Maskva skelbia, jog užėmus Severodonecką ir Lysičianską kontroliuojama visą Luhansko apskritis Tai ir buvo vienas iš operatyvinių einamųjų Kremliaus tikslų. Pasaulio žiniasklaida ir „ekspertai“ analizuoja padėtį ir svarsto, kas bus toliau. O gal Putinas apsiramins? Gal pasitenkins tuo, ką užgrobė?
Tuo tarpu Putinas nurodė savo karo nusikaltimų ministrui tęsti puolimą Ukrainoje ir paragino Rusijos ginkluotąsias pajėgas kituose frontuose siekti savo tikslų pagal „iš anksto patvirtintus planus”. O kad nepritrūktų motyvacijos, fronto dalyvius apdovanojo „Rusijos didvyrio ordinu” – aukščiausiu galimu apdovanojimu ordoje.
Europos Sąjunga įsteigs atstatymo platformą, kuri koordinuos Ukrainos atstatymą, pareiškė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Ši platforma bus naudojama investicijų poreikiams nustatyti, veiksmams koordinuoti ir ištekliams paskirstyti. Skaičiuojama, kad Ukrainos atstatymas kainuos 750 mlrd. dolerių. Ukraina reikalauja, jog pinigų atgavimo šaltinis būtų „Rusijos ir Rusijos oligarchų turtas”.
Labai gražūs ir kilnūs šie ir kiti panašūs tikslai, tačiau dabar visą energiją reikėtų skirti ne skambiems pareiškimams, selfiams ir fotografijoms, o priešo snukio daužymui fronto linijoje. Gražios besišypsančių, baltais marškinėliais pasipuošusių G7 ir ES vadovų fotografijos nieko nepakeis. Tai kas, kad visi šaiposi iš Putino BRICSo ir Kaspijos viršūnių susitikimo, kurio lyderiai it mietą prariję balvonai – orda juda toliau.
Ukraina dar sykį pakvietė Romos popiežių Pranciškų apsilankyti Ukrainoje, ragindama pontifiką toliau melstis už jos žmones. Popiežius sakė, kad tikisi, jog po kelionės į Kanadą galės nuvykti į Maskvą ir Kijevą, dėdamas pastangas užbaigti karą Ukrainoje.
Tai, žinoma, nieko nepakeis, tačiau gal popiežius Pranciškus pats pasikeis, iš arti pamatęs šėtono veidą.
Didžioji Britanija įšaldė dar šešių asmenų ir vienos įmonės turtą, taip pat paskelbė apie ketinimą įvesti naujas ekonomines, prekybos ir transporto sankcijas Baltarusijai dėl šalies paramos Rusijos invazijai į Ukrainą. Naujasis paketas apims importo ir eksporto draudimus prekėms už maždaug 60 mln. svarų sterlingų, įskaitant naftos perdirbimo prekių, pažangiųjų technologijų komponentų ir prabangos prekių eksportą bei baltarusiškos geležies ir plieno importą. Planuojama kai kurioms Baltarusijos bendrovėms uždrausti leisti skolos vertybinius popierius ir prekiauti vertybiniais popieriais Londone.
Kremlius stebi Lietuvą pro didinamąjį stiklą ir tikisi, kad situacija dėl krovinių tranzito į Kaliningradą bus išspręsta. Atvirai grasinama, jog svarstomi „įvairūs scenarijai, jei blokada tęstųsi“.
Balandžio pradžioje Europos investicijų bankas Ukrainai pervedė 668 mln. eurų skubios pagalbos. Bankas papildomai Ukrainai skirs 700 mln. dolerių.
Tiek iš Severodonecko, tiek iš Lysičiansko ukrainiečiai pasitraukė dar prieš dvi dienas iki rusiškų batų pasirodymo miestuose. Tai buvo daroma sąmoningai, siekiant saugiai išvesti karinius dalinius, neprarandant nei vieno kario gyvybės. Tuo tarpu rusai dvi paras kariavo tuščiuose miestuose. Tokia taktika naudojama tam, kad rusus kuo ilgiau klampinti ilguose ir varginančiuose mūšiuose, laukiant sunkiųjų ginklų iš Vakarų.
Prezidentas V. Zelenskis savo naktiniame kreipimesi labai aiškiai įvardino einamuosius Ukrainos tikslus: „Mes atstatysime sienas, atgausime žemę, bet visų pirma reikia išgelbėti žmones”.
Teigiama, kad JAV suteiktos HIMARS, kurios jau veikia, gali iš esmės pakeisti konflikto pusiausvyrą. Laimėti daugiau laiko – reiškia gauti daugiau atsargų, o tai savo ruožtu nusveria svarstykles Ukrainos naudai, žinant, kad Rusijai šiuo metu sudėtinga atnaujinti sugadintą ir sunaikintą amuniciją. Nepaisant to, ordos nesustoja ir tęsia intensyvų puolimą visose fronto linijose.
Šįryt driskiai į Dnipro sritį paleido septynias raketas. Šešios numuštos. Puikiai dirba oro gynybos sistemos ir jas valdantys žmonės. Tai džiugina.
Išlieka grėsmė, kad driskiai gali atakuoti raketomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos ir oro erdvės.
Rusai surengė antskrydį į Charkivo miestą.
Driskiai mėgino brautis link Slovjansko, tačiau buvo sustabdyti, tačiau pietvakarių kryptimi rusai pasistūmėjo ir užgrobė Klynove, 8 km iki Bachmuto.
Buvo skelbiama apie Potiomkino, Ivanivka ir kitų gyvenviečių praradimą, tačiau panašu, jog driskiai iš ten vėl išrūkyti.
Avdijivkos ir Zaporižės kryptimis rusai pliekia iš visų įmanomo kalibro ginklų palei visą fronto liniją. Avdijivkos gyvenvietė atakuota ir iš oro.
Rusija raketomis vėl smogė Mykolajivo uostamiesčiui.
Ukrainos aviacija ir raketų bei artilerijos daliniai toliau smogė priešo sandėliams ir užpuolikų susitelkimo vietoms, ypač Chersono srityje.
Gyvačių saloje plazda Ukrainos vėliava. Tai ne tik simbolinė, bet ir taktinė pergalė. Svarbiausia tai, jog driskiai su savo geldomis nedrįsta artintis link mažos lemtingos salos. Gyvačių.
Ukraina paprašė Turkijos sulaikyti su Rusijos vėliava plaukiojantį krovininį laivą „Žibek Žoly“, gabenusį grūdus iš Rusijos okupuoto Berdjansko uosto. Šiame laive pakrautas pirmasis maždaug 4500 tonų grūdų krovinys, kuris priklauso Ukrainai.
Euras nukrito į rekordines 19 metų žemumas ir šiuo metu keičiamas FX rinkose į 1.03 JAV dolerio.
Šiuo metu visas pasaulis nori įlįsti į Putino galvą ir sužinoti, kokie gi tie Rusijos tikslai „pagal iš anksto patvirtintus planus“. Mums neatsibosta kartoti, tad pakartosime dar sykį: artimiausias Kremliaus tikslas – visos Ukrainos okupacija; galutinis tikslas – NATO demontavimas, sugrįžimas į 1997-ųjų geopolitinę sanklodą ir JAV kariuomenės su branduoliniais ginklais patraukimas iš Europos. Šių tikslų driskiai siekia ir sieks visomis sau įmanomomis priemonėmis.
Vakarų lyderiai laukia, kada Putino ordos sustos, skaičiuoja karo kainą, tačiau bėda ta, kad ordos niekada nesustos. Vakarai anksčiau ar vėliau jas bus priversti stabdyti jėga. Kuo anksčiau pasaulio „lyderiai“ nustos krauti į kelnes ir supras, kad Rusiją ne tik galima, bet ir reikia kuo skubiau stabdyti jėga – tuo karas greičiau baigsis.
******
Lysičianskas dabar (šaltinis reuters.com)
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Rusija apkaltino Kyjivą paleidus tris raketas į Belgorodo miestą netoli Ukrainos sienos. Smūgių metu žuvo mažiausiai trys žmonės, apgadinta 11 daugiabučių namų ir 39 privatūs namai, iš jų penki, kaip teigia rusai, visiškai sugriauti.
„- Pabrėžiu, kad ši raketų ataka buvo sąmoningai suplanuota ir nukreipta į Rusijos miestų civilius gyventojus”, – sakė Rusijos agresijos ministerijos pajacas Igoris Konašenkovas. Ir pridūrė, kad Rusijos priešlėktuvinė gynyba numušė „tris Ukrainos nacionalistų paleistas kasetines raketas Točka-U”.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos gegutė M. Zacharova pareiškė, jog rengti nevaldomus smūgius į Rusijos gyvenamuosius miestų rajonus ir yra Ukrainos tikslas. „- Tai jau ne pirmas toks atvejis“, – skiedžia melo ministerijos atstovė. Zacharovos teigimu, Kyjivo režimo veiksmai koordinuojami iš Vakarų ir dar netgi skatinami. Tai esą daroma specialiai tam, kad paskatintų Kremlių pradėti atsakomuosius smūgius ir dar labiau pakurstytų antirusišką isteriją.
Mums ši „raketų ataka“ primena sprogdinimus Rusijos miestuose: Bujnakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999 m. rugsėjo 4-16 d., kuomet žuvo 307 žmonės, o daugiau kaip 1 700 buvo sužeista. Maskva teroro aktais apkaltino čečėnus ir rugsėjo 21-ąją Kremlius balistinėmis raketomis smogė Grozno miestui bei netrukus pradėjo antrąjį Čečėnijos karą. Ir Čečėnijos, ir Ukrainos karų iniciatoriai bei scenarijaus autoriai tie patys – Putinas ir Patruševas.
Šia provokacija siekiama dar didesnės karo eskalacijos. Kramatorsko geležinkelio stoties, Kremenčuko prekybos centro, Odesos poilsio bazės ir kitos barbariškos civilių objektų atakos, kaip ir Belgorodo apšaudymas, greičiausiai yra nuoseklūs vieno ir to paties scenarijaus veiksmai. Norima parodyti, kad Ukrainos kerštas Rusijai logiškas, o toliau – dalinė ar visuotinė Rusijos mobilizacija ir galimas taktinis branduolinis smūgis. Kitų ėjimų, norint baigti karą, Putinui – jo supratimu – nelieka.
Diktatorius ir artistas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad jis „seniai rado” Baltarusijos vaidmenį Ukrainos – Rusijos kare. Batka pabrėžė, kad Rusija ir Baltarusija jau seniai sukūrė „vieningą ginkluotųjų pajėgų grupę“. ” – Esame vienintelė šalis, kuri remia rusus šioje kovoje. Tie, kurie mums priekaištauja, argi nežinojote, kad mes turime glaudžiausią sąjungą su Rusijos Federacija? Su valstybe, su kuria kuriame vieną, galingą, nepriklausomą valstybę – sąjunginę valstybę. Kai Sąjungoje yra dvi nepriklausomos tautos“.
Štai viską Maskvos arlekinas ir išdavė: vyksta susijungimas su Rusija, kare su Ukraina Baltarusija dalyvauja visateise nare.
