Naujausios Švedijos SOM instituto prie Geteborgo universiteto atliktos nacionalinės apklausos duomenimis, du trečdaliai švedų pritaria tam, kad vyriausybė ribotų vaikų prie ekrano praleidžiamą laiką. Ypač didelį palaikymą išreiškė moterys ir vyresnio amžiaus žmonės.
Apklausa, kurioje pirmą kartą klausiama apie ekrano laiko ribojimą vaikams, parodė, kad 67 proc. respondentų mano, jog tai gana arba labai geras pasiūlymas, ir tik 11 proc. jį vertina neigiamai.
„Svarbiausia šio tyrimo išvada yra ta, kad labai daug žmonių pasisako už tai, kad reikia riboti vaikų prie ekrano praleidžiamą laiką, ir kad Švedijoje šiuo klausimu vyrauja bendras sutarimas“, – sako SOM instituto tyrėjas Andersas Karlanderis (Anders Carlander).
Labiausiai tam pritaria moterys – 71 proc., o tarp vyrų pritariančių 63 proc. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat pritaria labiau nei jaunesni – 71 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių, palyginti su 62 proc. 16–29 metų amžiaus grupėje.
„Istorijoje gausu moralinės panikos pavyzdžių, kai vyresnės kartos neigiamai vertino jaunesnių kartų kultūrą ir įpročius. Lengva rasti paralelių, pavyzdžiui, su diskusijomis dėl smurto vaizdo įrašuose aštuntajame dešimtmetyje“, – sako Andersas Karlanderis.
2024 m. rugsėjį Švedijos visuomenės sveikatos agentūra paskelbė rekomendacijas dėl vaikų prie ekrano praleidžiamo laiko. Ji įspėjo apie neigiamą poveikį sveikatai, pavyzdžiui, miego sutrikimus, blogą požiūrį į kūną ir nutukimą, tačiau taip pat pabrėžė skaitmeninės žiniasklaidos teikiamus privalumus, tokius kaip pagalba mokantis ir socialiniai kontaktai.
Tyrimą atlikę mokslininkai taip pat aiškinosi, kaip žmogaus leidžiamas laikas prie ekranų veikia jo nuostatas. Vienintelis aiškus veiksnys buvo reguliarūs internetiniai žaidimai.
„Analizė rodo, kad kuo daugiau laiko žmonės leidžia žaisdami internetinius žaidimus, tuo prasčiau jie vertina vaikų laiko prie ekranų ribojimą“, –sako Andersas Karlanderis.
Skyrius „Mano ekranas yra tavo ekranas“, kuriame pristatomi rezultatai, yra būsimos mokslinių tyrimų antologijos „Jaudinamės“, kuri bus išleista 2025 m. gegužę, išankstinis leidinys.
Ankstų antradienio rytą Donaldas Trumpas atvyko į Saudo Arabiją, kur jį šiltai pasitiko sosto įpėdinis princas Mohammedas bin Salmanas. Tai pirmasis JAV prezidento vizito po Persijos įlankos regioną etapas. Kelionės metu svarbiausias dėmesys bus skiriamas verslo sandoriams, o darbotvarkėje taip pat numatyti vizitai Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Keturias dienas truksianti diplomatinė kelionė yra pirmasis reikšmingas D. Trumpo užsienio vizitas per jo antrąją kadenciją. Kaip nurodė Baltieji rūmai, prezidentas tikisi „istorinio sugrįžimo“ į šį regioną, praneša AFP.
Nusileidžiant Rijade, prezidento lėktuvą „Air Force One“ lydėjo Saudo Arabijos naikintuvai. Karališkoji šeima planuoja prabangią viešnagę 78 metų prezidentui, kuris taip pat sakys kalbą investicijų forume.
Antradienį D. Trumpas dalyvaus Persijos įlankos arabų šalių vadovų aukščiausiojo lygio susitikime, po kurio vyks į Katarą.
Vizitas įvyksta po to, kai pirmadienį D. Trumpas pareiškė priimsiąs prabangų „Boeing 747-8 Jumbo“ lėktuvą, padovanotą Kataro valdančiosios šeimos, ir padėkojo už šį gestą.
„Baltųjų rūmų šaltiniai nurodo, kad prezidentas daugiausia dėmesio skirs sandoriams“, – sakė Danielis B. Shapiro, Atlantic Council Scowcroft Artimųjų Rytų saugumo iniciatyvos vyresnysis bendradarbis, rašoma AFP pranešime.
Baltųjų rūmų atstovė spaudai Karoline Leavitt teigė, kad prezidentas pristatys viziją, kurioje prioritetu laikomas ne prekyba ar kultūriniai mainai, bet ekstremizmo įveikimas.
D. Trumpo kelionė sulaukė didelio susidomėjimo. Geografiškai išsamiai suplanuotas maršrutas atskleidžia Persijos įlankos valstybių ambicijas tapti pagrindinėmis JAV diplomatinėmis partnerėmis antrąją prezidento kadenciją.
Tuo metu Doha išlieka svarbia tarpininke derybose tarp „Hamas“ ir Izraelio, o Saudo Arabija aktyviai prisideda prie tarptautinių pastangų dėl karo Ukrainoje.
Du svarbiausi Rusijos generolai ir vieno caro mirtis
Kodėl Rusijos caras Nikolajus I geriausiais savo generolais vadino sausį ir vasarį.
