2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 4

Mickas Hume’as. Netikri „antifašistai“ – kovingasis ES atšaukimo (cancel) kultūros sparnas

Naujausi bandymai cenzūruoti konservatyvias pažiūras Briuselyje rodo, kad šiandien didžiausią grėsmę žodžio laisvei kelia ne „kraštutiniai dešinieji“, o netikri kairieji „antifašistai“. Ir jiems pavyksta tik todėl, kad jų cenzūros reikalavimams nuolaidžiauja pagrindinės politinės srovės bei institucijos, kurios nebetiki Europos žodžio laisvės idealais.

Dabar akivaizdu, kad net tariamai civilizuotoje Europos Sąjungos sostinėje anuliavimo (angl. cancel) kultūra tapo norma. „Antifa“ tėra agresyvus šios kampanijos, nukreiptos prieš nacionalinius konservatyvius balsus, sparnas.

George’o Orwello distopinėje knygoje 1984-ieji režimo minčių policijos atstovas O’Brienas pateikia niūrią nelaisvos visuomenės viziją: „Jeigu norite įsivaizduoti ateitį, įsivaizduokite batą, spaudžiantį žmogaus veidą – amžinai.“

Šiandien, apžvelgdami Europos padėtį, galėtume sakyti: „Įsivaizduokite kiaušinius, mėtomus į viešbučio duris – tiek užtenka.“

Būtent tiek ir užteko, kad „Antifa“ šią savaitę Briuselyje pradėtų puolimą prieš žodžio laisvę. Saujelė aktyvistų iš grupės „Poulettes Antifascistes“ (jų pavadinime esantis terminas „jaunos vištos“ bent jau tinkamai atspindi jų brandą) pasirodė naktį ir į penkių žvaigždučių viešbučio, kuriame turėjo vykti analitinio centro MCC renginys, fasadą sumetė kelias dėžes kiaušinių.

Rezultatas: šaligatvis pavirto omletu, o viešbutis skubiai atšaukė renginį. Briuselio elitas tylėjo. Laimei, MCC organizatoriams pavyko paskutinę minutę rasti alternatyvią vietą, ir susitikimas įvyko. Tačiau žodžio ir susirinkimų laisvė Briuselyje buvo sužeista.

Dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos

Po to sekė kiti išpuoliai – dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos. Tai buvo signalas: visi, kurie drįsta ginti nacionalinį suverenitetą, demokratiją ar kritikuoti centralizuotą „pabudusiųjų“ ideologiją, turi būti nutildyti.

Minėtas MCC susitikimas, kurį „Antifa“ siekė sabotuoti, buvo pavadintas „Trumpo naujoji pasaulio tvarka“. Jame dalyvavo du gerbiami intelektualai: Kembridžo universiteto docentas, Edmundo Burke’o fondo JK vadovas Džeimsas Oras (James Orr) ir buvęs Italijos vyriausybės ministras, dabar dirbantis Makiavelio politinių ir strateginių studijų centre, Guglielmas Pikis (Guglielmo Picchi). Tai nebuvo kažkoks šiuolaikinis Niurnbergo mitingas.

Tačiau „Antifai“ renginio turinys nebuvo svarbus. Pakako to, kad MCC Brussels buvo įvardytas kaip „kraštutinė dešinė“, kad viskas, ką jis daro, būtų laikoma nepriimtinu.

Kaip po išpuolio pareiškė viena iš „Antifa“ aktyvisčių vardu Thelma, tokie renginiai neturėtų vykti, nes esą per arti „trumpistinės kraštutinės dešinės“ temų: rasizmo, seksizmo, transfobijos, klimato skepticizmo ir t. t. Tas „ir t. t.“ pasako labai daug – viskas, kas prieštarauja kairiajai Briuselio darbotvarkei, turi būti draudžiama.

Šie kairieji cenzoriai savavališkai pasiskyrė arbitrais, nusprendžiančiais, kas demokratinėje visuomenėje yra priimtina. Jie – netikri antifašistai, kurie, kaip pažymi MCC Brussels, elgiasi kaip nihilistiniai banditai, primenantys tuos, kurie 3-iajame XX a. dešimtmetyje padėjo kilti tikrajam fašizmui.

Kaip jie išvengia atsakomybės? Užtenka pažvelgti į „antifašistines“ ir „demokratines“ institucijas. Geriausiu atveju jos apsimeta nematančios, blogiausiu – tiesiogiai skatina „Antifa“ netoleranciją.

Priminsime, kad pernai Briuselio meras mėgino teismų ir policijos pagalba uždrausti NatCon konferenciją, organizuotą MCC Brussels ir The European Conservative, kurioje dalyvavo nacionaliniai konservatyvūs lyderiai iš visos Europos.

Šis akivaizdus išpuolis prieš žodžio laisvę Briuselio širdyje sulaukė tokios kritikos, kad net Belgijos premjeras ir aukščiausiojo teismo teisėjai buvo priversti reaguoti. Konferencija vis dėlto įvyko. Tačiau tuomet jau buvo aišku – karas prieš žodžio laisvę tik stiprės. Ir taip ir nutiko.

Briuselio savivaldybė – „antifašistinis miestas“ be fašistų

Briuselio savivaldybės taryba neseniai žengė žingsnį pagal „Antifa“ scenarijų: vienbalsiai nusprendė paskelbti Europos sostinę „antifašistiniu miestu“, esančiu „pasipriešinimo“ fronto linijoje. Tačiau prieš ką tiksliai tas pasipriešinimas nukreiptas? Šiuolaikiniame Briuselyje nevaikšto fašistinės šturmuotojų armijos. Kai jie sako „fašizmas“, iš tikrųjų omenyje turi vis augantį nacionalinio populizmo maištą prieš ES institucijas. Kaip pareiškė pasiūlymo autorius, ekologinės kairės atstovas, „kraštutinės dešinės ideologijos šiandien yra labai gyvos“. Taryba visiškai pritaria „Antifa“ idėjai, kad tokioms populistinėms idėjoms neturėtų būti vietos ES elito bastione.

Būtent todėl į pastaruosius mėginimus cenzūruoti konservatyvias diskusijas politinis Briuselio elitas reagavo vangiai ar visai nereagavo. Panašu, kad dar labiau nei pernai ES širdyje įsigali šliaužianti atšaukimo kultūra.

Nenuostabu, kad, kaip praneša europeanconservative.com, MCC valdybos pirmininkas Balázsas Orbánas paskelbdamas atvirą laišką Belgijos ministrui pirmininkui perspėjo: „Atšaukimo kultūros skverbimasis į Briuselį – simbolinę ir politinę Europos Sąjungos širdį – turėtų kelti susirūpinimą visiems, kurie vertina laisvę.“ Jis paragino Belgijos vadovą „užimti tvirtą ir principingą poziciją ginant žodžio ir taikių susirinkimų laisvę.“ Orbánas pabrėžė: „Laisvė yra brangiausias mūsų turtas – todėl neturime pasiduoti patyčioms.“

Baikštūs „Antifa“ chuliganai šiandien tapo agresyviu ir vis labiau įsitvirtinančios Europos atšaukimo bei cenzūros kultūros sparnu. Stebina tai, kad būtent kairieji radikalai tapo aršiausiais žodžio laisvės priešais – jie palaidojo pačių kairiųjų kovos už žodžio laisvę ir demokratiją paveldą. Atrodo, kad šiandien būti „kairiuoju“ reiškia būti netolerantišku fanatiku.

Šiandien tokie istorinių kairiųjų herojų kaip Roza Liuksemburg žodžiai – „Laisvė visada ir išimtinai yra laisvė tam, kuris galvoja kitaip“, – arba George’o Orwello pastebėjimas – „Jei laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti“ – tikriausiai būtų pasmerkti kaip „kraštutinis dešinysis ekstremizmas“ ar net „neapykantos kalba“.

Atsakydami į tai, turime atsistoti ir tvirtai ginti žodžio laisvę visiems, be jokių „jeigu“ ar „bet“. Nes tikra laisvė – tai gyvybinė demokratinės Europos jėga. Tegul mus, populistinio maišto šalininkus, vadina kaip tik nori – šmeižikais, ekstremistais ar dar kaip nors. Mūsų nenutildys nei įžeidimai, nei draudimai, nei sviesti kiaušiniai.

Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, rašytojas ir redaktorius. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams Spiked, The Daily Mail ir The Sun. Tarp jo žinomiausių knygų – Revolting! How the Establishment are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of (2017) bei Trigger Warning: Is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech? (2016), abi išleistos „Harper Collins“.