„ – Baltarusijos ir Rusijos sąjungoje jau seniai buvo sukurta viena ginkluotųjų pajėgų grupė. Iš tikrųjų – viena armija. Jūs visi tai žinojote, tad kodėl šiandien mums priekaištaujate? Mes buvome ir būsime kartu su broliška Rusija. Dėl mūsų dalyvavimo „specialiojoje operacijoje” aš nusprendžiau jau seniai”, – postringavo Lukašenka. Bulvinis diktatorius pridūrė, kad „baltarusiai niekam neleis šauti rusui į nugarą”. NATO esą stiprina rytinį flangą tam, kad pasikėsintų į Baltarusijos (=Rusijos) nepriklausomybę ir „įtrauktų šalį į karą“, todėl Baltarusija „turi atsilaikyti ir laimėti”.
Kvailio lūpomis kalba tiesa. Baltarusiai palei Lietuvos ir Lenkijos sieną rausia rimtus įtvirtinimus, praneša mūsų šaltiniai pasienyje.
Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris pripažino, kad jo lobizmas už Rusijos dujotiekio „Nord Stream-2” statybą buvo akivaizdi klaida. Steinmeieris pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje pasaulis turi persiorientuoti ekonominiu, kariniu ir politiniu požiūriu.
Rodos, tokie didingi žmonės, o elgiasi kaip pardavimų vadybininkai, siekiantys įtikti masėms. Kai Lietuva badė pirštu į Maskvos karą Donbase, aiškindama, kad negalima prekiauti su nusikaltėliu, vokiečių politikai mojo ranka ir toliau varė biznioką su Rusija, įvardindami savo veiksmus kaip realpolitic. Dabar Steinmeieris elgiasi lyg mažas vaikas, nusvilęs pirštuką ant gimtadienio žvakutės ar nusibraukęs sėdynę dilgynėms.
Nors pavėluotai, bet ir Vokietijos prezidentas suprato, kad karas prieš Ukrainą sukėlė „stipriausius geopolitinius ir geoekonominius pokyčius”, o jo pasekmės yra nenuspėjamos ir niekas negalės jų išvengti.
Būtent. Niekas. Visiškai priešingai suokia buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri pareiškė nemananti, kad sprendimas statyti „Nord Stream-2” buvo neteisingas. Esą „Nord Stream-2” nebuvo paleistas iki Rusijos invazijos į Ukrainą, todėl teigti, kad dujos yra Rusijos ginklas, nederėtų.
Vaje, kokia kliurka, frau Merkel. Jūsų žodžiai tėra kremliniu dvoku persunktas putiniškas melas. Jūsų pirmasis Nord Stream‘as daugybę metų maitino fašistinės Rusijos karo mašiną, kuri karą pradėjo ne šiemet, o 2014-aisiais. Ir jūs taip pat netiesiogiai atsakote už iki dabar liejamą ukrainiečių kraują.
Rusija perėmė Lysičiansko – paskutinio didesnio miesto Luhansko regione, kurį atkakliai gynė Ukraina – kontrolę. Ukrainos kariuomenė iš miesto pasitraukė organizuotai ir sklandžiai.
Kiti du miestai, kuriems artimiausiu metu, kaip kokiais gūdžiais viduramžiais, teks gintis nuo barbarų ordų – Slovjanskas ir Kramatorskas. Skirtingai nuo Severodonecko ir Lysičiansko, šie du miestai turi didelę operacinę reikšmę ir ties jais turėtų virti tokie nuožmūs mūšiai, kokių dar šiame naikinančiame kare dar nematėme. Tačiau iki to – dar du taktiškai svarbūs – Siverskio ir Soledaro miestukai – gali tapti rusams nesuskaičiuojamų „gruz 200“ priežastimis.
Vakarų Ukraina ruošiasi galimai invazijos iš Baltarusijos dienai. Atnaujinami Lvivo miesto gynybos planai. Mokymuose, kartu su kariškiais, dalyvauja ir civilinės institucijos. Jau dabar ruošiamasi sąlygoms, kuomet gali būti atjungtas šildymas, kaupiamos maisto atsargos žiemai.
Labai teisingas požiūris. Tikime, jog Lietuvos valdžia taip pat pasiruošusi visoms galimoms rudens – žiemos laikotarpio turbulencijoms.
Charkivo rajone driskiai, remiami aviacijos, stengiasi neleisti ukrainiečiams pereiti į kontrpuolimą.
Slovjansko apylinkėse rusų daliniai bando užimti netoli miesto esančias gyvenvietes ir jose įsitvirtinti. Tuo tikslu iš Iziumo miesto perkelta bataliono taktinė grupė ir dislokuoti papildomi artilerijos daliniai.
Bachmuto rajone priešas suintensyvino ukrainiečių pozicijų apšaudymą iš statinės ir raketinės artilerijos palei visą fronto liniją.
Novopavlivkos, Zaporižės ir Chersono rajonuose okupantas vykdo žvalgybinius – diversinius veiksmus ir artilerijos pagalba trukdo Ukrainos kariams tęsti puolimą
Iš laikinai okupuoto Krymo į Chersono sritį atvyko 17 vagonų su karine amunicija.
Ukrainos aviacijos ir raketinės artilerijos daliniai toliau sėkmingai naikina rusų amunicijos sandėlius ir gyvosios jėgos bei karinės technikos sankaupas.
Ukrainiečių karo aviacija ir oro gynyba dirba puikiai, neleisdama ore karaliauti rusų lakūnams. Pastarieji nebeskrenda daugiau kaip 20 kilometrų už fronto linijos.
Skelbiama, kad Romos popiežius norėtų aplankyti Maskvą ir Kyjivą. Bet Maskvą – pirmiau.
Rusų kosmonautai TKS švenčia pergalę ir kelia tostus už Rosieją.
Sveikiname amerikiečius ir JAV su Nepriklausomybės diena.
*******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Agresorius atnaujino atakas šiauriniame ruože (Prudyanka), tačiau ukrainiečiai atmušė agresoriaus puolimą. Neatmestina, kad orkai siekia priartėti kuo arčiau miesto prieigų ir visu netiesioginės ugnies spektru dengti miestą ir kelius į jį ir iš jo, t.y. naikinti į Charkiv atvykstantį pastiprinimą ir/ar iš jo išvykstančius vienetus, kuriais ukrainiečiai galėtų pastiprinti kitus sektorius.
Izyum. Agresorius toliau užiminėja gynybines pozicijas. Tiesa, šiandien atakavo Mazanivka, Dolyna, bet tai labiau trikdomojo pobūdžio ataka, kurią ukrainiečiai atmušė. Klausimas, ar ukrainiečiai turi galimybių pereiti į kontratakas šiame sektoriuje, ar taip pat stovės gynyboje, o rezervas judės į rytus spręsti problemų Lysychansk.
Lysychansk. Oficialu – gynėjai pasitraukė iš Lysychansk. Sprendimas brendo jau senokai, tad gerai, kad ukrainiečiai tam ryžosi. Dar neaiškios atsitraukimo opracijos detalės, tačiau aišku viena – situacija toliau išlieka sudėtinga. Gali būti, kad jau vėlu užiminėti anksčiau mūsų minėtą ruožą Bilohorivka – Verkhnokamyanka, nes:
agresorius jau vykdo puolimo operacijas Verkhnokamyanka ir turi taktinę sėkmę;
orkai įnirtingai atakuoja Spirne, kaip ir spėjom forsavo Sverskyi Donec upę ties Bilohorivka ir bando ten įsitvirtinti. T.y. atakuoja Bilohorivka – Verkhnokamyanka ruožo flangus, tad atsitraukimo ir manevro ruožas ukrainiečiams tampa dar siauresnis. Tad čia formuoti gynybos liniją gali būti sudėtinga. Todėl neatmestina, kad ukrainiečiai gali trauktis link Syversk.
Panašu, kad gynėjai neteisingai įvertino savo teigiamą patirtį sėkmingai atsitraukiant iš Zolote ir Severodonetsk ir pamanė, kada galės taip atsitraukti kada panorėję. Agresorius išmoko pamokas ir šį kartą veikia kur kas profesionaliau. Tikėtina, kad to kaina:
reikės atiduoti daugiau teritorijos nei tuomet, jei laiku būtų priimtas sprendimas palikti Lysychansk (pvz. kai orkai užėmė Rai – Oliksandrivka – Myrna Dolyna ruožą);
galimai siekiant apsaugoti Bakhmut grupuotės šiaurinį flangą, ukrainiečiams teks lyginti gynybos liniją ties Spirne – Berestove (t.y. atsitraukti į gynybai palankesnes pozicijas saugantis priešo atakuotų iš šiaurės).
Labai apsidžiaugsime, jei mūsų pasvarstymai nuo sofos nepasitvirtins ir ukrainiečiams pavyks užimti gynybą neatiduodant orkams daugiau nei verta.
Bakhmut. Miesto link agresoriaus puolimas ir toliau sustojęs, tačiau puolimas kelyje Bakhmut – Lysychansk atsinaujino. Tiesa, ukrainiečiai atmušė atakas, patys vykdo lokalias kontratakas.
Centras. Situacija nesikeičia. Tiesa, agresorius pabandė priminti apie save ir surengė ataką pietiniame Avdiivka įtvirtinto rajono ruože (Spartak). Derlinga Ukrainos žemė dar labiau patręšta, ukrainiečiai prasimankštino – vieni pliusai.
Zaporizhia. Be pakitimų, intensyviausios kovos vyksta į pietus nuo Vuhledar. Agresorius bando išmušti ukrainiečius iš atsikovotų teritorijų, tačiau be didelių rezultatų. Be to, fejerverkai Melitopolyje – ukrainiečiai sunaikino orkų karinę bazę, apgadintas geležinkeliu einsntis tiekimo kelias.
Pietus. Be pakitimų.
Ir pabaigai šiek tiek geresnių naujienų. Ukrainiečių aviacija aktyviai ėmė veikti ne tik aplink Cherson, bet ir kituose sektoriuose. Tai ženkliai palengvina manevrinių vienetų operacijas, nuima dalį krūvio nuo artileristų. Tiesa, operacijų tankis skirtingas – didžioji dalis skrydžių tenka Pietų krypčiai ir Zaporizhia. Tačiau smagu, kad oro operacijų geografija plečiasi ir į sunkiausius ukrainiečiams ruožus, t.y. šiaurinį Donbaso flangą.
**********
„Nord stream-2 buvo klaida“: reikia nepriklausomybės nuo Rusijos Federacijos,- paskelbė W.Steinmejeris
uninan.net
Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad jo šalies tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių.
Steinmejeris pripažino, kad „Nord Stream 2“ buvo klaida nuotrauka REUTERS
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmejeris pripažino, kad jo lobizmas dėl Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos buvo akivaizdi klaida. Apie tai rašo „Deutsche Welle“.
Steinmejeris pažymėjo, kad dėl karo Ukrainoje pasauliui reikia ekonominės, karinės ir politinės perorientacijos. Pasak Vokietijos prezidento, karas prieš Ukrainą sukėlė „stipriausią geopolitinių ir geoekonominių pokyčių dinamiką“, kurios pasekmės yra nenuspėjamos ir niekam nepavyks to išvengti.
Jis pridūrė, kad Vokietijos tikslas turėtų būti ekonominė nepriklausomybė nuo autoritarinių valstybių. Taip pat reikia ieškoti naujų partnerių pasaulyje. Jo nuomone, tokiais gali tapti Afrikos šalys, Singapūras, Indonezija.
„Turime savo demokratijas, savo ekonomiką padaryti tvarią, turėdami omenyje savo tikslus: taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką ir liberalią, sąžiningą ir klimatui palankią pasaulinę ekonomiką“, – sakė prezidentas.