1854 m. lapkričio 14-ąją Krymo krantus užklupo smarki audra. Palapinės vėjyje skraidė tarsi popieriaus lapai, medžiai buvo išrauti su šaknimis, o kariai blaškėsi, ieškodami prieglobsčio tvartuose, arklidėse be stogų ar net redutų duobėse žemėje. Tačiau tai buvo menkniekis palyginti su tuo, kas vyko uoste ir jūroje.
20 laivų sudužo, atsitrenkę į uolas. Laivas „Prince“ nuskendo kartu su visa 150 žmonių įgula – išsigelbėjo tik šeši. Kartu su laivu „Revolut“ į jūros dugną nugrimzdo 10 milijonų šovinių ir 40 000 žieminių uniformų.
Prancūzijos karo laivynas neteko linijinio karo laivo „Henri IV“, o prekybinis laivynas – dviejų laivų su visomis įgulomis ir atsargomis. Dėžės su maisto produktais buvo išplautos į krantą už rusų linijų, tad šie galėjo pasimėgauti angliška jautiena, romu ir prancūziškais vynais.
Prancūzai po audros atsistatė per kelias dienas, tačiau britams prireikė gerokai daugiau laiko – jie nebuvo pasirengę ilgam karui.
Atėjus žiemai, sunkumų sąrašas tik ilgėjo: trūko maisto, medicinos reikmenų, higienos priemonių. Britų palapinės buvo neatsparios drėgmei ir šalčiui, o tik karininkai gavo pastogę trobelėse…
Ištakas vykdomo nuolatinio puolimo prieš Lietuvos laisvės gynėjus ir jų atminimą netikėtai atskleidžia žymus JAV advokatas lietuvis Povilas Žumbakis.
Skelbiame jo publikacijų ištraukas iš leidinio „Ukraina Antrojo pasaulinio karo metais. Istorija ir jos padariniai“, kurį 1986 m. išleido Albertos universiteto Kanados ukrainiečių studijų institutas.
Vienas iškiliausių Senovės Graikijos filosofų Sokratas yra pasakęs: „Yra tik vienas gėris – žinios, ir tik vienas blogis – nežinojimas.“
JAV biuro bendradarbiavimas su Sovietų Sąjungos slaptąja policija (KGB)
Mokslininkas ir rašytojas Umberto Eco knygoje Rožės vardas (The Name of the Rose) analizuoja inkvizitoriaus arba prokuroro vaidmenį ir jam tenkančią atsakomybę. Eco perspėja skaitytoją dėl pernelyg uolių prokurorų, kurie, jo nuomone, gali būti pavojingesni visuomenei nei įtariami nusikaltėliai: „Jei piemuo klysta, jis turi būti izoliuotas nuo kitų piemenų, bet vargas mums, jei avys pradės nepasitikėti piemenimis.“
Šis įspėjimas itin aktualus šiandien, kai Jungtinėse Valstijose „avys“ ima nepasitikėti „piemenimis“. JAV Teisingumo departamente, ypač Specialiųjų tyrimų tarnyboje (OSI), avys ir pati sistema gali tapti pernelyg uolių piemenų aukomis.
Dar JAV Konstitucijos kūrėjai – Tėvai Įkūrėjai – suvokė per didelės prokurorų galios keliamą pavojų. Rengdami Konstituciją ir ypač Teisių bilį, jie siekė užkirsti kelią valdžios piktnaudžiavimui, užtikrinti žmogaus teises ir apsaugoti piliečius nuo neteisingos valdžios. Šiandien matome, kad šios apsaugos priemonės reikalingos kaip niekad.
Keletą metų stebėdamas Kongreso ir vykdomosios valdžios neveiklumą, esu įsitikinęs, jog OSI nesilaiko asmens teisių ir nesuteikia teisingo teismo proceso. Vienas akivaizdžiausių šios problemos pavyzdžių – OSI priklausomybė nuo sovietinių (KGB) „įrodymų“ bylose prieš įtariamus nacių karo nusikaltėlius ar jų bendrininkus. Iš 17 šiuo metu nagrinėjamų deportacijos bylų 13 remiasi beveik vien sovietiniais dokumentais. Be to, visos 12 denatūralizacijos bylų grindžiamos vien KGB pateikta medžiaga.
OSI ir KGB bendradarbiavimą būtina vertinti istorinių, politinių ir moralinių aplinkybių kontekste.
Tik tada galima įžvelgti šio bendradarbiavimo keliamą grėsmę. OSI įkurta siekiant tirti ir patraukti atsakomybėn amerikiečius, bendradarbiavusius su gestapu. Tačiau būtina prisiminti, kad sovietų saugumo tarnyba, atsakinga už milijonų nekaltų žmonių žūtį, taip pat glaudžiai bendradarbiavo su gestapu 1939–1941 m. pagal Molotovo–Ribentropo paktą. Todėl bendradarbiavimas su KGB yra morališkai nepateisinamas, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo metais jų įvykdytus nusikaltimus.
Taip pat svarbu suprasti, kad Sovietų Sąjungoje politines bylas visiškai kontroliavo KGB, o ne teismai. Disidentų bylos laikytos valstybės saugumo klausimais; pavyzdžiui, žydų disidento Viktoro Krasino bylos eigą, nuosprendį ir paleidimą derino būtent KGB. Sovietų Sąjunga OSI bylas taip pat laiko valstybės saugumo srities, todėl jas prižiūri KGB. Taigi OSI „bendradarbiavimas“ su sovietine teisės sistema iš esmės reiškia bendradarbiavimą su KGB. Civilizuotos šalys neturėtų pritarti tokiems santykiams.