LGBT maldos budėjimų banga pasiekia Bažnyčią

Mišios už LGBT 2019 m. / Youtube stop kadras

Gegužė, tradiciškai skirta Švč. Mergelei Marijai, vis dažniau tampa ideologinių akcijų mėnesiu – rašo portalas La Nuova Bussola Quotidiana. LGBT aktyvistai ir jiems prijaučiančios religinės bendruomenės visoje Europoje, taip pat ir Katalikų Bažnyčios viduje, kviečia į vadinamąsias „maldas prieš homofobiją“, kurios, pasak kai kurių stebėtojų, labiau primena paraliturginį propagandos įrankį nei autentišką krikščionišką maldą.

Tinklalapis gionata.org, vienijantis LGBT+ krikščionių grupes, paskelbė šių metų maldos budėjimų (vigilijų) žemėlapį, kuriame – daugiau kaip 60 renginių Italijoje ir kitose Europos šalyse. Kaip teigiama pranešime, šios „ekumeninės maldos“ vyksta nuo gegužės 9 d. iki birželio 13 d. tokiuose miestuose kaip Milanas, Roma, Neapolis, Florencija, Barselona, Krokuva, Varšuva ir kt. Siekiama įtraukti įvairių konfesijų atstovus, tačiau vis daugiau iniciatyvų vyksta katalikiškuose kontekstuose.

Katalikų vyskupai – tarp dalyvių

Maldos budėjimams vadovaus ir keli Katalikų Bažnyčios hierarchai. Tarp jų – Fano vyskupas Andrea Andreozzi, Pezaro arkivyskupas Sandro Salvucci, Florencijos arkivyskupas Gherardo Gambelli, Kremonos vyskupas Antonio Napolioni ir Parmos ganytojas Enrico Solmi (portalas La Nuova Bussola Quotidiana yra itališkas – red. past.). Kai kuriais atvejais jie prisijungs prie renginių, kurių metu naudojami LGBT simboliai, tokie kaip vaivorykštinės stulos.

Tuo tarpu Lugane (Šveicarija), kaip skelbia žiniasklaida, vietos vyskupas, priešingai, sustabdė tokią iniciatyvą, kuri turėjo vykti protestantų bažnyčioje.

Organizuota strategija, ne spontaniškas judėjimas

Svarbu pastebėti, kad šios iniciatyvos nėra pavienės ar spontaniškos. Jas remia tokios struktūros kaip Tikėjimo, lyties ir lytiškumo komisija, priklausanti protestantiškoms bažnyčioms (baptistams, metodistams, valdiečiams), bei Global Network of Rainbow Catholics – pasaulinė LGBT katalikų organizacija, kurios tinklalapis veikia kaip šių akcijų koordinavimo centras.

Bažnyčios mokymas – ar vis dar galioja?

Šios iniciatyvos kelia klausimą: ar vyskupai, dalyvaujantys tokiose budėjimuose, prisimena oficialų Bažnyčios mokymą? Dar 1986 m. tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau – popiežius Benediktas XVI) paskelbė dokumentą „Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją“, kuriame perspėta dėl grupių, darančių spaudimą Bažnyčiai keisti jos mokymą apie žmogų ir kūriniją.

Dokumente nurodoma, kad kai kurios grupės, save vadinančios katalikiškomis, realiai nepalaiko Bažnyčios Magisteriumo, o kartais jam net atvirai prieštarauja. Vyskupai raginami būti ypač budrūs tokių programų atžvilgiu.

Kardinolas Mülleris: homofobija – išgalvotas terminas

Vokietijos kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris, buvęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, neseniai interviu pareiškė, kad „homofobija paprasčiausiai neegzistuoja ir yra ideologinis įrankis, kuriuo siekiama valdyti žmonių sąmonę. Jo nuomone, LGBT judėjimas stokoja mokslinių argumentų, todėl kuria ideologiją, kuri primena marksistinę pasaulėžiūrą – ne tikrovė formuoja mąstymą, o mąstymas kuria savo „tikrovę“.

Pasak Müllerio, kai kurie vyskupai šiandien tiesiog bijo pasakyti tiesą ir leidžiasi bauginami. „Pirmųjų amžių krikščionys buvo metami žvėrims – šiandien tikintieji draskomi psichologiniu teroru, pasinaudojant žmonių nežinojimu“, – sakė jis.

Meilė visiems – bet ne ideologijai

Bažnyčia turi pašaukimą mylėti kiekvieną žmogų, taip pat ir tuos, kurie jaučia trauką tos pačios lyties asmenims. Tačiau, kaip pabrėžia kardinolas Mülleris, meilė nereiškia paklusimo genderizmo propagandai. Krikščioniškas gailestingumas neturėtų virsti ideologiniu nuolaidžiavimu.

Ar šis balsas bus išgirstas? Ar vyskupai, kuriems patikėta ginti Bažnyčios tikėjimą, ištars aiškų žodį? Gegužė – metas Marijos garbei ar gender ideologijai?

Šaltinis LANUOVABQ.IT

Juozas Stasinas. LIETUVAI PAGRAŽINTI DRAUGIJA ISTORINIUOSE VINGIUOSE

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (kairėje)

Atkurtos Lietuvai pagražinti draugijos 30-mečio proga

IŠTAKOS

Lietuvai pagražinti draugija (LPD) įkurta 1921 m. balandžio mėn. Kaune Lietuvos šviesuolių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, prof. Povilo Matulionio, teisingumo ministro ir Valstybės tarybos pirmininko Stasio Šilingo, prof. Tado Ivanausko, prof. Liudo Vailionio ir kt. iniciatyva. Draugijos pirmininku Lietuvos gražintojai išsirinko Juozą Tumą-Vaižgantą. Populiarus dvasininkas ir visuomenės veikėjas pakvietė Lietuvos žmones aktyviai veiklai – gražinti kraštą, ugdyti jaunąją kartą meilės tėvynei, jos gamtai dvasia, saugoti gimtąjį kraštą, kultūros ir istorijos paminklus.

Vaižgantas su savo Kauku. Nuotr. iš žurnalo „Naujoji sodyba“, 1943 m., Nr. 5

Iki 1940 m. Draugija atliko reikšmingą darbą: jos nariai sodino medelius, žiemą globojo miškų ir laukų gyvūniją, rengė inkilų kėlimo ir paukščių sutikimo šventes. Draugijos struktūroje veikė įvairūs gamtos mylėtojų bei kultūros puoselėtojų būreliai, komitetai.

1925 m. birželio 28 d. Lietuvai pagražinti draugija Veliuonoje surengė Tautos suvažiavimą, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimą. Draugijos nariai aktyviai dalyvavo paminklų Vytauto Didžiojo garbei statymo reikaluose, iškilmingoje Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paveikslo kelionės per šalies miestus, miestelius ir kaimus procesijoje.

Draugijos rūpesčiu ir narių surinktomis lėšomis buvo sutvarkytas Gedimino kalnas Veliuonoje, Birutės kalnas Palangoje, daktaro Jono Basanavičiaus parkas Kaune. Draugijos nariai ir talkininkai tvarkė miestelių aikštes, prižiūrėjo sodų, mokyklų ir kapinių aplinką, rinko eksponatus Kauno oro muziejui.

Draugijos pastangomis parengtas ir 1937 m. išleistas almanachas, skirtas Vytautui Didžiajam. Lietuvos gražintojai skaitė paskaitas, kalbėjo per radiją, spausdino straipsnius periodiniuose leidiniuose, leido įvairią literatūrą.

Sovietams okupavus Lietuvą, vidaus reikalų liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu 12 visuomeninių patriotinių organizacijų buvo panaikintos ir jų veikla uždrausta, tarp jų: Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, Draugija užsienio lietuviams remti, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos evangelikų sąjunga, Lietuvos evangelikų draugija „Radvila“, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, Lietuvos latvių susivienijimo draugija, Lietuvos vakarų sąjunga, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija.

SOVIETMEČIU SUMANYTA ATKURTI

Sovietmečiu, 1984 metais, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovai, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, sumanė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, ir kreipėsi į aukščiausiąją tuometinę valdžią šiuo klausimu. Kokios priežastys mus vertė žengti tokį žingsnį?

LPD Centro valdyba

Tam mus paskatino 1984 metais į Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinę tarybą atėjęs laiškas iš Maskvos. Jame buvo rašoma, kad Visos Rusijos gamtos apsaugos draugija, įkurta 1924 m. Vladimiro Lenino bendražygės Nadėždos Krupskajos iniciatyva, ruošiasi minėti 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga sąjunginė valdžia numatė šią organizaciją apdovanoti Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Laiško autoriai rinko informaciją apie analogiškų draugijų „amžių“ sąjunginėse respublikose, nes juos „neramino“ mintis, kad gali atsirasti daugiau panašių „jubiliatų“, kuriems tektų taip pat skirti po ordiną.

