visose gyvenimo srityse ir o svarbiausia ir visuose socialiniuose sluoksniuose pritvinkusios neapykantos ir reguliariai įsiliepsnojančių patyčių, kurios ne tik niekais paverčia mūsų galimybes socializuotis, sėkmingai bendradarbiauti, bet ir normaliai bendrauti net tokiu neramiu metu, koks yra šiandien.

Mano minėta replika nedaug tesulaukė vertinimų, bet beveik visi jie buvo įdomūs, nors ir gana prieštaringi. Ketinau išsyk atsakyti. Padėkoti už korektišką reakciją. Supratingiems – už stebėtiną įžvalgumą, nesupratusiems – už atvirumą. Bet greitai supratau, kad trumpai to padaryti nepavyks. Todėl dabar siūlau nemažą tekstą, visai nepritaikytą greitam FB vartojimui.

Išsyk norėčiau pasakyti, kad ten tikrai nebuvo kokios Ezopo kalbos. Nes neturėjau ką nors slėpti. Norėjau tik gerokai platesniu žvilgsniu žvilgtelėti į neapykantą, negu iki šiol čia kalbu. Replika tikrai išėjo abstraktoka, kadangi mėginau laikytis visiems gerai žinomų FB glaustumo reikalavimų. Dėl jų aš ir jūsų esu senokai pabadomas. Bet dabar esu priverstas tuos reikalavimus sulaužyti. Todėl maldauju skubančiųjų šio teksto neskaityti. Jums bus tik veltui sugaištas laikas. O man neįminta mįslė, ko čia galima nesuprasti.

Aš tik peržengiau tą pernelyg siaurą neapykantos reiškinių ratą, su kuriuo beveik kasdien susiduriame beveik kiekviename karštesniame „draugų“ kivirče. Jeigu būčiau poetas, galėčiau fantazuoti apie nušvitimą. Dabar pasakysiu paprastai. Svarstydamas paskutinius dramatiškus pasaulio įvykius, pajutau aitrų nerimą dėl to, kodėl mus taip mažai tedomina beveik kosminiai neapykantos mastai. Jiems reikėtų nemažos studijos.

Čia teks apsiribosiu trimis gana skirtingomis, bet šiuo metu labiausiai komplikuotomis žmonių santykiavimo zonomis: bendravimu per masinės komunikacijos priemones, santykiais tarp skirtingų socialinių grupių ir grobuoniška Putino karo politika. Gal jas būtų galima šiandien paskelbti didžiosiomis neapykantos zonomis, kadangi jos esmingai ir negrįžtamai veikia visą mūsų gyvenimo būdą, t. y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme.

„Augimo ribos“. Gana ilgai moderniosios civilizacijos kūrėjai tobulino savo techninę pažangą bei spartino masinę gamybą ir vartojimą, beveik nekreipdami dėmesio į savo veiklos padarinius. Šiam gyvenimo būdui nereikėjo žvalgytis po istorinę praeitį ir projektuoti laimingos ateities modelių. Iš istorijos jis nežinojo ko mokytis, o galint pasiekti laimingą gyvenimą čia ir dabar, iš ateities nereikėjo nieko tikėtis. Kadangi laimingai gyvenantiems žmonėms nereikėjo galvoti apie savo veiklos ir viso gyvenimo būdo padarinius, todėl jie grėsmingai nusiaubė gamtą. Kai ekologai prabilo apie žmonijos demografinį sprogimą, žemės resursų išsekimo pavojų, grėsmingus atmosferos atšilimo procesus ir pamėgino nubrėžti moderniosios civilizacijos augimo ribas (Denis ir Donela H. Mydousai, J. Randersas,V. Bėrensas), jie pritvinko pykčio.

Ekologinė krizė sukėlė neapykantą jau vien dėlto, kad sutrikdė įprastą modernios visuomenės verslą, gamybą, pramogų pasaulį ir visą vartotojų gyvenimo būdą, kuris suteikė galimybę viską gauti iš juslinės realybės čia ir dabar. Ne tik krizė, bet ir pats ekologų įsiveržimas į jau nusistovėjusį, santykinai saugų, turtingą bei gana vartotojišką gyvenimo būdą po II Pasaulinio karo pasirodė beveik kaip apokaliptinis perspėjimas, kaip pavojinga gyventi kultūroje, kuri nereikalauja mokytis iš praeities ir galvoti apie ateitį. Jie sukėlė žmonėms baimę, kuri vienus varė į neviltį, kitus vertė neigti tų prognozių mokslinę vertę, trečius įtarinėti, kad čia esąs pasaulio galingųjų sąmokslas prieš žmoniją.