Faktai ir fikcija
Kaip OSI pateisina savo naudojimąsi sovietiniais dokumentais? Kai teisininkai kreipiasi į Amerikos advokatų asociaciją, prezidentą, Kongresą ar žiniasklaidą dėl OSI bendradarbiavimo su KGB, tarnyba atsako, kad dirba su „sovietine teisingumo sistema“. Ji tvirtina, kad bendradarbiauja su prokurorais ir teismais, o KGB neva nedalyvauja. Tačiau tai – klaidinanti informacija.
Liudo Kairio byloje, nagrinėtoje Čikagoje, jau nuo pirmos dienos nustatyta, kad tyrimams Sovietų Sąjungoje vadovavo KGB – tai fiksuota teismo protokoluose. OSI ekspertai pripažįsta, kad visi archyvai ir juose esanti medžiaga priklauso KGB ir yra jos kontroliuojami.
KGB taip pat atsirenka liudytojus, juos instruktuoja ir kontroliuoja jų parodymus. Beveik šešerius metus trukusių tyrimų metu KGB nepateikė nė vieno liudytojo ar dokumento gynybai – visa medžiaga buvo naudojama kaltinimui pagrįsti.
OSI tvirtinimai apie bendradarbiavimą su „sovietine teismais“ yra farsas. Net patys sovietai straipsnyje laikraštyje „Izvestija“ pripažino, kad KGB vadovauja ir inicijuoja veiksmus OSI bylose.
Kai Kongresas, advokatai ar žiniasklaida kritikuoja OSI, tarnyba tvirtina, kad veikia pagal JAV federalines civilinio proceso taisykles. Tačiau tai, kas Jungtinėse Valstijose laikoma civiline procedūra, Sovietų Sąjungoje iš tikrųjų yra baudžiamojo proceso dalis. Šis skirtumas esminis, nes pagal sovietines baudžiamąsias procedūras visi liudytojai ir galimi liudytojai yra visiškai kontroliuojami ir „saugomi“ KGB.
Kai kurie liudytojai liudija kelis kartus, o jų parodymai kinta priklausomai nuo to, kuris „garsus nacis“ tuo metu yra teisiamas. Skirtingai nei Šiaurės Amerikoje, Sovietų Sąjungoje neįmanoma gauti ankstesnių liudijimų įrašų, nes tik KGB sprendžia, kurie dokumentai bus prieinami gynybai.
Bene didžiausias parodymų rinkimo trūkumas Sovietų Sąjungoje yra tas, kad Amerikos advokatai neturi galimybės vykdyti tikros kryžminės apklausos. Nors OSI ne kartą teigė, kad advokatai turi tokią teisę, vadinamuosiuose liudijimų davimo posėdžiuose jiems neleista užduoti net paprasčiausių klausimų.
Pagal JAV taisykles galima klausti plačiai ir laisvai, tačiau Sovietų Sąjungoje advokatams neleidžiama nei sugėdinti meluojančių liudytojų, nei padėti jiems prisiminti ankstesnius parodymus. Taip pat draudžiama teirautis, kiek laiko KGB ruošė ir treniravo liudytojus.
Asmuo, kuris sprendžia, ar konkretus klausimas gali būti užduotas, nėra JAV teisėjas, o KGB prokuroras. Nepaisant to, OSI turėjo įžūlumo tvirtinti žiniasklaidai ir Kongresui, kad šie parodymai buvo surinkti laikantis federalinių procedūrų!
Bus tęsinys.
Povilas Žumbakis yra JAV lietuvis, žymus, turintis ilgametę praktiką advokatas, teisės mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas ir politinis komentatorius, išgarsėjęs Šaltojo karo metais, gindamas melagingai Holokaustu kaltinamus lietuvius išeivius JAV teismuose. Šiuo metu Povilas Žumbakis gyvena Čikagoje. Jis įgijo komercijos bakalaurą Loyola universitete 1959 metais, o 1969 metais – teisės daktaro laipsnį John Marshall teisės mokykloje. Nuo 1969 metų verčiasi privačia praktika (Žumbakis & partneriai) ir yra Ilinojaus Advokatų Asociacijos narys.
Be to, jis yra parašęs apie 200 straipsnių įvairiomis temomis, įskaitant teisę, politiką, sportą ir aktualijų apžvalgas, kurie buvo publikuoti JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos šalyse ir Lietuvoje. Jis taip pat išleido knygą apie Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais. 1983 metais John Marshall teisės mokykloje jam buvo suteiktas Alumni apdovanojimas, o Ilinojaus Amerikos Lietuvių respublikonų partijoje jis buvo paskelbtas Metų žmogumi.
Be to, P. Žumbakis dėstė deliktinę atsakomybę ir teisės etiką Vytauto Didžiojo universitete. Trečdalį savo laiko P. Žumbakis skiria darbui visuomenės labui, padėdamas ne vienam į keblią padėtį JAV patekusiam atvykėliui iš Lietuvos, neišgalinčiam samdytis advokato. Jis taip pat dalyvavo vienoje garsiausių praėjusių dešimtmečių bylų, kai iš sovietinio laivo į amerikiečių karo laivą pabėgo lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Simas Kudirka. Be savo teisinės veiklos, P. Žumbakis aktyviai dalyvauja viešajame diskurse, komentuoja JAV ir pasaulio politikos klausimus įvairioje Lietuvos žiniasklaidoje. Jis taip pat dalyvauja diskusijose apie JAV politiką ir pasaulio aktualijas įvairiose platformose, įskaitant laidas ir interviu. Jis yra žinomas dėl savo principingumo ir aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, ypač ginant žmogaus teises ir laisves tiek JAV, tiek Lietuvoje.
