1) Vasario pabaigoje Vokietijos karo pramonė nusiunčia Šolcui ilgą visų turimų ginklų sąrašą.
2) Šolcas nesidalina šiuo sąrašu su Ukraina.
3) Šolcas sako, kad Vokietijoje nebeliko ginklų, kuriuos galima būtų perduoti Ukrainai.
4) Vokietijos karo pramonės atstovai perduoda sąrašą Ukrainos ambasadoriui.
5) Šolcas sako, kad ginklų sąrašas neaktualus.
6) Karo pramonė tai neigia ir perduoda sąrašą spaudai.
7) Šolcas sako, kad ukrainiečiai nespės išmokti elgtis su tais ginklais. Vokietijos gynybos ekspertai tvirtina, kad ukrainiečiai galėtų būti apmokyti per 2-3 savaites.
9) Šolcas sako, kad tie ginklai reikalingi NATO ir organizacija privalo sutikti su jų perdavimu.
10) NATO pareigūnai ir Vokietijos generolai tą neigia.
11) Šolcas tvirtina, lad NIEKAS iš NATO valstybių neteikia Ukrainai sunkiųjų ginklų.
12) JAV, UK, Australija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Turkija, Italija, Suomija, Danija, Olandija ir kt. publikuoja sunkiųjų ginklų sąrašus, kurie keliauja arba keliaus į Ukrainą.
13) Visų spaudžiamas Šolcas praneša apie 2 mlrd. Eur skyrimą Ukrainos karinėms reikmėms.
14) Vokietijos parlamentarai, kad visgi tai bus tik 1 mlrd. ir tik po 2-3 mėn. Taip pat Šolcas gali vetuoti arba nutolinti tam tikros ginkluotės pristatymą neapibrėžtam laikui.
15) JAV, Prancūzija, Lenkija, Rumunija, Japonija, UK ir Italija, taip pat ES ir NATO vadovai dvi dienas bando įkrėsti proto Šolcui.
16) Šolcas padaro pareiškimą, kad Ukraina gali gauti 1 mlrd. Eur tiesiog dabar ir užsisakyti viską ką jie nori iš sąrašo.
17) Ukrainos ambasadorius tvirtina, kad prieš perduodant sąrašą Ukrainai, Šolcas išbraukė iš jo viską, ko realiai Ukrainai reikia.
Šolcas daro viską, kad neduoti Ukrainai ginkluotės, tuo pačiu apsimetinėdamas, kad nuoširdžiai bando padėti…
Grįžkime vėl prie pagrindinės pastarojo meto bylos. Taigi, priėmus Liberalų sąjūdžiui išteisinamąjį nuosprendį, į viešumą šoka šios partijos vienas iš kūrėjų, galima sakyti – šios partijos krikštatėvis Eugenijus Gentvilas ir pareiškia: „Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius turėtų gelbėti savo reputacijos likučius ir neskųsti išteisinamojo nuosprendžio visa apimtimi“. Tai yra – neskųsti šio išteisinamojo nuosprendžio ta apimtimi, kuria buvo išteisintas Liberalų sąjūdis. Konkrečiai – kad išteisinamasis nuosprendis Liberalų sąjūdžiui įsiteisėtų čia ir dabar, jo neapskundus aukštesnės instancijos teismui.
O čia, ponai ir ponios, yra šakės. Konkrečiai. Atkreiptinas dėmesys, kad ponas Gentvilas yra ne tik įtakingas teisiamos partijos politikas. Jis yra ir įtakingas politikas. Nes teisiamas Liberalų sąjūdis šiuo metu yra Lietuvos valdančiosios koalicijos narys, o Liberalų sąjūdžio pirmininkė yra ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė.
Partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas Vytautas Sinica yra atkreipęs dėmesį į tai, kaip po 2012 m. Seimo rinkimų konservatorių frakcija gulė kryžiumi prieš tuo metu teisiamos Darbo partijos atstovo Vydo Gedvilo išrinkimą Seimo pirmininku. Motyvas – kad teisiamos partijos atstovas negali būti Seimo pirmininku, net jei jis pats iš savęs gal ir neblogas žmogus. Nes teisiama partija negali įgyti tokios įtakos valstybėje, kaip turėti savo Seimo pirmininką.
Tačiau, kai jau po 2020 m. Seimo rinkimų konservatoriai sudarė koaliciją su teisiamu Liberalų sąjūdžiu, kažkaip visos Razmos ir kiti konservatorių balsai nutilo, kai Seimo pirmininke buvo skiriama teisiamo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen.
Jau esu rašęs, kad į Lietuvos apeliacinį teismą, Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą teisėjai yra skiriami Seimo JE Prezidento teikimu. Į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teisėjai taip pat yra skiriami Seimo, o vieną iš trijų kandidatūrų į šį teismą teikia Seimo pirmininkė. Dar daugiau – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras yra taip pat skiriamas Seimo pagal JE Prezidento teikimą.
Ir va dabar valdančiosios partijos įtakingas narys, tos pačios partijos, kurios yra ir Seimo pirmininkė, atstovas viešai išstoja ir pareiškia, kad prokuratūros atstovas turėtų neskųsti išteisinamojo nuosprendžio Liberalų sąjūdžiui. Kaip jums tai?
Naudodamasis proga, norėčiau dar kartą pasveikinti visus, per praeitus Seimo rinkimus balsavusius už bet kurią iš dabartinės valdančiosios koalicijos partijų, nes tik jūsų dėka dabar galime pamatyti, kaip mums spjaudo į veidą. Prieš tai dar riebiai atsikrenkštus.
Vladimiras Putinas ketvirtadienį įsakė Rusijos kariuomenei atšaukti planuotą Mariupolio plieno gamyklos štrumą. Nuotraukoje: Dūmai kyla virš Azovstal plieno gamyklos Mariupolyje, Ukrainoje. Nuotrauka iš neseniai socialinėje žiniasklaidoje paskelbto drono vaizdo įrašo (dailymail.co.uk).
Politinis strateginis lygmuo
J.Bidenas paskelbė apie dar vieną 800 mln. USD pagalbos paketą Ukrainai. Kokia karine pagalba tai taps – pamatysim fronto linijoje. Pentagonas ir NATO skelbs vis mažiau informacijos apie Ukrainai tiekiamą ginkluotę. Todėl šioje ir kitose interneto erdvėse atsiras vis daugiau „egzpertų“ informacijos iš fantastikos srities, kaip kad įvyko su NATO Ukrainai patiektais naikintuvais. Tad kad ir nuoširdžiai norime, jog ukrainiečiai jau šiandien sėdėtų Abrams tankuose – to artimiausiu metu nebus.
Snūduriuojanti Vokietija pagaliau pareiškė, kad iki šių metų pabaigos galbūt atsisakys rusiškų degalų. Tik degalų. Apie dujas nekalbama. Planuojama rusiškų dujų atsisakyti iki 2024 vidurio.
Šiandien J. Bidenas apie 17 val. Lietuvos laiku apžvelgs karo padėtį Ukrainoje.
G7 vadovai nutarė šiais metais Ukrainai skirti papildomą 24 mlrd. $ paramą. Ir tai tik pradžia.
Mūsų garbūs politikai, kalbėdami karo Ukrainoje tema, vis dažniau pamiršta, kad Baltarusija invazijos prasme yra tokia pati, kaip Rusija, ir vienodai atsakinga už karo nusikaltimus, vykdomus joje.