Perskaitę laišką ir pasitarę tarpusavyje, susizgribome 1960 m. įkurtą Lietuvos gamtos apsaugos draugiją „perkrikštyti“ Lietuvai pagražinti draugijos, veikusios 1921–1940 metais, vardu, juolab, kad ir sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos veikla buvo plėtojama vaižgantiškosios draugijos idėjų pagrindu, kitaip tariant, savo veikloje iš esmės ji rėmėsi Vaižganto filosofija, kurioje išreikšta pagrindinė žmogaus elgesio gamtoje taisyklė: „Gamta – pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią žengiama basomis kojomis ir be kepurės“.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos stalčiuose jau senokai turėjau sukaupęs gausią Lietuvai pagražinti draugijos archyvinę medžiagą. Jos nemažai „pametėjo“ smetoninių laikų gamtininkai profesoriai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas, miškininkas Mykolas Jankausks, vieną kitą knygelę atnešė ir populiarusis prof. Česlovas Kudaba, kai ką buvau ir aš aptikęs savo žmonos Gražinos iš tėvų paveldėtame archyve.


Taigi, gerai žinojau apie tarpukariu veikusią Vaižganto draugiją, savo amžiumi pranokstančią rusiškąją „kolegę“, todėl kilo sumanymas pakeisti sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos pavadinimą vaižgantiškosios draugijos vardu ir juridiškai sugrįžti prie 1921 metais veikusios Draugijos ištakų.

Buvome įsitikinę, kad mums tai pavyks padaryti ir vienu šūviu nušautume du zuikius: susigražintume Lietuvai pagražinti draugijos prasmingą vardą ir dar labiau pagarsintume savo šalį kaip turinčią gilesnes gamtosaugos tradicijas.

Neabejojome jog šiam mūsų sumanymui pasitarnaus ir anuomet „plačiojoje šalyje“ aukštai vertinama Lietuvos gamtosauga. Priminsiu, kad Lietuvoje žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo iniciatyva jau nuo 1957 m. veikė pirmasis tuometinėje sąjungoje valstybinis gamtos apsaugos komitetas, buvo kuriami draustiniai, rezervatai, nacionalinis parkas, 1960 m. pradėtas leisti populiarus žurnalas „Mūsų gamta“, pasiekęs 60 tūkst. skaitytojų auditoriją, plačią visuomeninės gamtosaugos vagą vertė ir Lietuvos gamtos apsaugos draugija

Tarp kitko, noriu atkreipti dėmesį į šios organizacijos pavadinimą: jame nėra privalomo prielipo „TSR“, dėl kurio būtinumo pavadinime, tvirtinant įstatus vyriausybėje, teko „karštai“ diskutuoti. Priešingai, tokie prielipai buvo beveik visų tuometinių valstybinių ir visuomeninių organizacijų pavadinimuose, pavyzdžiui, oficialus kraštotyrininkų draugijos pavadinimas – „Lietuvos TSR kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija“, medžiotojų – Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija“, skęstančių gelbėjimo – „Lietuvos TSR skęstančiųjų gelbėjimo draugija“, automėgėjų – Lietuvos TSR automėgėjų draugija“, t. t. ir pan. Bet grįžkime prie aptariamo laikmečio gamtosaugos…

J. Stašinas

Anuomet į mūsų Šalį „pasisemti“ gamtosauginio darbo patirties atvykdavo delegacijos iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos (dabar Sakartvelas) ir kitų, taip vadinamų, „broliškųjų respublikų“. Turėdami visa tai galvoje ir pasinaudoję palankia situacija dėl to ordino, nutarėme prašyti valdžios, kad leistų mums susigražinti Lietuvai pagražinti draugijos pavadinimą. Tačiau, kiek mes besistengėme, ir kaip beįrodinėjome direktyvinės valdžios vyrams apie gerus savo tikslus, leidimo negavome: mums buvo atsakyta trumpai ir aiškiai: „Visos visuomeninės-politinės organizacijos, veikusios Lietuvoje iki 1940 metų, yra panaikintos ir jų atkurti negalima“…

Štai kodėl anuomet ir „nenušovėme“ tų dviejų planuotų zuikių – atkurti Lietuvai pagražinti draugiją ir gamtosaugai pelnyti apdovanojimą. Tiesą pasakius, anuomet mes „nosis nukabinome“ ne dėl to, kad draugija negavo apdovanojimo, bet dėl to, kad neleido atkurti mūsų šaliai istoriškai reikšmingos Vaižganto draugijos.

Kaip ten bebūta, bet Juozo Tumo-Vaižganto, kaip ir Tado Ivanausko, Viktoro Bergo, Česlovo Kudabos bei kitų Lietuvos gamtai nusipelniusių žmonių vardai, nepaisant įvairių ideologinių skersvėjų, nepamiršti.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininkas akademikas Alfonsas Merkys (iš kairės) Vaižganto bareljefą įteikia Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjui Vytautui Bagdonui,1989 m.

Prisimenu Vaižganto pagerbimą, įvykusį 1989 metais. Tais metais pažymėjome Juozo Tumo-Vaižganto 120-ąsias gimimo metines. Į iškilmes, kurios vyko Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos patalpose, susirinko mokslo, kultūros, dvasininkijos, kitų visuomenės sluoksnių atstovai. Draugijos pirmininkas, akademikas Alfonsas Merkys ir kunigas Stasys Lidys susirinkusiems pristatė draugijos lėšomis užsakytą ir skulptoriaus, profesoriaus Leono Žuklio sukurtą Juozo Tumo-Vaižganto bronzinį bareljefą.

Aktoriai Tomas ir Perlis Vaisietos paskaitė ištraukas iš Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos. Po iškilmių Vaižganto bareljefo gipsinę kopiją išsivežė Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje Malaišiuose įsteigto memorialinio muziejaus vadovas Vytautas Bagdonas. Vėliau „Vaižganto skaitymų“ Svėdasuose metu bronzinis Vaižganto bareljefas buvo perduotas saugoti Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai.

Bus daugiau

JUOZAS STASINAS yra Lietuvos nusipelnęs gamtosaugininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas.

Romaldas Abugelis. Tapytojas – tautos dvasios sergėtojas

Tapytojui Virginijui Kašinskui šį pavasarį obelys pražydo septyniasdešimtąjį kartą.

Jis išlieka vienu ryškiausių mūsų kultūros šviesulių. Šio kūrėjo darbuose susilieja protėvių išmintis ir gamtos didybė. Jo paveiksluose kalba praeitis, kuri gyva dabartyje – per liaudies ornamentus, mitologinius simbolius, šventes, Žemės ritmus.

V. Kašinskas vis dar yra įspūdingoje kūrybos kelionėje. Kiekvienas jo darbas byloja apie meilę Lietuvai, jos kalbai, žemei ir kultūrai. Tai žmogus, kuris ne tik tapo drobėje, bet ir saugo tautos dvasią.

Žemaitijos sūnus

Virginijus Kašinskas gimė Šilalės rajone, Tūjainių kaime, pavasario klestėjimo metu. Gal todėl jis toks kupinas energijos ir kuria fanatiškai, su žemaitišku atkaklumu. Jo kūrybinės dirbtuvės – galerija Kaune nuolat pasipildo naujais darbais.

V. Kašinskas 1981 m. baigė Kauno dailės mokyklą, o 1987 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute įgijo dailininko – tapytojo specialybę. Po penkerių metų jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Lietuvos parodų salėse jo darbai pasirodė iš karto po dailės studijų. Pirmuose paveiksluose atsispindėjo jo vaikystės gimtojoje Žemaitijoje įspūdžiai. V. Kašinskas įsitikinęs, kad būtent joje dar galima atrasti archaiškiausius dvasinius ir meninius dalykus. Pažintis su čia paplitusiomis meno formomis ir spalviniais deriniais, etnografinės ekspedicijos, taip pat gilios senųjų kultūrų studijos padėjo jam sukurti daugelį paveikslų.
Dailininkas stengiasi Žemaitijoje praleisti kuo daugiau laiko. Vis ieško naujų patirčių, tyrinėja dar išlikusį gamtos ir žmogaus sukurtą palikimą. Gimtuose kraštuose jis pailsi nuo miesto šurmulio, pasisemia naujų jėgų kūrybai.
Tapytojas itin mėgsta kurti gamtoje, šviečiant saulei. Vasaros kūrybinėse stovyklose jis gilinasi į gamtos paslaptį ir bando suvokti begalinę Dieviškos kūrinijos įvairovę ir tobulą jos grožį. Jis dalyvavo pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ispanijoje, Indijoje.

Etninės kultūros ekspertas

Menotyrininkas Saulius Mikėnas teigia, kad V. Kašinskas yra lietuvių prigimtinės kultūros bei mitologijos tyrinėtojas, todėl jo paveikslų simbolikoje, kompozicijose, originalios tapybos išraiškoje tiesiogiai atsispindi mūsų tautos tradiciniai pasaulėžiūros ir papročių siužetai bei motyvai. Dailininko kūryboje jaučiasi stiprus, gyvas ryšys su visata, gamtos stichijomis ir kažkuo labai senu, primenančiu pasaulio pradžią.