Pastarąją savaitę įvairioms žiniasklaidos priemonėms daviau interviu apie Seime Birutės Vėsaitės su keliais kitais parlamentarais pateiktą Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Juo siūloma:
– perkelti abortų reguliavimą į įstatymą (dabar – ministro įsakymas);
– padaryti abortus biudžeto (taigi jūsų) lėšomis finansuojama paslauga;
– pozityviai mokyti apie kontracepciją ir abortus lytinio švietimo pamokose (aiškinamąjame rašte parašyta „naikinti abortų stigmą“).
Vytautas Sinica
Ir daug kitų pokyčių. Visa tai yra įvairiais aspektais blogas dalykas:
– vėl keliami kultūriniai karai labai jautriu klausimu. Užtenka pasižiūrėti į JAV, kokį susipriešinimą ten pusę amžiaus kėlė neadekvačiai sureguliuotas šis klausimas. Aš pats esu už griežtesnį nei dabar abortų reguliavimą Lietuvoje, tačiau tokio klausimo nekėliau, nes kai kurių dalykų esamoje geopolitinėje situacijoje geriau nejudinti. Vėsaitė judina labai radikaliai, siūlydama nuo vidutinio abortų reguliavimo pereiti prie radikalaus, kai valstybė finansuoja ir dar reklamuoja tokią procedūrą;
– abortai yra blogis. Kai kurios moterys nusprendžia, kad tai mažesnis blogis nei auginti nenorimą vaiką galbūt jų akimis nepakeliamomis sąlygomis, ir šiandien valstybė leidžia joms tai rinktis. Bet tai vis tiek blogas dalykas, kurio turėtume vengti ir, atrodo, visuomenė tą supranta. To niekaip nereikia skatinti, populiarinti, normalizuoti, „naikinti stigmą“ ir jau tikrai jokiu būdu nereikia to finansuoti visų šalies piliečių pinigais. Apie pusę visuomenės nepritaria abortams pagal pageidavimą (beveik visi pritaria abortams ribiniais išprievartavimo, kraujomaišos, stiprių apsigimimų atvejais, tačiau tokie atvejai labai reti). Tai nėra eilinė piliečių nuomonė – tai nuomonė apie žmogiškos gyvybės nutraukimą. Nėra nei moralu, nei teisinga įpareigoti visus už tai mokėti.
– yra sakančių, kad dabartinė ministro įsakymu sureguliuota abortų tvarka yra nesaugi, nes ją lengva pakeisti. Teoriškai taip, bet praktiškai ne. Ministro įsakymu dabartinė tvarka galioja jau apie 30 metų ir niekas, jokia valdžia jos nekeičia ir nejudina. Vėsaitė, gąsdindama, kad Lietuvoje bus uždrausti abortai, kovoja su išgalvotomis problemomis. Aš tuo nesidžiaugiu, bet dabartinė abortų tvarka yra saugi.
– projektu siekiama „naikinti abortų stigmą“, kaip sako patys jo autoriai. Kokią stigmą? Jeigu kalbame apie tai, kad abortas suvokiamas kaip blogis, taip jis ir turi būti suvokiamas. Čia nėra kuo džiaugtis ir ko švęsti, kaip kad daroma kai kuriose Vakarų šalyse. Jeigu „stigma“ vadiname atsargų požiūrį ir moralinės bei sveikatos problemos matymą aborto procedūroje, tai tą „stigmą“ tikrai reikia saugoti.
– projektas žada lytinį švietimą pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Tai skamba dalykiškai, moksliškai ir tiesiog puikiai, bet taip nėra. Niekas nepasidomi, ką rekomenduoja tie PSO standartai. Prieš dešimtmetį Europos Parlamente svarstant vadinamąją Estrella rezoliuciją, man teko domėtis gana išsamiai. PSO rekomenduoja vaikams iki 4 metų paaiškinti apie savęs lietimo malonumą ir apie lyties tapatybės pasirinkimą. Vėlesniame amžiuje – dar radikaliau. Kadangi visiškai normalu, jeigu nutarsite tokiais dalykais net nepatikėti, labai prašau atsidaryti PSO rekomendacijas ir skaityti esmę nuo 40 puslapio.
– Kolega Seime Vitalijus Šeršniovas atkreipė dėmesį, kad pagal projektą nėra jokių saugiklių, kurie neleistų nėščioms nepilnametėms pasidaryti aborto be tėvų žinios. Priešingai, projektas kaip ir saugo tokią nepilnamečių teisę. Vienas svarbiausių (ir dažnai didžiules psichologines pasekmes turintis) sprendimų gali būti priimtas be tėvų žinios ir be privalomų specialistų konsultacijų. Liberalai visada kalba apie atsakingą laisvę, bet apsisuka ir Čmilytės asmenyje sveikina projektą, kuris leidžia nuo mažų dienų vengti bet kokios atsakomybės. Vėsaitė į šią pastabą pasirinko neatsakyti nieko.