Putino šaika ruošiasi pergalingai „diedy vojievali“ dienai. Būtent dėl to pradėta Ukrainos išvadavimo „nuo nacių“ operacija. Gelbėdami Ukrainą nuo nacių, rusai Ukrainos piliečius žudo baisiau nei naciai. Mariupolio rūsyje prašydama vandens mirė 91 metų Holokaustą išgyvenusi V. S. Obiedkova. Vandai buvo dešimt metų, kai naciai užėmė Mariupolį ir per dieną nužudė tūkstančius žydų, tarp jų ir jos motiną. Tuomet mergaitė išgyveno, o po 81 metų mirė to paties miesto rūsyje.
Operacinis lygmuo
Rusijos bunkeriniai, matydami, jog puolimas Ukrainos rytuose nepavyksta, teisinasi, kad tai ne ataka, o tik repeticija. Repetuodami karą, rusofašistai užėmė keletą kaimelių šiaurės rytuose ir pietuose. Orkams trūksta gyvosios jėgos resursų. Ukrainiečiams – sunkiųjų ginklų.
Taktinis lygmuo
Ką tik Šoigu raportavo Putinui, jog užėmė Mariupolį, išskyrus Azovztal gamyklą. Rusofašistai neleido atidaryti humanitarinio koridoriaus ir neišleido iš Mariupolio vaikų, mamų ir senjorų.
Orkai apšaudė totalitarizmo aukų kapines Charkove, kur palaidoti 4302 lenkų karininkai ir civiliai, 2000 ukrainiečių bei žydų, kuriems mirties bausmę įvykdė NKVD.
Žinios iš palatos: putinas pritarė siūlymui (pasitaręs su savo atvaizdu) pamokas mokyklose pradėti sovietų sąjungos himnu ir raudonosios vėliavos pakėlimu.
Tuo tarpu Chersone, ukrainiečių partizanai, geriausiomis Lietuvos aitvarų karo po karo tradicijomis, vykdo psichologines operacijas ant stulpų kabindami atsišaukimus..
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys, VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Foto: atsišaukimas Chersone; kažkur tarp Odesos į Mykolaivą: vairavimo ypatumai.
*****
Locked N’ Loaded
Žemiau yra naujienų dėl Mariupolio, bet apie viską iš eilės.
Donbaso kryptis:
Charkiv. Panašu, vakarykštis agresoriaus bandymas pulti link Chuhuiv kainavo brangiai. Orkų sužeistaisiais perpildyta ne tik jų karinė ligoninė Balaklya, bet ir miesto civilinės medicinos įstaigos.
Šiaurinis flangas. Vyksta lokalūs susidūrimai. Neatmestina, kad artimiausiu metu agresorius bandys išnaudoti taktinę sėkmę prie Kreminna – Zarichne – Zelena Dolyna ir veržtis Lyman link. Kituose ruožuose (Izyum, Severodonetsk, Popasna) vyksta intensyvūs mūšiai kontaktinėje linijoje.
Pietų flangas:
Mariupolis. V.Putinas įsakė sustabdyti tolimesnį miesto šturmą.
Jis nurodė, kad tai daroma saugojant rusų karininkų ir kareivių gyvybes.
Dar vakar informacija, kad didžioji dalis gynėjų su „Azov“ ir jūrų pėstininkų pagalba prasiveržė iš apsupimo ir susitelkė uoste ir AzovStal. Tad gynyba šiame sektoriuje sustiprėjo.
Tačiau ne tiek netektys rūpi Kremliui, o miglota perspektyva pasiekti greitų rezultatų Mariupolyje ir pajėgų trūkumas pulti Hulaijpole – Vuhledar. Visgi neužėmusi viso Mariupolio Rusija bus priversta čia laikyti rimtesnes pajėgas. Neatmestina, kad orkai tikisi sustiprinti apsupties žiedą aplink Azovstal, ją atakuoti aviacija ir laukti kol gynėjai nebeturės maisto, vandens ir šaudmenų.
Šlovė Mariupolio gynėjams.
Slėptuvės po AzovStal gamykla (dailymail.co.uk)
Huliajpole – Velyka Novosilka sektoriuje agresorius pasistūmėjo keletą kilometrų, tačiau operacine prasme beveik nieko nelaimėjo. Vyksta artilerijos dvikovos.
Pietų kryptis.
Toliau vyksta aršios, tačiau lokalios kautynės. Agresorius toliau bando pulti Oleksandrivka (Chersono sritis), tačiau sėkmė ne jų pusėje. Svarbu pastebėti, kad prieš kurį laiką agresoriui pavyko išlyginti fronto liniją ties Snihurivka (miestą kontroliuoja orkai). Tai leidžia agresoriui intensyvinti Mykolaiv apšaudymus artilerija. Visgi iniciatyva čia ir toliau yra ukrainiečių pusėje.
Ir pabaigai apie problemas
Ukrainiečių didžiausia problema – artilerijos šaudmenų trūkumas. 152 mm šaudmenys senka, Vakaruose jų nėra daug, tad įvairiuose ruožuose orkai naudojasi netiesioginės ugnies galios pranašumu. Kreminna – Zarichne problema ir kilo iš dalies dėl agresoriaus artilerijos persvaros. Tačiau perspektyva yra – Vakarai pažadėjo perduoti 155 mm artileriją su amunicija. Tikėkimės, kad visa tai netrukus pradės keliauti į Ukrainą.
Rusijos didžiausia problema mūšio lauke – pėstininkų (manevrinių vienetų) trūkumas. Vieni tankai, artilerija, aviacija ir raketos karo ant žemės nelaimės. Tačiau skirtingai nei ukrainiečiai, orkai beveik išsėmė savo galimybes kompensuoti šią problemą:
Beveik visa sausumo RF kariuomenė jau kariauja Ukrainoje arba laižosi žaizdas;
DNR ir LNR mobilizacija nesiseka;
Slapta mobilizacija (rezervistai ir samdiniai) problemų nesprendžia;
Atvira mobilizacija sugriautų RF ekonomiką ir nebūtinai išspręstų Ukrainos klausimą (nemotyvuota ir neparengta orkų banda pultų Vakarų remiamą motyvuotą Ukrainos kariuomenę).
*****
Politinis strateginis lygmuo
JAV pranešė, kad lėktuvai ir orlaivių dalys pasiekė Ukrainą. Ukrainos pusė teigia, kad ji negavo jokių orlaivių, tik dalis. Detektyvas Nr. 2.
Biden ir didžiųjų pasaulio valstybių videokonferencijos rezultatus paskelbė Vokietijos kancleris Šolcas. Jo teigimu, NATO šalys ir partneriai sutarė, kad negalima leisti Rusijai nugalėti Ukrainoje. Ėėėė, ką? Ką sutarė?
Ukrainos teigimu, Rusija į savo teritoriją išvežė apie pusę milijono ukrainiečių, didžioji jų dalis – moterys su vaikais. Teigiama, kad vien vaikų gali būti pagrobta apie 120 000. Kas privers orkus juos grąžint?
Operacinis lygmuo
Orkų pradėdas plataus masto puolimas stringa. Sirijoje naudota intesyvių priešo įtvirtinimo bombardavimų taktika pasiteisina tik dalinai. Matydamas, jog gynybos palaužti nepavyksta, “Sirijos skerdikas” Dvornikov tęsia gyventojų žudymą.
Rusai nebesiveržia į Ukrainos gilumą kaip paskutiniai begalviai. Riedančių tankų ir sunkvežimių gretos tirpsta, todėl technika tausojama; priešingu atveju tektų į mūšio liniją siųsti gegužės 9-osios paradui skirtą butaforiją.
Taktinis lygmuo
Šiandien turėtų būti atidarytas humanitarinis koridorius Mariupolyje. Bus matyt, ar orkai laikysis pažadų nešaudyti į civilius.