Primename, kad pats Steinmejeris ne kartą buvo kritikuojamas dėl glaudžių ryšių su Rusijos Federacija. Pats politikas po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasmerkė V.Putino veiksmus ir netgi ragino perduoti tribunolui Rusijos Federacijos politinę vadovybę.
Kaip UNIAN pranešė anksčiau, birželio 18 d., buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė nemananti, kad sprendimas statyti „Nord Stream 2“ buvo klaidingas. Ji pažymėjo, kad iki Rusijos invazijos į Ukrainą „Nord Stream 2“ neveikė, todėl sakyti, kad dujos buvo Rusijos ginklas, nedera.
*******
Rusijos pasienio su Ukraina miestas Belgorodas, kuriame gyvena 400 000 žmonių, po ukrainiečių atakos
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Šiaurės Atlanto aljanso valstybių vadovai pareiškė, jog yra „vieningi, solidarūs ir patvirtina tvirtą transatlantinį ryšį tarp mūsų tautų. NATO yra gynybinis aljansas ir nekelia grėsmės jokiai šaliai. NATO tebėra mūsų kolektyvinės gynybos kertinis akmuo ir svarbus Aljanso narių konsultacijų saugumo klausimais ir sprendimų priėmimo forumas. Mūsų įsipareigojimas Vašingtono sutarčiai, įskaitant 5 straipsnį, yra geležinis“.
Mes tikime NATO, tikime įsipareigojimais dėl 5 straipsnio, tačiau taip pat manome, jog Kremlius mėgins pačiupinėti, kaip tas 5 straipsnis suveiks ne popieriuje, o „ant žemės“.
Baltarusija, tiksliau Lukašenka, tėškė kaltinimus, esą Baltarusija buvo atakuota (nežinia nei kur, nei kada) ukrainiečių raketomis, tačiau Baltarusijos priešlėktuvinė gynyba visas jas esą numušė. „- Jie mus provokuoja… Prieš tris dienas, gal kiek daugiau, iš Ukrainos teritorijos buvo bandyta smogti kariniams objektams Baltarusijos teritorijoje. <…> Bet, ačiū Dievui, priešlėktuvinės sistemos „Panzir” sugebėjo perimti visas raketas”, – džiaugėsi Maskvos bulvinė lėlė, netikėtai įtikėjusi Dievu.
Po „atakų“, baltarusiškos raketos buvo neva nukreiptos į „sprendimų prieš Baltarusiją priėmimo centrus”, kas reikštų, jog Batka pasirengęs smogti Ukrainos vadovybės pastatams, esantiems Kyjive.
Baltarusijos/Rusijos marionetė atviravo, jog Baltarusijai „nereikia šito karo“. Tyčia-netyčia „ukrainietiškų raketų įvykio metu” Minske kaip tik lankėsi Putino užsienio reikalų ir melo ministras Sergėjus Lavrovas. „Didysis geopolitikas” pareiškė, jog „Vakarų planai rodo, kad jie puikiai supranta esą daugiau nei 500 metų trukusi jų dominavimo era ne tik baigėsi, bet ir ritasi į užmarštį, o pasaulis tampa daugiapolis”.
Šie kvaili Maskvos diriguojamo kaimynų diktatoriaus pareiškimai iš tiesų nėra juokingi ir kvaili. Jie rodo, kad Maskva ir Minskas jau nebesirengia ruošti specialių provokacijų ar teroro aktų, kad parodytų pasauliui, jog buvo „užpulti“. Pakanka tuos kliedesius išsakyti viešai ir imtis atsakomųjų veiksmų. Mes neatmetame, kad viena iš tokių ar panašių spaudimo priemonių gali būti ruošiama ir prieš Lietuvą bei mūsų šalies „sprendimų priėmimo centrus“.
Lavrovo teiginys apie daugiau nei 500 metų trukusį Vakarų dominavimą atskleidžia visus didžiuosius Rusijos kompleksus ir silpnybes. Prieš 500 metų nebuvo JAV, o Europoje dominavo LDK. Beveik keturiasdešimt metų vyko Lietuvos ir Maskvos kunigaikštystės karai, kurie baigėsi paliaubomis. 1610-taisiais Maskva buvo okupuota ATR kariuomenės, kuri ten buvo įsitvirtinusi beveik du metus. Maskvos kunigaikštystė buvo valdoma (nevykusiai) karaliaus Zigmanto Vazos. Ir tik po Minino ir Požarskio sukilimo lenkų ir lietuvių įgula kapituliavo.
Štai tokiuose istoriniuose labirintuose užstrigusios Maskvos strategų smegenys, mėginant atkeršyti, ištaisyti istorines klaidas ir pasiekti revanšo.
Kremliaus žiniasklaida pranešė, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos apšaudė Slovjansko miesto gyvenamuosius rajonus, kad dėl civilių gyventojų žudymo apkaltintų Rusijos kariuomenę. Driskiai drįsta teigti, jog ukrainiečių kariai žudo savo tautą, savo piliečius, savus (o, kiek sykių mums girdėta!), kad dėl to galėtų apkaltinti maskolius.
Rusija, Kinija ir kitos BRICS šalys nutarė smogti dolerio dominavimui tarptautinėje prekyboje. Azijos gudragalviai sumanė sukurti naują, rezervinę valiutą. Vienas iš šio sumanymo iniciatorių – Putleris. Kol kas neaišku, ar tai bus Kinijos juanis, ar kita valiuta; apie Rusijos rublį kol kas nekalbama.
Tačiau tokiu atveju kyla konversijos klausimas, t. y. apribojimai, kaip ir ar valiuta bus prekiaujama užsienio valiutų rinkoje. Norintieji prekiauti didelėmis sumomis, pavyzdžiui, Indijos rupija, pirmiausia turėtų gauti leidimą. Panašu, jog tai tik mėginimas sukelti sumaištį finansų rinkose, nes artimiausiu metu doleriui lyderio pozicijos praradimas negresia.
Didžiulis ir svarbus įvykis energetikos istorijoje: praėjusį mėnesį JAV suskystintų gamtinių dujų eksportas į Europą pirmą kartą aplenkė Rusijos eksportą. Praėjusiais metais Rusijos tiekimas sudarė trečdalį Europos dujų poreikio, o po Maskvos invazijos į Ukrainą Europa atsigręžė į JAV kaip į alternatyvą rusiškoms dujoms.
„Azovstalyje” į nelaisvę paimtas Ukrainos pasienietis Pavelas Pikovecas papasakojo, jog su Mariupolio gynėjais okupantai elgėsi kitaip, nei su kitais kaliniais. Kovotojas esą nebuvo kankinamas, su juo elgiamasi pagarbiai, sutvarstytos žaizdos.
Mes į tokius liudijimus žiūrime labai įtariai, kaip į specialiai klastingų maskolių surengtą psyops‘ą.
Rusija praneša, jog užėmė Lysičianską, apsupo ir sutriuškino Ukrainos kariuomenę.
Ukraina informuoja, jog miesto centre šeimininkauja rusai ir „žurnalistai“, tačiau kariuomenė priešinasi, atsitraukimo koridorius iš miesto išlaikomas.
Pasiekus operacinį tikslą rytuose, rusai, greičausiai, mėgins pasirengti Odesos šturmui tam, kad grįžtų į XX a. pradžią, kai Sovietų Sąjunga patruliavo didžiojoje Juodosios jūros dalyje ir buvo dominuojanti jėga šiame regione.
Tačiau Kremliui šiame etape vargu ar pavyks užtūpti dvi lokacijas viena šikna, mat pietuose sėkmingai stumiasi į priekį Ukrainos kariuomenė, o šiaurės rytuose būtina išlaikyti užimtas teritorijas ir galvoti apie logistinį Kramatorsko-Slovjansko centrą.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad jos oro pajėgos sunaikino penkias Ukrainos vadavietes ir kelis amunicijos sandėlius, tačiau šis teiginys nebuvo patvirtintas.
Tuo tarpu nepriklausomos žiniasklaidos (?) patvirtintais duomenimis, mažiausiai trys rusai žuvo po smūgių į RF Belgorodo miesto oro uosto infrastruktūrą. Ar tai buvo, kaip teigia rusai, 25 ukrainiečių raketos, kurios pasiekė taikinius Rusijos teritorijoje, ar patys kreivarankiai kažką suprogdino, pamatysime.
Siverskio kryptimi rusai ir toliau stiprina Ukrainos ir Rusijos sienos ruožo apsaugą.
Slovjansko kryptimi okupantai kol kas ginasi. Pagrindinės pajėgos šturmuoja Lysičianską.
Ukrainos pajėgos sunaikino penkis tankus ir keletą šarvuočių šalia Lysičiansko.
Ukrainos kariai Chersono srityje pamažu juda į priekį, atlaisvina gyvenvietes ir užima naujas pozicijas. Sėkmingo kontrpuolimo metu išvaduotas Potiomkino kaimas (pavadinimą galima būtų ir pakeist). Karinės operacijos metu sunaikinta daug rusų transporto priemonių.
Rusijos okupantai vykdo sistemingas raketų atakas Mykolajivo kryptimi, kas rodo, jog čia ruošiama dirva galimam būsimam puolimui, jei bus galvojama apie Odesos užėmimą ateityje.
Ukrainos karinė oro pajėgų aviacija atakavo priešą Mykolajivo, Zaporižės, Charkivo, Donecko ir Luhansko srityse. Atlikta apie penkiolika grupinių skrydžių. Sunaikinta apie dvidešimt priešo technikos vienetų ir du lauko amunicijos sandėliai.
Ukrainiečių jungtinės pajėgos smogė okupantų susitelkimo vietoms okupuotame Melitopolyje. Ugnis, greičiausiai, koreguota partizanų dėka, padarė nuostolių driskiams, tačiau civilių neužkabino.
23 kartą ukrainiečių pajėgos apšaudė Čiornobajivką ir sunaikino ten buvusį rusų amunicijos sandėlį.
Fronte ukrainiečių kariai pradėjo sėkmingai naudoti vokiečių pagamintus išmanius artilerijos užtaisus SMArt 155, skirtus naikinti šarvuotą techniką. Taikinį aptinkantys raketėlėmis pasikoreguojantys sviediniai sprogsta virš taikinio ir jį sunaikina.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Liepos mėnesį Rusija gali nutraukti dujų tiekimą „Nord Stream-1” dujotiekiu. Dujotiekis uždaromas remontui. Neva. Kaip kadaise naftotiekis “Družba” į Lietuvą. Beje, „taisymo” darbai vyksta iki šiol. Vokietijos vicekancleris Robertas Habeckas pareiškė, kad Rusija gali iš viso neatnaujinti gamtinių dujų tiekimo į Europą po liepos 11 – osios. Tuo tarpu ES rengia nepaprastosios padėties planą, kaip apsieiti be Rusijos energijos. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad šiais veiksmais siekiama atsisakyti rusiškos anglies, naftos ir gamtinių dujų bei spartinti atsinaujinančiosios energijos, pavyzdžiui, vėjo ir saulės, plėtrą.
Viskas labai gerai. Europa ketina atsisakyti rusiškų dujų importo palaipsniui iki ateinančių metų pabaigos. Mes planuojam planuojam, o Rusija tik pyst – ir dujų nebetiekia. Roges reikia ruošt vasarą.