Ekologiškai informuoti žmonės buvo apimti neapykantos, kad į jų išviešintus duomenis nereaguoja politikai, verslininkai ir masiniai vartotojai, o politikai, verslininkai ir masiniai vartotojai niršo, kad juos gąsdina jiems visai nežinomo mokslo propaguotojai. Bet ilgainiui atsirado specialūs ekologinės statistikos institutai, pradėję skelbti šiurpinančius duomenis apie įvairių šalių ekologinę būklę. Prieš žemės, vandenų ir atmosferos taršą sukilo jaunimo visuomeninės organizacijos, paraginusios galvoti globaliai, o veikti lokaliai.

Net išplitus visuomenės ekologiniams judėjimams ir savo baimes pavertus neapykanta tiems, kurie nesiima atsakomybės už savo veiklos padarinius, turėjo praeiti apie pusšimtis metų, kol tas permainas pripažino politikai. Bet kadangi iki šiol pasaulio valstybėms nepavyksta susitarti dėl bendrų priemonių klimato atšilimui stabdyti ir gamtos resursams tausoti, ekologinės neapykantos dabar negali išvengti nepakankamai pareigingi ir atsakingi politikai.

Nesibaigianti pandemija. Dar nesuspėjus iki galo susitaikyti su įsakmiais, bet gana sunkiai įdiegiamais to įsiveržimo ekologinės kontrolės reikalavimais, visai netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus į žmoniją trenkė pandemija, kuriai atrodė ji buvo beveik visai viduramžiškai nepasiruošusi. Vieni ją priėmė su baime kaip nenumatytą gamtos galią, „pergudravusią“ dešimtis tūkstančius metų dėl savo pasiektų kultūros laimėjimų ir juos lydinčios gerovės išpaikusį ir pasipūtusį gamtos užkariautoją. Kitiems ji atrodė kaip rizikingo žmogaus eksperimentavimo su gamta padarinys. Treti čia įžvelgė vien tik pasaulio turtingųjų projektą sumažinti gyventojų skaičių pasaulyje ir pasipelnyti iš jų platinamos vakcinos.

Pyktis skaldė ne tik šias grupes, bet ir valdžios santykius su visuomene. Nesusikalbėjimo, susipriešinimo, įtarumų, neapykantos ir patyčių čia buvo žymiai daugiau negu ekologinėje zonoje. Valdžią piktino visuomenės neklusnumas, vengimas skiepytis, o didelę dalį visuomenės piktino valdžios įsakmus tonas, nesugebėjimas įtikinamai motyvuoti priimamų sprendimų ir deramai atsakyti į kylančius klausimus, akivaizdūs nenuoseklumai, prieštaringumai ir nelogiškumai. Ekologija gąsdino žmogui dažnėjančiais uraganais, taifūnais, cunamiais, lūtimis, potvyniais, sausromis, bręstančia kosmine katastrofa.

Pandemija išmušė žmones iš vėžių neįtikėtai greitomis mutacijomis, sėjančiomis mirtį visame žemės rutulyje. Daug ką erzino ir kėlė nerimą gana mįslinga koronaviruso kilmė, paradoksalus jo plitimo būdas ir sunkiai nuspėjama kovų su pandemija politika. Trečią, patį absurdiškiausią, jau dabar brangiausiai kainuojantį iššūkį Ukrainai, kaimyninėms šalims ir visam civilizuotam pasauliui primetė patologinės neapykantos pritvinkęs Rusijos valdovas Putinas.

Genocidinis karas. Putinui atsidūrus pačios didžiausios pasaulio valstybės viršūnėje, per paskutiniuosius 21-erius metus pavyko išaugti į tipišką Rytų diktatorių, visagalio dievo žvilgsniu ir kietu kumščiu tvarkančiu savo pasaulinę valstybę. Jo asmens garbintojų ir pataikūnų Rusijoje niekada netrūko. Nestigo ir uolių patarėjų, iš anksto nuspėjančių, ko nori valdovas. Greitai jis ir pats įtikėjo visais savo kaip absoliutaus valdovo pranašumais. Jam patiko Kremliuje atlikinėti ne tik generalinių sekretorių, bet ir Rusijos imperijos carų ritualus.