– Seimo Teisės departamentas šiam įstatymo projektui pateikė 63 pastabas. Tai tiesiog teisinė betvarkė, kurios negalima priimti ir vargiai įmanoma sutvarkyti iki priimtinos būklės vėlesnėse stadijose.
Vilniaus nacionalinis stadionas / Osportas.lt nuotr.
Tik 26 proc. vilniečių pritaria, kad Nacionalinis stadionas būtų pastatytas kartu su kitais pastatais, išleidžiant didžiules lėšas. 30 proc. vilniečių siūlo statyti tik stadioną be kitų pastatų.
Tuo tarpu net 33,5 proc. vilniečių iš viso nepritaria stadiono statybai, o dar 10 proc. neturi nuomonės. Šiuos duomenis pateikė apklausų agentūra atlikusi reprezentatyvią apklausą.
Apie tai gegužės 7 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdyje priminiau TS-LKD deleguotam Vilniaus m. savivaldybės merui Valdui Benkunskui. Dar merui priminiau, kad savivaldybė turi visas galimybes nutraukti koncesijos sutartį dėl Balt Cap fondo kontroliuojamo koncesininko kaltės ir gauti iš koncesininko milijonines sutarties įvykdymo garantijas, nes šiuo metu jau turėtų prasidėti įkurtuvės stadione ir kituose pastatuose, kai tuo tarpu jau 1,5 metų, paaiškėjus, kad fondo atstovas p. Stepukonis pralošė kazino dešimtis milijonų eurų, statybos nevyksta.
Nutraukus sutartį būtų galima koreguoti projektą, paliekant pirmame jo etape tik Nacionalinio stadiono statybas ir įgyvendinti jį pačiu pigiausiu ir greičiausiu būdu – surengus tiesioginį statybos rangovų konkursą.
Tuo tarpu meras įsikibęs laikosi siekio pakeisti koncesijos sutartį, išplečiant projekto apimtis ir taip žymiai padidinti savivaldybės – visų mūsų, išlaidas.
Atsakydamas į mano klausimą, meras melavo apie vilniečių apklausos rezultatus ir pareiškė, kad mano atstovaujamas Nacionalinis susivienijimas nori viską griauti, o štai jis nori statyti.
Taip, mes norime griauti korupcines schemas, ardyti planus beprasmiškai taškyti visų mūsų pinigus tam, kad Nacionalinis stadionas būtų pastatytas skaidriai ir už optimalius kaštus.
Tuo tarpu jūs, mere, akivaizdžiai trokštate gelbėti privataus Balt Cap fondo, kuris galimai labai pasitarnavo buvusio TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio šeimos verslui, pinigus.
Nuoroda į mano kreipimąsi į Europos Komisiją ir teisėsaugos institucijas, kad būtų sustabdytas mūsų pinigų grobstymas.
Šioje konklavoje suveikė netikėtumo faktorius – buvo išrinktas popiežius, kurio dauguma komentatorių, žurnalistų ir net Bažnyčios sekėjų tikėjosi mažiausiai. Tai atskleidžia, kaip stipriai mūsų nuomonę formuoja medijos, kurios konklavą pateikia kaip įprastus politinius rinkimus: su favoritais, intrigomis, nutekinta informacija ir prognozėmis. Visuomenė buvo pasidalinusi į stovyklas: vieni kalbėjo apie griežtus konservatorius (Erdo, Pizzaballa, Sarah), kiti – apie nuosaikesnius (Tagle, Parolin). Tačiau šiuo atveju nei viena, nei kita stovykla nesulaukė pergalės – išrinktas kompromisinis kandidatas, kuris daugelio nebuvo įtrauktas į pirmųjų eilių diskusijas.
Pasaulyje Leono XIV išrinkimas sukėlė tikrą staigmeną – daugelis nesitikėjo, kad popiežiumi taps amerikietis. Nors jis kai kuriuose sąrašuose figūravo kaip kompromisinis kandidatas, žiniasklaida, kartu su įvairiomis popiežiaus Pranciškaus pontifikato analizėmis, atliko tokį stiprų formavimo vaidmenį, kad atrodė – visuomenė tarsi prarado tikėjimą pačiu Šventosios Dvasios veikimu konklavoje. Vietoje maldos ir pasitikėjimo dažnai atsirasdavo politinė strategija, taktinės prognozės, ideologiniai lūkesčiai.
Ši tendencija tiek filme, tiek tikrovėje tampa įspėjimu. Kaip rodo „Konklavos“ siužetas, kardinolas išrenkamas būtent po to, kai Romą sudrebina sprogimai – sukrėtimas išorėje tampa vidinio apsisprendimo katalizatoriumi. Tačiau realioje konklavoje, kardinolai, nors ir išlydimi į Siksto koplyčią veikiami žiniasklaidos komentarų bei „favoritų“ sąrašų, galiausiai priima sprendimą, kuris išeina už bet kokių išankstinių schemų. Tai ne švytuoklė tarp konservatorių ir reformatorių, o ganytojas, kurį išmeldė Bažnyčia – daugiau nei amerikietis, daugiau nei misionierius, daugiau nei diplomatas. Tai popiežius, kurio vardas dar prieš kelias dienas atrodė neįmanomas, bet kuris dabar tampa atsaku į šiuolaikinio pasaulio dvasinius poreikius – be politinių klišių, be ideologinių rėmų, kaip gyvas priminimas, kad tikra konklava visada yra slėpinys.