Automobilių gamintojai, įskaitant „Ford” ir „Volvo”, viešai pritarė ES planui iki 2035 m. nutraukti automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimą.
Putinas pareiškė, kad „precedento neturintis politinis ir socialinis spaudimas” iš Vakarų ir daugybė sankcijų verčia Baltarusiją greičiau integruotis į Rusiją. „<…> – Verčia mus paspartinti vienijimosi procesą”, – sakė Putinas.
Na tai ar vis dar Lietuvoje yra norinčių kaip papūgoms kartoti Putino žodžius, kad būtent Lietuva pastūmėjo Baltarusiją link Rusijos? Visada buvo akivaizdu, kad Lukašenkos režimas – Kremliaus produktas. Niekur jų nepastumdysi ir nepatraukiosi, tiedu vyrai nuo seno susirakinę, kaip kokie seni… oi, atsiprašom. Ne, ne jų.
JAV žvalgyba praneša, jog dėl partizaninės veiklos Kremliui vis sunkiau tvarkytis okupuotose teritorijose. Per tris savaites įvykdyti trys pasikėsinimai į prorusiškus pareigūnus ir kolaborantus. Didėjantis Ukrainos partizanų aktyvumas yra labai rimtas iššūkis rusams. JAV mano, kad Kremlius neturi tiek pajėgų, kad pajėgtų pilnai kontroliuoti Chersono apskritį ir galiausiai susidurs tiek su partizanų, tiek su vietos gyventojų kontrpuolimu.
Kiek pataisome JAV „žvalgybą”: partizanai yra vietiniai gyventojai.
Ukraina paragino areštuoti Rusijos laivą, gabenantį vogtus grūdus iš Ukrainos ir konfiskuoti krovinį. Šiuo metu laivas stovi prie Turkijos krantų. Kol kas neaišku, kas krovinio pirkėjas, nes Rusija kaltinimus neigia. Turkijos diktatorius Erdoganas garsėja “pragmatiška” politika, draugaujant ir su Kremliumi, ir su Kyjivu. Ar tai bendras planas pasidalinti pelną už pavogtus grūdus – paaiškės netrukus.
Vokietija pasmerkė įtariamas (?!) Rusijos raketų atakas Ukrainos Odesos regione.
Mums tai visai nekeista. Na, kad “įtariamas“. Įrodymų gi, kad jas paleido Rusija, „nėra”. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą, Rusijos dėl karo iš viso negalima kaltinti. Tik įtarti. Ir pareikšti susirūpinimą. Rusija „galbūt” svaidosi raketomis. Vokietija – tikrai – pasmerkimais dėl „galbūt”.
Gražu. Tokios nūnai karo tarp rytų ir vakarų subtilybės.
Norvegija paskelbė per dvejus metus Ukrainai skirsianti 1 mlrd. dolerių paramą, o JK – 1 mlrd. svarų strelingų dar šiais metais.
Po apsikeitimo karo belaisviais, namo grįžo 144 Ukrainos kariai, įskaitant 95 „Azovstal” gynėjus. Šių kariškių būklė itin sunki: dauguma sunkiai sužeisti, amputuotos rankos, kojos, šautinės žaizdos, sunkūs nudegimai. Neaišku, ar tai „Azovo” kariai, ar kiti Mariupolio gynėjai. Mažytis žingsnelis, tik nežinome, kokia to kaina.
Buvęs JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas sukritikavo Rusijos karą Ukrainoje ir pareiškė, jog pasaulis „dabar stebi, kaip Rusija nyksta mūsų akyse”, o jos generolus išvadino „nekompetentingais”.
Och, pareiškimai. Bet JAV tikrai be jų dar ir labai, labai daug daro keisdamos situaciją mūšio lauke.
Rusai vykdo „raketinio teroro” taktiką miestuose, siekiant įbauginti žmones ir priversti juos spausti Ukrainos valdžią daryti nuolaidas Kremliui. Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, iš viso Rusija į Ukrainą nuo vasario 24 dienos paleido apie 3 000 raketų.
Kadangi bukagalviai driskiai siekia išgąsdinti ne tik Ukrainą, bet ir kinkas drebinančius Vakarų valstybių varškėčius, tokių atakų, žinoma, tik daugės.
Baltarusija pratęsė ginkluotosiose pajėgose vykdomus mokymus iki liepos 9 d. Šaukimai gyventojams įteikiami per Gomelio srities karinius komisariatus. Ukraina teigia, jog gudų gydytojams pranešta apie draudimą išvykti už šalies ribų.
Charkivo kryptimi okupantų daliniai stengiasi sulaikyti ukrainiečių kontrpuolimą.
Okupantams pavyko forsuoti Severskio Donecą ir pasistūmėti iki pat Šypilovkos-Novodružesko linijos. Tai dar labiau apsunkino Lysičiansko gynimą. Smarkūs mūšiai vyksta netoli Verchnekamenkos ir Maloriazancevo. Driskiai siekia prasiveržti Zolotariovkos ir Belogorovkos kryptimi, kad galutinai užblokuotų Lysičianską.
Slovjanskas apšaudytas kasetiniais sprogmenimis, keturi žmonės žuvo.
Rusijos okupantai suintensyvino kovinius veiksmus Kramatorsko kryptimi.
Pranešama, kad Ukrainos haubicos M777 sunaikino Rusijos amunicijos sandėlį Zaporižės srityje.
Nepatvirtintais duomenimis Ukrainos artilerija sunaikino didžiulį ginklų arsenalą rusų okupuotame Popasnos mieste.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad štabo viršininkas Gerasimovas aplankė karius, dalyvaujančius karinėje operacijoje prieš Ukrainą. Mhm. Gyvas, gyvatė. O gal ir ne. Bent jau dvasine prasme – supuvęs.
Rusų okupantai ir kolaborantai labai bijo vietinių gyventojų. Chersono srityje visi vadovai važinėja tik su apsauga, šarvuotais automobiliais ir neperšaunamomis liemenėmis. Šioje srityje Rusijos pajėgos įvedė rublį ir dalina rusiškus pasus.
Mariupolyje, po miesto „išlaisvinimo” nuo žemės paviršiaus, visi miesto simboliai perdažyti Rusijos spalvomis. Kažkokios Donecko liaudies respublika pakeitė kelio ženklus iš ukrainietiškų į rusiškus.
Ženklus ir blėkeles galima pakeist bei perdažyt per penkias minutes. Tačiau žmonių širdžių ir protų – taip lengvai nepakeisi.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas.
Charkiv. Ukrainiečiams pavyko stabilizuoti padėtį, dažnėja atvejų kai jie inicijuoja lokalias kontratakas. Tačiau toliau iniciatyvą, persvarą ugnimi ir manevriniais vienetais turi priešas. Susidaro įspūdis, kad jis ima koncentruoti pajėgas šiauriniame sektoriaus ruože. Tad nedrąsiai galima daryti prielaidą, kad atsisakė planų judėti Chuhuiv link (pietrytinis ruožas) ir pabandys maksimaliai įsitvirtinti šiauriniame ruože.
Izyum. Agresorius lokaliomis atakomis bando sudaryti sąlygas savo pajėgoms užimti patogesnes pozicijas gynybai. Ukrainiečiai ginasi, pereidinėja į kontratakas. Neaiškus puolimo Slaviansk link likimas. Pirma „mirė“ orkų Lyman sektorius, dabar „merdėja“ Izyum grupuotė. Ar tai tik laikina ir orkai į Izyum permes naujas pajėgas ir atnaujins puolimą? Ar visgi Izyum – Lyman grupuotės stos į gynybą ir bandys laikyti prikausčiusios dalį ukrainiečių pajėgų, kol orkai sieks sėkmę vystyti nuo Lysychansk ir Bakhmut? Stebėsime situaciją.
Lysychansk. Situacija toliau išlieka bloga. Tiesa, ukrainiečiai neleidžia agresoriui pasiekti vakarinių miesto prieigų (mūšiai vyksta pietiniuose ir pietvkariniuose miesto pakraščiuose), stabdo orkų puolimą ašyje Verkhnokamyanka – Bilohorivka, artilerija naikina agresoriaus šaudmenų sandėlius. Tačiau iniciatyvą savo rankose visiškai turi agresorius, jis diktuoja mūšio tempą. Ukrainiečių grupuotės blokavimas ar apsupimas realus, o atsitraukimas komplikuotas (kelias link Syversk apšaudomas kryžmine artilerijos ugnim iš pietų ir šiaurės). Neatmestina, kad orkai netrukus suaktyvins pastangas pulti Lysychansk iš šiaurės (Pryvillia). Tuo pačiu galima laukti orkų bandymų vėl persikelti per Severskyi Donec upę Bilohorivka apylinkėse ir iš šiaurės užblokuoti ukrainiečių atsitraukimo kelius į Syversk.
Bakhmut. Ukrainiečių artileristai keičia mūsų vakarykštes prognozes. Taip, agresoriaus grupuotė sektoriuje tikrai galinga (gal galingiausia fronte) ir turi potencialo be didelių puolimo pauzių rotuoti pajėgas. Tačiau ukrainiečiams sunaikinus didelį šaudmenų sandėlį prie Popasna, ši agresoriaus grupuotė nebegali išlaikyti tos persvaros ugnimi, kurią turėjo dar vakar. Tai nereiškia, kad orkai nebeturi kuom šaudyti. Jie vis dar turi persvarą ugnimi, tačiau jos negalės ilgai išlaikyti, jei tektų remti puolančius manevrinius vienetus. Todėl aktyvūs puolamieji orkų veiksmai aprimo, vyksta lokalūs susidūrimai.
Centras ir Zaporizhia: be didelių pakitimų, daug darbo abiejų pusių artilerijai.
Pietų kryptis.
Ukrainiečiai ir toliau nežymiai, bet stumia agresorių nuo Kryvyi Rih. Atakos nedidelės, laimėjimai – po kelis kilometrus per dieną. Bet visgi tokia tendencija yra maloni, kadangi orkai priversti permetinėti į šį ruožą rezervus. Tai leidžia atsikvėpti ir persigrupuoti Mykolaiv – Cherson puolimo ašyje į gynybą stojusioms ukrainiečių pajėgoms. Ir čia karo dievas ukrainiečių pusėje – sunaikintas šaudmenų sandėlis prie Chornobaivka. Again.
*******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Vis daugiau duomenų, kad agresorius pereina į gynybą. Atakos Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože nors ir atkaklios, tačiau lokalios. Orkai bando pasigerinti savo taktinę situaciją.
Lyman. Be pakitimų.
Lysychansk. Padėtis toliau nuosekliai blogėja. Neaiški padėtis Verkhnokamyanka, tačiau Lysychansk naftos perdirbimo gamykloje orkai stumiasi į priekį, turi iniciatyvą Vovchoyarivka, mūšiai vyksta pietinėse ir pietvakarinėse miesto prieigose. Informacijos daugėja, kad ukrainiečiai su mūšiais traukiasi į naujas gynybines pozicijas, tačiau oficialūs Ukrainos šaltiniai to nepatvirtina. Tai suprantama – siekdami užtikrinti operacinį saugumą net ir akivaizdžius dalykus patvirtins tada, kai operacija (jei ji vyksta) bus baigta. Nors ukrainiečiai buvo išėję ir iš sudėtingesnės situacijos (pvz. Zolote), tačiau šį kartą mūšių dinamika (gynyba pralaužta greitai) indikuoja, jog galimai agresorius išmoko Zolote ir Severodonetsk pamokas. Gali būti problemų. Labai norėtume klysti.