Tiek metų autoritariškai valdžius didžiausią pasaulio valstybę, sunku išvengti didybės manijos ir paranoiškos baimės tą valdžią prarasti. Tuo tikslu jis perrašė Rusijos konstituciją, kad įteisintų savo valdžią iki amžiaus galo. Kad patenkintų šias savo ambicijas, o kartu ir su Sovietų sąjungos praradimu negalinčių susitaikyti ilgesį, nacionalistų (A. Dugino, V. Žirinovskis ir kt.) troškimus bei parodytų Rusijos karinį pranašumą prieš Vakarų pasaulį, jis perrašė Rusijos istoriją nuo Kijevo Rusios iki šių dienų ir pradėjo karą prieš maidano Ukrainą. Tuo būdu jis norėjo sustabdytų Ukrainos pastangas tapti savarankiška valstybe.

Ukrainai savarankiškumas reiškė tą demokratinį gyvenimo būdą, kuris yra būdingas Vakarų Europai. O Putinui ir jo bendražygiams tai buvo begalinis įžeidimas. Pirma, užuot susitaikę su priklausomybe nuo Rusijos ir saugoję jos sienas, senosios Kijevo Rusios palikuonys atsuko Putinui ir jo Rusijai nugarą.

Antra, konstituciškai įteisino savo siekimą suartėti su „išsigimusias” Vakarais ir parodė, kad ji mato jų pranašumą prieš jo valdymą ir Rusijos karinę galią.

Trečia, Ukrainos politinis liberalizmas, o pirmiausia laisvi rinkimai greta Rusijos padarė ją labiausiai užkrečiamu pavyzdžiu nuo Putino disciplinos nukrypstantiems rinkėjams.

Ketvirta, Ukrainoje gyvena daug rusakalbių žmonių, kurie panašiai kaip Luhanskas ir Doneckas nekantriai laukia, kada galės prisijungti prie Rusijos.

Penkta, Ukraina silpna valstybė. Net ne valstybė, o Rusijos provincija, per nesusipratimą Lenino įteisinta kaip atskira sąjunginė respublika.

Šešta, jos nepajėgumą geriausiai rodo tas faktas, kad ji lengvai susitaikė su Krymo praradimu, o iš dalies ir su Luhansko bei Donecko respublikų atsiradimu.

Septinta, nereikia bijoti sankcijų, kuriomis grasina Vakarai. Tą jie daro nebe pirmą kartą. Kai gerai pajunta, ką jos reiškia, patys jų atsisako. Tik tuo įžeidimu tegalima paaiškinti visą spontanišką Putino neapykantos retoriką, nukreiptą prieš Ukrainą: „narkomanai”, „nacistai”, „fašistai”, „banderininkai” ir pan. Verbalinė to karo motyvacija keitėsi be perstojo: nuo brolybės pareiškimų iki savavališko Luhansko ir Donecko respublikų autonomijos pripažinimo, o galų gale iki raginimų nušalinti Kijevo valdžią.

Visada pastovus tik žiaurus karinės jėgos naudojimas. Kaip ir visiems tironams, jam pakanka, kad žmonės bijo. Visą šių karo motyvų retoriką Putinas pridengė brutaliu tikslu demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą. Ką reiškia tas tikslas, šių žodžių reikšmės šiandien aiškinti nereikia. Tą geriausiai parodė beatodairiški didžiųjų Ukrainos miestų gyvenamųjų namų, ligoninių, tiltų, užtvankų sprogdinimai, žvėriški gyventojų kankinimai, šlykščios patyčios, masinės žudynės, negailint nei motinų su mažamečiais kūdikiais, nei ligotų senelių.

Dž. Baidenas ne visai be pagrindo apkaltino Putiną, kad jo kariuomenė Ukrainoje vykdo genocidą. Pagrindinis kariavimo būdas – įvaryti šaliai siaubą, kad Ukraina kapituliuotų ir atsisakytų savo tautiškumo. Nors kol kas karas tęsiasi palyginti neilgai, bet kasdien atskleidžiami vis baisesni ir vis labiau brolžudiški jo padariniai slegia taip stipriai, tarytum jis būtų trukęs jau ne vienerius metus. Jis jau spėjo pavirsti viso pasaulio geopolitine krize ir be galo sunkiu moraliniu išbandymu, o patį Putiną padarė visos žmonijos nekenčiamu baisūnu, beprotiškai rizikuojančiu ne tik Europos šalių, bet ir savo imperijos likimu.