Filmas „Konklava“ subtiliai komentuoja šią situaciją. Kaip ir realiame gyvenime po Pranciškaus mirties, taip ir juostoje, rinkimų kulminacijoje triumfuoja ne tas, kurio vizija buvo garsiausiai girdima, o tas, kuris geba įkūnyti tilto metaforą – sujungti skirtingas stovyklas, įnešti pusiausvyrą. Kardinolo Lawrence’o žodžiai – „Užtikrintumas yra mirtinas tolerancijos priešas” (angl. „Certainty is the deadly enemy of tolerance“) – tampa ne tik konklavos, bet ir visos Bažnyčios refleksijos ašimi. Šis išrinktas popiežius, Leonas XIV, nėra aiškiai įrėminamas nei vienos ideologijos, nei nacionalinės tapatybės – ir būtent dėl to gali įsiklausyti bei tarpininkauti.
Vienuolis – Kun. Robertas Prevostas (popiežius Leonas XIV) kaip Augustijonų generalinis prioras lankosi Korėjoje 2002 m. / Yonhap News Agency
Visuomenė ir toliau reaguoja į naujojo popiežiaus išrinkimą kaip į geopolitinį įvykį: daug diskusijų kilo dėl jo tariamo „amerikietiškumo“. Tačiau tai – klaidinantis mąstymo rėmelis. Nors Leonas XIV gimė JAV, jo biografijoje dominuoja tarptautinė misija – JAV, Peru, vadovavimas viso pasaulio augustinijonams. Tad tai ne tiek „amerikietiškas popiežius“, kiek pasaulio popiežius. Ši reakcija atskleidžia gilesnę problemą: mes vis dar vertiname Bažnyčios vadovus per tautinės tapatybės prizmę, o ne per jų globalų pašaukimą ir dvasinę patirtį. Tačiau Bažnyčia nėra tautinė institucija – jos prigimtis yra universali, o vadovybė turėtų tai atspindėti.
Kino juostoje konklava perteikiama kaip gili dvasinė įtampa, tačiau viešumoje ji neretai suvokiama kaip švytuoklė: jeigu vienas popiežius buvo reformatorius, kitas turėtų būti konservatyvesnis. Šis politinės logikos perkėlimas į dvasinę sritį iškreipia pačią konklavos esmę. Filme, kaip ir realybėje, popiežiumi tampa tas, kurio kompetencijas puikiai pažįsta kardinolai, bet kuris lieka nuošalyje viešajame diskurse – ne dėl silpnumo, o dėl gebėjimo būti centru, o ne kraštutinumu. Tai primena Pranciškaus istoriją – jėzuitas iš Pietų Amerikos, pasirinkęs netikėtą vardą ir netikėtą stilistiką, bet tapęs naujo Bažnyčios laikotarpio simboliu.
Galiausiai, Leonas XIV žengia į pontifikatą globalių permainų fone – karo, klimato krizės, migracijos iššūkių, tikėjimo prasmės paieškų. Tai metas, kai Bažnyčiai reikia ne tik aiškaus mokymo, bet ir gebėjimo išgirsti, atsakyti, atjausti. Naujasis popiežius, tarsi Leonas XIII prieš daugiau nei šimtmetį, kalba apie „naujus dalykus“, bet neatsisako Bažnyčios ištakų – jis bando tęsti Pranciškaus pradėtą kelią, tačiau iš naujo ieško kalbos, kuri pasiektų šiandienos žmogų.
Lygiai prieš 90 metų (1935 m. gegužės 12 d.) Varšuvoje mirė žmogus, kurio sparnuotą posakį lenkai turi iškalę akmenyje:
„Kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabartyje ir neturi teisės į ateitį“.
Tas žmogus yra Juozapas Pilsudskis (1867–1935), dėl kurio asmenybės vertinimo lietuvių ir lenkų požiūriai, tikriausiai, niekada nesutaps.
Ir tai, tikriausiai, nieko blogo. Kadangi nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės visais klausimais sutaptų, kaip nėra nė tautų, kurių požiūriai irgi visais klausimais ir visada būtų vienodi.
J. Pilsudskis gimė Lietuvoje 1867 m. Pabradės valsčiuje, Zalavo dvare. Lenkijos valstybės atsikūrinėjimo 1918–1921 m. laikotarpiu J. Pilsudskis lenkams buvo tuo, kuo lietuviams tuo pačiu metu buvo dr. J. Basanavičius, A. Smetona, adv. M. Sleževičius ir kiti.
Atsikuriančiai Lenkijai Pilsudskis turėjo didelės reikšmės kaip valstybininkas, karo vadas ir autoritetas faktiškai iki mirties. Jo asmuo tapo Abiejų Tautų Respublikos laikais išpopuliarėjusio posakio – gente lituanus, natione polonus – įsikūnijimu. Paskutiniais metais pavažinėjęs po Lenkiją atkreipiau dėmesį, kad daugelyje reikšmingesnių jos miestų garbingiausiose vietose stovi paminklai J. Pilsudskiui, o jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, atskiroje koplyčioje, greta karalių ir kitų Lenkijos didžiūnų.
Čia tik priminsiu, kad J. Pilsudskio širdis palaidota Rasų kapinėse Vilniuje šalia jo motinos palaikų ir granito antkapyje iškalta: MATKA I SERCA SYNA (Motina ir sūnaus širdis)… Daugiau nieko. Ir tai iškalbinga.