Bakhmut.
Kelyje Bakhmut – Lysychiansk agresorius turi inciatyvą ties Lysychansk naftos perdirbimo gamykla ir Spirne, o atšaką Topolivka – Lysychansk yra perkirtęs ir kontroliuoja. Tokiu būdu agresorius ne tik grąsina atkirsti Lysychansk, bet ir judėti Siversk link. Šiame etape kritiškai svarbu išlaikyti status quo likusioje kelio iki Bakhmut dalyje ir neleisti agresoriui įsitvirtinti vakarinėje kelio dalyje. Priešingu atveju prisiveržęs priešas žygiuos ne tik link Syversk iš pietų, bet ir turės galimybę atakuoti Slaviansk iš rytų, t.y. iš užnugario. Ukrainiečiai pajėgūs išlaikyti esamą sitJuaciją kontaktinėje linijoje, o atsitraukimas iš Lysychiansk palengvintų šią užduotį.
Aplink Bakhmut agresoriaus puolimo tempas nukritęs. Mažai tikėtina, kad orkai atsisakys atsiveriančios galimybės apeiti miestą (pvz. prie Soledar) ir judėti Siversk/ Slaviansk/Kramatorsk link, tad galimai puolimas nesustos, pajėgų rotacija vyks eigoje, be didelių pauzių. Jei orkams nepavyks apeiti Bakhmut kituose taškuose (pvz. Berestove), mažai tikėtina, kad agresoriui pavyks pralaužti ukrainiečių gynybą Soledar – Bakhmut ruože.
Centras. Daugėja didelių ir gražių bum orkų pozicijų gilumoje. Į orą lekia šaudmenų , degalų sandėliai, smogta geležinkelių tinklo mazgui prie Yasinuvata. Žinant, kad orkų puolimo numušinėti čia nereikia, kadangi agresorius čia vykdo tik lokalias atakas, mintys ima kilti įvairios. Ar tik į priekį nepajudės ukrainiečiai? Stebėsime situaciją.
Zaporizhia. Ukrainiečiai toliau laiko išsikovotą placdarmą į pietus nuo Vuhledar. Tuo tarpu agresorius bando reaguoti – prie Melitopol pastebėta orkų kolona. Kur jos pajudės – link stabilizuoti padėties Vuhledar, ar į kitą ruožą sukurti problemų ukrainiečiams? Seksime situaciją.
Pietūs. Nepaisant permestų papildomų orkų oro gynybos pajėgumų, ukrainiečių aviacija toliau siaučia aplink Cherson ir Kryvi Rih. Tai leidžia lokaliomis atakomis išlaikyti iniciatyvą puolimo ašyje Mykolaiv – Cherson, bei nedideliais žingsneliais vystyti puolimą prie Potomkyne vysto.
Pabaigai šiek tiek apie Baltarusiją. Vis daugėja kalbų, kad putka baigia prispausti bulbafiurerį dalyvauti kare prieš Ukrainą ir atnaujinti Kyivo puolimą.
Viešoje erdvėje plaukioja prieštaringa informacija neva baltarusių rezervistai gauna šaukimus prisistatyti į pratybas, prie sienos su Ukraina toliau laikomi 6 baltarusių batalionai, o tuo pat metu šaudmenys iš Baltarusijos kariuomenės sandėlių vežami į Rusija ir perduodami agresoriui.
Taip pat teko girdėti apie kalbas, kad neva 1-osios gvardijos tankų armijos pagrindu formuojamas „tankų korpusas“ iš 15 000 karių, 200 tankų, 400 PKM ir BTR (tai geriausiu atveju divizija, na bet tiek to) ir neva jis bus mestas per Baltarusiją į Ukrainos šiaurę.
Negalime nuvažiuoti ir patikrinti, bet viskas skamba labai keistai. Kaip ten bebūtų, jei ir taip – Kyivo puolimas šiame etape būtų idiotiškiausias sprendimas, kokį tik agresorius galėtų priimti. Toliau tęsiantis mūšiams Donbase esamos Rusijos ir Baltarusijos pajėgos neturi jokių galimybių išspręsti taktinių, operacinių ir strateginių užduočių aplink Kyivą. Aną kartą puolė gerokai gausesnės pajėgos ir nepešė nieko. Kokie veiksmų eigos variantai:
Kol vyksta mūšis Donbase, agresorius gali bandyti ugnies priemonėmis ir manevriniais vienetais atakuoti Vakarų Ukrainą, ir taip įtakoti ukrainiečių galimybes kautis Donbase. Tai būtų mirtininkų operacija, balansuojanti ant karo su NATO ribos, bet turėtų bent šiokią tokią karinę logiką, nei antrą kartą mažomis pajėgomis pulti milijoninį Kyivą.
Užbaigti mūšį dėl Donbaso sau naudingomis sąlygomis, ir tada perorientuoti pajėgas Kyivo puolimui, o Donbase pereitį į gynybą užimtose teritorijose. Nepaisant ukrainiečių problemų prie Lysychansk, orkai neturi potencialo greitu metu pasiekti tokią pergalę, kad viso Donbaso gynyba subyrėtų, ir jie turėtų prabangą perorientuoti pajėgas link Kyiv.
Visi karine prasme nelogiški, propagandiškai kreivi variantai, kurie sveiko proto žmogui į galva neateina. Kad orkai tam gabūs parodė „kilniaširdiški atsitraukimai“ nuo Kyiv, Chernihiv, Sumy ir Zmeyinyi.
******
Ukrainos kovotojams išlaisvinus Gyvatės salą, Rusija prarado kontrolę šioje Juodosios jūros dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas arba EŽTT) 2022 m. birželio 28 d. paskelbtame sprendime byloje Sokolovas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10049/20) nustatė, kad pareiškėjas patyrė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) draudžiamą elgesį dėl elektrošoko panaudojimo jo sulaikymo metu. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio procesinių reikalavimų.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kai jis, sulaikomas kaip asmuo padaręs administracinį nusižengimą, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei aktyviais veiksmais priešinosi. Sulaikymo metu prieš jį kelis kartus buvo panaudotas elektrošokas. Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 1 dalies požymius, tačiau tyrimas galiausiai buvo nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Galutiniame nacionalinio teismo sprendime buvo pažymėta, kad nors pareiškėjo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad keltų pavojų pareigūnų gyvybei, tačiau, vertinant tai, kad konfliktinė situacija truko pakankamai ilgai, taip pat tai, kad konfliktas išaugo į pareigūnų reikalavimų nevykdymą bei aktyvų pasipriešinimą, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėjas neleido pareigūnams atlikti asmens apžiūros, stumdėsi, neleido uždėti antrankių, jo elgesys tapo agresyvus, – faktiškai pasipriešinimo veiksmai peraugo į grumtynes ir pavojus pareigūnų sveikatai galėjo kilti.
Spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio materialaus pažeidimo, EŽTT pažymėjo, kad šioje byloje yra nustatyta, kad prieš pareiškėją buvo panaudotas elektrošokas du kartus ir kad jis patyrė sužalojimų, taip pat tai, kad pareiškėjas ginčijosi su pareigūnais, neturėdamas leidimo filmavo policijos nuovadoje ir neleido pareigūnams atlikti asmens apžiūrą. Tačiau EŽTT negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo veiksmai kėlė realią grėsmę pareigūnų gyvybei, kad būtų pateisintas elektrošoko panaudojimas prieš jį. Tai, kad pareiškėjas nekėlė tokios grėsmės, pripažino ir Vilniaus apygardos teismas galutiniame sprendime. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjas buvo policijos komisariato patalpose vienas su keturiais apmokytais pareigūnais, o jo sulaikymo priežastys neleido manyti, kad jis galėjo būti ypač pavojingas. Iš tiesų pareigūnai pripažino, kad buvo įmanoma sulaikyti pareiškėją, panaudojus kitas specialiąsias priemones. Tačiau, nors pareigūnai manė, kad kitų specialiųjų priemonių naudojimas būtų sukėlęs „rimtesnes pasekmes“, jie nepateikė jokio papildomo paaiškinimo šiuo klausimu nei savo ataskaitose, nei apklausti tyrimo metu. Tokiomis aplinkybėmis EŽTT nebuvo įsitikinęs, kad keturiems pareigūnams buvo būtina naudoti elektrošoką, kad priverstų pareiškėją bendradarbiauti. Galiausiai iš Teismo turimos medžiagos matyti, kad nors pareiškėjas buvo įspėtas, jog prieš jį gali būti panaudota fizinė jėga, jis nebuvo konkrečiai įspėtas apie galimą elektrošoko panaudojimą, kas būtų suteikę jam galimybę savanoriškai vykdyti pareigūnų nurodymus. Nei bylos nagrinėjimo nacionalinio proceso metu, nei EŽTT nebuvo teigiama, kad tokio įspėjimo pateikti nebuvo įmanoma arba kad tai būtų sukėlę pavojų pareigūnams. Todėl Teismas konstatavo, kad elektrošokas prieš pareiškėją buvo panaudotas tik siekiant užtikrinti, kad jis vykdytų policijos pareigūnų nurodymus, ir kad šio prietaiso naudojimas nebuvo griežtai būtinas dėl paties pareiškėjo elgesio.
Vertindamas pareiškėjo skundo dėl netinkamo pareigūnų elgesio tyrimo veiksmingumą, EŽTT atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinta, ar sąlygos, kada teisėsaugos pareigūnai gali naudoti fizinę jėgą ir sulaikymo priemones, įskaitant elektrošoką, buvo įvykdytos, be kita ko, ar pareiškėjo veiksmai pasiekė reikiamą pavojingumo lygį, kad būtų galima pateisinti elektrošoko naudojimą. Be to, EŽTT pažymėjo, kad policijos pareigūnų nebuvo paprašyta išsamiai paaiškinti, kodėl jie manė, kad švelnesnių prievartos priemonių būtų nepakakę pareiškėjui sulaikyti. Galiausiai valdžios institucijos nenagrinėjo, ar pareiškėjas buvo įspėtas apie elektrošoko panaudojimą, o jei ne, ar įspėjimo atsisakymas buvo pagrįstas. Tokiomis aplinkybėmis Teismas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjo kaltinimų policijos netinkamu elgesiu tyrimas buvo išsamus.
Primintina, kad tai jau antras EŽTT sprendimas prieš Lietuvą, kuriuo nustatomas Konvencijos pažeidimas dėl netinkamo policijos pareigūnų elgesio, konkrečiai dėl elektrošoko panaudojimo sulaikymo metu. Byloje Znakovas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 32715/17) EŽTT 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime nustatė, kad pareiškėjas patyrė Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį dėl policijos pareigūno jėgos panaudojimo, o pareiškėjo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio procesinių reikalavimų.
Teismo sprendimas byloje Sokolovas prieš Lietuvą (anglų kalba)
Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme informacija
Geopolitikos ekspertas, Geopolitical Futures analizės centro vadovas George’as Friedmanas „Polska Times“ sakė, kad dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu Lenkijos vaidmuo pasaulyje išaugo.
Pasak amerikiečių politologo George’o Friedmano, kuris buvo buvo ilgametis „Stratfor“ prezidentas, Lenkija yra viena iš dviejų Centrinės Europos valstybių, kurios yra svarbios Jungtinėms Valstijoms.