Autorius panaudoja taip pat anatomijos. matematikos mokslų žinias. filosofinių sistemų bei senosios simbolikos studijas. Anot menotyrininko, savo paveiksluose menininkas siekia išryškinti pagrindinius fizinio bei dvasinio gyvenimo elementus ir sukurti jų harmoniją perteikiančius kūrinius.

Parodų, kurių V. Kašinskas yra surengęs daugiau kaip 70, pavadinimai tai patvirtina – Žemės vartai, Liaudies dainos vaizduose, Akmenų dvasia, Žvaigždžių sodai, Praeities atmintis, Žemės deivė…

V. Kašinskas visa savo esybe yra paniręs į etninės kultūros barus. Jis yra Lietuvių etninės kultūros draugijos, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos ir Etninės kultūros globos tarybos narys. Kartu su bendraminčiais sukūrė „Tautosakos vartų svetainę‟, kurioje talpina įvairią išliekamąją vertę turinčią medžiagą.

Miniatūrų ir mažųjų paveikslų meistras

Puikiai įvaldęs didelio formato paveikslų tapybą, V. Kašinskas moka sužadinti žiūrovų gilias mintis, jausmus ir mažais kūriniais. Jis labai sėkmingai atskleidžia savo talentą ir miniatiūrų (kraštinių ilgis iki 9 cm) bei mažųjų paveikslų (9–25 cm) tapybos žanre.

Šis meninis žanras ypatingas tuo, kad iš autoriaus reikalauja didžiulio meistriškumo ir koncentracijos. Tokius kūrinius gali sukurti tik tas, kuris virtuoziškai valdo spalvas, piešinį ir teptuką, turi gilią tapomo motyvo pajautą.

Tapytojo miniatiūrose galima išvysti portretus, natiurmortus, peizažus, įvairius gyvūnus beigi abstrakčius vaizdinius. Jis geba atkreipti dėmesį į smulkmenas, viską atvaizduoti itin tiksliai, su puikiais šviesos ir šešėlio efektais.

Mažo formato paveikslus V. Kašinskas kuria jau du dešimtmečius. Tapo aliejiniais dažais ant drobės, žalvario ir vario skardų, kartono ir stiklo pagrindų. Neseniai surengta paroda „100 mažučių paveikslų“ jos lankytojams paliko nepakartojamų įspūdžių puokštę, sužavėjo autoriaus virtuoziškumu ir kantrybe.

Kūrybos ir veiklos įvairovė

Tapytojas stebina savo darbštumu, pasiaukojančiu atsidavimu įvairialypei kūrybai ir visuomeninei veiklai. Jis įdomiausias, aktualiausias temas sugeba atskleisti paveikslų ciklais. Kai kurie susideda ir iš kelių dešimčių paveikslų.

V. Kašinskui artima ir sakralinė tema. Yra nutapęs altoriaus paveikslą Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, taip pat Kryžiaus kelio stotis Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje Kaune.

Apart gausybės įprastinio dydžio darbų, tapytojas yra sukūręs ir 3×3 mm (!) miniatiūrą, ir ne vienerius metus kurtą keleto kvadratinių metrų paveikslą. Kokio dydžio bebūtų jo darbai, visi jie alsuoja pilnatve ir prasme.

Atkakliu darbu sukaupta kūrybine patirtimi V. Kašinskas noriai dalinasi su jaunimu. Pedagoginį darbą Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakultete jis dirbo net tris dešimtmečius.

Menininkas, suradęs laisvą valandėlę, skaito paskaitas apie mūsų mitologiją, tautinius raštus, senuosius laidojimo papročius. Tai daro labai nuoširdžiai ir įtaigiai. Jis mielai atsiliepia į pozityvaus ir vertybinio gyvenimo būdo puoselėtojų prašymus parengti straipsnį, pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis.

Dailininkas gerai įvaldęs ne tik teptuką, bet ir foto objektyvą. Jis ir šioje srityje yra originalus. Yra surengęs unikalią fotografijų parodą „Sugrįžę priminti. Konvojus 73“ Kauno IX forto muziejuje.

Mėgsta ir filmuoti, įamžinti tai, kas gali sudominti ateinančias kartas. Antai tapytoją labai sujaudino faktas, kad kelių tūkstančių metų linų auginimo Lietuvoje tradicijos jau neliko. O juk lietuviai linui buvo suteikę ypatingą vietą savo tautosakoje ir apskritai pasaulio suvokime. Todėl ėmė ir sukūrė dokumentinį filmą apie Lietuvos linų karaliumi tituluojamą Lino namų steigėją ir puoselėtoją, Širvintų krašto ūkininką Bronislavą Liubomirą Vošterį.

Jo kūryba pritaikyta ir skulptūroje. Pagal paveikslus sukurtos skulptūros „Skaitanti knygą“ ir „Miško deivė Medeina – Medinčius“. O kur dar jau paminėta intensyvi visuomeninė veikla…

Romus kultūros saugotojas

V. Kašinskas – tai mūsų tautos kultūros sargas. Jo kūryba tarsi šviesa po storu ledu – nematoma iš tolo, bet nešanti gyvybę. Neįtikėtina, kaip nuosekliai ir be jokio triukšmo jis formuoja mūsų suvokimą apie tai, kad kultūra – ne puošmena, o garantas, kad tauta neišsisklaidys.

Jis nekuria dėl dėmesio. Kuria dėl tiesos. Ir būtent dėl to tapytojo menas toks įtaigus ir daro didesnę įtaką nei kokia nors institucija.

Apsilankius tapytojo studijoje iš karto pajunti joje tvyrančią ypatingą aurą, kurioje norisi būti, žiūrėti ir mąstyti. Jo darbai ne tik džiugina akį – jie kalbasi su žiūrovo siela, kviečia sustoti, įsiklausyti, pajusti pasaulio alsavimą. Tai menas, kuris ne tik vaizduoja, bet ir jungia: žmogų su gamta, su savo šaknimis, su kosmine tvarka. Į V. Kašinsko galeriją norisi sugrįžti kaip į šventovę, kurioje mintys virsta jausmu.

Labai gaila, kad šis kūrėjas vis dar lieka nepastebėtas tų, kurie dalija oficialius įvertinimus. Tai skaudi tyla, daug pasakanti apie mūsų institucijų gebėjimą atpažinti tikrąjį autoritetą. Kai Nacionalinė premija vėluoja, visuomenės sąžinė jau seniai paskyrė ją tyliai.

Jubiliejaus proga linkime V. Kašinskui stiprios sveikatos, nesenkančių kūrybinių jėgų ir skvarbaus vidinio matymo, kuris prakalbina amžinybę.

Premjera „Klausau, Jūsų Didenybe!“: kai vaikas tampa karaliumi

Spektaklis vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“/ Dainiaus Putino nuotr.

Vilniaus senajame teatre gegužės 21 d. įvyks spektaklio vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“ (rež. Oskar Wyganowski) pagal Janušo Korčako (Janusz Korczak) pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“ premjera. Spektaklis įtraukus, atviras, leidžiantis svarbiausiam žiūrovui – vaikui – ne tik stebėti, bet ir spręsti klausimus, mokytis pilietiškumo, prisiimti atsakomybę. Idėjos bendraautoriai – aktoriai Raimondas Klezys, Kamilė Petruškevičiūtė, Oskar Wyganowski. Spektaklis lietuvių kalba, o rudenį prabils ir lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai.

Janušas Korčakas

Įtraukus, atviras, pilietiškas

„Klausau, Jūsų Didenybe!“ – tai interaktyvus spektaklis, paremtas ir įkvėptas XX a. pr. pedagogo novatoriaus, gydytojo, vaikų gynėjo Janušo Korčako pasakos „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (lenk. Król Maciuś Pierwszy).

Spektaklis yra įtraukus, atviras, kviečiantis bendrai kurti, leidžia svarbiausiam žiūrovui – vaikui – ne tik stebėti, bet ir spręsti klausimus kartu su pagrindiniu herojumi, mokytis pilietiškumo, prisiimti atsakomybę. Tapatinimasis su karaliumi Motiejuku – patirtis, kuri skatina mąstyti, o ne pasakojimą tik „suvartoti“. Spektaklis neturi iš anksto numatyto siužeto – jis kinta priklausomai nuo to, kaip pasirinks žiūrovai. Tiek vaikai, tiek tėveliai tampa spektaklio režisieriais.