Ukrainiečiai sėkmingai atrėmė atakas rytuose ir Severodoneckas, Rubižnė bei Popasna yra jų rankose.
Azovstal gamyklos teritorija po vakar dienos bombardavimo virto griuvėsiais.
Pietuose orkai nepasiekė jokių reikšmingų postūmių. Mūsų kontakto Mykolaive teigimu, ukrainiečių jungtinės pajėgos surengė kelis sėkmingus išpuolius Chersono apylinkėse ir privertė rusus trauktis Chersono miesto link.
Čekijos gynybos bendrovės remontuos Ukrainos tankus ir kitas karines transporto priemones, kurios buvo apgadintos per mūšius.
Vakar paaiškėjo, kad balandžio 9 d. Mariupolio gynėjas Igoris Daško pasielgė kaip lietuvių karo po karo laisvės kovotojas. Dengdamas savo brolių atsitraukimą jis buvo sunkiai sužeistas ir susisprogdino granata, kad išvengtų suėmimo ir neleistų priešui perimti radijo stoties. Paskutiniai jo žodžiai buvo girdimi radijo eteryje: „Šlovė Ukrainai!”
Prezidentas Zelenskis suteikė Igoriui Daško Ukrainos didvyrio vardą. Po mirties.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys, VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Foto: Norvegija perduos 100 vnt. artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų Mistral.
Generalinis štabas: Rusija pradėjo puolimą Donbase, vyksta mūšiai dėl Mariupolio
Pagrindinės Rusijos Federacijos pastangos yra sutelktos į visišką Donecko ir Luhansko sričių teritorijos kontrolę bei anksčiau okupuotos teritorijos išlaikymą.
Donbase užfiksuoti Rusijos puolimo operacijos pradžios ženklai. Apie tai feisbuke praneša Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Ir toliau tęsiami okupantų raketų ir bombų smūgiai pramonės ir civilinės infrastruktūros objektams.
„Slobožanskio ir Donecko operatyvinėse zonose agresorius suaktyvino puolimo ir puolimo operacijas tam tikromis kryptimis. Priešo kariuomenės veikloje reikšmingų pokyčių m. Volynsky, Polessky ir Severskio kryptimis nėra“, – rašoma pranešime.
Slobožanskio kryptimi Rusijos grupuotė, kurią sudaro atskiri Vakarų karinės apygardos 6-osios jungtinės ginkluotės armijos daliniai, Baltijos ir Šiaurės laivynų pakrančių kariai, toliau iš dalies blokuoja Charkovo miestą ir artilerijos ugnimi naikina miesto gyvenamuosius rajonus.
Izyum kryptimi agresorius veikia atskirais padaliniais iš 1-osios tankų armijos, 20-osios Vakarų karinės apygardos jungtinės ginkluotės armijos, 35-osios ir 68-osios Rytų karinės apygardos kombinuotųjų ginklų armijų ir oro desantininkų. Tikimasi, kad ir toliau bus mėginama atakuoti Izyum-Slavyansk ir Izyum-Barvenkovo kryptimis.
Netoli valstybės sienos su Ukraina, Belgorodo srities teritorijoje pastebima, kaip įrengiamos sraigtasparnių nusileidimo aikštelės.
Donecko ir Tauridės kryptimis okupacinių pajėgų grupuotė ir toliau daugiausia dėmesio skiria Limano, Kremenaya, Popasnaya ir Rubizhnoye gyvenviečių užgrobimui, taip pat visiškos Mariupolio miesto kontrolės įtvirtinimui.
Priešas sustiprino puolimo operacijas Severodonetsko, Popasnyansky, Kurachovskio ir Zaporožės kryptimis. Priešas deda pastangas ir toliau stiprindamas papildomus tankų ir artilerijos padalinius.
Kovos dėl Mariupolio tęsiasi. Priešas vykdo puolimo operacijas jūrų uosto teritorijoje.
Atskiri okupantų daliniai ir toliau deda pagrindines pastangas Južnobugskio kryptimi užimtos padėties išlaikymui ir Ukrainos gynybos pajėgų karių grupės pozicijų apšaudymui. Priešas nenutraukia mėginimų visiškai kontroliuoti Chersono srities teritoriją. Vykdo karines operacijas, kurios kol kas nesiseka, Aleksandrovkos kaimo teritorijoje.
Priešo laivų grupės Juodosios ir Azovo jūrų vandenyse toliau izoliuoja Ukrainos jūros pakrantę ir vykdo joje žvalgybą.
Gerbiami medikai, aš turiu pasakyti, kad jūsų nesuprantu.
Kur dingo visi medikų bendruomenės nuomonės lyderiai?
Jums tikrai viskas vienodai?
– ką tik medikai buvo apgauti dėl atlyginimų, panaikinus ekstremalią situaciją priedai dingsta ir nieko? Kai kam pajamos mažės beveik dvigubai, nors dar prieš PSDF biudžeto tvirtinimą detaliuose išaiškinimuose buvo kuriama aliuzija, kad COVID priedai jau yra skaičiuojami kaip atlyginimo padidėjimas; visa tai vyksta didžiulės infliacijos kontekste;
– ministras jums ciniškai patarė teikti „kitas paslaugas”;
– pajudėjo sveikatos reforma, kuria siekiama sukurti sovietinį hibridą: sukryžminti šeimos gydytojus su stacionaru; tam neva nepritaria šeimos gydytojai. O kuo tas nepritarimas pasireiškia? Tyliu nepritarimu pas save spintoje miegamajame?
– kaip finansuos tokį hibridą ministras nežino, sakė galvos po to;
– bendrai medikų atlyginimo didinimas nepasiveja net infliacijos;
– nebeliko jokių kalbų apie jokią ilgalaikią atlyginimų perspektyvą ir jos siejimą su VDU, kurią taip garsiai kėlė medikų sąjūdis;
– ligoninėms liepta kaupti medikamentų ir priemonių rezervus trims mėnesiams, nedavus tam pinigų;
– ilginama medicinos rezidentūra nepadidinant rezidentų darbo už mokesčio ir t.t.
Vakarykštis teismo sprendimas išteisinti kyšininkavimu kaltintus asmenis diskreditavo ir teisėsaugą, ir politikus. Jei buvo planas, kad kelerius metus „patampytą“ bylą ir faktus visuomenė pamirš – planas nepavyko. Sunku pamiršti tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės gausiai aptartus įvykius, kuomet liberalų partijos pirmininkas teisėsaugos buvo pagriebtas už rankos su „dėžute“.
Sudėtinga pamiršti ir tai, kad šis politikas buvo laikomas Prezidentės protežė, o po paviešintų „Tulpių pašto“ susirašinėjimų tik sustiprėjo įspūdis, kad E. Masiulis turi labai stiprų užnugarį.
Jei atvirai, šis sprendimas manęs nenustebino. Teko matyti ne vieną „politinę“ bylą ir sprendimus, kurie pasibaigdavo tų naudai, kurie turi užnugarį valdžioje. Arba atvirkščiai – pralaimėjimus patirdavo užnugario neturėjusieji.
Gi Seimo Pirmininkė viešai pasidžiaugia, kad tokio teismo sprendimo ji ir tikėjosi. Prisipažinsiu – minčių ir vėl kyla įvairių. Juk Viktorija Čmilytė-Nielsen yra vienos iš valdžiai priklausančių partijų pirmininkė. Stebina ne tik toks komentaras, bet ir įsivaizdavimas, kad viską pakeis ir žmonėms padės užsimiršti partijos įvaizdį keičiantys triukai. Maždaug, pakeisim spalvas, gal logotipą ir viskas bus gerai.