„Žvelgiant iš JAV perspektyvos, Centrinėje Europoje yra dvi svarbios valstybės: Rumunija dėl Konstancos uosto Juodojoje jūroje ir Lenkija, kuri tampa itin svarbia geopolitine veikėja“, – sakė jis.
Tarptautinis strategas ir knygų autorius teigė, kad Lenkija gauna naudos iš mažėjančio Vokietijos vaidmens.
„Situacijoje, kai Vokietija traukiasi iš aktyvių veiksmų arenos, Lenkijos padėtis kyla“, – sakė jis ir pridūrė, kad „Lenkija susiduria su puikia galimybe“, sprendžiant konfliktą Ukrainoje.
jis ypač pabrėžė Vokietijos neryžtingumą, kuris, jo teigimu, „yra viso aljanso pajuoka“
„Lenkijos svarba Vašingtono požiūriu didėja“, – sakė Friedmanas.
Geopolitinės ateities įkūrėjas išliko kritiškas NATO atžvilgiu dėl skirtingų jos narių interesų ir neryžtingumo; jis ypač pabrėžė Vokietijos neryžtingumą, kuris, jo teigimu, „yra viso aljanso pajuoka“.
Tačiau Friedmanas perspėjo, kad jei Putinas laimėtų šį karą, jis nesustotų ties Ukraina, ir nors JAV greičiausiai nesikiš į Rusijos puolimą Moldovoje, šiuo atveju tai būtų visiškai kitokia istorija.
„Diskusija prasideda tik Lenkijos, Slovakijos ar Rumunijos atvejais. Jei būtų poreikis juos ginti, JAV būtų priekinėje gynybos linijoje, nes jos suinteresuotos sustabdyti Rusijos ėjimą į vakarus“, – pridūrė geopolitikos ekspertas.
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius 36 % išaugo nelegalių migrantų, atkeliavusių į ES per Graikiją iš Turkijos, skaičius, jei lygintume su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, praneša AFP.
Graikų institucijos įspėja, kad apie 5000 nelegalų susirinko Turkijos pusėje greta Graikijos Lesbo, Chijo, Koso ir Rodo salų Egėjo jūroje ir dabar laukia, kad galėtų keisti kryptį į ES šalies teritoriją.
Graikijos vyriausybė žadėjo griežčiau elgtis su nelegalų antplūdžiu, bet iki šiol rezultatas tebėra menkas.
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Net LRT pasiekė diskusijos apie tai, kad istorijos egzamine nėra klausimų apie moteris Lietuvos istorijoje. Egzaminų rengėjai atsako, kad nėra programoje – nėra ir egzamine. Tai ne visai tiesa, nes programoje šiek tiek yra.
Bet kaip pasakė kolega iš Nacionalinio susivienijimo, istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas Robertas Ramanauskas: „Kartais moteris istorijoje norime matyti lygiaverčiame lygmenyje su vyrais, ko istoriškai nebuvo ir kas būtų istorijos pritempimas prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“. Kai kam, pavyzdžiui, Laisvės partijos atstovams tai skandalingas pasisakymas.
Nematau nieko skandalingo. Istoriškai moterys nebuvo lygiaverčiame vaidmenyje. Mokyklinė istorija yra daugiausiai politikos ir karo istorija, tad moterų nebuvimas ten akivaizdus, bet ir kitose – meno ar mokslo, geografinių atradimų srityse beveik visus svarbiausius pėdsakus paliko vyrai. Ar teisinga/gerai, kad taip buvo? Ne. Bet taip buvo ir nebuvo niekaip kitaip. Todėl dabar ieškoti ir pritemptai vaizduoti neva lygų moterų vaidmenį ankstesnių amžių istorijoje nebūtų teisinga. Tai būtų istorijos iškraipymas.
Toks požiūris nei seksistinis, nei kažkaip prieš moteris. Tai tiesiog pagarba istorinei tiesai. XIX ar bet kuriame ankstesniame amžiuje visa politika buvo kuriama vyrų ir tik vyrų su labai retomis išimtimis (viena kita karalienė, dažniau karalių žmonių ar itin įtakinga meilužė). Taip ir turi būti parašyta, nebandant moterų vaidmens nušviesti kažkaip neproporcingai daugiau nei jo istorijoje buvo.
XXI amžiuje daugybę šalių valdo ir sprendimus priima, taigi ir istoriją kuria moterys. Neabejotinai tas pats teisingumo ir pagarbos istorinei tiesai principas reikalauja, kad ateityje mokant istorijos apie XXI amžių būtų proporcingai parodomas moterų vaidmuo. Toks, koks buvo, o ne kažkaip iškreiptas siekiant atsverti istorines neteisybes. Paradoksas, bet istorinėms neteisybėms teisingiausi esame jas perteikdami tokias, kokios buvo.
Užkalbintas šia tema susimąsčiau, kad Lietuvos istorijoje tikrai netrūktų medžiagos ir nereikėtų jokių pritempinėjimų atskirai vadovėlių temai „Moterys nepriklausomybės kovose“, kur būtų galima pristatyti moterų dalyvavimą laisvės kovoje nuo Pliaterytės (kas dar nebuvo kova už modernią tautinę Lietuvą) per Vilniaus visuomenininkes kaip Šlapelienė ar Bortkevičienė ir pokario partizanes iki laisvės kovotojų Sadūnaitės ir Asanavičiūtės. Yra kuo didžiuotis.
Tačiau toks skyrius reikalingas tik tuo atveju, jeigu iš tiesų esama neproporcingo moterų vaidmens nutylėjimo istorijos mokyme. Jokiu būdu jo nereikia tiesiog tam, kad konkreti visuomenės grupė sulauktų „atspindėjimo“. Tokiu keliu pradėsime ieškoti istorijoje visko, ko ten nėra. Ar yra objektyvus poreikis tokiam skyriui, spręsti gali tik profesionalūs istorikai, aš tam nekompetentingas. Svarbiausia visiems žmonėms istorijoje dėmesio skirti pagal jų gyvenimo svarbą pasaulio ir Lietuvos istorijai, o ne pagal jų lyties ar dar kokią nors tapatybę.
Tad Robertas Ramanauskas teisus. Moterų vaidmuo nė iš tolo nebuvo lygus vyrų vaidmeniui rašant istoriją. Jį dirbtinai ryškinti, rankioti iš fragmentų ir rodyti vien dėl to, kad būtų atspindėtos moterys, būtų tik dar viena istorijos neteisybė. Ir tai niekaip neturėtų žeisti šiandienos moterų, kurios jau laisvos dalyvauti istoriškai reikšminguose įvykiuose ir sprendimuose.
Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen Vilniaus merui Remigijui Šimašiui Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei Kopijos – Lietuvos žiniasklaidai
Viešai kreiptis Atviru laišku į jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, mūsų visų, Lietuvos Respublikos piliečių, išrinkti politinio elito įtakingi asmenys, mus paskatino sparčiai artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške. Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės ( Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?
Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje ( ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje) , kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius. Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“( 2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio parengėjas Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?
Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami Gediminą karaliumi, arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias- illiustre ir pan.) .
Ta proga norėtume priminti visiems dvejojantiems vieną pakankamai iškalbingą epizodą, susijusį su tais pačiais plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams . Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsieniuose. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus ( 1323 m. gegužės 26 d. ) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.
Ir ką gi?
Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323.V.26) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai.
Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie).
Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna).
Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams etc. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. Kaip matome, XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų.
Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais. Pasak notaro, jie „atidžiai išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmė“, pridėdami, jog noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“ , tai yra – jei pagonys lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei karaliaus pažadų kviečiamiems į Lietuvos karalystę amatininkams ir vienuoliams.
Krikščionių įtarumas suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, garsiai beskaitant Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, jog Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius. Tą faktą, beje, paliudijo ir to paties imperatoriškojo notaro aprašytas karališkasis Gedimino antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG. (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Kokių dar paliudijimų, kaip sakoma, benorėti…
Tai tik vienas epizodas, akivaizdžiai parodantis, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas tiek laiškų autoriams, tiek vertėjams, tiek perrašinėtojams ir notarui.
Kaip atsitiko, kad Lietuvos istorijose suverenus Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio lapsnio valdovą – „kunigaikštį“, tegu ir „didįjį“?
Ieškant atsakymo buvo peržiūrėta didžiuma išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių, kuriuos filologas ir kultūros istorikas A.Bučys išnagrinėjo specialioje, kol kas, deja, pirmoje ir vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“ ( 3 leidimai 2018- 2020 metais).
Galutinė išvada labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos ( iki XV a.) valdovų titulus aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams , kaip taisyklė, taikomi titulai (князь, „ ksiąžęta“ ir pan.), tai yra – žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai ( tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot. rex, sen. vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie).
Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net Vokiečių ordino raštuoe specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių , tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius ( konig von Litowin der ungetruwen). Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos. Išvada: mokslinės dokumentų publikacijos originalo kalbomis liudija, kad nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikčiu“, tiktai Lietuvos karaliumi.
Paradoksalu, tačiau vėlesnėje Lietuvos istoriografijoje , istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t.t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad Lietuvos valdovai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visados tituluojami rusiškai „князь“ arba „великий князь“. Tuo nedera stebėtis. Senieji Rusios metraštininkai ir carinės Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos istorikai nuolatos taikė kaimyninių šalių valdovams slaviškus titulus.
Slavų kalbomis rašytų metraščių tradijcija ilgainiui įsigalėjo ir Lietuvoje. Ir tuo neverta stebėtis.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema. Kodėl?
Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, karaliavusį vos vieną XIII a. dešimtmetį…
Atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, metas atkurti ir senovės Lietuvos valdovų tikruosius titulus. Senosios Lietuvos istorija ir jos valdovų istoriniai titulai šiandien ypač plačiai domina įvairiausio amžiaus gyventojus mūsų didesniuose ir mažesniuose miestuose. Pats metas jiems pateikti istorinių šaltinių tiesą.
Profesionaliems istorikams, kartais pretenduojantiems į paskutinį lemiamą žodį ir galutines rekomendacijas pagal įstatymų leidžiamųjų instancijų užklausimus, šiandien į talką atėjo tarpdidsciplininių tyrimų specialistai.
Dar XX a. viduryje įžymus Britanijos archeologas, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzas (William Francis Grimes, 1905–1988) suformulavo būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: Praėjo tie laikai, kada istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vieni kitus – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą.
Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe“. XXI aamžiuje ši nuostata tapo savaime suprantama metodologine taisykle. Jai nusižengiant, kaip matome, atsiranda vis dar deklaruojami viešoje erdvėje moksliškai nepagrįsti, nusenę teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“.
Lietuvos Respublikos seime nuolat svarstomi likiminiai Lietuvos klausimai, aiškinamasi , „kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį ir tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą“ („ Ateities komitete“), atidžiai nagrinėjamos šiuolaikinės „minkštosios galios“, naudojamos iš užsienio ar vidaus, mėginant griauti Lietuvos pliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe ir jos istorija („Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete“).
Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos.
Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valsybės diplomatinėje rašyboje.
O kol kas turime puikią istorinę progą, kuri nežinia kada galėtų pasikartoti, dalykiškai aptarti ir įgyvendinti pirmojo dabartinės nepriklausomos Lietuvos vadovo pono Vytauto Landsbergio nevienkartinį siūlymą įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių.