Spektaklio režisierius Oskaras Wyganowskis, 2016 m. baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas Oskaras Koršunovas) prasitarė: „Norėjosi sukurti interaktyvų spektaklį, kuriame vaikai pajaustų galią valdyti aktorius ir visą scenos vyksmą. Pats J. Korčako kūrinys puikiai pasitarnauja jaunąjį žiūrovą mokant prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“

Aktorė Juliana Volodko: „Esu labai sužavėta spektaklio idėja leisti vaikams rinktis čia ir dabar, realiu laiku, leisti jiems vertinti savo pasirinkimų pasekmes ir svarbą. Vaikai gali pakeisti pasaulį, ir ta žinia, kad nuo tavęs kartais priklauso ir kitų žmonių poelgiai, pasirinkimai ir gyvenimai, ugdo atsakomybės jausmą, gyvą, nesuvaidintą azartą gyventi. Pati medžiaga man atrodo labai aktuali, dabar kalbėtis su vaikais apie tikrą nesavanaudišką draugystę, karą, pagarbą ir drąsą, daryti tai nepamokslaujant ir nemoralizuojant – didelis darbas. Kad svarbiausi čia ne mes, suaugę, o jie, šį pasaulį kuriantys vaikai.“

Kai vaikas tampa karaliumi

Spektaklio herojus – vaikas, vardu Motiejukas, kuris netikėtai tampa karaliumi. Jis ne tik karalius, bet ir paprastas vaikas, kuriam dar svetimos suaugusiųjų pasaulio nuostatos, vertybės. Tapęs valdovu Motiejukas susiduria su dilemomis ir iššūkiais, nes jį supa suaugėlių pasaulis, kuriame dažna neteisybė, abejotini sprendimai, tuščios ambicijos. Norėdamas būti geru karaliumi, jis mezga diplomatinius ryšius, sprendžia ekonominius karalystės klausimus, valdo taip, kaip tai supranta vaikas. Deja, kaimyninės valstybės naudojasi jo „nebrandžiu“ požiūriu ir paskelbia jam karą, kurio jis mažiausiai norėjo. Motiejukas susiduria su vidaus politinėmis intrigomis ir kitomis negandomis.

Dramaturgė bei inscenizacijos autorė Edita Rudak: „Šis kūrinys – tankus ir daugiabriaunis, svarbiausia buvo atrasti aiškią ašį, svarbią visai kūrybinei komandai. Ja tapo draugystė, atsakomybė ir diplomatija – temos, kurios aktualios ne tik vaikams, bet ir suaugusiajam. Man dramaturgija čia – ne tik struktūra, bet ir pasitikėjimo forma: pasitikėjimo vaiku kaip mąstančiu žmogumi. Tai kvietimas kelti klausimus, rizikuoti, klysti, mokytis, reflektuoti. Spektaklis gimė iš noro būti su vaikais, šalia, ne virš jų.“

Novatorius, vaikų teisių gynėjas Januszas Korczakas

Janušas Korčakas (tikrasis vardas Hersz Goldszmit) (1878/1879? – 1942) – žydų kilmės lenkų rašytojas, publicistas, gydytojas, visuomenės veikėjas, pedagogas novatorius, publikacijų apie ugdymo teoriją ir praktiką autorius. Pirmeivis, ėmęsis veiksmų ginti vaikų teisėms, lygiateisiškumui. Jis buvo ir vienas iš pirmųjų, atlikusių tyrimus vaiko vystymosi, psichologijos bei auklėjimo diagnostikos srityje.

Janušas Korčakas

Jis įkūrė pirmą savaitraštį („Mažoji apžvalga“), leidžiamą iš vaikų atsiųstos medžiagos ir skirtą daugiausia vaikiško amžiaus skaitytojams. Užsiimdamas gydytojo praktika kūrė dramas, esė pasirašydamas Januszo Korczako slapyvardžiu. Dėl savo originalių pažiūrų ir profesionalumo J. Korčakas greitai išgarsėjo plačiuose visuomenės sluoksniuose. Jo likimas tragiškas – 1942 m. buvo nužudytas Treblinkos koncentracijos stovykloje.

J. Korčakas savo žymiąją pasakų knygą vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“ parašė dar 1923-iaisiais. Tai pasakojimas ne tik apie našlaitį ir jo tapimą suaugusiu žmogumi, tai ir liudijimas to, kas vyko po Pirmojo pasaulinio karo – korupciją, godumą, cinizmą, neteisybę. Personažas Motiejukas Pirmasis neretai savo reikšme, populiarumu lyginamas su Piteriu Penu, Pinokiu etc.

Našlaičių namai

Kiekvienam vaikui – „Karaliaus Motiejuko pasas“

Pastatyti būtent tokį spektaklį idėja kilo aktoriams Raimondui Kleziui, Kamilei Petruškevičiūtei ir Oskarui Wyganowskiui. Jie 2023 m. laimėjo konkursą „Atvira erdvė“, kuriam ir buvo kurtas spektaklis, o galiausiai namus rado Vilniaus senajame teatre. Spektaklis rodomas lietuvių kalba, o rudenį bus pastatytas ir lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai. Taip teatras siekia plėsti auditoriją, atliepti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų bei prieglobstį radusiųjų lūkesčius, prisidėti prie pilietiškumo, atsakomybės ugdymo.

Beje, kiekvienam į spektaklį atėjusiam vaikui kartu su programėle bus išduotas ir „Karaliaus Motiejuko pasas“, kuris taps ne tik edukacijos priemone, bet ir įpareigojimu.

Kompozitorė Kamilė Petruškevičiūtė: „Klausau, Jūsų Didenybe!“ man yra sugrįžimas į vaikystę, į žaidimų aikštelę, kuomet galėjai įsivaizduoti, ką nori, kurti savo pasaulį, o jame priimti savo sprendimus. Man teatras visad ir buvo žaidimų aikštelė. Tarsi kompiuterinis žaidimas, kuriame nuo tavo sprendimo priklauso tolimesnė žaidimo eiga. Tai jauno žmogaus kelionė į suaugusiųjų šalį.“

///

Kūrybinė grupė: režisierius – Oskar Wyganowski; dramaturgė, inscenizacijos autorė – Edita Rudak; scenografijos dailininkas – Oles Makukhin; kompozitorė – Kamilė Petruškevičiūtė; režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė; spektaklio vadybininkė – Inga Sanakojevaitė.

Spektaklyje vaidina: Raimondas Klezys / Juliana Volodko, Kamilė Petruškevičiūtė, Oskar Wyganowski.

Vytautas Sinica. Nepritariau jūrinio vėjo jėgainių parko statyboms

Praėjusią savaitę Seime priimta nemažai sprendimų, kuriuos laikau žalingais Lietuvai ir teisingumo principams. Vienas jų, dar nepakomentuotas, yra tolesnis antrojo jūrinio vėjo jėgainių parko vystymas. Balsavau prieš šį projektą, nors jame pagerintos vystymo konkurso sąlygos.

Ir aš, ir Nacionalinis susivienijimas manome, kad valstybės subsidijuojamas atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas apskritai nėra teisinga ir ilgame laikotarpyje perspektyvi energetinės politikos kryptis. Vėjo jėgainės skinasi kelią Europos Sąjungoje paramos dėka, tačiau tiek jūroje, tiek sausumoje jos kelia nemažų gamtosauginių iššūkių (didiesiems paukščiams, šikšnosparniams ir ne tik). Tuo tarpu finansiškai vėjo jėgainės tampa konkurencingos tik tada, kai valstybė (o tiksliau – mes savo mokesčiais) paremiame jėgainių vystymo projektus, tokiu būdu projekto vystytojams leisdami pigiau pardavinėti ir pagamintą elektros energiją.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai palyginti neblogai pažengė vystant generavimo pajėgumus ir gali tarnauti kaip neblogas priedas šalies elektros gamyboje. Tačiau ši gamyba nėra stabili, atsinaujinančių integracija į tinklą vis labiau brangsta, o nepučiant vėjui ir nešviečiant saulei atsiranda tokios elektros energijos stygius, tad įjungiamos iškastiniu kuru varomo elektrinės, kurios neproporcingai išbrangina energijos gamybą.

Ilgoje perspektyvoje matomas milžiniškas elektros poreikio augimas, kurį sukėlė ir ateityje toliau kels technologinė pažanga (IT centrai, dirbtinis intelektas ir kt.). Šiame kontekste gali skambėti baisiai, bet ištarti verta – stabiliausiai, efektyviausiai ir švariausiai patenkinti šį poreikį galės tik branduolinė energetika. Šiandien ji turi daug mažiau lobistų, tad apie ją daugiausiai kalba jos konkurentų – vėjo ir saulės – atstovai. Kad branduolinė tendencija įgauna pagreitį ir Europos Sąjungoje įrodo Belgija, kuri atšaukė sprendimą palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos. O taip pat ir Italija, kuri siekia iki 2030 grįžti prie atominės energetikos.

Technologijos nestovi vietoje ir šiandien statydami vėjo jėgainių parkus Lietuvoje šokame į nuvažiuojantį traukinį ir vystome jau vakar dienos technologijas. Deja. Nors tą aiškinti šiandien sudėtinga, padorumas reikalauja. Todėl balsavau prieš antrąjį jūrinį parką ir laikysiuosi tokios pat pozicijos ir ateityje.