Pamačiusi visuomenės reakciją V. Čmilytė-Nielsen puolė atsiprašinėti už „dviprasmį įrašą“. Hm, o dviprasmis įrašas dėl kokios priežasties? Ar Seimo Pirmininkė pati netiki, kad teismo sprendimas, kurio ji tikėjosi, teisingas?
Ar Seimo Pirmininkė netiki istorija apie buvusios Liberalų sąjūdžio pirmininko „paskolą“ alkoholio dėžutėje? Panašu, kad tuo netiki ir dauguma liberalų – priešingu atveju šiandien jie turėtų švęsti pergalę ir džiūgauti socialiniuose tinkluose.
Visi jau žino. Plačiau komentuoti beprasmiška. Tai atsakymas, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje neslepia, kad pasiilgsta sovietmečio.
LSSR teismai KRIMINALINĖSE, ypač rezonansinėse, bylose tokio „teisingumo“ vis dėlto nebūtų išdrįsę parodyti. Toks „teisingumas“ yra nuožmiausias, koks tik gali būti, šių dienų Lietuvos valstybės pamatų griovimas, padaręs žalos nacionaliniam saugumui daugiau, negu visa proputiniška antivalstybinio gaivalo propaganda.
Kokie panašumai. Tada žmonės žinojo, kad Molotovo-Ribentropo paktas buvo. Okupantų valdžia tai neigė. Dabar žmonės žino šios bylos medžiagą. Teismas pasakė, kad jie nieko nežino ir nesuprato.
Šitaip pagausino besiilginčių sovietmečio ir belaukiančių Putino gretas. Pačiu „tinkamiausiu“ – karo Ukrainoje ir didžiausių geopolitinių ir saugumo grėsmių – laiku.
Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Balandžio 19 dieną pagaliau paskelbtas ilgai atidėliotas nuosprendis Liberalų Sąjūdžio korupcijos byloje, kurios pagrindiniai veikėjai buvo tuometis Liberalų Sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, kaltintas paėmęs šimtatūkstantinį kyšį, ir „MG Baltic“ viceprezidentas Raimundas Kurlianskis, kaltintas tą kyšį davęs. Būta ir daugiau veikėjų – liberalų ir darbiečių politikų bei pačios partijos. Visi kaltinamieji išteisinti, pripažinti nekaltais. Korupcijos nebuvo.
Gal ne visi atsimena, kaip 2016 metais, likus pusmečiui iki rinkimų, E. Masiulio namuose STT atlikus kratą rasti 242 tūkstančiai eurų grynais, kurie nebuvo deklaruoti ir įtarti esant kyšiu. Dar daugiau, automobilių stovėjimo aikštelėje prie Seimo pareigūnai užfiksavo konjako dėžutės su milžiniška pinigų suma perdavimą E. Masiuliui. Pinigai buvo pažymėti ir kaip niekada aiškiai liudijo korupcinius veiksmus. Dabar pas E. Masiulį rasti neaiškios kilmės grynieji pinigai pripažinti teisėta jo nuosavybe, taigi – ironiška – tokiu būdu buvo „praplauti“ per teismą. Masiuliui, Gapšiui ir Kurlianskiui prokurorai prašė laisvės atėmimo bausmių, likusiems įtariamiesiems – baudų, turto konfiskavimo ir apribojimų eiti įvairias pareigas. Nieko to nebus, nes korupcijos nebuvo.
Bylos ir sprendimo kaina
Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo. Neabejojant galima sakyti, kad daug brangiau ji kainavo Lietuvai. Kai 2016 metais kilo šis korupcijos skandalas, Lietuvoje jau vyravo didžiulis nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe ir partijomis. Dalis žmonių tada tikėjo, kad Seime yra skaidriosios/gerosios ir korumpuotos/blogosios partijos. Skandalas sugriovė šį nepagrįstą tikėjimą ir parodė, kad gerosios stovyklos Seime nėra. Kad iliuzija dužo, geriausiai liudijo tris kartus po skandalo kritę Liberalų sąjūdžio reitingai. Galutinai nusivylę partijomis, žmonės vis dar sąlyginai tikėjo teisingumo sistema.
Dabar po išteisinamojo teismo nuosprendžio galima neabejoti, kad kris pasitikėjimas ir teisingumą vykdančiomis institucijomis nuo teismų iki prokurorų ir STT. Faktas, jog net liberalų šalininkai tikėjo ir tiki, kad korupcija buvo. Jokia ekvilibristika, esą neįrodžius kyšio fakto galima laikyti pinigus buvus tiesiog nedeklaruota paskola, nepakeis šios nuostatos. Daugybė žmonių liks prie savo įsitikimo ir kris pasitikėjimas pirmiausiai teismais. Tai dar vienas piliečių nusivylimo ir susvetimėjimo su valstybe etapas.
Čmilytės džiaugsmai
Liūdnai pagarsėjo Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen reakcija į teismo sprendimą. Ji pradžioje parašė, kad tokio sprendimo ir tikėjosi, o tada po kilusio sekėjų pasipiktinimo visaip bandė taisyti pasisakymą ir pataikyti, ką gi pasakė blogai. Pataikyti sekėsi sunkiai, tad galiausiai apsistota ties aptakiomis frazėmis, jog kalbėjo „tik apie Liberalų Sąjūdį liečiančią sprendimo dalį“ ir „turėjo mintį apie sprendimą formuluoti kuo aiškiau“. Situacija dvejopai tragikomiška.
Viena vertus, nes liberalams nėra ko labai džiaugtis. Apkaltinamasis nuosprendis galėjo leisti pagaliau užversti puslapį, pripažinti buvus korupciją, kurią likę ištikimi rinkėjai vis tiek jau atleido, „amputuoti“ tai, kas korumpuota ir judėti pirmyn. Išteisinantis nuosprendis užkrauna pagrįstą šėšėlį, jog politinės įtakos mastas daug didesnis nei verslo kyšiai politikams, priešingai, jog verslo-politikų ryšius dar ir dangsto teismai. Kitaip sakant, šis sprendimas yra dar didesnis korupcijos skandalas žmonių akyse. Ir Čmilytės reakcija rodo, kad visa apsivalymo ir atsinaujinimo retorika buvo apsimestinė, o liberalai niekada nepripažino buvus jų partiją liečiančią korupciją šioje byloje, nors pagrindinis bylos veikėjas – šios partijos pirmininkas.
„Prastas darbas“
Plačiai skamba situacijos ir teismų teisinimas tuo, kad valstybės kaltinimą rengusios institucijos blogai atlieka savo darbą – blogai renka įkalčius, blogai juos parengia teismui. Kaltinama STT, prokuratūra ir dar velniai žino kas. Tai bėgimas nuo problemos masto. Lietuvoje seniai žinoma, kad vogti nedaug rizikinga, o vogti stambiu mastu ir ypač politikoje saugu, nes nuteistųjų tiesiog niekada nebūna. Tą programuoja ne prastas pareigūnų darbas ar mažos jų algos. Nepaisant algų, šiose institucijose dirba profesionalai. Nebaudžiamumą programuoja įstatymai – ir baudžiamasis, ir baudžiamojo proceso kodeksas, sukuriantis faktiškai neįmanomus reikalavimus kam nors nuteisti už korupcinius nusikaltimus. Net pagauti su įkalčiais nusikaltimo vietoje, kaip nutiko E. Masiulio atveju, gali gintis ir apsiginti teoriniais išvedžiojimais apie intencijas ir kitus apskritai neįrodomus veiksnius. Tai nėra pirmas ir nėra paskutinis atvejis, dirbantiems su korupciniais nusikaltimams šios normos seniai yra peilis po kaklu. Būtini sistemingi įstatymų pakeitimai arba aiškus pripažinimas, kad galimo nusikaltėlio laisvę saugome labiau nei viešąjį interesą.