Kviečiame jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, talkoje su visais aktyviais Lietuvos piliečiais bendromis pastangomis valstybiškai pasitarnauti karališkojo Vilniaus miesto ir daugiaamžės Lietuvos sostinės praeičiai ir ateičiai
2022, birželio 23 d.
Vilnius
Atvirą laišką pasirašo: Vladas Braziūnas, poetas, vertėjas. Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013), Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (2011) kavalierius, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2013) laureatas
Algimantas Anicetas Bučys, rašytojas, literatūrologas, kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras , Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2010) laureatas.
Algirdas Dainavičius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, kino režisierius.
Eugenijus Jovaiša, archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras , Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2003) kavalierius, Lietuvos mokslo premijos (2008) laureatas.
Alkas Paltarokas – Strateginių iniciatyvų centro direktorius, visuomenininkas
Dainius Razauskas, lietuvių mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Jono Basanavičiaus premijos (2016) laureatas.
Vytautas Rubavičius , rašytojas , publicistas, kultūros kritikas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2012) laureatas
Giedrius Sakalauskas , diskusijų klubo Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro vadovas
Rimvydas Stankevičius, poetas,eseistas, žurnalistas, daugelio literatūrinių premijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2016) laureatas
Gediminas Storpirštis, Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas, nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ įkūrėjas, tarptautinio bardų festivalio „Iš širdies į širdį“ meno vadovas.
Mindaugas Šnipas, Lietuvos skulptorius, daugelio originalių skulptūrų kūrėjas, sutikęs išdininti lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos ( 1915 – 1997) modelį ir įgyvendinti Gedimino paminkle Vilniaus katedros aištėje; aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis.
Gintautas Terleckas, Lietuvos istorikas, Trakų istorijos muziejaus darbuotojas.
Gitenis Umbrasas , Lietuvos dailininkas, originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius, apdovanotas Lietuvos architektų sąjungo skulptūrėle „METRAS 1/5“ (2005) ir labiausiai nusipelnusiems Vilniaus miestui žmonėms teikiama Šv.Kristoforo statulėle „už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ (2009)
Jonas Vaiškūnas, fizikas, etnoastronomas, internetinio portalo Alkas.lt vyr. redaktorius
Mikalojus Povilas Vilutis, dailininkas, grafikas, rašytojas, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos ( 2004) laureatas
Almantas Stankūnas yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys
Neapykanta, be politinės išminties, yra baisus dalykas, nes gali nuvesti ir į nesąmoningų (o kartais ir sąmoningų) Lietuvos priešų sąjungininkų gretas.
Gaila, kad daug kas nesupranta to ir kad taip neapykanta rodos dėl teisingo dalyko diskredituoja bet kurią gerą idėją, kurią gina tokios neapykantos apimtas žmogus.
Štai vienas iš didžiųjų marširuotojų nutarė gėdingo Anūko pabėgimo į atostogas proga, sustiprinti savo kritiką valdantiesiems pasityčiodamas iš Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos.
Komentaras už kurį ploja Kremlius – juk prisimename, kaip bolševikai tyčiojosi iš Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos ir daug menkos politinės nuovokos žmonių priėmė šį šmeižtą. Tuo tarpu buvo akivaizdu, kad valstybės vadovų pasitraukimas, kai TSRS okupavo Lietuvą, buvo galimybė išlaikyti valstybės legitimumą ir tęsti kovą dėl valstybės diplomatinėmis priemonėmis.
Dekanozovas tiesiog pasiuto sužinojęs, kad A. Smetona pasitraukė.
Algimantui dar truputį reikėtų pasistengti ir a.a. Paleckis, Cvirka ir kt. jau priimtų jį kompaniją, kuri važiavo atvežti į Lietuvą Stalino saulės.
Nesirengiau šio atvejo plačiai skleisti. Rengiausi apsiriboti trumpu komentaru po Algimanto įrašu.
Autoriaus atsakas buvo klasikiniu ad-hominem, tik nuleistu iki darželinuko lygio, stiliumi (žr. diskusijos kopiją komentare po įrašu). Atitinkamai įvertinus jo komentarą, sekantis veiksmas buvo mano komentaro ištrynimas ir blokavimas.
Bolševikai irgi panašiai elgėsi, kai neturėjo šansų kovoti argumentais.
Čia vertėtų prisiminti, kad tie kurie, kovodami su savo nekenčiama ideologija, išjungia politinę išmintį ir įjungia gyvulišką neapykantą, tampa išvirkštine tos ideologijos puse ir paradoksaliu būdu supanašėja su drakonu prieš kurį kovoja.
P.S. Algimantą teks sekti iš atsarginio profilio ir, neturint galimybės komentuoti tik po jo įrašais, gali tekti komentuoti platesnei auditorijai. Nieko nepadarysi – pats prisiprašė.
Svečias iš Ukrainos nacionalinės operos M. Diadiura: „Jeigu naktį į mūsų namą būtų pataikiusi raketa – operą „Lietuviai“ turėtų diriguoti kas nors kitas“. Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas – apie tai, kodėl jo teatras atsisakė gastrolių Paryžiuje.
Vyriausiasis dirigentas Mykola Diadiura
Valdovų rūmų kieme vykstantį festivalį „LNOBT Open“ liepos 6-ąją vainikuos italų kompozitoriaus Amilcare’s Ponchielli opera „Lietuviai“. Dainuos solistai Sandra Janušaitė, Vytautas Juozapaitis, Arūnas Malikėnas, Liudas Norvaišas ir Mickaelis Spadaccini, o LNOBT simfoniniam orkestrui ir chorui diriguoti pirmą kartą pakviestas Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Mykola Diadiura.
Su Vilniuje repetuojančiu svečiu kalbėjomės apie scenos įžymybėms rašytus laiškus, dirigentų autokratijos pabaigą ir niekada nebeatverčiamas rusų kompozitorių partitūras.
Ar tai pirmasis jūsų susitikimas su opera „Lietuviai“?
Apie šią operą sužinojau tik sulaukęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kvietimo. Anksčiau jos nebuvau girdėjęs, nes ji retai atliekama. Man pavyko rasti vos keletą įrašų, ir kone visi jie – iš Lietuvos. Todėl dar labiau jaudinuosi suprasdamas, kad čia šią operą žmonės žino. Bet kartu didžiuojuosi man suteikta garbe, nes matau, kaip reikšmingai Lietuva palaiko Ukrainą. Nuostabu, kad tokioje mažoje šalyje gyvena tokios didelės dvasios žmonės.
Jei reikėtų keliais sakiniais apibūdinti šią A. Ponchielli operą…
Sakyčiau, kad ji paremta klasikinės operos kanonais, taigi – aiškiai suvokiama muzikine kalba, būdinga visiems tradicinės italų operos kūrėjams. Labai gražūs „Lietuvių“ chorai. Dar pridurčiau, kad Lietuvą bei kitas Baltijos šalis su Ukraina, mano manymu, sieja ypatingas dėmesys chorinei kultūrai. Ir jūs, ir mes garsėjame stipriais chorais.
Labiausiai mane nustebino, kad A. Ponchielli, nors ir neturėdamas ryšių su Lietuva, kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjo savo operoje perteikti lietuvišką charakterį. Šiame kūrinyje, ypač pirmajame jo chore, girdžiu intonacijų, kurios būdingesnės lietuviams, o ne italams – iškart tai pajutau. Antra vertus, turbūt todėl A. Ponchielli ir vadinamas genialiu kompozitoriumi.
Ar anksčiau jums nėra tekę diriguoti kitų šio kompozitoriaus kūrinių?
Ne, man asmeniškai neteko, nors Ukrainos nacionalinės operos repertuare rodoma A. Ponchielli opera „Džokonda“. Bet tai nebuvo mano pastatymas, todėl ir spektaklių aš nedirigavau. Vilniuje įvyks pirmasis mano sceninis pasimatymas su šio kompozitoriaus kūryba.
Tą dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, jūs atsitiktinai viešėjote Lenkijoje. Kokiu tikslu?
Pomeranijos filharmonija, veikianti Bydgoščiaus mieste, jau senokai kvietė mane pasirašyti sutartį ir tapti jų simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Bet vis atidėliojau, nes tuo metu turėjau daug darbo Kyjive ir tiesiog nespėdavau. Tada lenkai man pasiūlė tokias bendradarbiavimo sąlygas, kurios leido pasilikti daugiau laiko sau. Negalėjau atsisakyti, nes padirbėti su tokio profesionalumo lygio orkestru, koks yra Bydgoščiuje, kiekvienam dirigentui būtų malonu.
Taigi aš nuvykau pasirašyti kontrakto ir kartu padiriguoti pirmojo koncerto kaip naujasis jų orkestro vadovas. Koncertas buvo numatytas vasario 25-ąją, o vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjo karas. Išvykęs iš Kyjivo kelioms dienoms, negrįžau ten keturis mėnesius. Likau Bydgoščiuje, vėliau ten kartu su karo pabėgėlių srautu atvyko ir mano žmona Ivana – Ukrainos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro smuikininkė. Lenkai maloniai priėmė ją groti savo orkestre. Bet Kyjive liko mano serganti mama, kuri guli ant patalo, ir aš neturiu kaip jos pergabenti į Lenkiją. Todėl po pasirodymo Vilniuje važiuosiu tiesiai į Kyjivą.
Ar tai bus pirmasis jūsų sugrįžimas į namus?
Ne, jau antrasis. Pirmąkart buvau ten prieš kelias savaites. Visų pirma dėl mamos, bet taip pat ir dėl darbų – juk Ukrainos nacionalinė opera Kyjive jau veikia. Buvo nuspręsta šią vasarą rodyti spektaklius, o atostogauti slenkančiu grafiku, nes teatro kolektyvas didelis ir galime sau tai leisti. Kadangi muzikantai sugrįžo, aš turiu būti kartu su jais.
Ar buvo muzikantų, kurie apsisprendė bent kol kas negrįžti į Ukrainą?
Taip, bet nedaug – koks dešimt ar penkiolika žmonių. Absoliuti dauguma jų – moterys, pasitraukusios nuo karo su savo mažais vaikais. O vyrai beveik visi liko Ukrainoje, dabar jie grįžta į darbą.
Tiesa, nemaža dalis mūsų teatro kolektyvo – 20 choristų ir 20 baleto šokėjų – dirigento Riccardo Muti vadovaujamo Giovanile Luigi Cherubini orkestro kvietimu iki liepos pabaigos viešės festivalyje Ravenoje. Italai suteikė mūsiškiams pilną išlaikymą ir sudarė sąlygas koncertuoti: pavyzdžiui, choristai dažnai gieda vietos bažnyčiose, o baleto šokėjai šiuo metu su koncertais lankosi Slovėnijoje.
Jūs ir pats į Lietuvą atskridote iš Bulgarijos, iš Varnos…
Ten rengiamas tarptautinis muzikos festivalis „Varnos vasara“, į kurio atidarymą buvau pakviestas. Dirigavau Varnos valstybinės operos simfoniniam orkestrui. Be to, šis festivalis turi savo tarptautinį simfoninį orkestrą, kuriame šįmet grojo muzikantai iš 16 pasaulio šalių. Tarp jų buvo ir aštuoni ukrainiečiai – tiksliau, ukrainietės, nes mūsų vyrai neturi leidimo išvykti. Festivalio „Varnos vasara“ užsakymu ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Rodinas šiam orkestrui parašė nedidelę, bet labai gražią muzikinę pjesę „Laimink, Dieve“, kuriai panaudojo pravoslaviškos giesmės motyvus. Man labai patiko šis kūrinys, todėl ateityje pasistengsiu jį įtraukti į koncertų programas.