Jaunystėje Pilsudskis buvo persiėmęs socializmo idėjomis. Kovojo prieš caro režimą, buvo įtartas pasikėsinimo prieš carą Aleksandrą III organizavimu, kurį laiką praleido Sibiro tremtyje. Žadino ir puoselėjo lenkų tautos atsiplėšimo nuo Rusijos jungo idėjas, nepriklausomos, federaciniais pagrindais organizuotos, istorinės Lenkijos ribose buvusios valstybės atkūrimą.
1918 metais tapo faktiškuoju Lenkijos vadovu, kariuomenės vadu jos nepriklausomybės kovose. Tais laikais lenkų visuomenėje gyvavo dvi Lenkijos atkūrimo sampratos – „endekų“ ir „federalistų“.
Endekų (lenk. endecja, Narodowa Demokracja), Tautinės demokratijos, panašiai kaip lietuvių tautininkų, ideologinis pagrindas buvo tautinių interesų prioritetas. Tuo metu J. Pilsudskio vadovaujami federalistai siekė atstatyti federacinę Lenkija, su pradžioje autonominėmis Lietuva, Gudija ir Ukraina.
Bandydamas atstatyti istorinę Lenkija su integruota į ją Lietuva, Pilsudskis susidūrė su kietu Lietuvos atsparumu, ypač bekompromisine laikysena Vilniaus klausimu. Kaip kariškos drausmės asmuo, mažesnės ir visais atžvilgiai silpnesnės Lietuvos interesų paisyti nesirengė, tikėjosi tą klausimą išspręsti jėga.
Suvalkuose 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties, kuria Vilnius buvo priskirtas Lietuvai, laikytis nesirengė, tuč tuojau įsakė generolui Želigovskiui užimti Vilnių ir jo sritis. Jis nepaisė nė lenkų antifederalistų nepritarimo bei pasaulio opinijos.
Vilnius buvo užimtas jėga 1920 m. spalio mėn. 9 d. Tuo ne tik ilgiems dešimtmečiams buvo pasėtas nepasitikėjimas tarp lietuvių ir lenkų, bet komplikuota ir visa regioninė politika. Kadangi tarpukario laikotarpiu sudaryti Baltijos valstybių, Suomijos ir Lenkijos gynybinę sąjungą nuo stalininės Sovietų Sąjungos, kuri vėliau visiškai ar iš dalies ir sužlugdė šių šalių valstybingumą, tapo neįmanoma.
Pilsudskis suorganizavo dvi lenkams reikšmingas organizacijas. Iš pradžių PPS (Polska Partia Socialistyczna – lenkų socialistų partija), o vėliau – POW (Polska Organizacija Wojskowa – lenkų karinė organizacija). Lenkijos istorijoje, ypač Pilsudskio valdymo metais, šios organizacijos turėjo svarbų vaidmenį. Lietuvoje buvo dar įkurta pogrindinė Litwa Srodkowa organizacija, kurios iniciatyva ir pastangomis buvo bandyta įvykdyti kelis perversmus ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos.
Galų gale, nuo Lietuvos atplėštoje dalyje su sostine Vilniumi, J. Pilsudskis suorganizavo Litwa Srodkowa – panašų teritorinį darinį į Abchazijos, Pietų Osetijos ar Padniestrės „nepriklausomas“ respublikas, – kurį jau vos po kelių metų, nusibodus žaisti „neriklausomybę“, tiesiog integravo į Lenkijos valstybinį kūną.
2017 metais, J. Pilsudskio 150-ųjų metinių proga, parašiau platesnį straipsnį apie jo „politinį genijų“, tad čia nesiplėsiu ir nesikartosiu. Jei kam tema įdomi – šį tekstą galite perskaityti čia: V. Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“ (nuotraukos).
Čia tik pacituosiu vieną to straipsnio pastraipų, nes pastebiu, kad pas mus pastaruoju metu neretai pabrėžiamas J. Pilsudskio „lietuviškumas“:
„Tikras ar tariamas J. Pilsudskio lietuviškumas nei pateisina, nei kompensuoja lietuviams padarytos skriaudos – Vilniaus krašto atėmimo ir pilnaverčio Lietuvos politinio bei ekonominio vystymosi galimybės sužlugdymo. Lygiai kaip ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko lietuviškumas tėra nereikšminga detalė, pasivedus jam bolševikų tarnystei organizuoti Litbelą ir įsijungus į Lietuvos skriaudikų gretas. Arba kokio nors „didelio lietuvių draugo“ klaipėdiškio Martyno Kurmio (Martin Kurmies) lietuviška kilmė irgi neturi reikšmės, nes jis buvo aukštas gestapo pareigūnas Kaune ir veikė kaip nacis. Visi jie, nepriklausomai nuo to ar bendrininkavo su Varšuva, Maskva ar Berlynu, tarnavo svetimiesiems ir dirbo ne Lietuvai, bet jos pražūčiai.“
Intensyvų Lietuvos nacionalinės filharmonijos 84-ąjį koncertų sezoną, pažymėtą Čiurlionio metų ženklu, vainikuos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) ir jo meno vadovo bei vyr. dirigento Modesto Pitrėno rengiama itin spalvinga ir patraukli simfoninė programa.