Užvaldyta valstybė
Tačiau yra ir kita problema, abstraktesnė, sunkiau įrodoma, tačiau tiesiog tvyranti ore. Tai užvaldytos valstybės nuojauta. Teisminė valdžia Lietuvoje daugumos žmonių akyse tapusi uždaru klanu, faktiškai vykdančiu politinius užsakymus. Politinė konjunktūra leidžia faktiškai kontroliuoti teismus. Teisėjų drausmės užtikrinimas yra uždarai vykdomas pačių teisėjų, kurie visada yra kieno nors buvę kolegos, bendramoksliai, vieni kitų dėstytojai ir studentai. Svarbiausiųjų teismų teisėjai skiriami Seimo balsavimu Prezidento teikimu. Daug piktinamasi Lenkijos teismų politizacija, tačiau Lietuvoje teisėjus skiria tas pats Seimas. Toks modelis gali veikti valstybėje su aukšta politine kultūra, kur politikai nelinkę ar banaliai nedrįsta piktnaudžiauti savo įtaka, siekti pareigūnų paskyrimais tą įtaką didinti ar turėti kitokios naudos. Gerai žinoma, kad Lietuva nėra tokios politinės kultūros šalis.
Kiek ironiška, kad dabartinių teisiamųjų partneriai konservatoriai dar 2012 metų lapkritį sakė jokiu būdu nebalsuosiantys už Darbo partijos deleguotą Seimo pirmininką, nes korupcijos byloje įtariama partija negali įgauti tokios didelės įtakos teismams, kokią suteiktų partijos deleguotas Seimo pirmininkas. Jurgis Razma tada kalbėjo: „Gerbiamieji kolegos, kalbėsiu būsimosios 33 narių TS-LKD partijos frakcijos vardu. Apgailestauju, bet mūsų frakcija nebalsuos už pateiktą V. Gedvilo kandidatūrą. Pažymėčiau, kad ši pozicija nėra grįsta požiūrio į V. Gedvilą kaip asmenį. […] Seimo Pirmininkas, kaip vienas iš valstybės vadovų, kaip žinote, kviečia pas save atsiskaityti įvairius teisėsaugos vadovus. Kaip atrodys mano jau minėtomis aplinkybėmis dėl dar tebesitęsiančios Darbo partijos bylos, pavyzdžiui, generalinio prokuroro iškvietimas į Seimo Pirmininko kabinetą?“. Šioje kadencijoje su liberalais konservatoriams tokia dilema kažkodėl nekilo. Dabar situacija kartojasi: prokuratūra skųs apygardos teismo nuosprendį, byla keliaus į aukštesnę instancijoje, kuriose teisėjai skiriami Seimo. Seimo, kuriam vadovauja byloje teisiama liberalų partija.
Dvigubas teisingumas
Byla tėra paskutinis lašas, vyšnia ant torto. Gyventojai nuolatos stebi dvigubo teisingumo apraiškas ir tragiškose, ir komiškose bylose. Tragiškosios pavyzdžiu galėtų būti Jurbarko smurtautojas, įtakingų vietos politikų vaikas, žiauriai sumušęs nepilnametę merginą, tačiau išsisukęs nuo faktinės bausmės. Gi daugiau komišką dvigubo teisingumo pavyzdį pateikė advokatas, atkreipęs dėmesį į Gražulio ir Maldeikienės bylas. Gražuliui akivaizdžiai juokais pasakius, kad vaizdo įraše už jo buvo Tapinas ir pastarajam padavus Gražulį į teismą, Gražuliui Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme buvo taikomas pilna apimtimi, o kiekvienas Seimo nario teiginys yra ypač paveikus jo rinkėjams. Bet kai 36 paprasti žmonės bylinėjasi su Europarlamentare Aušra Maldeikiene, Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme yra netaikomas visiškai ir jokia apimtimi, o Maldeikienei kaip politikei yra labai svarbi saviraiškos teisė, kuria remiantis, ji visus gali vadinti „korumpuotais vagimis“, „primityviais ir gašliais“ bei, žinoma, „užaugusiais alkoholikų šeimose“. Visa tai teismui įtikinamai atrodo esą subjektyvi nuomonė, o ne fakto teiginiai.
Prabanga
Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis. Jeigu 2016 metais galutinai nusivilta politinėmis partijomis, tai dabar galutinai nusivilta teisėtvarka ir pirmiausiai teismais. Nors sprendimas bus (privalo būti) skundžiamas, ši žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kad ne mažiau už ginkluotės pajėgumus valstybės išlikimui yra ir žmonių pasiryžimas gintis. Grubiai tariant, kas nori ginti interesų grupių užvaldytą valstybę?
Nereikia būti sociologais, kad suprastume, jog piliečių tapatinimasis su savo valstybe, noras ją kurti, dėl jos stengtis, o kraštutiniu atveju ir mirti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis gali pasitikėti šia valstybe ir jos institucijomis. Ypatingai jis priklauso nuo tikėjimo, kad šios valstybės akyse visi yra lygūs prieš įstatymą. Teisingumas apskritai yra pamatinė valstybės funkcija. Kai ši funkcija žmonių akyse sugriūva, pastangos skatinti valią gintis tampa kone Sizifo darbu. Tokie valstybę diskredituojantys sprendimai kaip priimtasis liberalų korupcijos byloje Lietuvai yra tiesiog per didelė prabanga.
Antroje dalyje kalbėjome apie isorinę rusofašizmo sanklodą. Ji, be jokios abejonės, neišvengiamai susijusi su kultūriniu sluoksniu, kuris yra dirvožemis zombių daigams vystytis ir galiausiai virsti orkų orda, einančia žudyti, plėšti ir prievartauti.
Visuomenėje turi atsirasti tradicijomis, kultūrine norma užtvirtintas elgesys, o su juo ir ugdymo sistema tiek išsikreipusi, kad jos produktas – vertybėmis užkoduotas kultūrinis algoritmas – sukurtų terpę vis didesniems nuokrypiams rastis.
Kartu su informacinėmis / propagandos priemonėmis, galiausiai tokia kultūra persunkta minia nukreipiama vieno vienintelio tikslo link: būti aukščiau už kitus, jaustis geriausiu ir neklystančiu, veikti ultimatyviai, turint tam pačių susigalvotą teisę teisti. Mirties bausme, turto / asmenybės nusavinimu, trėmimu, darbais katorgoje.
Vienalytis, pats tikrasis, unifikuojantis fašizmas per taip vadinamą jo kultūrą ištrina bet kokias žmogiškumo užuomazgas ir iki tos akimirkos, kol kūnas paspaudžia pistoleto gaiduką, uždaužo kitą žmogų basliu, išdegina nugaroje svastiką, tvirkina kūdikį, prievartauja ir galiausiai užmuša, į jo primityvias smegenis pasiunčia vienintelį signalą: tai daryti gerai, tai daryti teisinga. Tai – kultūrinė vertybė.
Ne šiaip kokia primityvi denacifikuok ukrobanderovcą, bet pamatinė, suformuota iš kartos į kartą, išaukštinanti, netgi sudvasinanti ir tampanti ypatingo tikėjimo dalimi. Tokio tikėjimo, kad iš jo ateitų niekaip su krikščionybe nederantis patriarcho Kirilo kvietimas žudyti, unisonu atliepiantis Dugino apibendrintą, Rusijos visuomenėje nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų sklandančią, rusišką nacistinę kultūrinę esenciją, kultūrinę rusų misiją – karą Puškino ir Lermontovo vardu.