Kuriems Ukrainos kompozitoriams teikiate pirmenybę?
Žaviuosi viduriniosios kartos ukrainiečių kompozitoriais, tokiais, kaip O. Rodinas, Oleksandras Shchetynsky, Serhiy Pilyutikovas. Jie pasižymi naujovišku kompoziciniu mąstymu, bet nepaklūsta kraštutiniam modernizmui ir savo idėjas reiškia klasikinės muzikos kalba. Todėl jų kūriniai man labai įdomūs.
Tarkim, kai su Ukrainos nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru rengėme Josepho Haydno simfonijų ciklą, užsakėme kūrinėlį S. Pilyutikovui. Ir jis atnešė mums „Frau Haydn“ – puikų humoristinį etiudą apie tai, kaip žmona trukdė dirbti kompozitoriui J. Haydnui.
Kai rengėme programą, skirtą literatūros klasiko Nikolajaus Gogolio jubiliejui, užsakėme kūrinį O. Rodinui. Jis mums parašė siuitą „Baubas“ pagal žymiąją N. Gogolio apysaką. Ši siuita vėliau, autoriui ją papildžius, pavirto šalyje žinomu baletu.
Atiduodamas pagarbos duoklę minėtiems Ukrainos kompozitoriams, jokiu būdu nenorėčiau nuvertinti ir mūsų muzikos korifėjų – Myroslavo Skoryko, Valentyno Sylvestrovo, Yevheno Stankovychiaus.
Užsienyje esate dirbęs ir anksčiau, iki tapdamas Pomeranijos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Kokios tai buvo patirtys?
Jaunystėje porą metų teko vadovauti Rusijos miesto Omsko filharmonijos simfoniniam orkestrui, o vėliau – Seulo ir Kvangdžu simfoniniams orkestrams Pietų Korėjoje. Azijoje praleisti metai man, tada dar jaunuoliui, suteikė išgyvenimo patirties atsidūrus tolimoje žemėje ir nepažįstamoje kultūroje, kai esi vienui vienas ir neturi su kuo pasitarti.
Todėl kai 1996 m. po rekonstrukcijos buvo atidaroma Ukrainos nacionalinė filharmonija ir mane pakvietė suburti jai naują simfoninį orkestrą – nė nesvarstydamas grįžau. Nors darbas buvo sunkus, nes lėšų trūko, o kiti miesto orkestrai tokiai idėjai stipriai priešinosi. Tačiau dabar, po 25-erių metų, iš jaunų muzikantų anuomet suburtas Nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras laikomas vienu pajėgiausių Ukrainoje. Jam aš pašvenčiau žymią savo gyvenimo dalį.
Dar prieš tai turėjote neeilinę stažuotę su dirigento Seiji Ozawos vadovaujamu Bostono simfoniniu orkestru…
O, tai man pačiam buvo netikėta. Kai 1987 m. Tokijuje surengtame tarptautiniame dirigentų konkurse „Min–On“ buvau apdovanotas Japonijos dirigentų asociacijos įsteigtu specialiuoju prizu, parašiau laišką šio konkurso žiuri pirmininkui S. Ozawai su prašymu padirbėti jo asistentu. Keista, bet S. Ozawa į mano laišką atsiliepė jau po savaitės: taip aš atsidūriau Bostono simfoninio orkestro vasaros būstinėje Tanglvude, apie kurį iki tol nieko nebuvau girdėjęs.
Turbūt po to rašėte ir daugiau panašių laiškų?
Parašiau dar vieną – savo tuometiniam dirigento idealui Claudio Abbado. Nieko jo neprašiau, tiesiog išreiškiau savo susižavėjimą tuo, kaip jis pakeitė dirigento ir orkestro santykių psichologiją. Būtent C. Abbado šiems santykiams pritaikė demokratiškumo sampratą ir stengėsi, kad muzikantai orkestre grotų atsipalaidavę, o ne įsitempę. Aš tai jutau ir tuo žavėjausi.
Dirigento ir orkestro santykis visada truputį antagonistinis: iš vienos pusės, didelis kolektyvas reikalauja stiprios rankos, iš kitos – muzikantai negali pakęsti prievartos. O išlaikyti auksinį viduriuką labai sunku. Bet C. Abbado darė tai virtuoziškai, ir dėl jo orkestras buvo pasiryžęs viskam. Jo muzikantai grojo be baimės ir su didžiuliu užsidegimu.
Taigi parašiau laišką C. Abbado ir perdaviau jį ukrainiečių operos bosui Anatolijui Kotchergai, kad įteiktų dirigentui tiesiai į rankas. Dainininkas taip ir padarė. C. Abbado laišką perskaitė ir pasakė, kad norėtų mane kur nors pakviesti, tačiau tuo neužsiima ir asistentų jam tiesiog nereikia. Todėl perdavė man linkėjimus, ir tuo viskas baigėsi. Daugiau niekam neberašiau.
O pats ar sekėte C. Abbado puoselėtais demokratiškumo principais?
Ne iš karto, nes turėjau tam pribręsti. Juk užaugau Sovietų sąjungoje, kur dirigento diktatas buvo savaime suprantamas dalykas. Ypač tuo pasižymėdavo (ir iki šiol pasižymi) Rusijos orkestrai: jų pasiklausęs galiu lengvai atspėti, kokios darbo sąlygos juose sudarytos.
Pokyčių verkiant reikėjo. Muzikantai turėjo suprasti, kad orkestre dirbama vadovaujantis sąžine, o ne iš baimės. Žinoma, kai visi orkestro nariai yra aukštos klasės profesionalai – tai įgyvendinti paprasčiau. Kai orkestre groja skirtingo lygio žmonės – tai daug sudėtingiau. Iš pradžių būdavo sunku laviruoti, nes kartais atsipalaidavimas tapdavo beribis. Visgi tai vienintelis teisingas kelias, nes Arturo Toscanini laikai seniai nugrimzdo į praeitį. O ir patys muzikantai nebesitaiksto, jei dirigento diktatas nuodija jiems gyvenimą. Tik sukūręs „minkštą“, malonią atmosferą gali tikėtis jų nuoširdžios kūrybos. Priversti nebeįmanoma – bent jau aš tuo netikiu.
Kokią atmosferą radote, 2013 m. pradėjęs vadovauti Ukrainos nacionalinės operos orkestrui?
Tuomet teatro orkestre vyko intensyvi kartų kaita – ir dėl muzikantų amžiaus, ir dėl jų profesinių gebėjimų. Taigi atėjo daug jaunų muzikantų – o tai ne tik jaunas kraujas ir naujas požiūris, bet ir visiškai kitokio auklėjimo atspindžiai. Patirties perdavimas ir skirtingų kartų suderinimas orkestre yra labai sudėtingas procesas. Jis vis dar tęsiasi, bet eina į pabaigą, nes 80–90 proc. orkestro jau sudaro posovietinė karta.
Yra ir pozityvi šio proceso pusė: pradėjęs vadovauti, turėjote galimybę pats atsirinkti naujus kolektyvo narius.
Taip, ir konkursai buvo tikrai labai griežti. Man pavyko pasiekti, kad muzikantų atranka vyktų sąžiningai, be korupcijos ir protekcijų. Įtariu, kad anksčiau pasitaikydavo visko.
O kas padėjo sulipdyti skirtingas muzikantų kartas?
Simfoninės muzikos programų rengimas, ko anksčiau mūsų teatre praktiškai nebūdavo. Kai muzikantai iš orkestro „duobės“ išlipa į sceną, jie atsiduria naujoje situacijoje. Tai padaro juos artistais bei išgelbsti nuo rutinos. Todėl dabar vykdami savo tradicinių kasmetinių gastrolių į Japoniją, visada ten atliekame ir Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją.
Kokios yra kitos Ukrainos nacionalinės operos gastrolių kryptys?
Be Japonijos, dažnai vykstame į gastrolių turus Europoje – po Daniją, Nyderlandus, Italiją. Pernai mūsų baletas gastroliavo Paryžiuje, tačiau ten grojo vietinis, prancūzų, orkestras. Šįmet irgi ruošėmės gastrolėms Paryžiuje, jau su savo orkestru, tačiau nebevažiuosime, nes prancūzai primygtinai reikalavo Piotro Čaikovskio muzikos. O kol vyksta karas – rusiško repertuaro mes negrosime.
Iš teatro repertuaro turbūt irgi pašalinote visus rusų kompozitorių kūrinius?
Taip, viską išbraukėme. Nors tokio nurodymo iš savo Vyriausybės ir negavome: mūsų kultūros ministras pasakė, kad esame demokratiška valstybė, kurioje kiekvienas kolektyvas gali laikytis savo pozicijos. Priešingai negu Lenkijoje, kur visiems teatrams atsisakyti rusiško repertuaro bei rusų atlikėjų buvo griežtai nurodyta „iš viršaus“.
Nesakau, kad rusų klasikai staiga tapo blogi ir neverti scenos, tačiau kol vyksta karas – tiesiog negaliu atversti tokios partitūros. Netgi kaip paprastas žmogus, o ne kaip Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas – negaliu, man neišeina. Nežinau, kaip tai racionaliai paaiškinti.
Minėjote, kad prieš keletą savaičių jau lankėtės karo nuniokotame Kyjive. Ką ten patyrėte, koks įspūdis liko?
Pamačiau baisius vaizdus. Ypatingą įspūdį padarė didelis, naujas šešiolikaaukštis namas, raketos pusiau sugriautas dar pirmosiomis karo dienomis. Išvydau jį važiuodamas iš stoties ir iš naujo patyriau šoką, nors jau buvau matęs tą vaizdą per televiziją.
Mūsų namas, ačiū Dievui, kol kas sveikas. Prasidėjus karui, mano žmona keturias naktis praleido to namo rūsyje įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada suprato, kad ilgiau taip neištvers, ir ryžosi trauktis.
Sveikas liko ir Nacionalinės operos pastatas Kyjive: jis labai tvirtas, dviejų metrų storio sienomis. Todėl kai kurie muzikantai karo pradžioje persinešė ten savo daiktus ir apsigyveno po orkestrine esančiame teatro rūsyje, nes taip saugiau, nei kiekvienąkart, išgirdus kaukiančią sireną, iš namų bėgioti į slėptuvę.
Kai sugrįžom į Kyjivą, jau kitą vakarą aš irgi išgirdau kaukiant sirenas. Anksčiau tokiu atveju žmonės skubėdavo į slėptuves, o dabar beveik niekas to nebedaro, nes priprato gyventi girdėdami aplink sproginėjančias bombas.
Aš tik paklausiau žmonos: „Ką darysime?“. Ji atsakė: „Nieko. Gulsimės miegoti“. Ir mudu likome nakvoti savo bute devintame aukšte. Jeigu tą naktį į mūsų namą būtų pataikiusi raketa – operą „Lietuviai“ Vilniuje turėtų diriguoti kas nors kitas.
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius 36 % išaugo nelegalių migrantų, atkeliavusių į ES per Graikiją iš Turkijos, skaičius, jei lygintume su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, praneša AFP.
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