Tai paskutinis jo argumentas ir savo rinkėjams, ir Ukrainai, ir visam Vakarų pasauliui. Putino paranoiška baimė ir įtarumas nulėmė karo siaubingumą, o karo siaubas sukėlė begalinę Ukrainos ir viso civilizuoto pasaulio neapykantą Putinui ir visai Rusijai. Ir tas vyksta viso pasaulio žmonių akyse. Vakarus dabar jis gąsdina tuo, ko ir pats labiausiai bijo. Tai branduolinis ginklas.

Gaila, kad to nesupranta nei Vakarai, nei mūsų apžvalgininkai. Vis dar siūloma su juo tartis, derėtis, lyg jis būtų visai normalus žmogus, lyg galėtų imtis atsakomybės. Beviltiška, tai ne jo galioms. Palengvėjimą jis gali pajusti tik keldamas siaubą kitiems. Jis nenusileis, nes beprotiškai bijo nusileisti. Jam nusileisti – tai ne tik atsisakyti savo ilgametės valdžios, bet ir savo ranka parašyti sau mirties nuosprendį. O jis kaip tik to ir baisiausiai bijo. Kaip niekas kitas.

Pykčio pritvinkęs pasaulis. Jau vien šių nesibaigiančių krizių susipynimo visai pakanka, kad galėtume sakyti, jog visas pasaulis yra pritvinkęs emocinio neigimo, nusakomo nepasitenkinimu, pykčiu, neapykanta, panieka, priešiškumu ir patyčiomis. Visi šie emocinio neigimo ar atmetimo būdai yra seni žmogaus gyvenimo palydovai. Tik šiais laikais jiems buvo sudarytos sąlygos išeiti į viešumą. Liberalizmas išugdė individualizmą, demokratizmas sužadino jo aktyvumą, globalizmas įtraukė į pasaulinį bendravimą, o komunikacinių ryšių įvairovė sudarė ypatingai palankias sąlygas kiekvienam susirasti sau labiausiai tinkamą partnerių ratą, kur jie gali bendrauti nevaržomi ir nesivaržydami.

Žinoma, čia nemažiau galimybių ir džiūgavimams reikštis. Bet džiūgavimai fasadiniai, paviršutiniški, todėl greitai išgaruoja. O emocinis neigimas dažnai slegia. Vadinamų bendravimo „burbulų“ partneriai čia įsileidžia ir pakenčia spontaniškai išliejamą pyktį.

Bet dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ilgainiui pyktis pavirsta gana pastovia, ilgai slegiančia neapykanta. Tai gali atsitikti ne tik dėl neįveikiamų gyvenimo krizių, bet ir dėl kitų daug metų patiriamų skriaudų, persekiojimų, nusivylimų, dažnų neteisybių. Neapykantos pritvinkusių socialinių grupių buvo visais laikais. Tik šitos krizės visos žmonijos akyse įgavo globalinių grėsmių pobūdį.

Antroji krizė buvo labiausiai gamtiška, nors negalima ir visai atmesti jos priklausomybės nuo žmogaus nesugebėjimo susidoroti su įsisenėjusia ekologine krize. Šiaip ar taip, bet visiems jos teko bijoti. Nemaža žmonijos dalis, siekdama įveikti tą baimę, gamtos pavojuose suranda savanaudišką ir piktą galingųjų žmonių valią, kad galėtų prieš juos išlieti savo pyktį. Trečioji krizė grynai žmogiška. Bet ji nustelbia abi aukščiau paminėtas pasaulines krizes. Ji pripildyta tokios baisios ir visą padorių žmonių pasaulį apėmusios neapykantos, kad žmonija jau neįstengia šiame pasaulyje surasti tokių žodžių, kuriais būtų galima išreikšti tą baisumą.

Visi tie žodžiai „beprotis“, „pamišėlis“, „galvažudys“, „budelis“, „banditas“, „skerdikas“, „karinis nusikaltėlis“ atrodo per daug švelnūs, blankūs ir atsitiktiniai, kad išreikštų nusikaltimų turinį, mastą ir neapykantos gylį.