Gana paprastas – kitaip ir negalėtų būti tautai, kurios 40 milijonų žmonių šiandien vis dar tuštinasi kibire ar lauko išvietėje – kultūrinis fašizmas, deklaruojantis mat tvaju valiutos nedylančią vertę: vienintelis tikras dalykas pasakantis daug daugiau už ilgiausias disertacijas ir aiškinimus apie tai, kas iš tiesų kultūriškai be prievartos plinta iš senosios Muskovijos kunigaikštystės.
Taip taip, tie visi šlykštūs triaukščiai keiksmažodžiai, kuriuos išgirsi virstančius iš padugnių burnų net Centrinėje Afrikoje yra vienintelis kultūrinis rusiškojo pasaulio aspektas, įsiskverbiantis ir noriai vartojamas visoje Žemėje žmonių, dažniausiai stovinčių už, visų pirma, bendražmogiškosios, moralinės ribos, ir tik paskui – visuomeninės tvarkos.
Rusų kultūros ypatingo statuso mitas ypač ryškus stebint sunkiai išsivysčiusiam, protingam žmogui suvokiamą reiškinį, kai milijonai sovietinio lagerio mankurtų iki šiol per šventes išsiviepę spokso į Šuriko nuotykius, Operacija Y, Poslie bani ir kitus sovietinius filmus 50-tą ar 150-ą kartą, o pažiūrėję atsidūsta…“ottai buvo humoras… ottai mokėjo filmus pastatyt… ottai aktoriai, ottai lygis“.
Ottai.
Va toks ir lygis. Filmai ir serialai, kuriuose alkoholikai, vagys, sukčiai yra aukštinami kaip didvyriai, formuojant simpatiškų nevykėlių, tokių artimų dūšiai, tokių vat jau utiutiu, nu, tokių kaip visi, kaip tu ir aš, ar ne? – įvaizdį.
Žinoma, kad tooookį meną gali kurti tik itin ypatingi ir talentingi Rusijos režisieriai, aktoriai, atlikėjai.
Putino draugelis Nikita Michalkovas ypatingas tuo, kad sugeba sumušti nepatikusį žiūrovą. Kai kurių lietuvių taip mylimas Kirkorovas ypatingas tuo, kad žurnalistei atsako „Py*da! Pašla na***i“.
Muzikos grupės „Leningrad“, „Liube“, „Butyrka“ ypatingos skleidžiamomis zonos poniatkėmis, kultūra!, siužetais, pamokymais ir lyg mantra kartojamomis eilutėmis, visu tuo mėšlu, kuris sudėtas „Brat“ bei „Brat dva“ filmuose ir yra cituojamas galimai būsimos prezidentienės Navalno žmonos Julijos kaip „prikolas“ : „malčik, vodočki priniesi. My domoj lietim“.
Ypatingas ir pats Navalnas, vadinęs kartvelus (gruzinus) tarakonais, kuriuos reikia tiesiog naikinti.
Visa šita kultūrinė bjaurastis, kuri, deja, vis dar sukasi ir mūsų bent jau kolektyvinėje pasąmonėje, ir kuri mums buvo tyčia ar netyčia brukama, tapo nepakeičiama duotybe ir iškreiptu suvokimu, kad rusiška kultūra yra gerokai įdomesnė, geresenė, dvasingesnė, aukštesnė už mūsų pačių, už Rytų, už Vakarų.
O iš tiesų – tai tik liumpenoproletariatiška tuštybė, erudicijos, išsilavinimo stoka, pirmykštis šarikovizmas.
Tai kultūrinė silpnaprotystė, prisirišimas prie to, kas pažįstama, suvokiama, tariamai artima, kaip primityvūs anekdotai apie Petią ir Čiapajevą.
Tai Lermontovo imperialistinis „Mūsų laikų didvyris” (1838-40 m.), padėjęs rusų intelektualams suvokti (!!!) sparčiai augančios imperijos prasmę vyžų, degtinės, matrioškų, balalaikos ir jau minėtų matjperematj fone.
Staiga atsiradusi kultūrinė banga, civilizacinė misija užkariauti didžiules teritorijas ir pavergti Sibiro tauteles, vėliau išsivertusi į tolstojišką gerąjį rusą imperijos pakraščių laukiniams, blogiems atsilikėliams nešanti ruskij mir. Todėl visiškai suprantama bei pateisinama, kad kai kazokai, čečėnai, azijiečiai, čerkesai, osetinai ir kitos rusams egzotiškos, necivilizuotos tautos, prastesnės už civilizuotus rusus taikiai nenori civilizuotis, jas reikia priversti jėga. Jų pačių labui.
Gerieji, civilizuoti ir kultūringi rusai, stovintys, žinoma, ant aukščiausio laiptelio imperijos tautų schemoje ir nešantys šviesą tamsiems, beraščiams, rusiškai nekalbantiems pagonims armėnams.
Todėl kai šiandien sakoma, kad Rusijos tankai važiuoja rusiškai kultūrai iš paskos reikia suprasti ne perkeltine prasme, o tiesiogiai. Nes būtent taip gerieji Mordoro orkai, denacifikuojantys Ukrainą, Irpenėje, Lermontovo ir Puškino gatvėse sušaudė ir tankais pervažiavo beginkles ukrainiečių merginas.
Ir dėl to kalti ne tik rusofašistinės kultūros terpėje subrandinti agresoriaus žudikai, bet ir visi mes, kurie didelėmis dozėmis vartojome rusišką kultūrą ir nuo jos apsinešę kaip koks serbas Gorašičius kartojome: tik nemaišykime sporto su politika.
Tokį ir panašų propagandinį pūlinį turime nedelsiant išpjauti ir su visa rusiška kultūra išmesti iš savo galvų ir tik po to imtis mokyti rusus. Nes kiekvienas greičiausiai žino, kas parašė: „Akmenys paplentėm kauks, / Sužaliuos lazda / Lauk manęs, kai nebelauks / Niekas niekada“.
Ir mažai kas girdėjo: „Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį, / Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa. / Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys – / Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.“.
Fašizmą gimdo tuštybė, tamsa ir mankurtizmas. Kaip sako ispanų filosofas Ortega y Gasset, šiandieninis žmogus kenčia, nes gyvena pakibęs laike ir erdvėje, nematydamas priežasties ir pasekmės saitų bei istorinės raidos dėsningumų.
Jei dauguma tą gebėtų, mums nereikėtų nutirpusiems stebėti vaizdų iš Bučos, mes nesistebėtume šiandienine fašistine Rusija, nes… jos tokios tiesiog nebūtų.
PABAIGA Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys, VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Daiva ir Jonas Vaiškūnai eisenoje į Kulionių piliakalnį Jorės šventėje | V.Kašinsko nuotr.
Molėtų rajone, šalia observatorijos, etnokosmologijos sodybą įkūrę ir ten ekskursijas priimantys Daiva ir Jonas Vaiškūnai jau 26 metus balandžio paskutinį savaitgalį rengia pirmosios žalumos šventę – Jorę. Senuosius lietuvių papročius puoselėjanti šeima sako, kad gamtos atbudimas padeda žmogui atgimti ir su naujomis jėgomis kibti į kasdienius darbus.