Rusija blefuoja, kad yra pasirengusi ilgam karui: Jie beturi jėgų tiktai vienam puolimui

1

Gegužės 17 d. karinis analitikas Evgenas Dykyj svečiavosi TV kanalo Kyjiv24 eteryje.

Per tuos ką tik stebėtus diplomatinius žaidimus, kuriuos daugelis ukrainiečių užmatė kaip netgi kažkokią didelę karo pabaigos viltį, kažkaip primiršome frontą, kuriame tarp kitko tebesitęsia sunkūs mūšiai. Ir nuo tų derybų iliuzijų dabar jie nesidaro lengvesni.

O ekspertų bendruomenėje tai dažniausiai sklinda nuomonės, kad puls vasarą, būsiąs didelis puolimas. Kažkas rašo, jog jis bus pats didžiausias per visą didįjį karą, kokį galėtų suorganizuoti putinas.

Prieš kalbant apie perspektyvas, pone Evgenai, vėlgi, atsižvelgiant į tai, kad ilgai nesikalbėjome, kaip vertinate dabartinę situaciją fronte?

Žinote, išvis nemėgstu tokių posakių, bet dabar negaliu apibūdinti situacijos fronte niekaip kitaip, kaip nuolat sunkią. Ir čia abu žodžiai yra pagrindiniai. Mūsų gynėjams ir gynėjoms ten tikrai labai sunku, kiekvieną dieną labai sunku, tačiau situacija yra tikrai…

Na, jei vertinant ne iš, sakykim, pozicijų paskiro kovotojo, kuris tikrai neša tą sunkų kryžių ir faktiškai laimi mums tą galimybę gyventi įprastą, normalų gyvenimą, bendrauti eteryje ir panašiai, tad vertinant ne iš kovotojo apkasuose pozicijų, o tik apibendrintai, tai situaciją tikrai stabilizavome.

Taigi, kad ir kaip, sakykim, besiutintų kremlių, kad ir kaip tai, sakykim, bestebintų mūsų Vakarų ir partnerius ir jau nebe partnerius, trumpai kalbant, betgi visus ten Vakaruose, bet faktas yra faktas. rusijos kariuomenė užbuksavo. rusijos kariuomenė ne šiaip šiek tiek užstrigo, bet rusijos kariuomenė įsirėmė į mūsų gynybą, kuri, na, kuo toliau, tuo labiau, galima sakyti, kristalizuojasi, ji tarsi, galima sakyti, vis tvirtėja.

Šis karas pagimdė daug naujų žodžių. Būtent, vienas iš tų naujų žodžių yra neutralizavimo zona (killzone). Taigi, tas Vakarų žurnalistų ištrauktas terminas plinta. Tai yra atstumas nuo priekinių pozicijų į priešo pusę, kurio priešas beveik neturi galimybių pereiti gyvas. Tai yra, prieš priekines pozicijas yra ta zona, kuri visiškai ir stebima ir apšaudoma dronų, ir kurios beveik neįmanoma nei pereiti, nei pervažiuoti. Ir štai tokia neutralizavimo zona tapo absoliučia realybe. Dabar dar kyla klausimas, sakykim, dėl jos gylio. Na, bet 5–7 km jau tiesiog garantuoti ir jis pamažu didėja iki 10, iki 15, iki 20 km, kaip, sakykim, tobulėja dronai ir vis didesniais kiekiais tiekiami kariuomenei. Ir išties, ta neutralizavimo zona dar nesudaro sąlygų kontratakuoti. Apie tai kol kas nekalbama.

Betgi visiškai akivaizdu, jog rusijos puolimas, na, jis realiai jau sustabdytas. Ir tai, kad sumokėdami didžiulę kainą jie dar vienur kitur nušliauš porą kilometrų… Būtent sėkmingiausia jiems kryptimi per visus praėjusius metu jie iš tikrųjų pasistūmėjo 47 km. Tai jiems pati sėkmingiausia kryptis visame fronte. Tai būtent Pokrovsko kryptis. Ir tam, kad nušliaužtų tuos 47 km, jie paguldė kelias pilnos sudėties Europos šalių kariuomenes. Jie ten nugrūdo mažiausiai šimtą [tūkstančių], šveitė tik šia kryptimi, link Pokrovsko. Ir viskas. Ir kai prieš mėnesį ar porą prišliaužė Pokrovską, tai viskas, jie įsirėmė į miestą. Jie jame, bet užimti jau nebeįstengia. Ir manyčiau, kad būtų galima sakyti, nors nemėgstu per daug optimistinių prognozių, bet man atrodo, kad čia galime drąsiai teigti, kad jie ne tik dar neįsiveržė į Pokrovską, o kad jie į jį jau neįsiveržė.

Ir panaši situacija didžiojoje fronto dalyje. Didžiausia jų praėjusių metų sėkmė vėlgi buvo Velikaja Novoselka. Na, atleiskit, Velikaja Novoselka, man jos irgi labai gaila. Tai irgi mūsų vietovė. Bet tai gyvenvietė, kurioje prieškariu gyveno 5 000 žmonių. Taigi, tai net nėra rajono centras. Ir tai yra didžiausias jų trofėjus per pastaruosius karo metus.

O dar, per tuos pačius metus jie patyrė didesnių nuostolių nei bet kuriais kitais metais, nei pirmaisiais ir antraisiais. Na, o tretieji karo metai jiems buvo patys brangiausi, o rezultatai buvo tiesiog menki. Praktiškai jokių rezultatų.

Ir dar kartą. Tai mes jau paėjome baisiausią laikotarpį, kai jų puolimas išties tęsėsi per visą frontą, kai jie išties stūmėsi pirmyn, nors ir labai lėtai, bet užtikrintai. Tai buvo pernai rudenį-žiemą.

Kol kas situacija jau visiškai kitokia. Jie labai išsekę. Jie faktiškai įsirėmė į mūsų gynybos liniją. O dėl politinių priežasčių jie yra varomi ir varomi į tokias atakas, į kurias patys kariškiai niekada nesiųstų. Tai yra, aš nelaikau rusijos kariuomenės vadų visiškais idiotais. Taip, laimei, jie nėra genijai ir karvedžiai. Dėl to mums pasisekė. Tačiau manyti, kad jie yra visiški kvailiai, kad jie nesimoko iš savo klaidų ir panašiai, būtų didelė mūsų klaida. Per šiuos trejus metus jie daug išmoko. Ir neabejoju, kad didžiajai daliai tų atakų, kurias kasdien matome, patys kariškiai tiesiog neduotų tokių įsakymų, jei turėtų pasirinkimą. Tačiau virš jų kabo politinė vadovybė. O politinei vadovybei labai svarbu sudaryti įspūdį.

Jiems svarbu sudaryti įspūdį, kad jie ir toliau išlaiko iniciatyvą, kad jie ir toliau visur puola, o mes aklinoje, beviltiškoje gynyboje ir traukiamės.

Jau seniai taip nėra. Tai buvo rudenį, žiemą, žiemos pradžioje, vadinasi rudenį, pernai žiemos pradžioje. Taip, tas vaizdelis daugiau ar mažiau atitiko tikrovę.

Dabar, mažiausiai jau šešis mėnesius, vaizdelis visiškai kitoks. Bet jiems labai reikia, kad vaizdelis galvūgalyje būtų kitoks, nei realybė fronte. O kur jau rusus reikėtų deramai įvertinti, jie gal ir nelabai ką pasiekia, taip sakant, ant žemės, bet yra, būtent, puikūs vaizdelio žmonių galvose iškraipymo meistrai. Jų kariuomenė vis tik šiaip sau, bet, deja, FSB KGB mokyklos nevertėtų neįvertinti. Taigi, jie moka piešti žmonių galvose visiškai nerealius vaizdelius, neturinčius nieko bendra su tuo, ką galima pamatyti fronte. Tačiau juk žmonės priima sprendimus ne remdamiesi realia situacija, o pagal tai, kaip jie tą situaciją įsivaizduoja.

Ir štai dabar rusai meta milžiniškas pastangas ir didžiulės aukos eina būtent tam, kad mes ir mūsų Vakarų partneriai neteisingai įsivaizduotume tikrąją situaciją fronte. Šiandien tai labai aišku. Štai jūs prisiminėte visus diplomatinius žaidimus apie tai. Jei bus galimybė, dabar pakomentuosiu, ką apie tai manau, atsižvelgiant į tai, kaip visa tai suvokia mūsų visuomenė.

Bet dabar apie padėtį kare. Dabar ten ką tik atskleista informacija. Manau, kad ją jau matėte. Kažkoks šaltinis amerikiečių žurnalistams atskleidė kai kurias detales iš rusijos delegacijos pareiškimų dėl „draugo“ Medinskio kalbų tose derybose.