Modestas Pitrėnas
Ji atspindės ir lietuviškos muzikos puoselėjimo bei gaivinimo pastangas, ir įvairių pasaulio kraštų kūrybos sklaidą, ir bendradarbiavimą su iškiliausiais bei jaunaisiais atlikėjais, bendras programas su Lietuvos kolektyvais. Scenoje su LNSO pasirodys choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), solistės Yukine Kuroki (fortepijonas, Japonija) ir Viktorija Miškūnaitė (sopranas).
Įspūdingą simfoninės muzikos vakarą pradės su Čiurlioniu susijęs kūrinys. „Išgirsime jau seniai scenoje skambėjusią Teisučio Makačino „Saulės poemą“ – tai tarsi žėrintis, spinduliuojantis jauno, pavasariško Čiurlionio atspindys“, – sako Filharmonijos gen. direktorė Rūta Prusevičienė.
Dar 1975 m. T. Makačino parašytą kantatą „Saulės poema“ (Marcelijaus Martinaičio žodžiai) mecosopranui, chorui ir orkestrui, skirtą 100-osioms Čiurlionio gimimo metinėms, LNSO atgaivins su choru „Vilnius“ ir garsia Lietuvos operos soliste Viktorija Miškūnaite. Kūrinį įkvėpė daugiaplaniai, poetiški Čiurlionio paveikslai, kuriuos tarsi atliepia skaidri harmoninė kalba, polifoninis plėtojimas, raudų atgarsiai.
Viktorija Miškūnaitė
Pavasarišką koncertą praturtins ir šilti japoniški akcentai. Su ypatinga japonų kultūra Lietuvą sieja dvasinė bičiulystė, dažniausiai atsiskleidžianti per meną, ypač per muziką, į kurią veda kompozitorių idėjos, nauji kūriniai bei jų atlikėjai. Šįkart skambės įžymaus japonų autoriaus Takashi Yoshimatsu simfoninis gamtos apmąstymas, „naujosios lyrikos“ viršūnė – Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Memo Flora“, kurio kiekviena dalis raiškiai ir spalvingai iliustruoja gėlių savybes.
Fortepijono koncertą su LNSO atliks viešnia iš Japonijos – mūsų publikai jau pažįstama jauna pianistė Yukine Kuroki. Ji 2012 m. tarptautiniame Balio Dvariono konkurse Vilniuje laimėjo Grand Prix, po to tapo laureate tokiuose svarbiuose konkursuose kaip Dublino, Liszto Utrechte, Arthuro Rubinsteino Tel Avive, pasirodė Vilniaus fortepijono festivalyje.
Yukine Kuroki
Finaliniai koncerto, o ir viso 84-ojo sezono akcentai nuties simbolinį muzikinį tiltą anapus Atlanto. Skambės pasaulyje itin populiaraus JAV kūrėjo Johno Adamso „Fearful symmetries“ („Bauginanti simetrija“) orkestrui, jį autorius sieja su popmuzika bei minimalistiniu roku ir vadina „keliaujančia muzika“, t. y. muzika, kuri sukuria nuolatinio judėjimo besikeičiančiame kraštovaizdyje įspūdį. O koncertą vainikuos gerai žinomo melodingos, įsismelkiančio lyrizmo kupinos muzikos autoriaus, brazilo Heitoro Villa-Loboso kūriniai – „Bachianas Brasileiras“ Nr. 5 sopranui ir orkestrui bei „Choros“ Nr. 10 chorui ir orkestrui.
Filharmonijos 84-ojo sezono uždarymo koncertas vyks gegužės 16 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. LNF 84-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.
Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, palyginti retą krašto apgyvendinimą ir išdidėjusias iki begalybės moralines distancijas tarp čionykščių žmonių.
Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto gyventojai nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.
Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui.
Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.
– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausia kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.
Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikais net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą publikai, nepasirišdamas skambančio varpelio po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Paksą – į istorijos šiukšlyną“, „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Kalčiausias yra Vytautas Lansbergis“, „Apginkime Europą nuo Gražulio“ ir t. t. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.
Tačiau – ką daryti, kai toks atpirkimo ožys dingsta iš akiračio arba praranda mobilizacinę išvaizdą, tarkime, Paksas išstumiamas į užribį ir paliekamas kapanotis šiukšlyne, mergaitė išvyksta į užsienį, V. Landsbergis patampa sunkiai istorinį herojų primenančiu seneliuku (nors ir toliau vadinamas ožiu), Gražulis, užsimovęs šarvuotas kelnes, su trenksmu grįžta iš užsienio, o Vytautas Radžvilas, kaltinamas kraštutinės politinės dešinės užkrato Lietuvoje užveisimu, traukiasi iš politikos, nusprendęs neprasidėti su durniais?
Kaip pernešti tokį štilį, kraupų nacionalinės idėjos ištuštėjimą, užstojusios tylos spengimą?
Jeigu būtų mano valia, atpirkimo ožio naštą dabar, pasaulyje be nuotykių, užkraučiau homoseksualams, kurie nususino moralinį krašto peizažą ir dėl to bent man jų negaila, tačiau suprantu ir tuos apdairesnius bendrapiliečius, kurie mano, kad saugiau bus neprasidėti su rujojančia minia.
Tačiau yra dar viena galimybė įveikti pasaulio be nuotykio monotonijos naštą, pabandžius į reikalo esmę pasižiūrėti iš priešingos pusės, t. y. pačiam apsiskelbiant atpirkimo ožiu ir sprunkant į kalnus.