Jorė – gyvybinių galių šaltinis
Jorės šventė Kulionių kaime, etnokosmologo ir senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilos Jono ir Daivos Vaiškūnų įkurtoje Dangaus šviesulių stebykloje, Kulionių piliakalnyje bei Molėtų krašto muziejaus (MKM) etnografinėje sodyboje, rengiama nuo 1997 metų. MKM Dangaus šviesulių stebykloje vyksta apeigos pagal senovės lietuvių papročius, gaivinamos senosios tradicijos, dalijamasi išmintimi. J. Vaiškūnas teigia, kad būtent Jorė visus grąžina į gamtą, skatina atgimti, pastebėti savo galias, o žmogus – tai pati gamta, tad jo dvasiniame gyvenime viskas vyksta pagal tuos pačius dėsnius.
„Jorės šventė – laikas, kai gamta pradeda busti, matoma pirmoji žaluma. Švęsdami Jorę, mes grąžiname žmones į gamtą ir primename, kad ji yra geriausias vadovas ir mokytojas: daryk tai, ką tuo metu daro gamta – gimk su ja, su ja brandink vaisius, ir nereikės net kalendoriaus vartyti. Žiūrėk – dabar toks laikas, kai grįžta paukščiai, tai ir aš turiu grįžti į tėviškę iš kokio nors Londono, juk nuskridau, sparnelius pasišildžiau, kur man patogiau, ir reikia grįžti atgal“, – gamtos pamokymus nupasakoja J. Vaiškūnas.
Jorė yra kaip Naujųjų metų šventė – atskaitos taškas, nuo kurio visus metus skaičiuosime įgyvendintus sumanymus, nuveiktus darbus. Būtent šiuo metu švenčiamas kuriantis pumpuro sprogimas, kuris, anot J. Vaiškūno, panašus į Didįjį kosminį sprogimą, tapusį viso pasaulio pradžia. Tad negalima praleisti šio ypatingo meto – jei žinai laiką, kada gamtoje kas vyksta, gyveni kliaudamasis gamtos ratu, įgyji galių, kurios padeda išlikti net sunkiausiais laikais.
„Šiuolaikinis žmogus, gyvendamas miestuose, uždarose, nuo gamtos atskirtose erdvėse, nepastebi metų laikų kaitos, lieka ir be pavasario, ir be vasaros. O Jorės šventėje mes grąžiname žmones į gamtą, kad jie visus tuos pokyčius išjaustų. Atgimimą išgyvenus kartu su gamta, bus lengviau atlikti kasdienes užduotis, subrandinti kūrybos vaisius. Vasaros pabaigoje švenčiamos Žolinės, tai tarsi pirmųjų kūrybos vaisių, užsimezgusių per Jorę, nuskynimas, pasidžiaugimas pirmu derliumi ir pasiruošimas artėjančiai žiemai. Gamtos vaizdiniai atitinka sielos ir kūno poreikius“, – sako J. Vaiškūnas.
Šventėje – archajiški papročiai
Jorė – viena svarbiausių metų švenčių senovės baltų kalendoriuje, krikščionybės metu sutapatinta su šv. Jurgio diena (balandžio 23 d.), o daugelį Jorės papročių perėmė Velykos. Viena iš tokių tradicijų – kiaušinių marginimas. Jie puošiami senoviniais raštais, atspindinčiais Visatos sukūrimo mitą ir Jorėje vadinami joručiais.
„Pasaulio sukūrimo mitą galėčiau nupasakoti kaip fizikas arba astronomas – mes sakome, kad Visata atsirado iš singuliarinio taško. Tai yra toks mažesnis už atomą grūdelis, kuris sprogo ir plečiasi, ir dabar mes gyvename tame grūdelyje, sprogusioje besiplečiančioje visatoje. Panašiai pasakojama ir Pasaulio sukūrimo mite apie anties padėtą kiaušinį, kuris suskilo ir iš jo atsirado Visata. Kiaušinis čia atitinka tą pirmapradį Visatos tašką, o jo sprogimas, skilimas – gyvybės sklaidą. Iš pirmapradžio kiaušinio kuriasi Pasaulis. Ne veltui pirmas apeiginis Jorės veiksmas yra joručio sudaužimas ir padalinimas žemei, žmonėms“, – paaiškina J. Vaiškūnas.
Daiva Vaiškūnienė pasakoja, kad šiandien Jorės šventės vyksta jau ne tik Kulionyse, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, lietuvių bendruomenėse užsienyje. Jorės šventė prasideda susirinkus prie Dangaus šviesulių stebyklos, vėliau traukiama Kulionių piliakalnio link. Čia į šventę pasikviečiami protėviai, minimi jų žygdarbiai, degama šventa ugnis, vyksta įšventinimo į romuvius apeiga, kurios esmė – viešas naujo bendruomenės nario prisistatymas visuomenei ir jo viešas pasižadėjimas eiti protėvių pramintu kelių ir tęsti šį kelią.
Anot D. Vaiškūnienės, svarbiausia šventėje stebėti gamtos ženklus ir pajusti bendrumą. Apsilankę piliakalnyje, šventės dalyviai darnia eisena sugrįžta į šventyklą, kur vyksta apeigos, skirtos pagrindinėms senovės baltų dievybėms: pagerbiami Perkūnas, Žemyna, Gabija. Pati švenčiausia apeigų dalis – vaišės iš vieno katilo. Visi turi paragauti šio viralo, nes tai suvienija bendruomenę.
„Žiemą mažiau kur išeiname, mažiau dalyvaujame renginiuose, todėl būname išsiilgę bendrystės jausmo, todėl norisi prisikepus pyragų, prisimarginus margučių, prisileidus sulos susikviesti daug žmonių, visiems drauge susikurti šventišką aplinką, vaišintis, bendrauti, dalintis mintimis ir šiluma, o prisikauptų pojūčių užtenka visiems metams. Jorėje sprogstantys pumpurai išsprogdina žmonių sielų žieminius kiautus, kiekvienas išsilukštename iš savų kevalų“, – pasakoja D. Vaiškūnienė.
Moteris pabrėžia, kad Jorės šventėje kiekvienam svarbu prisidėti, įsitraukti į šventę. Viena svarbiausių šventės dalių – bendra talka tvarkant aplinką ir rengiant ją šventei. O besiruošiant yra kalbamasi, bendraujama, iškyla klausimų, į kuriuos tuoj pat galima gauti atsakymų iš papročius išmanančių žmonių, todėl ir pats darbas tampa apeiga, kai galima daugiau išmokti, sužinoti, patirti.
Tradicijos – svarbios ir šiandien
Daivos ir Jono Vaiškūnų šeimą senosios tradicijos lydi visą gyvenimą, suteikia stiprybės žengiant į ateitį, todėl svarbiausias jų uždavinys – savo patirtį ir žinias perduoti kitiems. Jų įkurtoje etnografinėje sodyboje vyksta ekskursijos, konferencijos, parodos ir kiti renginiai, supažindinantys su protėvių paveldu.
„Kartais klausiama, kodėl šiandieniniam žmogui reikalingos senosios šventės ir tradicijos? Man patinka lekiančios kosminės strėlės pavyzdys. Kodėl turime lėkti kaip strėlė, kurią paleido kažkas prieš tūkstančius metų, o ne vinguriuoti į šalį? Jei kosminė strėlė pradės vinguriuoti, ji nukris ant žemės, nes praras kryptį ir pagreitį, o nukritusi išnyks. Grįžti atgal su ta pačia jėga neįmanoma. Todėl ir reikia eiti protėvių pramintu keliu: kuo toliau jis tęsiamas, tuo didesnė galia įgyjama“, – sako J. Vaiškūnas.
Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Vaiškūnų asmeninė nuotr.