Apie Zaporižę, Sumų sritį, Charkivo sritį, Sumų sritį. Taip?

Taip, ir ne tik, ne tik ten. Na, iš tikrųjų mes, žinoma, negalime tiksliai žinoti, ar visa tai tiesa, bet iš ties tai taip atitinka jų mąstymo būdą, kad, atvirai kalbant, man tai labai panašu į tiesą. Aš dabar ne apie tai, kad jie grasina užgrobti Sumų, Charkivo ir Dnepropetrovsko sritis, o apie jų istorinius nukrypimus. Ten jis pasinėrė į gilias painybes ir pasakojo, kad valdant Petrui I, čia prisiminė bobelė, kaip prie Petro I buvo mergelė. Jie XV amžiuje kariavo su Švedija 21 metus. O po to išpučia žandus ir klausia: „O jūs pasiryžę kariauti 21 metus?“. Va rusija pasiryžusi, prireikus kariauti amžinai.

Taigi tai absoliutus blefas. Tai visiškas blefas, bet, deja, žmonės pasiduoda tam blefui. Ir čia labai svarbu, kad mes tam blefui nepasiduotume. Labai svarbu, kad mes suvoktume, jog atsižvelgiant į situaciją fronte, kokioje jie dabar yra, ir į tą išteklių papildymą, kokį jie dabar turi, tiek materialinių, tiek ir žmogiškųjų rezervų, ne tik tai, kad 21 metus, kyla didelių abejonių, ar jie pajėgūs dar 21 mėnesį pakariauti tokiu pačiu tempu, tokiu ritmu kaip ir dabar, atsižvelgiant į jų tikrąją padėtį.

Na, jie gali geriau, bet labai mažai tikėtina, kad daug daugiau. Bet sukurti paveikslėlį, kad jei ką, jei prireiks tai ir 21 metus kariaus, tai jiems dabar kritiškai svarbu ir jie bando dabar būtent tai daryti.

Pone Evgenai, paaiškinkit tada. Na, jei kalbam paprastai, kad žiūrovai nepakliūtų į tai, ką iš tikrųjų pasakėte. Taigi, ir tuo pačiu metu vis tiek aidi Ukrainos, tarptautinių analitikų, specialistų, taip pat ir karinių, prielaidos, kad šią vasarą bus rusų puolimas, na, iš principo jie nesiliauja bandę pulti.

Na ir atitinkamai apie mūsų galimybes apsiginti. Nes tikrai, aš ką tik kalbėjau apie tą patį, kad pagal tarptautinių leidinių, taip pat ir analitikų informaciją, Vakarų pagalbos ginklų atsargos Ukrainoje baigiasi. Na, tai irgi problema. Gal vėliau atskirai plačiau apie tai. Bet štai vasaros, ta vasaros kampanija…

Čia yra vienas kertinis žodis. Jei kyla klausimas, ar gali įvykti vasarą rusijos puolimas? Jis gali būti ir greičiausiai bus. Jei kyla klausimas, ar įmanomas sėkmingas rusijos puolimas vasarą? Atsakymas yra visiškai kitoks. Jie imituos puolimą. Be to, tai bus, na, ne, ne apsimestinė imitacija. Jie bandys pulti, kur tik įstengs. Ir jie nuolat čiupinės mūsų gynybos liniją. Jie ieškos, kur galėtų būti bent kiek šansų, kur mūsų gynyba jau ganėtinai išsekusi, kad pabandytų veržtis į priekį. Taigi jiems kritiškai svarbu sukurti tokį nuolatinio puolimo įspūdį.

Na, kaip jie kitaip pozicionuotų save derybose? Jog atseit, jei norėtume, galėtume užgrobti Kyjivą ir Lvivą, bet na, tebūnie, iš didelės pagarbos Trampui, kad galbūt esame pasiryžę sustoti ties tokiomis, tokiomis, tokiomis… Ir absoliučiai neįmanomų sąlygų sąrašas.

Na, o norint užsitikrinti tokią poziciją derybose, jiems būtinai reikia imituoti, kad jų puolimas yra toks pat, koks buvo prieš metus. Jokių problemų. Taip gali nutikti, kad ta muzika gali būti amžina. Ir todėl įsakymo pulti, manau, kad, pirma, dabar niekas jo neatšaukė. Bet gali būti, kad vasarą gali būti įsakyta pulti bet kokia kaina. Taigi. Norite, nenorite, galite, negalite, bet pabandykite kažkur prasiveržti. Tai viena istorija. Manau, kad taip ir bus politiškai. Na, politiškai jiems tai visiškai logiška.

O kariniu požiūriu, ar jie turi kokių sėkmės šansų? Jei atvirai, labai mažai. Iš esmės yra tik vienas veiksnys, kuris veikia jų naudai. Ir šis veiksnys – tai mes, Ukrainos užnugaris.

Kaip tik prieš pat šią transliaciją važiavau metro, o ten kaip tik rodė vienos iš brigadų reklamą. Ji skambėjo labai paprastai: „Mes turime tankų, turime savaeigių ginklų, turime dronų, trūksta tik tavęs“. Ir tai yra reali situacija. Tikiu, kad tą reklamą ne kažkur užsakė, o darė patys, na brigados viešųjų ryšių karininkas būtent ir sulipdė. Ir tai yra visiška tiesa.

Taigi, kaip tik ginklų kol kas netrūksta – nei sąjungininkų parūpintų, nei pačių pagamintų. Be to, tų, kuriuos gaminame patys, vis dar turime didžiulį potencialą padidinti gamybą. Ir dabar net labai daug daroma, kad ta gamyba būtų padidinta. Taip, yra tam tikrų kritinių pozicijų, kurių nei mes, nei europiečiai nepajėgūs pakeisti. Pavyzdžiui, raketos „Patriot“ sistemoms. Taip, mes tampame pažeidžiami balistikai, nes tik Valstijos duoda mums „Patriot“ raketas, o jos dabar baiginėjasi. Na, bet, atleiskit, tai yra viena konkreti pozicija.

Sviedinių bado kol kas nejaučiame. Mes jau išgyvenome tą siaubą. Ir, laimei, neatrodo, kad greitai tai pasikartotų. Kaip sakoma, reikia triskart spjauti per karį petį. Bet kol kas, taip, mes niekada neturėjome tokio vagono sviedinių, kaip orkai, ir manau, kad niekad tiek neturėsime.

Tačiau minimalus pakankamas kiekis yra. Dronų vėlgi yra minimalus pakankamas kiekis. Tik klausimas, ar dar labiau padidinti pagreitį ir dar daugiau gaminti? Na ir taip toliau.

Iš tikrųjų turime kuo kariauti. Mūsų silpnoji vieta – žmonių kiekis. Taigi, štai kodėl orkai iš tikrųjų daug kartų pranašesni už mus. Ir tai yra didžiausias mūsų pažeidžiamumas. Na, jei kažkur kažkada tiesiog neužtektų mūsų gynėjų, tik kiekybiškai, gerai, gali būti kažkokia sėkminga nuotaika [ir priešui].

Pone Evgenai, štai matote, aš irgi norėjau su jumis pasikalbėti apie Stambulą, bet, deja, jau turime baigti. Manyčiau, kad galbūt artimiausiu metu, bet kokiu atveju, mes su jumis tikrai turėsime daugiau temų pokalbiui. Taip, manyčiau, kad apie Stambulą galėsime diskutuoti dar visą kitą savaitę ir bus apie ką kalbėti 100 proc.
Nežinau, džiaugtis ar apgailestauti, bet Evgenas Dykyj, karinis analitikas, bičiuliai, jau buvo su mumis, paaiškino ir papasakojo kaip mato situaciją fronte.

Parengė LL, redagavo V. K.

kariuomenskurejai.lt

Romas Lazutka. Ką finansų ministras veža iš Briuselio ir ko nepastebi Vilniuje?

Romas Lazutka

Finansų Rimantas Šadžius paskelbė asmeniškai sulaukęs kritinių pastabų dėl automatinio įtraukimo į antrąją pensijų pakopą naikinimo ir iš finansinių paslaugų eurokomisarės Marios Luís Albuquerque, ir Europos Sąjungos (ES) Finansų ir ekonomikos ministrų taryboje. Taip pat paminėjo, kad bus oficialios ES rekomendacijos dėl pensijų pakopų pagal Europos Komisijos (EK) Santaupų ir investicijų sąjungos komunikatą.

Tačiau ši iš Briuselio parvežta pastaba nepataiko į mūsų antrosios pakopos reformos kontekstą, o to, kas priklauso finansų ministrui pagal pareigas, iš jo negirdime.