Jorės šventė – viena iš tų paleistų strėlių, turinčių itin senas ištakas. Didysis lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad lietuvių kalbos daiktavardis jorė įvardija pavasario žalumą, veiksmažodis jorėti reiškia augti, plisti, o latvių jārēties – dūkti, lakstyti. Taip pat Jorę galima sieti ir su žodžiu ėriukas, nes būtent šiuo metu avys vesdavo jauniklius, o ėriuko kailį lietuviai aukodavo ardami pirmąją vagą. Įdomi ir žodžių ėras bei arti sąsaja.
Šaknį jar- / jor- turintys žodžiai būdingi ir slavų kalboms (plg. rus. Ярило – vienas iš slavų derlingumo ir seksualinių galių vaizdinių, яркий – ryškus, šviesus, ярый – karštas, aistringas, яровой хлеб – naujo derliaus grūdų duona, яри́на – avinėlio kailis, я́ренка – jaunamartė; ček. jaro – pavasaris ir kt.). Taip pat atitikmenų galima rasti ir kitose kalbose (plg. lot. hōrnus – šiųmetinis, aera – pradžia, аriеs – avinas; gr. αρχή – pradžia, ἔριφος – ožys; vok. Jahr – metai ir kt.).
Lygindami Europos kalbas matome, kad Jorės pavadinimas yra senas indoeuropietiškas žodis, pasiekęs mus iš amžių glūdumos, o pati šventė yra visos Europos civilizacijos tradicijos dalis.
Šiemet XXVI Jorės šventė Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje (šalia Observatorijos – Gilužio g. 2a, Kulionių km., Molėtų raj.) vyks balandžio 23-24 dienomis.
Borisas Džonsonas (Boris Johnson) sakė, kad „mūsų užuojauta gali būti begalinė, bet ne mūsų pajėgumai“.
Didžiosios Britanijos vyriausybė ketvirtadienį paskelbė, kad siųs į Ruandą nelegaliai jos sienas kirtusius migrantus, taip siekdama sustabdyti nelegalią imigraciją, iškart susilaukdama kairiųjų politikų ir aktyvistų grupių kritikos.
Ministras pirmininkas Borisas Džonsonas paskelbė apie susitarimą su Rytų Afrikos šalimi, sakydamas, kad tai leis į Ruandą išgabenti visus nelegaliai atvykstančius žmones, o taip pat visus nelegalius imigrantus, atvykusius nuo sausio 1 d.
Džonsonas savo kalboje teigė, kad toks žingsnis tapo įmanomas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos, kas įgalino Britaniją geriau kontroliuoti savo imigracijos politiką.
„Šis novatoriškas požiūris, kurį skatina mūsų bendras humanitarinis impulsas, tapęs įmanomas dėl Breksito suteiktų laisvių, užtikrins saugius ir teisėtus prieglobsčio kelius, kartu suardydamas gaujų verslo modelį, nes tai reiškia, kad prieglobsčio sistema besinaudojantys ekonominiai migrantai negalės likti Jungtinėje Karalystėje“(toliau JK), – sakė Džonsonas. „Nors tie, kuriems tikrai to reikia, bus tinkamai apsaugoti, įskaitant prieigą prie teisinių paslaugų atvykus į Ruandą ir jiems suteikus galimybę susikurti naują gyvenimą toje dinamiškoje šalyje, remiamoje mūsų teikiamo finansavimo“.
Viena po kitos Didžiosios Britanijos vyriausybės kovojo su nelegalia imigracija iš Prancūzijos per Lamanšo sąsiaurį. Migrantai įsmunka į sunkvežimių priekabas ar kitas transporto priemones, vykstančias per sąsiaurį tarp Kalė ir Doverio, arba patys perplaukia jį mažais laiveliais, dažnai organizuojami nusikalstamų grupuočių.
Džonsonas sakė, kad septyni iš 10 migrantų, atvykusių mažais laiveliais, buvo jaunesni nei 40 metų vyrai. Džonsonas teigė, kad bandantys kirsti sąsiaurį atvyko per „akivaizdžiai saugias šalis, įskaitant daugelį Europos šalių, kur jie galėjo ir turėjo prašyti prieglobsčio“.
2021 m. į JK valtimis įplaukė daugiau nei 28 000 žmonių, ir šis skaičius išaugo nuo 2020 m. buvusių 8 500. Tai sukėlė susirūpinimą dėl gaujų vykdomo išnaudojimo, panašaus į tą, kai karteliai išnaudojo krizę prie JAV ir Meksikos sienos, ir dėl pavojaus migrantams.
Džonsonas savo kalboje daugiausia dėmesio skyrė nelegalios imigracijos sukeltomis išlaidoms britų mokesčių mokėtojams, tvirtindamas, kad JK yra dosni imigrantams, tačiau „negalime išlaikyti paralelinės nelegalios sistemos“.
„Mūsų užuojauta gali būti begalinė, bet mūsų galimybės – ne“, – sakė Džonsonas, tvirtindamas, kad būtų nesąžininga prašyti britų mokesčių mokėtojų išrašyti „tuščią čekį“ kiekvienam, norinčiam gyventi JK.
Šią politiką iškart sukritikavo žmogaus teisių grupės, kurios neigė Džonsono teiginį, kad Ruanda yra saugi šalis. Tai sulaukė kritikos iš kairiosios leiboristų partijos, o jos lyderis Keiras Starmeris pavadino planą „neįgyvendinamu“ ir „prievartiniu“ bei apkaltino Johnsoną siekiu atitraukti dėmesį nuo ginčų dėl jo dalyvavimo vakarėliuose COVID-19 karantino metu.
Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūra (UNHCR) pranešė apie savo prieštaravimus informavusi abi šalis.
„UNHCR tebėra griežtai nusistačiusi prieš susitarimus, kuriais siekiama perkelti pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus į trečiąsias šalis, nesant pakankamų apsaugos priemonių ir standartų. Tokie susitarimai tiesiog perkelia atsakomybę už prieglobstį, išvengia tarptautinių įsipareigojimų ir prieštarauja Pabėgėlių konvencijos raidei ir dvasiai,“ – sakoma UNHCR vyriausiojo apsaugos komisaro padėjėjos Gillian Triggs pareiškime.
Ruandos vyriausybė teigė, kad pagal penkerių metų susitarimą Britanija už būsto ir kitas paslaugas migrantams sumokės apie 157 mln. JAV dolerių.
Ruandos Užsienio reikalų ministras Vincentas Biruta (Vincent Biruta) sakė, kad susitarimas „skirtas užtikrinti, kad žmonės būtų apsaugoti, gerbiami ir įgalinti toliau įgyvendinti savo ambicijas bei, jei pageidauja, apsigyventų Ruandoje visam laikui“.
1) Vasario pabaigoje Vokietijos karo pramonė nusiunčia Šolcui ilgą visų turimų ginklų sąrašą.
Grįžkime vėl prie pagrindinės pastarojo meto bylos. Taigi, priėmus Liberalų sąjūdžiui išteisinamąjį nuosprendį, į viešumą šoka šios partijos vienas iš kūrėjų, galima sakyti – šios partijos krikštatėvis Eugenijus Gentvilas ir pareiškia: „Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius turėtų gelbėti savo reputacijos likučius ir neskųsti išteisinamojo nuosprendžio visa apimtimi“. Tai yra – neskųsti šio išteisinamojo nuosprendžio ta apimtimi, kuria buvo išteisintas Liberalų sąjūdis. Konkrečiai – kad išteisinamasis nuosprendis Liberalų sąjūdžiui įsiteisėtų čia ir dabar, jo neapskundus aukštesnės instancijos teismui.
Gerbiami medikai, aš turiu pasakyti, kad jūsų nesuprantu.
Visi jau žino. Plačiau komentuoti beprasmiška. Tai atsakymas, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje neslepia, kad pasiilgsta sovietmečio.
Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