/…/

Antra, apie pensijas jame užsimenama labai lakoniškai, o konkrečiai apie automatinį įtraukimą tepasakyta štai kas: „Automatinis įtraukimas – kaip katalizatorius, skatinantis didesnį profesinių pensijų (pabraukta autoriaus) rinkų mastą ir gylį, gali būti svarbus elementas kuriant papildomas pensijas, kurios būtų naudingos piliečiams.“ Taigi kalbama apie profesinius pensijų fondus, kurių Lietuvoje iš viso nėra. Todėl nei į juos įmanoma įtraukti, nei to įtraukimo atsisakyti.

/…/

Keistai atrodo, kai viena ranka bandoma tuos šimtus milijonų sugraibyti įvairiausių mokesčių pakeitimais, kita – jie paskleidžiami be rūpesčio abejotinam tikslui. Subsidijos antrajai pakopai nepagrįstai teikia prioritetą šešioms finansų įmonėms ir neatsižvelgia į kitus finansų tarpininkus. Jos neteisingos, nes remia apie pusę dirbančiųjų antrojoje pensijų pakopoje visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Jie taip pat taupo senatvei, tik kitais būdais.

Visą straipsnį skaitykite lrt.lt.

Arūnas Dovydaitis. Naujas trileris tikrai vertas dėmesio

Labai puiku, kad vis šmėsteli kino teatrų repertuare filmai iš rudenį vykusio, plačiosios visuomenės dar nepastebėto, mini kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“. Didžiausių kino festivalių simboliai reiškia, kad buvo rodomi juose pasižymėję filmai. Tiesa, juosta, prasimušusi į pagrindinę Kanų kino festivalio konkursinę programą, „žvaigždžių iš dangaus“ nenuraškė, bet į rinktinius „Lokio, liūto ir šakelės“ rodymus pateko neabejotinai pelnytai. Dabar, kai kino teatruose akivaizdi „sausra“, tokio energingo, nuotykingo ir ne buko trilerio atsiradimas tikrai skaidrins kino mėgėjų nuotaiką.

„Motelis „Destino“ – „kietai suręstas“ trileris egzotiškoje ir pabrėžtinai spalvingoje aplinkoje, kokią tik galime susikurti savo vaizduotėje apie Braziliją. Jau pirmas kadras nukelia į neprilygstamo grožio paplūdimį, kur skambant gitariniams opusams šėlioja du vaikinai. Vėliau pasitikslinsime – jie broliai.

Siužetas nelaukia – jie priklausomi nuo darbdavės matronos, kuri sutinka paleisti iš savo verslo nutarusius pasitraukti brolius, jei jaunuoliai įvykdys kriminalinį aktą. Netruks mums įsitikinti, jog broliai neturi tam nei gebėjimų, nei sėkmės.

Visą filmą stebėsime jaunesniojo brolio Heraldo negandas, kai jam tenka slapstyti keistame, bet labai ryškiai nudažytame motelyje. Trileris nekryps į aktyvaus veiksmo ir kovos vėžę, bet vystysis jausmų augimo, romantikos linkme. Autoriai ne tik demonstruoja spalvingus fasadus, bet ir naudoja filtrus, filmuoja ant 16 ir ant 8 mm juostos. Taip išgaunamas neeilinis spalvingumas, matomas jau ir iš reklaminės filmo medžiagos. Tokiame filme bene svarbiausia jausti, ar scenaristai ir režisierius išlaiko logikos lygį. Galiu pasidžiaugti, jog šiuo atveju tai tikrai pavyksta.

 Trileris skirtas tikrai tik subrendusiems žiūrovams, nes motelyje klesti ištvirkavimas – kambariai užsisakomi vien seksualiniams įgeidžiams. Nuolat koridoriuose girdimos dejonės. Net ir teritorijoje besiganantys asilai, rodos, tik panašiais dalykais teužsiima. Tačiau nereikėtų dėl to atsiriboti, nes humoras – puikus tokių situacijų neutralizatorius. Be to, juk ir tokiose įstaigose gali rastis tikra meilė… Nors filmas atrodo gana paviršutiniškas, „praradus budrumą“, sugeba staiga pakeisti žanrą, virsdamas tamsiuoju filmo žanru – noir, o nustebus… vėl grįžti prie linksminančių motyvų.

Todėl labai rekomenduoju nepraleisti šio neeilinio vizualumo filmo. Kanuose „Motelis „Destino“ buvo vadinamas pačiu „karščiausiu“ filmu.

Filmo pristatymas kino teatruose baigiamas įspėjimu, jog kūrinyje esama blyksinčio, stroboskopinio vaizdo. Tačiau blyksnės yra tik tuomet, kai slenka titrai su vardijamais filmo kūrėjais. Žiūrovai turėtų ilgiau nei įprasta likti kino teatrų foteliuose, juk į klubinės muzikos, garso ir mirguliavimo efektus įtraukiama tikrai kūrybingai.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimtoji (gegužės 18) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos GUR’as (karinė žvalgyba) praneša, kad gegužės 19 d. naktį rusija planuoja surengti „mokomąjį-kovinį“ taržemyninės balistinės raketos RS24 Yars su mokomuoju (atskirai klikbaitininkams – NE BRANDUOLINIU) užtaisu paleidimą. Nedetalizuojama, ar šis paleidimas nutaikytas į Ukrainą, ar raketa kris rusijos poligone. Teigiama, kad tai rusijos bandymas gąsdinti Vakarus ir Ukrainą. Raketos startas numatomas iš Svobodnyi gyvenvietės, Sverdlovsk srityje.

Naktį agresorius surengė didžiausią smūgį Shahedais ir dronais-masalais. Atakuota 273 ugnies priemonėmis, ukrainiečiai teigia numušę 88 dronus, dėl EW veiklos nuo taikinių nukreipta 128. Apie mažesnio dronų numušimo procento priežastis rašėme vakar https://www.facebook.com/share/p/1MpHHNSPAA/. Pridėti galima, kad masinių smūgiu metu rusai miestus atakuoja dronų spiečiais, tad minėtos problemos tik gilėja. Itin intensyviai atakuotas Kyivas, bent vienas civilis žuvo, 4 sužeisti. Dieną rusai Ukrainos teritoriją daugiausia atakavo KAB’ais ir aviacinėmis raketomis.

Agresorius praneša, kad beveik po metų pertraukos virš Juodosios jūros fiksuotas JAV nepilotuojamas žvalgybinis orlaivis RQ4 „Global hawk“. Tai svarbu ne tik karine prasme (jei amerikiečiai pasidalins surinkta informacija su ukrainiečiais, gali būti daugiau smagių kabūm). Bet tikėtina tai taip pat amerikiečių signalas kremliui, jog jų diplomatinė ch@jnia Baltųjų rūmų netenkina.

Reaguodamas į ukrainiečių 47-os mechanizuotos brigados bataliono vado viešą kritiką ir atsistatydinimą, Ukrainos Generalinis štabas paskelbė pradėjęs tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti kaip ir kokie įsakymai pasiekė vienetą ir kaip tai įtakoja padėtį mūšio lauke. Problemą aprašėme čia https://www.facebook.com/share/p/165FtM3V4g/

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitimų, sunkios kautynės tęsiasi.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kontaktinėje linijoje toliau vyrauja štilis.

Lyman. Rusai tęsia atakas visoje kontaktinėje linijoje. Jų veiksmų priorietas išlieka iš esmės nepakitęs – bandoma pasigerinti pozicijas abejuose Zherebec upės krantuose (Nove-Katerynivka ir Yampolivka-Torske).

Syversk. Agresorius suintensyvino puolimą Bilohorivka-Verkhnokamenske ruože, tačiau ukrainiečiai apsigynė.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Toretsko vakariniame flange rusai dar šiek tiek pasigerino padėtį Novoolenivka-Oleksandropil. Tikėtina rusai bandys išnaudoti esamą situaciją ir atakuos ugnimi bei veršis palei kelią Pokrovsk-Konstyantinivka link už 10 km į šiaurės rytus esančios minėto kelio ir iš pietų einančio kelio Donetsk-Konstyantinivka sankirtos. Ji ne tik atvertų kelią į Konstyantinyvka, bet ir ženkliai sukomolikuotų Toretsko šiaurinio pakraščio bei vakarinio flango gynybą bei logistiką. Be to, fiksuojamas intensyvėjantys rusų smūgiai ukrainiečių logistinei arterijai kelyje Konstyantinopil-Druzhkivka (vizualas čia).

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Rusams pavyko kiek išplėsti no man land Novooleksandrivka ruože (pietvakarinis flangas).

Konstyantinopil. Vakarykštė rusų (dez)informacija apie Bahatyr užėmimą nepasitvirtino. Gyvenvietėje ir jos prieigose tęsiasi sunkūs mūšiai. Rusai patiria didžiulius nuostolius, tačiau ir gynėjų padėtis išlieka sudėtinga.

Zaporizhia kryptis.

Rusai kiek pasigerino padėtį prie Zelena Pole (Velyka Novosylka sektorius), tačiau esmingai tai situacijos nekeičia.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.